EKONOMINES MINTIES VYSTYMASIS IR VILNIAUS UNIVERSITETAS Spausdinti
Parašė FELIKSAS PALUBINSKAS   
Įvadas
Žodis "ekonomija" graikiškai "oikonomike", yra sudarytas iš dviejų dalių: oikos — turtas ir nomos — tvarkymas. Graikai vartojo šį terminą išreikšti protingam ir sistemingam namų apyvokos tvarkymui. Tuo tarpu Aristotelis, kalbėdamas apie valstybės pajamas, vartojo terminą "politinė ekonomija".1

Kalbant apie "ekonomiją", verta daryti skirtumą tarp ekonomijos vystymosi, ekonominės minties raidos, ir ekonomijos mokslų. Ekonomijos vystymasis yra susijęs su ekonominių gėrybių gamyba ir prekyba, t.y. su žmogaus medžiaginio pragyvenimo pobūdžiais įvairiais laikotarpiais. Šio ekonomijos aspekto čia negvildensiu. Domėsiuos ekonominės minties raida ir kaip ji privedė prie ekonomijos mokslų išsivystymo Vilniaus universitete.

Ekonomijos minties raida — t.y. istorinis minčių išsivystymas, liečiąs ekonomiją — skiriasi nuo ekonomijos mokslų tuo, kad ekonomijos mokslai jau nėra tik atskiros mintys, susijusios su ekonomija, bet susistemintas žvilgsnis į materialinį žmogaus ir visuomenės gyvenimo aspektą.

Ekonomijos mokslai remiasi teorine įžvalga, o ne vien praktišku pritaikymu.

Mąstymas apie žmogaus santykį su materialine jo aplinka turi būti toks pat senas, kaip ir pats žmogus. Rašyta istorija rodo, kad senovėje ekonominis mintijimas aukščiausiai buvo pakilęs rytinėse kultūrose: Babilonijoje, Asirijoje, Chaldėjoje, Egipte, Finikijoje, Izraelyje, Arabijoje, Indijoje, Kinijoje.2

Tų laikotarpių žmogaus gyvenimas ir materialiniai reikalavimai buvo paprastesni. Tad ir mintijimas ekonominiais klausimais nesusilaukė atskirų tomų, o randasi poetų ir filosofų darbuose, visuomeninėse institucijose, papročiuose, įstatymuose, kunigų mokymuose ir istorikų raštuose. Tos mintys yra daugiausiai susijusios su žemės nuosavybe ir jos apdirbimu, įvairių užsiėmimų vertumu ar nevertumu, kompeticijos iš monopolių klausimų gvildenimu, darbo atlyginimu,
-----------------
Paskaita, skaityta 1979 metų Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos suvažiavime Chicagoje.

neturtu, dalykų sudėties klastojimu, svėrimu ir matavimu, pinigais ir bankais, mokesčiais ir ekonominėmis reformomis. Taip, pavyzdžiui, jau beveik 2,000 metų prieš Kristų Babilono karalius Hammurabi savo rašytuose įstatymuose tvarkė ekonominius santykius, tarp kitko nustatydamas kainas už galvijus ir mokestį amatininkams.3

Ekonominės minties vystymesi yra matomas tęstinumas: rytiečių mintis perėmė graikų minty-tojai, o per krikščionybę graikų galvojimas turėjo didelės įtakos ekonominei minčiai ne tik viduramžiais, bet ir dabartiniais laikais.4

Ekonominiame mintijime pasireiškė dvi minties srovės: idealistinė ir materialistinė. Idealistinė srovė pabrėžė grupinius interesus — visuomeninę gerovę, o materialistinė srovė pabrėžė individualizmą.5 Anstyvuosiuose amžiuose ir viduramžiuose buvo pabrėžiamas grupinis aspektas, o paskutiniuose šimtmečiuose jau dėmesys kreipiamas į individo gerovę.

