TOMO VENCLOVOS PUBLICISTIKA Spausdinti
Parašė Kęstutis K. Girnius   
TOMAS VENCLOVA, Lietuva pasaulyje. Publicistika. Išleido Akademinės Skaurijos leidykla  1981  rn. Chicagoje.
Savo naujoje knygoje Tomas Venclova surinko nemažą dalį išeivijoje paskelbtų straipsnių bei pašnekesių. Jų temos gana įvairios. Išspausdinti duomenys apie jo ginčus su Sovietų valdžia, proginiai pasisakymai įvairiais klausimais, šis tas apie žmogaus teisių sąjūdį ir kultūrinį gyvenimą Lietuvoje. Knygoje randame atsiminimus apie Vilnių ir Vilniaus universitetą, mintis apie lietuvių santykius su kaimynais ir net du straipsnius, jau išspausdintus Lietuvoje.

Venclova savo mintis dėsto patraukliai ir gana logiškai, dažnai įterpdamas asmeninių pergyvenimų atsiminimus. Jo peršamos išvados iš esmės pagrįstos, retai galima joms nepritarti — iš dalies, kad jos nėra nei labai radikalios, nei itin naujoviškos. Rašydamas apie Lietuvos žmogaus teisių sąjūdį, arba kultūrinį gyvenimą, jis nesuteikia geriau apsiskaičiusiam kokių nors ypatingesnių įžvalgų ir kitur nerandamų naujų duomenų. Liesdamas su dorove susietus klausimus, Venclova perša maždaug tradicinį Vakarų liberalizmą, pabrėžia pakantumą, asmeninę atsakomybę ir laisvės vertę. Straipsniai yra publicistiniai, dažnai proginiai, tad ir nelauktina, jog būtų kokių nors teorinių lūžių, nuodugnesnių kurios problemos nagrinėjimų arba griežtesne mokslo metodologija pagrįstų apibendrinimų. Be to, Venclovos rašymo būdas yra itin asmeniškas, atskleidžiąs kaip pats Venclova vertina įvairius lietuviams svarbius reiškinius. Kone visiems straipsniams būdingas santūrumas ir nuosaikumas, gana atsargūs apibendrinimai. Net ir polemizuodamas su kitais, Venclova nepertempia stygos, bando jų įsitikinimus suprasti ir gerbti.

Knygos paliestų temų apimtis neišvengiamai daro bet kokį jų suskirstymą gana dirbtiniu, bet vis dėlto reikia kur nors pradėti. Pabrėžtinos kelios Venclovos pastabos apie gyvenimą Lietuvoje. Jis gana įtikėtina-mai gina Lietuvos Helsinkio grupei metamus priekaištus, kad, atseit, ji per mažai rūpinosi grynai lietuviškais reikalais ir rodė per didelį palankumą kitataučiams. Aplamai Venclova ragina kovoti prieš lietuvių polinkį užsidaryti savyje bei jausti kokį nors mažavertiškumo kompleksą didesnių tautų atžvilgiu. Šitoks teorinis raginimas yra visai teisingas, bet, deja, problemos yra iš esmės labai praktiškos, būtent, kaip konkrečiose aplinkybėse lietuvis turėtų savo ribotų jėgų ir laiko išteklius paskirstyti tarp labiau lietuviškų ir labiau bendražmogiškų reikalų. Ypač būtų naivu tikėti, kad šitie skirtingi reikalai visada suderinami. Dėmesio vertas Venclovos teigimas, kad Lietuvos inteligentija per mažai įsijungia į pasipriešinimo sąjūdį, per daug linkusi savo sėslumą arba net bailumą pateisinti tariamu noru ginti Lietuvos interesus ir sumažinti svetimas įtakas šalies gyvenime.

