KAZIMIERAS KANTRIMAS XIX AMŽIAUS VISUOMENININKAS - ŠVIESUOLIS VILNIUJE Spausdinti
Parašė Jurgis Žalkauskas   

Iš Vakarų Europos atėjusias šviečiamojo laikotarpio idėjas jis pastatė prieš caro valdžios beidėjiškumą ir sulenkėjusių bajorų beprasmiškumą. Dažnai kalbėjęs ir veikęs "pakuždom", jis statė kitus priekyje, betgi pats darė daug įtakos XIX amžiaus Vilniaus universiteto šviesuomenės galvosenai ir veiklai. Daug jo siūlymų buvo konkretūs ir gyvenimiški, pavyzdžiui, jau 1822 m. jis siūlė Vilniaus universitete steigti lietuvių kalbos katedrą.

Vėlyvajame, pojėzuitiniame Vilniaus universiteto laikotarpyje ryškėja šią Europos dalį, valdomos caro su dominuojančiu rusų aristokratijos sluoksniu, pasiekusios naujoviškos socialinės idėjos. Jose matoma šviečiamojo laikotarpio įtaka. Prancūzų revoliucijos sukelti vėjai ypač veikė politinę galvoseną. Ji sukrėtė feodalizmo pagrindus, o kartu ir valdovo "iš Dievo malonės" išskirtinės kilmės mitą. Jau su reformacija prasidėjęs tautų nacionalinės sąmonės pabudimas, ypač sustiprėjo su prancūzų revoliucija. Visa tai Vilniuje itin ryšku universitete — institucijoje palyginti daugiausia išlaikiusioje autonomiją. Noras praskleisti šitoje dvasioje Vilniaus, o kartu ir Lietuvos kultūros istorijos uždangos kampelį mane ir paskatino pažvelgti į palyginti kuklią Kazimiero Kantrimo asmenybę bei jos pasireiškimą viešumoje.

Kazimieras Kantrimas (1776 - 1836) gimė Bogdanove, Vileikos apylinkėje, 115 km į rytus nuo Vilniaus, dešiniajame Neries krante. Mirė Šiluvoje, Raseinių aps. Didžiąją gyvenimo dalį praleido Vilniuje, kur baigė vidurinįjį mokslą ir vėliau dirbo įvairiose įstaigose. Nuo 1803 m. universiteto buhalteris, bibliotekos vedėjo padėjėjas-adjunktas, universiteto sekretorius. Veikla universitete — administracinė. Jis buvo bibliotekos faktiškasis vedėjas.

Pavardė grynai lietuviška, bet lenkų fonetikos įtakoje rašėsi Kontrym. Tarybinėje enciklopedijoje jis įrašytas Kontrimo pavarde; taip jo pavardę sutinkame ir trijų tomų Vilniaus universiteto istorijoje (II t., Vilnius, 1977 m.). Šiame straipsnyje rašome atlietuvintai — Kantrimas.

Straipsnis yra paremtas Kazimiero Kantrimo amžininkų ir bendradarbių atsiliepimais; taip pat šių dienų lenkų istoriko Z. Skvarczynski sukaupta medžiaga. Jis labai suglaustai apibūdina Kazimiero Kantrimo gyvenimą ir įtaką Vilniaus visuomenei, kartu atidengdamas ir Vilniaus universiteto sambūrių bei draugijų veikimą. Pilnesniam vaizdui apie Kantri-mą pasigendame caristinių įstaigų archyvinės medžiagos, pvz., gubernatorių, kuratorių, rektorių raportų. Juose, be abejo, minimas Kantrimas.

Įžangai pravartu pastaba: lenkų istorikai iki šių dienų aukština Vilniaus universitetą už lenkų kalbos ir kultūros skleidimą visame lietuvių ir gudų gyvenamame regione ir teigia jį buvus lenkišką. Pagal dabartinius lietuvių istorikų duomenis ir analizę nei lenkų studentų skaičiumi (jų buvo tik 3% visų studentų), nei lenkiškos kultūros skleidimu Vilniaus universitetas nepasižymėjo. Apytikrėmis žiniomis 1825 m. Vilniaus miestas turėjęs apie 35,000 gyventojų. Iš jų pusė buvę žydai, kiti įvairių tautybių mišinys. Lenkų buvęs mažas nuošimtis. Lietuviškai kalbančiųjų skaičius nėra žinomas. Universitete studijavo daugiau kaip 1000 studentų. Studentų skaičiumi jis viršijo visus kitus šiaurės rytų Europos bei Rusijos universitetus. Pats miestas po Petrapilio ir Maskvos savo didumu buvo trečias ano meto Rusijos imperijoje. Vilniaus universiteto profesūra taip pat buvo įvairių tautybių rinkinys. Pabrėžtina dar, kad ir lenkiškai kalbančioji Lietuvos dvarininkija bei bajorija neskaitė savęs lenkais. Jų pastangomis kurta įvairios teorijos dėl lietuvių tautybės identiteto, dėl lietuvių kilmės skirtybės, dėl lotynų kalbos giminimgumo lietuvių kalbai. Visa tai labai ryšku ir iš Vilniaus universiteto rašytinių darbų.