Lietuvos ekonominė ir mokslinė padėtis

Ekonominis Lietuvos lygis smarkiai pakilo šešioliktojo amžiaus viduryje ir antrojoje pusėje. Plėtėsi prekyba su užsieniu, ėmė augti pramoninė prekyba ir amatai. Prireikė didėjančio skaičiaus raštingųjų tarnautojų stambiesiems pirkliams, amatininkų organizacijoms, miestų valdyboms ir krašto administracijai bei didžiojo kunigaikščio kanceliarijai. O taip pat ir Lietuvos bajorams, sėkmingai išsikovojusiems naujų teisių ir privilegijų ir aktyviau įsitraukusiems į politinį gyvenimą, teko pajusti, kad tiek jų politinės veiklos, tiek ir tarnybinės jų karjeros sėkmė priklausė nuo jų išsilavinimo ir mokslo.6

Reikalo verčiamas, didėjantis jaunuomenės skaičius pradėjo vykti studijuoti į užsienio universitetus. Tačiau tai nebuvo patenkinamas sprendimas, ir atsirado grynas reikalas steigti universitetą Lietuvos ribose. Tai įvykdyti buvo pakviesti jėzuitai, kurie 1570 įsteigė kolegiją. Faktiškai universitetas buvo įsteigtas 1572, o oficialiai 1579.

Vilniaus universitetas

Naujai įsteigtasis Vilniaus universitetas savo esmėje niekuo nesiskyrė nuo kitų to laiko universitetų. To laiko universitetai neruošė įvairių specialistų. Mokslų pirmutinis tikslas buvo humanitarinis auklėjimas, nes jie buvo skirti bendrojo lavinimo sričiai. Universitetai tik mokslino ir kėlė savo auklėtinių asmeninį išsilavinimą, vesdami juos nuo vienos žinių srities prie kitos. Jų tikslas buvo išdėstyti visus tiems laikams žinomus mokslus. O jų pritaikymas buvo paliktas pačiam išsilavinusiam žmogui.7

Tad ir jėzuitai bendrajam lavinimui pasirinko formalinę mokymo sistemą, kuri priešingai realinei sistemai, pirmiausia rūpinosi ugdyti protinius sugebėjimus ir tik antroje vietoje siekti utilitarinių, gyvenimiškų tikslų ir daugiau ar mažiau supažindinti su vadinamosiomis realijomis. Utilitarizmas reiškėsi tuo, kad mokyklos mokslą stengdavosi sieti su praktikos gyvenimu ir aiškindavo mokinio susidomėjimą keliančius dalykus.8

Ankstyvosios pažiūros
Universiteto pirmaisiais dešimtmečiais vyravo scholastika, ir visų mokslų pradžia ir pabaiga akademijoje buvo filosofija. Tačiau filosofijos sąvoka XVI-XVIII amžiuose buvo kur kas platesnė negu dabar. Filosofija apėmė scholastinę logiką, gamtos filosofiją (fiziką), metafiziką ir etiką (moralės filosofiją).9

Negalima sakyti, kad visuomeniniai mokslai buvo visai paneigti, nes visuomeniniai mokslai — įskaitant ir ekonomiją — rado sau vietą filosofijos ir teologijos ribose. Tai matoma net iš išspausdintų knygų. Buvo knygų, skirtų apimti visai filosofijai. Taip, pavyzdžiui, 1640 metais išleistoje knygoje Bendroji filosofija Mykolas Mni-šekas, remdamasis Aristotelio mokymu, trumpai išdėsto visas filosofijos dalis, pradėdamas praktine filosofija, kuri apėmė etiką, ekonomiją ir politiką.10

Buvo taip pat knygų, skirtų ir atskiroms filosofijos kurso dalims, pavyzdžiui logikai, etikai, metafizikai, ekonomijai, politikai ir t.t.11 Kaip pavyzdį tokių specializuotų knygų galima paimti jau 1596 Vilniaus universiteto išleistą Martyno Smigleckio darbą Trumpas mokslas apie palūkanas ir tris svarbiausius kontraktus: prekybos, činšo   ir   pirklių   draugijos.12