Autoriaus atsiminimai apie Vilnių ir Vilniaus universitetą suteikia duomenų apie pokario metų nuotaikas bei savo idėjinį brendimą. Gana įdomios jo pastabos (p. 139) apie studentų bandymą spausdinti literatūrinį almanachą, dėl kurio redaktoriai bei jų dėstytojai-patarėjai buvo nubausti pašalinimu iš universiteto. Apgailėtina, kad Venclova nepamini jokių pavardžių, nes nematau reikalo slėpti tai, ką Lietuvos saugumas puikiausiai žino. Konkretesnių aplinkybių paminėjimas padidintų atsiminimų istorinę vertę, nes be jų ir toliau viskas lieka paslaptimi.

Daugiau dėmesio kadaise buvo sulaukę Venclovos pasisakymai dėl lietuvių santykių su žydais ir rusais. Venclova pabrėžia, kad žydų žudymo negalima pateisinti ir kad lietuviai turėtų daugiau rūpintis savo tautiečių nusidėjimais, o ne kitų. Jis teigia: "Jei nusikalto žydas ar anglas — nusikalto šitas žydas ir šitas anglas, o ne visi žydai ir anglai; bet jeigu nusikalto lietuvis, tai kažkokia labai gilia prasme ir aš pats nusikaltau" (p. 225). Šio tvirtinimo loginės savybės yra labai neaiškios. Be abejo, Venclova nenori teigti, kad visi lietuviai jaučiasi kaltais, nes taip iš tiesų nėra. Veikiausiai jis nori tvirtinti, kad lietuviai turėtų taip jaustis, bet tada kyla klausimas, kodėl šitoks kaltės jausmas yra pageidautinas. Žydų žudikų poelgiai yra aiškiai smerktini, bet kodėl su žudymais nieko bendro neturį asmenys, sakykime, ir pats Venclova, turėtų jaustis kaltais? Lietuvių nusikaltimų yra įvairiausių. Antai lietuviai, kaip Romas Pileris ir Kazys Naujokaitis, buvo atsakingi tarybinio saugumo darbuotojai, pralieję daug nekalto kraujo. Lietuviai saugumiečiai iš dalies organizavo masinius trėmimus iš Lietuvos prieš ir po karo, sulikvidavo daug nekaltų žmonių. Išeivijoje ir Lietuvoje gyvena nemažas skaičius lietuvių chuliganų. Ar turime jaustis kaltais dėl visų lietuvių nusikaltimų, ar tik kai kuriose aplinkybėse? Ar turėtume kal-tesniais jaustis, kai lietuviai nusižengia prieš svetimtaučius, negu kada jie skriaudžia savuosius, ir kodėl?

Be to, visai neaišku, koks Vonc-lovos minėto kaltės jausmo ryšys su kitais panašiais reiškiniais: kaip sąžinės graužimas ar pasibiaurėji-mas. Gal Venclova neatskiria kaltės jausmo nuo gėdos ir nusivylimo? Kaip pasireiškia šis kaltės jausmas? Ar gana atitinkamomis progomis pasakyti mea culpa, ar jis įpareigoja imtis kokių nors atgailos veiksmų? Pasak Venclovos (p. 214), šis kaltės jausmas yra "priklausymo vienai ar kitai tautai prasmė." Ar tai reiškia, kad visi lietuviai jį turi, o neturintys nėra tikri lietuviai, ar kad visi norintys būti laikomi tikrais lietuviais turi jį įsigyti? Venclova žiūri į tautą kaip į didelę asmenybę. Bet, atmetus šią pasenusią ir itin romantišką tautos sampratą, ar kaltės jausmas tebegalioja? Klausimų yra be galo daug, ir be konkretesnio kaltės jausmo apibrėžimo tiesiog neįmanoma Venclovą suprasti.