1. Carizmo represijos
Pasibaigus garsiajai Vilniaus universiteto slaptųjų draugijų, kur nariais buvo studentai ir profesoriai, vadinamai Filaretų - Filomatų bylai 1824 m., universiteto bibliotekos adjunktas K. Kantrimas, visų kaltinamųjų, bendradarbių ir apskritai miestelėnų dideliam nustebimui, gavo palyginus švelnią bausmę. Jis buvo pašalintas iš universiteto pareigų, bet liko nenubaustas ir neištremtas į tolimąsias Rusų imperijos sritis, kaip kiti apkaltintieji slaptųjų organizacijų veikėjai. Daugeliui atrodė net įtartina, kad Kazimieras Kantrimas, slapto "VViadomosci Brukowe,, (Grindinio žinių) laikraščio redaktorius, slaptos masonų ložės narys, "Towarzyst-wo Szubrawcow" (Nenaudėlių) draugijos steigėjas, žmogus, kuris ruso senatoriaus Novosilcevo žodžiais "... prisidengė kukliu adjunkto vardu, kurio niekad nebandė pakeisti, apsukrus ir slapus, vadovavęs universitetui ir viešajai visuomenei,V galėjo išvengti skaudžios caro bei jo valdžios bausmės. Juk pagal istoriką M. Mainovvskį (1799 - 1865) "tik Kazimierui Kantrimui pritariant, nutarta steigti draugiją Filomatų vardu".2 Ir vėliau, jau po Filaretų -Filomatų teismo, vilniečių kolonija Petrapilyje ginčijosi dėl Kantrimo veiklos, o jaunieji ekstremistai kaliniai, uždaryti bazilijonų vienuolyne, su kartėliu dainuodavo parafrazuodami studentų bursų dainą:
Su akademija ir profesūra po velniais;,
Velniai šviesą sau terauna!
Valio pelėdos, šikšnosparniai;
Geriau gyventi su kvailiais!
Te istorija ir mokslai teisių pražūva!
Valio Kantrimas, tylom knisęs,
Ir rektorius, mus laukan išspyręs;
Pinčiukai lai gyvuoja!

Pabrėžtina, kad po 1812 m. Napoleono sukeltos karinės ir politinės audros universitete užvirė stiprus socialistinis gyvenimas, ir viena po kitos kūrėsi viešos ir pusiau slaptos draugijos. Daugelis jų siekė savo narius lavinti bei tobulinti literatūros ar mokslo baruose, kitos ieškojo socialinės lygybės, tiesos ir apskritai žmoniškumo. Anot Adomo Mickevičiaus, universiteto draugijos buvo "egoistinis mokslinis pasireiškimas".3 Slaptos draugijos, prisidengusios įvairiais vardais, skatinamos vakarų Europos revoliucinio sąjūdžio, tiesiai ir, reikia pripažinti, labai gudriai, knisosi po carų valdžios ir universiteto vadovybės pamatais. Šis kraštutinis, prolenkiškas judėjimas Filaretų - Filomatų draugijos privedė prie minėto teismo, visų draugijų likvidavimo ir prisidėjo prie vėlesnio paties universiteto uždarymo. Tuo tarpu Dorpato (Tartu) universitetas, kur mokėsi dauguma Pabaltijo vokiečių kilmės jaunimo ir socialinis gyvenimas reiškėsi studentų korporacijose, kurios buvo nemažiau maištingos negu Vilniaus draugijos, išvengė bet kokių caristinės valdžios represijų, ir universitetas išliko neuždarytas.

2. Amžininkų pasisakymai apie Kantrimą
Filaretų draugijos narys S. Mo-rawski savo atsiminimuose rašo: "Kazimieras Kantrimas, bibliotekininkas ir universiteto adjunktas, buvo žmogus neatspėtas ir nesuprastas. Tada jis buvo laikomas dideliu patriotu, didžiai atsidavęs mokslams, aistringas reformoms masonas, didelis mūsų kalbos žinovas. Mažas, žemas, visu savo kūno pavidalu panašus į apskritą kiaušinį. Rūbai visada netvarkingi, aptrinti, veidas be išraiškos, pražilusi galva, plaukai trumpai kirpti kaip ežio, į viršų ir į užpa-pakalį sušukuoti. Rankeles visada laikydavo ant pilvuko, tarpusavėje glaudžiai susipynusiais pirštais; juodas kaspinėlis žiedu užrištas ant dešiniosios rankos ketvirtojo piršto. Bent man, nežinau kodėl, jis visada atrodydavo kaip nutukusi žiurkė. Nepaliaujamai iš kampo į kampą nuo vieno prie kito lakstė ir kiekvienam kažką pašnibždėdavo į ausį. Ir su juo kalbėtis garsiai kaip su kitais nebuvo įmanoma — reikėdavo ir jam kuždėti į ausį. Tai, ką jis man dažnai ausin pakuždėdavo (o aš buvau jo malonėje), nebuvo verta nė saujos pupų, ir visas jo paslaptis būtų galima iš Šv. Jono bokšto visam miestui ap-skambinti. Bet tokia jau buvo jo prigimtis. Valdžia apsirikusi pakaltino jį esant pavojingą, vežiojo iš vietos į vietą ir tuo jo vertę iškėlė ir leido jam mirti pagarsėjusiu ir visuotinai apgailestaujamu. Vis dėlto reikia pasakyti, kad jo šviesūs patarimai ir pagalba nebuvo be naudos. Jis masonų pastangomis išleido į užsienį (vėliau nedėkingą kraštui ir tautiečiams) genialų orientalistą ir mokslininką Juozą Senkowskį. Jis išmokslino keletą žymių mokslo ir darbo vyrų, kaip, pavyzdžiui, Mikalojų Mia-no.wskį. Vilniaus medicinos fakulteto dekaną".4