Etikos sritis taip pat buvo suprantama labai plačiai, į ją įtraukiant taip pat politiką ir ekonomiją: "Etika skirstoma į individualią etiką, ekonomiką ir politiką". Taip išplėtus etikos objektą, ji lyg ir tapo socialine teorija apskritai. Tačiau ekonomijos klausimai etikos kurse buvo liečiami tik prabėgomis.13

Ekonominiai klausimai

Ano meto ekonomijos supratimas buvo perimtas iš Aristotelio ir lietė šimos santykius bei auklėjimą.14 Ekonomija apėmė mokėjimą tvarkyti savo šeimos ir namų reikalus bei rūpinimąsi  šeimos laime. L.  Zaluskis ekonomijoje aiškina šiuos klausimus: apie namus, apie vyrą ir žmoną*,  vaikus ir jaunuomenės auklėjimą, apie valdas.15

To laikotarpio Vilniaus universiteto jėzuitų pažiūros į ekonominius, prekybos ir pelno klausimus ir tų pažiūrų keitimasis galbūt geriausiai iliustruojamas jų pačių spaustuvės reikalu. Iš pradžių rektorius yra susirūpinęs, kad, spaustuvei visą laiką dirbant, iškilsianti knygų platinimo problema. Jo galvojimu, knygos turėtų būti nemokamai dalijamos, arba parduodamos. Žinoma, nemokamai dalinti būtų nuostolinga, o patiems pardavinėti netiktų, nes prekyba esąs bjaurus amatas. Pardavimą pavesti knygininkams taip pat esą nepatogu, nes jie visada nori brangiau parduoti ir turėti pelno, o jėzuitai paskui būna kaltinami, kad jų knygos esančios brangios.17

kongregacija nutarė, kad gauti už knygas pinigai turi būti grąžinti spaustuvei, o ši savo ruožtu turi mokėti kolegijai 100 auksinų mokestį. Tačiau jėzuitų generolas K. Akvaviva su nutarimu nesutiko, o vietoje jo padarė savo pasiūlymą: pasamdyti pasaulietį rūpintis spaustuvės darbu, arba knygas dalyti nemokamai. Šis generolo pasiūlymas padėties neišsprendė. Pasamdyti turtingą spaustuvininką, turintį lėšų spausdinimui, nepavyko. Spausdinti ir nemokamai dalyti knygas nebuvo įmanoma, nes neatsirado užtenkamai mecenatų padengti spausdinimo išlaidoms. Buvo prieita prie išvados, kad išeitis būtų leisti akademijos spaustuvėje knygas spausdinti suįnteresuotų tų knygų išėjimu asmenų lėšomis, o paskiau jas parduoti. Profesorius Adomas Brokas savo laiške generolui paminėjo, tarp kitko, kad studentai turi labai brangiai mokėti už Krokuvoje spausdintas knygas, o iš savos spaustuvės jos galėtų būti pigesnės. Pagaliau, jo nuomone, nėra joks nusižengimas, atiduodant pirkliui išparduoti knygas, atsiimti tai, ko teisingumas reikalauja, kad spaustuvė neturėtų nuostolių. Generolas visų tų argumentų buvo įtikintas ir leido spaustuvei  veikti  ekonominiu  pagrindu.18
-----------------
* Konkrečiai, Mykolas Mnišekas Bendrojoje filosofijoje sako, kad šeimai kurti esą tinkami metai: moterims nuo 18 iki 52. vyrams gi nuo 36 iki 70.16

Taigi bent pradžioje buvo stengtasi knygas leisti mecenatų pagalba. Pirmosioms knygoms lėšų davė žinomi ir nežinomi mecenatai. Tad reta knyga išeidavo be dedikacijos — ypatingai septynioliktame amžiuje.19