Yra ir prieštaravimų. Venclova tvirtina, kad žydų žudymas, sadizmas ir plėšikavimas, panieka ir gėdingas abejingumas žmonėms net negali būti paaiškintas (p. 213), o kitur, kad Rytų Europoje neapykanta lengvai suprantama (p. 228). Kad dorovės klausimų svarstymas yra Venclovai terra incognita ryškiai rodo jo savotiškas Kanto kategorinio imperatyvo aiškinimas: "kur bebūtum, kas tau beatsitiktų, turi elgtis taip, kad tavo elgesys virstų bendru dėsniu, t.y. neštų bet kuriose sąlygose tavo visuomenei, tavo tautai, o per ją ir žmonijai, gera, o ne bloga, ar bent žymiai daugiau gero negu blogo" (p. 141-42). Bet ši interpretacija yra grynai pasekmistinė ir tiesiog prieštarauja pagrindiniams Kanto dorovės teorijos dėsniams.

Kaip minėta, knygoje yra daug bibliografinių žinių apie autorių: ką jis rašė, kur jis dirbo, ko jis yra pasiekęs. Gal jos bus svarbios kokiam nors Venclovos biografui. Bet reikėtų viską gerokai sukonkretinti. Pavyzdžiui, kokios buvo jo tiesioginės pareigos įvairiuose universitetuose, koks buvo jo formalus titulas, ar jis buvo etatinis dėstytojas? Gaila, kad Venclova išnašose nenurodo, kuriuose leidiniuose buvo paskelbti jo moksliniai straipsniai apie Donelaitį, Mickevičių ir Putiną.

Nors knygoje yra vertingesnių straipsnių, juos neretai užgožia gana smulkmeniški pasisakymai. Knygos vertė nebūtų sumažėjusi, jei ji būtų perpus sutrumpinta, praleidus visą skyrių apie ginčą su Sovietų valdžia, daugumą interviu su žurnalais ir laikraščiais. Venclova įdomiai recenzuoja profesoriaus Vardžio knygą, bet vis dėlto straipsnis lieka recenzija. Nematau reikalo perspausdinti kompetentingai parašytą studiją apie Lietuvos demografiją, nes minimi faktai yra labai lengvai prieinami, o, be to, prieš knygos išspausdinimą jau buvo paskelbti 79-ųjų metų surašymo duomenys. Aplamai kyla klausimas, ar knyga nėra per greitai išspausdinta, ar nebūtų buvę pravartu palaukti, kol bus parašyta daugiau svaresnių straipsnių. Net ir įdomesni straipsniai, pavyzdžiui, apie lietuvių santykius su žydais, lieka paviršutiniški — doro žmogaus deklaratyviniais pasisakymais be rimtesnės filosofinės minties.

Aleksandro Štromo ilgą įvadinį straipsnį "Lietuviškojo universalizmo ištakose" galima laikyti tik nesusipratimu. Nors yra vienas ar kitas įdomesnis faktas apie Venclovos jaunystę, jis mirgėte mirga perdėtomis panegirikomis, besaikiais Venclovos liaupsinimais, kurie po kiek laiko taps net juokingais. Štai, bene būdingiausias pavyzdys: "Tokia jo metodologija bei pozicija atveria lietuvių tautinės minties istorijoje naują puslapį . . . Esu įsitikinęs, jog ateities istorikai kalbės apie šią knygą ne kitaip, kaip apie lietuviškojo universalizmo ištakas. Mes, dabarties žmonės, ir tie, kurie su Tomu Venclova bendradarbiaujame, polemizuojame ar tik paprastai sekame jo veiklą pastarųjų dešimtmečių, ar bent kelerių paskutiniųjų metų bėgyje, galime didžiuotis tuo, kad kartu su juo prie tų ištakų stovėjome" (p. 25). Atseit, džiaukimės, kad mes galėsime savo vaikaičiams pasakoti, jog Venclovą matėme, girdėjome, gal net jo ranką paspaudėme. Kadangi Štromas primygtinai pabrėžia savo ypatingą vaidmenį Venclovos idėjų raidoje, tai lyg ir reikėtų jį patį apgaubti šių istorinių, gal net pasaulinės reikšmės minčių kūrėjo šlove. Turime ne vieną, bet du didžiuo-
Kęstutis K. Girnius