Kitas filaretas, I. Domeika, vėliau įžymus geologas, šitaip apibūdina Kantrimą: "... buvo žmogus labai kilnus, šiek tiek bambeklis, kaprizingas ir šlėktos priešas, tačiau visiems prieinamas, judrus ir didelis mokslo ir darbštumo skatintojas".5
Vienas aktyviausių filomatų, masonas Tomas Žanas, taip rašė: "Mano santykius su Kantrimu ir bendrai universiteto jaunimu jungė žinomi ir nežinomi, priešingi ir jungiantieji veiksniai. Jo įkvėptas leidau vadinamąjį politinį kalendorėlį, rusų valstybės tarifą. Mokiau skaityti į užsienį išsiųstojo Mianowskio žmoną, daviau pamokas Tiškevičiams, Kaminskams, Prozorui, Turskiui, parašiau jiems komediją "Gryczane pierozki" (Grikių pyragėliai), buvau įvestas į masonų ložę, vadovaujant Justinui Biesie-kierskiui; į "Towarzvstwo szubravv-cow" (Nenaudėlius) patekau Gonigli-so vardu . . . Mano pažintys siekė nepailstamus Kantrimo bičiulius — Lelewelį, Wolfgangą, Niskovvskį, Herberskį ir daug kitų, kurie savo išsilavinimą ir garsą įsigijo jo dėka".6

Lietuvių naujųjų laikų kultūros istorikai, deja, Kazimierą Kantrimą tepamini tik vienu ar kitu sakiniu, pažymėdami jo veiklą universiteto draugijose ir pastangas įsteigti lietuvių kalbos katedrą. Vis dėlto lenkų istorikas Z. Skwarcinski traktate "O dzialalnosci Kazimierza Kontryma na tie ruchu umyslowego i spolecz-nego w Wilnie w latach 1812 -1822" (K. Kantrimo veikla Vilniaus intelektualinio bei visuomeninio judėjimo 1812 - 22 m. šviesoje), nagrinėdamas šio žmogaus veiklą, daug ryškiau iškelia jo susirūpinimą lietuvybe. Z. Skwarcinskio žodžiai: " . . . Kantrimas suprato, kad jo veikimas — kelti tautinį susipratimą — buvo labiausiai reikalingas Lietuvai ir jos jaunimui".7

3. Kantrimo gyvenimas
Kazimiero tėvas Juozas Kantrimas turėjo didelę šeimą — penketą vaikų ir vertėsi javų plukdymu Nerimi ir Nemunu į Karaliaučių. Tėvui mirus, šeima medžiagiškai vargo, tačiau vaikai vis dėlto gavo auklėjimą ir mokslą. Vyriausiasis Ignas įstojo į Jėzuitų ordiną, buvo paskirtas Vilniaus kanauninko pagalbininku, 1792 m. tapo Lietuvos Edukacinės Komisijos nariu ir 1798 m. Vilniaus kanauninku. Kitų dviejų brolių — Jono ir Ferdinando — gyvenimai mažiau susiję su Lietuva.

Kazimieras nepritarė savo brolių Targovicos konfederacijos idėjoms ir 1794 m. sukilime dalyvavo paprastu kareiviu artilerijoje. Už dalyvavimą sukilime bausmės išvengė.

Dirbdamas universiteto bibliotekoje bibliotekininku - adjunktu, atliko didelį darbą. Jo dėka bei rūpesčiu buvo sutvarkyta ir sukataloguota keli tūkstančiai senosios akademijos bibliotekos rinkinių bei knygų, gauti iš kitų Europos kraštų universitetų bibliotekų papildomi katalogai, pasirūpinta knygų įrišimu, padarytos naujos reformos bibliotekoje, pagal kurias skaitytojai galėjo pasiskolinti knygas. Per savo darbą Kantrimas susipažino ir užmezgė bičiulystes su universiteto profesoriais ir studentais. Jau nuo 1804 m. Kantrimas pradėjo nerimti: ėmėsi visuomeninės veiklos, metėsi rašyti ir kartu su būsimuoju universiteto rektoriumi J. Twardows-kiu, bendradarbiaujant L. Barovvskiui ir J. Richteriui, leidžia "Tygodnik Wilenski" — Vilniaus savaitraštį. Visi stebėjosi Kantrimo energija, o Lelevelis jį pavadino "projektenmache-riu" (projektų sudarinėtoju). Daugelis Kantrimo sumanymų plėtė žmonių vaizduotę, kėlė energiją, skatino jungtis į organizacijas. Tais laikais Vilniuje buvo populiari satyrinė dainelė, vadinama "Šeinekaterinka". Pavadinimas pasiskolintas iš žydų kalbos. Jos žodžiai:
Te jūsų akys išvys,
Štai Kantrimas Kazys!
Kaupdamas žmonių jausmus,

