Eilėraščiai |
Parašė Leonardas Andriekus |
V. Ignas — Lietuva (detalė) JAU NEBESPĖSIME Jau nebespėsime į naują šviesą Kelių benusitiest Ir pasiimt klevų pavėsio Iš tos buities, Kuri gaivino, kai sakei: Štai sulauktoji valanda! — Pajuodo saulės paakiai, Pragydo Baltija raudas... PAMINKLŲ SLĖNYJE (Arizona) Begaliniai paminklai, Tik nėra užrašų! — Amžinos meilės ženklą — Tavo vardą nešu. Tiek gyvybių sustingo, Įrėžtų akmeny! — Tu dainuoji skausmingai, įrašyta many. Jei žinai, kas įrašė, Neišduok paslapties. — Nuo raidžių kraujas laša — Kraujas mano širdies. PER AŠAROTĄ STIKLĄ Gyvenimas lietumi lyja, Lašai — minutės krinta. — Ruduo atkilo kalvomis Manęs raminti. Toks atgaivus sravėjimas Ir sieloj, ir už lango, Lyg būtų žmogui atsivėrusios Visų malonių angos. Dabar matau gyvenimą Per ašarotą stiklą — Svyruoja nuodėmės ir atgailos Ant Viešpaties svarstyklių ... NEŽINOMOJE ŽEMĖJE Palmės išnyko, eukaliptai liko — Sakyk, o žeme, kaip tu vadinies? — Motina ryto ar duktė nakties? Esi daug sykių sapnuose matyta, Bet niekad mano kojų neliesta, Dovydo psalmių posmais išgrįsta. Ar pasakysi, kas tave bučiavo, Kieno tu vakar tėviškė buvai, Kodėl taip skuba pro tave laivai? Aplinkui jokio uosto nematyti — Visur tik jūra, jūra atvira Ir prisiglaudus prie uolų audra. Užbaik alsuoti ta nežinomybe, Sakyk man aiškiai, kur dabar esu — Pėdos be ženklo, žingsniai be garsų. Čia mano siela, kaip Eolo arfa, Vėjui palietus, amžinai dainuos Ikaro garbei, pažeistai liepsnos. PRABILKIT, AKMENYS Prabilkit, akmenys, šį rytą Žmogaus balsu Ir nebijokit pasakyti, Kas per akmuo esu. — Ar tas, kurį paversti duona Šėtonas Dievo Sūnų gundė tyruose, Ar tas, kurį ant kapo rito žmonės, Apverkę Jį numirusį? Ar tas, kuriuo norėjo fariziejai Sugautą svetimautoją užmušt, Ar tas, kuris krauju Alyvsodyje aplašėjo, Kančioj sukniubus Viešpačiui už mus? Prabilkit, akmenys, bent kartą Kaip broliai į mane Ir pasakykite, už ką mus spardo Praeidama minia. BALTIJOS JŪRAI Man pažeri tik gintaro skeveldras, O visa kita sau pasilieki, Ir tai tik prievarta išplėšia audros, Lyg būčiau tavo gintarų vagis. Nesu Jūratės lobio matęs, Nesistebėjęs jos karoliais, auskarais. — Atvožk, atvožk skrynias po tiek laukimo metų, Parodyk lobį vakarais, Kai tau į glėbį saulė puola, Vanduo pavirsta ugnimi, Jūratės dalią apraudoja uolos, Kai tu ir aš liepsnot imi... DAINUOJANČIA SROVE Aplenkęs Nemuną ir Baltiją Dainuojančia srove, Ieškojau atšiauraus Charono valtyje, Bet neradau tavęs. Ar persiyrei jau į kitą krantą, Ar dar šiame esi, Nesako nei Vergilijus, nei Dantė — Mes nebyliai visi. Tiktai pamišėlis Charonas šaukia: Prakeikite sapnus! — Čia jau visi veidai be kaukių, Ir akys be liepsnų. IKARO DVASIA Kas mirusių žvaigždžių grožybę atkuria, Tas ir iš pelenų prikelti gali Ikarą. Bet ar tai būtina? — Gyva dar jo dvasia Ir merdinčių žvaigždžių agonijoj, ir mumyse. |