Nors jėzuitai savo veiklos pradžioje ir neigiamai žiūrėjo į knygų prekybą, ir nors dar septynioliktojo amžiaus pirmojoje pusėje jų generolas Akvaviva patarė jos vengti ir geriau palikti ją pasauliečiams, tačiau realus gyvenimas veikė priešinga kryptimi. Spaustuvės įrengimams, jos išlaikymui ir inventoriaus laikymui visą laiką reikėjo lėšų. Atsitiktinių pajamų tam neužteko. Todėl spaustuvės ir akademijos vadovai budriai sekė, kad knygos nebūtų nuostolingos.20 Ir ne be reikalo tas budrumas, nes tuo laiku knygos buvo labai brangios. Pavyzdžiui, Lenkijoje 1570-1580 metų laikotarpyje jautis kainavo 4 florinai, o vertingesnė knyga 1.15-2 florinai. 1709 metais jautis jau kainavo 40 florinų, o vertingesnė knyga 20 florinų.21

Kitas jėzuitų spaustuvės ekonominis aspektas buvo leidinių nuosavybės klausimas. XVI-XVII amžiais knygų buvo leidžiama nedaug. Nedaug buvo ir autorių. Todėl dažnai vienų spaustuvių leidinius perspausdindavo kitos, pažymėdamos savo išleidimo vietą. Tai buvo žalinga pirmajai leidinį spausdinusiai spaustuvei ir finansiškai ir jos prestižui. Pirmoji žinoma akademijos spaustuvei suteikta privilegija (1619 kovo 15, Zigmanto III) ir reguliuoja spaustuvininkų savitarpio santykius. Ji draudžia be jėzuitų žinios ir leidimo jų išleistą knygą ar jos dalį kitur spausdinti ir platinti. Nepaklausiusiems grėsė 100 markių bauda ir leidinio konfiskavimas: pusė spaustuvės, pusė karaliaus iždo naudai.22

Ekonomijos mokslų pradžia

Vilniaus universitetas buvo įsteigtas su dviem fakultetais: filosofijos ir teologijos.23 Tad ir ekonomijos klausimai turėjo būti gvildenami jų ribose. Kad ekonomija susilaukė tam tikro dėmesio, rodo ir tai, kad jau 1596 metais Martynas Smiglec-kis išleido veikalą Trumpas mokslas apie palūkanas ir tris svarbiausius kontraktus: prekybos, činšo ir pirklių draugijos.24 Tai pirmasis politinės ekonomijos veikalas, išleistas Lietuvoje, kuris per du šimtus metų susilaukė pakartotinių perspausdinimų Vilniuje ir Krokuvoje.25 Įvade autorius rašo, kad iki šio veikalo nebuvę mokymo apie prekybinius santykius ir pinigines sutartis, o apgaulė šiuose reikaluose buvusi dažna. Tai ir  paskatino  jį   parašyti  šį  veikalą.26

Autorius nagrinėja procentų ėmimo ir palūkanų santykį. Kalba apie tai, kada galima imti procentus ir kada jie virsta palūkanomis. Daugiausia apsistoja prie lupikavimo ir palūkanų, pa-bėždamas, kad Bažnyčia ir pasaulietinė bei prigimtinė teisė palūkanas smerkiančios. Neigiamai žiūri į monopolius, iš kurių kraštui ir gyventojams esanti didžiulė žala, nes per juos brangs-tančios prekės. Tačiau autorius monopolį pateisina, jei šis duoda naudą valstybei ar visuomenei.27

Veikale taip pat griežtai pasisakoma prieš baudžiavą ir bendrai socialinę neteisybę. Jame įrodinėja, kad valstietis nėra pono vergas. Baudžiauninko sutartis su ponu esanti panaši į nuomos sutartį — pas poną tarnaudamas, baudžiauninkas privalo gauti ir atlyginimą.28

Papildytame leidime pridėta apie tarptautines pinigų operacijas, pavyzdžiui pinigų mainus tarp  Nurnberg ir Poznan pirklių.29
Nors autorius sakosi, kad rėmėsi Aristoteliu, tačiau jam nebuvo svetimas ir merkantilistinis požiūris į prekybą. Veikale yra ir ekonominės teorijos, ir teologinio-moralinio piniginių santykių traktavimo.30