Jis kuria naujus projektus. Napoleonui užėmus Vilnių, 1812 m. liepos 1 d. buvo paskelbtas dekretas dėl laikinosios valdžios sudarymo, kuriuo įsteigta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės komisija. Komisijai buvo pavesta tvarkyti krašto finansus, tiekti aprūpinimą kariuomenei, organizuoti policiją ir karinius dalinius, pavadintus Tautine gvardija. Kantrimas buvo pakviestas LDK komisijos iždo komiteto sekretoriaus pareigoms. Tai lengvos pareigos, nes Kantrimas buvo vienintelis tame komitete, nusimanąs apie buhalteriją. Jis paruošė raportą "Žinios apie lietuvių departamentų finansinę padėtį ir iždo komiteto veiklą". Ta proga įdomu pastebėti, kad šių dienų lenkų istorikas Z. Skvvarczynskis apibūdina įžanginę raporto dalį kaip ypatingai "blaivią, dvelkiančią lietuvišku separatizmu, vykstant kovai dėl Lietuvos išlaisvinimo, iš vienos pusės, ir pajungimo Lenkijos karūnai, iš kitos".8

Sumuštai Napoleono kariuomenei pasitraukus ir į Lietuvos žemes vėl grįžus rusams, nuo represijų be bausmės Kantrimą išgelbėjo kunigaikštis Adomas Čartoriskis, rusų caro Aleksandro I draugas, Vilniaus apygardos švietimo globėjas, tarp
1803-6 m. buvęs net Rusijos užsienio reikalų ministras. Pagal kalbas, kurių netrūko universitete, Kantrimas buvęs Čartoriskio žmogus. Tokiu pasidaręs dėl draugystės su profesorium Grodeku, kuris vienu laiku buvo A. Čartoriskio mokytojas. Tarp kitko, A. Čartoriskis buvo parašęs lenkų kalba Lietuvos istoriją, kuri liko rankraštyje nespausdinta.

Praūžus nepoleoninio karo bangai, prasidėjo Kazimiero Kantrimo našus visuomeninės veiklos periodas. Tarp 1815-31 m. jis redagavo žurnalą "Dziennik Wilenski" (Vilniaus dienoraštį), tarp 1820-22 m. "Dziejow Dobrodzynnosci" (Labdarybės istoriją). Kantrimo iniciatyva ėmė eiti Niekšų draugijos satyrinis laikraštis "Wiadomosci Brukowe" (Grindinio žinios), spausdintos tarp 1816 - 22 m. Yra jis ir 1817 m. vienas tipografinės draugijos steigėjų. Kantrimas taip pat prisideda prie nepasiturintiems moksleiviams remti draugijos steigimo Vilniuje. Tai buvo naujas dalykas. Šios rūšies labdarybė laikyta dvasiškijos ir didikų privilegija. Į naująją draugiją įsijungė inteligentija ir šiaip miestiečiai. Dėl šios veiklos kilo konfliktas, bet Kantrimas ir jo kolegos tarp jaunimo išpopuliarėjo kaip novatoriai ir vadovaujantieji asmens socialinėje plotmėje.

Ypač daug audros Vilniuje sukėlė masonų reformavimas. Kazimieras Kantrimas vienas tarp pirmūnų.

4. Uoliojo lietuvio ložės reformavimas
Apie Vilniaus universiteto ir miesto gyvenimą daug sužinome iš užsilikusių Joakimo Lelevelio laiškų broliui Protui. Vienam 1818 m. laiške jis rašo: "Vilnius ir didžioji Lietuvos dalis, taip pat karčiamos, smuklės, siuvėjai ir plačioji masė kalba apie didelį įvykį masonų ložėje. Nesenai į ložę buvo priimtas Kazimieras Kantrimas. Tai tas pats, su kuriuo kažkada tave supažindinau savo namuose. Jis tat naujo įvykio kaltininkas. Buvo taip: gydytojas prof. Šimkevičius, kuris iš vyriausiojo masono turėjo gauti 7-ąjį laipsnį, parengė susirinkimui kalbą, bet, dėl silpnos krūtinės negalėdamas skaityti, tą savo kalbą davė perskaityti broliui Kantrimui. Kalboje masonų veikimas buvo pakaltintas apgavyste. Dėl pinigo bei skatiko juokingomis priesaikomis nariai esą įpareigojami laikytis paslapčių, kurių iš tikrųjų nėra. Esąs jau laikas mesti šį laukinį ir paniekos vertą misticizmą ir imtis konkrečių darbų, tapti naudingais, bet ne žaloti moralę, kaip tai vyksta draugijoje, kurioje slypi tiek daug nedorybių. Atėjęs laikas reformuotis! Kantrimui perskaičius kalbą, vieni nariai pyko, kiti pasijuto kaltais. Vienas iš garbingųjų narių, Mianowskis, nusiėmė masonų žymenis ir su kitais reformuotojais paliko susirinkimą, išstodamas iš draugijos, tyčiodamasis iš priesaikos ir atsipalaiduodamas nuo paslapties. Dabar tie reformi-ninkai įsikūrė sau atskirą ložę. Jų nedaug, ir tie pusplikiai tikisi, kad paūgėję sugebės iš Vilniaus pas save pritraukti Berlyno, Paryžiaus ir Londono ložes. Kantrimas dabar ruošia reformos planą".9