Be Smigleckio darbo, šiuo laikotarpiu Vilniaus universitete nebuvo didesnio įnašo ekonominei minčiai, nors prabėgamųjų užuominų šia tema yra. Net ir Konstantino Sirvydo, žymaus Vilniaus universiteto profesoriaus ir lietuvių pamokslininko, 1629 metais išleistame pirmajame originale lietuvių kalba veikale, Punktai sakymų, autorius vaizdingai kalba apie socialinius santykius: "Mariose wiena žuvis dide mažesny prarija: teyp žmones didžiunay svvieto lėtus ir pa-vvargusius  išgayšina  (krumta)  prarija.,,si
Ekonimijos mokslų augimas

Praplečiant Vilniaus universiteto mokymo programą, kai kurios mokslo šakos pradėjo išsiskirti iš bendrosios filosofijos srities. 1641 metais buvo gauta privilegija dėstyti kanonų bei civilinę teisę, o taip pat ir mediciną. Po trejų metų, 1644 metais, teisių fakultetas ir pradėjo savo veiklą.33

Teisės fakulteto įsteigimas turėjo labai teigiamos įtakos tolimesniam ekonominės minties vystymuisi. Jau 1651 metais vienas iš pirmųjų fakulteto profesorių, kanonų teisės profesorius A. Olizarovskis, paskelbė veikalą Apie politinę žmonių sąjungą.34 Šiame veikale, tarp kitko, pabrėžė amatų reikšmę ir net siūlė bajoraičiams jais susidomėti.35 Taip pat pasisakė prieš valstiečių engimą ir baudžiavą.36 Yra taip pat įdomus faktas, kad Olizarovskis linko į neabsoliutinės monarchijos santvarką.37 Galbūt jo tas galvojimas kilo dėl to, kad Lietuvoje tuo laiku esanti santvarka buvo pašlijusi, o tuo tarpu kitur Europoje merkantilizmo įtakoje kuriamos stiprios valstybės.

Tolimesnis ekonominės minties ir mokslo vystymasis

Vystantis kapitalizmui, jau nuo 1765 metų Vilniaus laikraščiuose vis dažniau pasirodo ekonominių, ūkinių žinučių, susijusių su prekyba, pramone bei įvairiomis reformomis.38 Dažnai tas rašinėjimas buvo atliekamas Vilniaus universiteto profesorių. Tačiau susidomėjimas ekonominiais klausimais jau buvo išplitęs tiek, kad tai buvo tinkama medžiaga net laikraščiams.

1773 metais panaikinus jėzuitų ordiną, mokyklų tvarkymą perėmė Edukacinė Komisija ir gan pagrindinai pertvarkė švietimo darbą. Kraštui reikėjo pasaulietiškų specialybių žmonių. Universitete atsirado specializacija ir universalius filosofus pakeitė atskirų mokslo šakų atstovai.39 Buvo išplėstas ir visuomenės mokslų dėstymas. Krašto ekonominis stovis ir nuotaikos vertė įtraukti į aukštosios mokyklos programą mokslus, kurie padėtų spręsti socialines-ekonomines problemas. Čia reikšmingą vaidmenį suvaidino prigimtinės teisės disciplina, kurios pirmuoju profesorium 1781 metais   tapo   Jeronimas   Stroinovskis.40

Jau 1785 metais Stroinovskis išleido knygą Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tarptautinės teisės mokslas.41 Nors iš pavadinimo ir neatrodytų, bet ekonominiai klausimai nagrinėjami per visus keturis knygos skyrius. Iš tikrųjų tai buvo išdėstymas fiziokra-tų — Prancūzijoje aštuonioliktojo amžiaus antrojoje pusėje iškilusios pažiūros — ekonominės teorijos pagrindų. Todėl ir galima prigimtinės teisės dėstymo pradžia laikyti politinės ekonomijos dėstymo pradžią Vilniaus universitete.42

Savo knygoje Stroinovskis pasisakė prieš feodalinę sistemą, gyrė ekonominę laisvę, pasisakė už baudžiauninkų asmeninę laisvę, siūlė apmokestinti žemės savininkus, įtaigavo reikalingumą kelti žemės ūkio gamybą ir propagavo visuotinį švietimą.43 Tai buvo įtakinga knyga ir susilaukė net penkių leidimų.

1793 metais Stroinovskį pakeitęs prigimtinės teisės dėstyme Simonas Malevskis ją dėstė net dvidešimt ketverius metus, vartodamas Stroinovs-kio  knygą  kaip  pagrindą.44

Ekonomijos mokslų įsipilietinimas
Po 1803 metų reformos universitetas buvo žymiai išplėstas ir turėjo keturis fakultetus: fizikos ir matematikos, medicinos, moralinių ir politinių mokslų, literatūros ir laisvųjų menų45 Moralinių ir politinių mokslų fakultete buvo dešimt katedrų: 1. logikos ir metafizikos. 2. moralinės filosofijos, 3. prigimtinės, politinės ir tanią teisės, 4. politinės ekonomijos, 5. žymiausių senovės ir šių laikų civilinės ir baudžiamosios teisės, 6. Rusų imperijos ir prijungtų prie Rusijos buvusių Lenkijos provincijų civilinės ir baudžiamosios  teisės, 7. visuotinės istorijos, 8. Šv. Rašto, 9. dogmatinės teologijos.46

1803 metų reforma buvo svarbi ir tuo, kad su ja Vilniaus ir Maskvos universitetuose buvo įkurtos atskiros politinės ekonomijos katedros.47 Tačiau Vilniaus universiteto atžvilgiu tai buvo tik formalus įteisinimas to, kas jau buvo pradėta dėstyti Stroinovskio prigimtinės teisės kurse dvidešimt su viršum metų anksčiau.

Politinės ekonomijos katedros įsteigimas buvo Stroinovskio nuopelnas. Tačiau yra netikslu tvirtinti, kad Vilniaus universitetas buvo pirmasis įsteigęs politinės ekonomijos katedrą. Kamerali-nės ekonomijos katedros — savo esmėje panašios į vilniškę — jau anksčiau buvo įsteigtos: Hale (1727), Uppsala (1740), Neapolio (1754) universitetuose.48

Nors Vilniaus universitete politinės ekonomijos katedra ir buvo įsteigta 1803 metais, bet ilgai truko, kol buvo surastas profesorius jai užimti. Pagaliau Jonas Znoska 1810 metais49 ar 1811 metais tapo pirmuoju politinės ekonomijos profesorium ir dėstė ją iki 1824 metų.50 1811 metais jis išleido knygą Politinės ekonomijos mokslas, kuri buvo vertimas kito autoriaus (Sartorius?) knygos, pagrįstos ant Adam Smith teorijos. Znoska taip pat plėtė politinės ekonomijos kurso apimtį, įtraukdamas prekybos ir finansų klausimus.51

Po Znoskos politinės ekonomijos katedrą perėmė Jonas Vaškevičius ir joje išbuvo iki 1831 metų. Vaškevičius savo pažiūrose rėmėsi Adam Smith, o taip pat Say, Ričardo ir kitais. Jis jau daug dėmesio skyrė kreditui. Vaškevičius buvo laikomas vienu žymiausių kameralinių mokslų autoritetu Lietuvoje ir parašė knygas Mokslas apie prekybą  ir Bankų istorija.58
Reikia pastebėti, kad su 1803 metų reforma prasidėjo ne tik ekonominių mokslų augimas, bet ir diferenciacija. Ta reforma pramatė žemės ūkio mokslų katedrą fizikos ir matematikos fakultete. Pirmą kartą ta katedra buvo užimta Kajetono Krasovskio 1819 metais. Jis tame kurse skyrė vietos ir ūkio ekonomijos klausimams. Mykolas Očapovskis dar toliau pastūmėjo šį kursą į žemės ūkio ekonomijos pusę.54

Taigi ekonominės mintys Vilniaus universitete buvo gvildenamos jau nuo pat jo įsteigimo. Pirmiausia vyravo scholastinės pažiūros. Vėliau atėjo merkantilizmas ir fiziokratija. Tačiau ilgai truko, kol ši sritis  išsivystė į formalų mokslą.