Taip Lelevelis apibūdina "Uoliojo lietuvio" masonų ložės 1818 m. kovo 16 d. įvykusį sukilimą. Gydytojas Jokūbas Šimkevičius, kilęs nuo Raseinių, buvo žinoma Vilniaus asmenybė. Jis — caro Aleksandro asmeninis gydytojas, Vilniaus medikų draugijos, Varšuvos mokslo bičiulių draugijos ir Paryžiaus medicinos akademijos narys. Šimkevičiaus garsas ypatingai plačiai buvo nuskambėjęs, kai savo testamentu užrašė valstiečiams žemes, pasisakydamas už baudžiavos panaikinimą, savo dvaro Utenos apskrityje valstiečius atleisdamas nuo baudžiavos. Garsėjo jis ir savo moksliniais darbais: buvo parašęs chirurgijos veikalą apie vaikų ligas.

"Uoliojo Lietuvio" masonų ložės reformacijos metu J. Šimkevičius jau sunkiai sirgo ir tikriausiai negalėjo nei fiziškai, nei morališkai reformų planuoti, o tuo labiau vykdyti. Kantrimo amžininkai spėja, kad jis pats buvo reformos iniciatorius, kukliai ir apdairiai veikdamas žymios asmenybės šešėlyje — dengdamasis jos vardu. Stanislavv Morawski (1802-1853) savo veikale "Kilka lat mlo-dosci mojej w Wilnie" tiesiai rašo: "Brolis Kantrimas parengė platų rašinį, įrodinėdamas institucijos (masonų ložės — Aut.) netinkamumą ir patį veikimą laikydamas pasenusiu laiko dvasiai ir apšvietai".10 Labai Kantrimą iškeliančiai rašo Jozef Sękovvski (1800-1859), pats lenkas, bet didelis rusofilas: "... tai vienintelis stropus ir nesavanaudis žmogus, paskyręs gyvenimą kitų labui, ir viskas, kas yra Vilniuje naudinga nuveikta, yra jo įkalbinėjimų, patarimų, skatinimų ir planavimų dėka. Žmogus keistai kuklus, savo vardo niekur nenori kišti, stengiasi daryti viską, kas svarbu, bet daro tokiu būdu, kad atrodytų kitų atlikta".11

Kazimiero Kantrimo masonų ložėje skaitytoje J. Šimkevičiaus vardu kalboje mus itin stebina pažangios demokratinės idėjos. Juk tebebuvo ca-ristinės vienvaldystės laikai. "Brolio Šimkevičiaus lentoje" (tai skaitytos kalbos antraštė) apie masonų ložę sakoma: "... taigi ši draugija nėra prieinama visiems doriems žmonėms, kadangi ji tarnauja išimtinai turtuoliams".12 Masonų principas — kuo plačiausiai gerbti vietinę valdžią ir ta kryptimi derinti veiklą — esąs pasyvus pasidavimas vyraujančiai bei valdančiai galiai. Masonų tikslas — išmintis ir dorybė esančios per daug abstrakčios sąvokos, todėl negalinčios sutelkti visų pajėgų aiškiai veiklai reikiamu metu ir esančiomis aplinkybėmis. Priekaištaujančiai ir atmetančiai pasisakoma dėl formalizmo ir tuščių apeigų bei užsiėmimų. Kadangi masonų paslaptys, apeigos ir laipsniai nesą jokia paslaptis, tad ir priesaika nereikalinga. J. Šimkevičiaus vardu Kantrimo skaitytoje kalboje masonų organizacija kaltinama, kad per daug ima pinigų iš savo narių, o rezultatų labdarybėje bei šiaip veikloje maža. Siūloma pakeisti veikimo būdą, pasukant labdarybės ir mokslo keliu. Daugumas "Uoliojo Lietuvio" masonų ložės narių, be abejo, nesutiko su siūlomais pakeitimais. Tokiu būdu įvyko skilimas, ir reformuotos "Uoliojo Lietuvio" ložės veikimo pradžia. Jos veikimas apibūdinamas naujoviškumu, realybe ir domėjimusi technika bei naujais išradimais. Prof. Wolf-gang skaitė referatą tema "Apie naujus linų išdirbimo būdus užsienio kraštuose". Prof. Niemczewskis paruošė referatą su iliustracijom apie būdus gaminti popierių iš pigesnių už drobę medžiagų, pavyzdžiui, kanapių, spalių bei įvairaus medžio drožlių. Vienoje ložės sueigoje nagrinėta tema: "Amatų reliatyvinė svarba ir tikslus jų aprašymas". Ložės nariai veikimą pagyvino ir praktiškais darbais. Jų įsitikinimo ir raginimo dėka Vilniaus miesto administratoriai pašalino didžiulį akmenį iš Neries upės, trukdžiusį rąstų plukdymą. Ložės broliai savo lėšomis atsikvietė iš Karaliaučiaus kojinių gamybos specialistą ir rūpinosi jo įkurdinimu Vilniuje.