IŠNAŠOS
1    John M. Ferguson, Landmarks of Economic Thought, New York: Longmans, Green and Co., 1950, p. 2; Fon V. Boardman, Jr., Economics: Ideas and Men, New York: Henry Z. Walck, Inc., 1966, p. 3.
2    Lewis H. Haney, History of Economic Thought, New York: The Macmillan Co., 1949, p. 3; Ferguson, p. 3.
3    Ferguson, ten pat.
4    Haney, p. 5.
5    Ten pat, 8.
6    Antanas Rukša, "Lietuvos universitetų istorija", Lietuvos universitetas 1579-1803-1922, Pranas Čepėnas, redaktorius, Chicago: Lietuvių Profesorių Draugija Amerikoje, 1972, pp. 3-4.
7    Henrikas Zabulis, "Šimtmečių humanitarinė mintis", Pergalė, Nr. 4, 1979, p. 3.
8    Rukša, pp. 24-25.
9    I. Petrauskienė, Vilniaus akademijos spaustuvė 1575-1773, Vilnius: Leidykla "Mokslas", 1976, p. 80.

10    Ten pat, p. 81.
11    Ten pat, p. 80.
12    Zabulis, p. 10.
13    R. Plečkaitis, Feodalizmo laikotarpio filosofija Lietuvoje, Vilnius: Leidykla "Mintis", 1975, pp. 200, 202.
14    Petrauskienė, p. 81.
15    Plečkaitis, pp. 201-202.
16    Petrauskienė, p. 81.
17    Ten pat, p. 17.
18    Ten pat, p. 18.
19    Ten pat, p. 22.

20    Ten pat, pp. 22-23.
21    Ten pat, pp. 24, 26.
22    Ten pat, p. 27.
23    Vilniaus universiteto istorija, Vilnius: Leidykla "Mokslas", 1976, p. 44.
24    A. Makarevičius, "Ekonominės minties raida senajame Vilniaus universitete," Liaudies Ūkis, Nr. 7, 1978, p. 22: Petrauskienė, p. 93.
25    Zabulis, p. 10.
26    Petrauskienė, p. 93.
27    Ten pat, pp. 93-94.
28    Ten pat, p. 94; Vilniaus universiteto..., Op. Cit., p. 132.
29    Petrauskienė, p. 94.
30    Ten pat.
31    Ten pat, p. 123.

33    Vilniaus universiteto..., pp. 66-67.
34    Makarevičius, p. 22; Zabulis, p. 10.
35    Vilniaus universiteto..., p. 132.
36    Zabulis, p. 10.
37    Vilniaus universiteto..., p. 134.
38    Petrauskienė, p. 139.
39    Plečkaitis, p. 230.
40    Vilniaus universiteto..., p. 266.
41    Makarevičius, p. 22.
42    Vilniaus universiteto..., p. 267.
43    Makarevičius, p. 23.
44    Ten pat, p. 22; Vilniaus universiteto..., p. 267.
45    Zabulis, p. 10.
46    Rukša, p. 73.
47    Ten pat, p. 92.
48    Makarevičius, p. 23.
49    Ten pat, p. 24.
50    Rukša, p. 92.
51    Makarevičius, p. 24.
52    Ten pat; Rukša, p. 92.
53    Makarevičius, p. 24.
54    Ten pat.

A. Marčiulionis  M.K. Čiurlionio portretas (anglis)