Reformuotoje ložėje Kazimieras Kantrimas ėjo jam būdingai kuklias reikalų vedėjo pareigas, tačiau visuose darbuose reikšmingai dalyvavo. Jis pats parengė ir skaitė referatus apie amatų reikalingumą Lietuvoje, iškėlė reikalą pašalinti akmenis Neryje, siūlė atsikviesti iš Vokietijos pramonės specialistus ir ieškojo bei nagrinėjo būdus surasti naujas mitybos galimybes baudžiauninkams. Yra žinoma, kad 1817 m. badmetyje jis rinko duomenis apie duonos kepimą — jo žodžiais: "pakeičiamomis priemonėmis". Paskutinis reformuotosios "Uoliojo lietuvio" masonų ložės posėdis įvyko 1820 m. kovo 20 d. Ložė nustojo veikusi oficialiai dėl sunkumų su patalpomis.

5. Veikla Nenaudėlių draugijoje
1816 m. rugpjūčio 20 d. Vilniuje pasirodė originalus, liberalus laikraštis "Wiadomosci Brukovve" (Grindinio žinios). Laikraščio leidėjai "To-warzystwo Szubrawcow" (Nenaudėliai) teigė, kad draugijos kilmė ir vardas atėjęs iš anglų klubų — Humdrum Club, Street Club, Beaf-steak Club, Punning Club ir panašiai.

Istorikas Mochnaskis taip apibūdina "Nenaudėlių" organizaciją: "Sambūrio dvasia ir siekimai atsirado, sekant to meto mokslinę kultūrą. Tai buvo universiteto teorinių siekimų praktiškoji pusė. Draugijos esmę sudarė kritika, pasišaipymas iš petrogradinės administracijos bei tarnautojų, neigimas visko, kas jiems atrodė bloga valdžioje ar literatūroje. Kadangi veikimas rėmėsi liberalizmu, aštriausias sarkazmas buvo skiriamas aristokratijai ir senajai lenkybei, būdingiems gyvenimo įpročiams — girtavimui, sukčiavimui, bylinėjimuisi, didžiavimuisi titulais. Kai kuriuose sluoksniuose draugijai buvo priekaištaujama, kad ji buvusi labiau kosmopolinė negu patriotinė, labiau kritiška negu pozityvi, kad visą savo talentą skyrusi lenkybei išjuokti, kad, žengdami egoizmo keliu ir vis labiau vien savimi pasitikėdami, jie tapę lenkams kaip maskoliai, gi maskoliai su panieka juos laikę kroviniams vilkti ir kelti mulų banda".13

Kazimieras Kantrimas buvo vienas vadovaujančių "Nenaudėlių draugijai". Jam priskiriama autorystė, parenkant sąmojingą draugijos vardą ir nustatant veiklos kryptį. Tai tvirtina ir minėtasis Z. Skwarcinskis: " . . .Įmanoma tvirtinti, kad jis (Kantrimas) nustatė vilniečiams liberalams veiklos kryptį ir rėmė ją darbais bei naujais projektais".14

Visuomeniniame darbe Kazimieras Kantrimas savo darbščiu gyvenimu, branginimu mokslo, sąžiningu pareigų atlikimu rodė pavyzdį kitiems draugijos nariams. Kantrimo būdo charakteristika ir idealai atsispindėjo pačiame "Towarzystwo Szubrawcow" (Nenaudėlių) statute. Draugijoje pradėta naudoti ir savotiškos parapinės tradicijos. Universiteto dėstytojams ėmus domėtis lietuvių senove, Kantrimo dėka draugijos nariai ėmė vadintis senaisiais lietuvių mitologiniais pseudonimais. Kantrimas pasirinko slapyvardį Poklius, J. Šim-kevičius — Perkūną, M. Balinskis —    Aušlavį. Panašiai darė ir kiti. Kantrimo demokratinės pažiūros — tikėjimas daugumos valia, noras formuoti tautos gyvenimą naujoviškai —    vertė jį kritikuoti lenkiškus bajorijos nusistovėjusius idealus.

J. Šimkevičiui mirus, "Nenaudėlių draugijos" pirmininku tapo prof. Andrius Sniadeckis (1768-1838). "Wiadomosci Brukowe" straipsnių liberalinės idėjos veikė skaitytojus Lietuvoje ir Lenkijoje. Sarkastinis A. Marcinovvskio straipsnis "Mašina mužikams mušti" ne tik privertė skaitytojus susimąstyti, bet tapo reikšmingiausiu balsu pavergto žmogaus labui. "Wiadomosci Brukovve" žurnalistinis stilius buvo sekimas žymaus anglų laikraščio "Tatler and Spectator" (Plepys ir žiūrovas). Vilniškio laikraščio redaktoriai rašė: "Panagrinėjus visų kraštų ir visų laikų nenaudėlių (szubrawcow) literatūrą, ją randame aukščiausiai iškilusią tiktai Anglijoje, ir joks kitas kraštas negali jai prilygti".15

Laikraščio skaitytojai įvairiai reagavo dėl tų naujų idėjų ir naujo stiliaus straipsniuose. Vienas skaitytojas išvadino nenaudėlius — szub-rawcus gauja nežemvaldžių, skurdžių, nebajorų. Kitas rašė: "Bet kaip girdėti, jūs esate ubagai, bet padorūs žmonės. Mielai dėdamasis prie visokių, mėgstu ir su tokiais kaip jūs    bičiuliautis".16    Dar   kitas:
"... esate ubagai, nenaudėliai ir neturite už ką vyno ar alaus nusipirkti. Taigi, kaip gintinių, niekas jūsų nei vynui nei alui ir nekviečia".17

6. Lietuvių kalbos katedros reikalas
Šalia dominavusios Vilniaus universitete lotynų kalbos XVIII a. pabaigoje vis labiau skverbėsi lenkų kalba. Tam, be abejo, padėjo faktas, kad visa Lietuvos aristokratija, dva-siškija ir bajorija, buvo persisunkusios lenkų kultūra ir nutautėjusios, nors Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės skirtybės ir ją lydinčios sąmonės daugumoj nebuvo praradusi. Tačiau pačią lietuvių kalbą, baudžiauninkų ir valstiečių neskaitant, tebuvo išlaikę tik Žemaitijos bajorai ir laisvieji ūkininkai, miestelių gyventojai. Jų vaikų būta Vilniaus universitete ir jų skaičius augo. Napoleono invazija, Europos pavergtų tautų noras išsivaduoti, universiteto istorikų profesorių susidomėjimas senovės lietuvių praeitimi ir naujas istorinės raidos interpretavimas, kilęs su reformacija ir Lietuvą pasiekiąs iš Karaliaučiaus universiteto, drąsino žemaičius studentus pabrėžti savas istorines tradicijas ir šalintis nuo lenkų bei sulenkėjusios mūsų bajorijos įtakos. Žinomiausi šios linijos atstovai buvo Juozapas Arnulpas Giedraitis, Dionizas Poška, Jurgis Plateris, Simonas Stanevičius, Kajetonas Ne-zabitauskas, Motiejus Valančius, Si-manas Daukantas. Neatrodo, kad Kazimieras Kantrimas būtų turėjęs tiesioginės įtakos bundančiai patriotinei žemaičių studentų sąmonei. Jis buvo tuo metu amžiumi už šiuos žymiai vyresnis, o taip pat ir savo pozicija Vilniaus visuomenėje.

Kur nauji projektai, ten sutinkame ir Kazimierą  Kantrimą.   Priežasčių įsteigti lietuvių katedrą Vilniaus universitete buvo daug. Universiteto vadovybė negalėjo nepastebėti vis didėjančio lietuvių žemaičių studentų skaičiaus, jų užmojį leidžiant knygas lietuvių kalba, skirtas tautos daliai, kalbančiai lietuviškai. Kantrimas 1822 m. įteikė kuratoriui Adomui Čartoriskiui memorandumą dėl lietuvių kalbos katedros įkūrimo. Jame Kantrimas nurodė daug svarių priežasčių ir siūlė dėstymui kandidatą raseiniškį Leoną Uvainį.Po trejų metų (1825 m.) Rusijos švietimo ministras per kuratorių atsiklausė universiteto nuomonės, kaip reikėtų papildyti ir pakeisti universiteto 1803 m. statutą. Literatūros ir laisvųjų menų fakulteto posėdyje, dalyvaujant profesoriams I. Loboikai, J. Ruste-mui, L. Borovskiui ir Z. Pinabeliui, pasiūlyta įkurti lietuvių kalbos katedrą. Argumentuota, kad lietuviškai kalbama Vilniaus ir gretimose gubernijose ir kad ją vartoja kunigai ir bažnyčiose. Dėl iki šiol nežinomų priežasčių naujieji pasiūlyti universiteto nuostatai ar statuto papildymas iš Petrapilio nesusilaukė jokio atsakymo, ir katedros steigimo projektas liko neįgyvendintas. Katedrai gi steigti reikėjo net specialaus paties caro patvirtinto akto.

Kantrimo gyvenimo saulėlydis
1825 m. atleistas iš universiteto ir rusų valdžios įsakymu išvarytas iš Vilniaus, Kazimieras Kantrimas keletą metų praleido pas savo seserį ir pas vieną savo brolių Žemaitijoje, netoli Šiluvos. Vėliau nuvyko į Varšuvą, kur redagavo "Biblioteka Handlowa" (Prekybos biblioteką) ir "Wiadomosci Handlovve" (Prekybines žinias).

Prasidėjus 1832 m. sukilimui, Kantrimas skubiai grįžo į Lietuvą ir Raseiniuose prisijungė prie generolo Gedgaudo sudarytos centrinės valdžios iždo skyriaus patarėju. I. Domeika savo atsiminimuose iš sukilimo laikų rašė: "Kantrimas buvo didžiausias ir labiausiai užsispyręs priešgyna. Jis skundėsi generolais, karininkais ir senosios konstantinės tarnybos kareiviais (suprask — lenkais iš Lenkijos), kad jie niekina sukilėlius ir jaunius kareivius. Kantrimas puolė ponus ir bajorus, priekaištaudamas jiems trūkumą entuziazmo. Ėmiausi Kantrimą raminti, primindamas jam senus universitetinius laikus, jo santykius su jaunimu, siūliau dėl bendrojo labo ir reikalų pamiršti nuoskaudas. Trečią dieną vos sugebėjau pralaužti seno užside-gėlio demokrato užsispyrimą".18

Kun. T. Dobševičius savo Wspom-nieniach (Atsiminimuose) rašo, kad Simonas Giedraitis, Šiluvos klebonas ir Žemaičių vyskupas sufraganas bandęs prikalbinti Kantrimą grįžti į viešąjį gyvenimą. Kantrimas padėdavo klebonui ir pavyskupiui Giedraičiui patarimais ir korespondencijos tvarkymu svetimomis kalbomis. Į Alsėdžius atvykdavęs jau palinkęs senis, žemo ūgio, pilvotas, trumpai kirptais plaukais, labai kukliai apsirengęs. Jis nieko su savimi nenešiojo, išskyrus nedidelį odinį krepšį, kurio niekur nepalikdavo. Jo veidą gaubusi kažkokia gili ir ilgesinga paslaptis. Nors ir mėgęs pasišnekėti, netgi ieškojęs pašnekesio, tačiau niekad jokiu žodeliu neprasitaręs apie savo praeitį. 19

Tikiu, kad šia Kazimiero Kantrimo apybraiža bent dalinai pavyko kiek paryškinti vieną spalvingiausių ir įgomiausių asmenybių Vilniaus universitete ir miesto daugiakalbės, dau-giakultūrinės visuomenės aplinkumoje. Kantrimas, nors tebekalbėjo ir teberašė lenkiškai, buvo jau sąmoningas savita lietuviška kilme ir Vilniaus miesto kaip Lietuvos sostinės istorine reikšme. Tiesa, niekas tais laikais dėl to ir neabejojo. Kazimieras Kantrimas nėra nei Daukantas, nei Stanevičius. Dvasia tačiau jis buvo artimas Stanevičiui, kai pastarasis eiliavo:
Mačiau Vilnių, šaunų miestą,
Seną mokslų gyvenimą . . .
Kas ten šiaurėj atsitiko!
Lietuvos senos giminės
Pražuvime sveikos liko.

Jurgis Žalkauskas

Cituota   iš:
Aleksander Kaminski, Polskie ziviąski mlodziežy 1804-1831, (Warszawa, 1963).
Zdislaw Skwarczynski, O dzialalnosci Kazimierrza Kontryma na tie ruchu umyslotoego i spolecznego iv Wilnie w latach 1818-22, (Lodz, 1955).
Išnašos
1.    A. Kaminski, p. 378.
2.    Ten tap, p. 379.
3.    Ten pat, p. 379.
4.    Skwvarcz> nski, p. 103.
5.    Ten pat, p. 104.
6.    Ten pat, p. 105.
7.    Ten pat, p. 147.
8.    Ten pat, p. 116.
9.    Ten pat, p. 120.
10.    Ten pat, p. 121.
11.    Ten pat, p. 121.
12.    Ten pat, p. 124.
13.    Ten pat, p. 144.
14.    Ten pat, p. 146.
15.    Ten pat, 138.
16.    Ten pat, 140.
17.    Ten pat, 139.
18.    Ten pat, p. 150.
19.    Ten pat, p. 150.

Bibliografija
1.    "Lietuvos Universitetas, 1579 - 1803 -1922". Redagavo Pranas Čepėnas. Išleido Lietuvių Profesorių Draugija Amerikoje, Chicaga, 1972.
2.    Przeglad Nauk Historyczych i Spo-lecznych. Tom IV. Lodzkie To-warzystwo Naukowe. Zaklad im Osso-linskich We Wroclawiu Lodz, 1955. Į lietuvių kalbą išvertė V. Simanke-vičius Melbourne.
3.    Vilniaus Universitetas. Mintis. Vilnius, 1966.
4.    Jurgis Zaikauskas: Vilniaus universiteto studentų veikla pirmame 19 amžiaus ketvirtyje. "Tėviškės Aidai \ 1972 m. gegužės mėn.