ILGA PASAKA, TRUMPA TIESA Spausdinti
Parašė Vytautas Dyvas   

Jurgis Jankus: PAPARČIO ŽIEDAS. Pasakojimai, 393 psl. Lietuviškos knygos klubo leidinys, 1982. Rankraštyje premijuotas JAV LB 1981 literatūros premija.

Įspūdžio klausimas
Šis rinkinys turi septynis įvairaus turinio ir įvairios apimties pasakojimus. Pirmąkart jį, tarsi nuo kalno linksmai riedant, be užkliuvimų perskaičius, galvoje jokių neramumų nelieka. Lyg gražia pievele nubris-tum. Malonūs žiedeliai, bet įprastiniai. Jų skinti nesilenkei, dagiai į kelnes nekibo. Ėjai ir ėjai, sustojęs neatsigręžei. O knyga, rodosi, pati ant lentynos užsikorė, kad ten pailsėtų.

Ji daug svarstymų nesukels. Yra-mėgstančių prieš miegą skaityti pusiau slaptas istorijas apie karalius ir karalienes. Kitus traukia ideali meilė, nuo pasaulio įkūrimo nepasikeitusi, su tais pačiais atodūsiais ir tomis pačiomis ašaromis. Yra paparčio žiedo legendą gerbiančių. Taip ir šis leidinys turi vietą, nes parašytas sklandžiai, jei nekreipsime dėmesio į rašybos bei korektūros klaidas, įprastas Jankaus knygose.

Tačiau LB premija skaitytoją įpareigoja didesniam atidumui. Štai kodėl tenka nustebti: net po paskutinio Paparčio Žiedo puslapio neprisikabina didelis įspūdis nei apie autorių, nei apie kokį jo apkalbėtą žmogų.

Dėl Mero Saros, pvz., tuojau svarstai: keisti izraelitai, jiems tik karas ir lova rūpi, jiems vyras nėra vyras, žmona — ne žmona. Autoriui net būtų gėda savo tautiečius piešti tokiais pasimetėliais. Knygoje jis rodo ne kokį vieną iškrypėlį, bet kelis jaunus ir senus, sveikus ir sužeistus, normalius ir puspročius. Taigi duoda visuomenės skerspjūvį. O gal pats autorius, nors Europos auginimo, yra dykumų kaitros peršildyto kraujo auka? Jei buvo ieškoma simbolizmo, tenka stebėtis, kad minties vystymui pasirinko vien gyvuliškus instinktus. Nuostabi pastabumo stoka, kitokių simbolių nerandant.

Po Saros galima sugrįžti kad ir prie A. Baranausko romanų. Matai žmonių veidus, Pultinavičių įskaičiuojant, girdi kalbas, beveik pats deriesi kiaušinių prekyboje. Pagaliau B. Pūkele-vičiūtės Devintas lapas. Įsidėmime mergaites, apgailime jų nesėkmes, nors ir ši autorė tiesiomis linijomis nekeliauja. Žinoma, kiekvienam mūsų lieka skirtingas įspūdis, bet svarbiausia, kad lieka. O Paparčio žiede reikia antrąkart sklaidyti ir paslėptų lobių ieškoti, kaip darė skerdžius Pačiaupis, vyžų autuose dideles matymo bei girdėjimo galias nešiodama-sis.

Atskirai žvalgantis
Pirmasis pasakojimas Iš namų, kurį beveik visiškai nustelbia sekantieji 380 puslapių, yra taupus ir ne kasdieninių nuotaikų. Be šalikelių, be žodžių krioklių ir minties barstymo autorius vaizduoja karo metu šeimos pasitraukimą į Vakarus. Reikėjo tik vieno ryto laiku, tik trylikos puslapių vieta knygoje, tačiau be abejojimų ir pačių trūkčiojimų matome, kas buvo, pateisiname nuomonių skirtumus šeimoje, priimame gyvenimo padiktuotą atomazgą. Gal ne vienas sulaukėme klausimo, kodėl bėgome, ir nemokėjome aiškiai atsakyti. Pasakojime sprendimą duoda ne svarstymai, bet būtinybė. Chaosas logikos nepaiso, ir šią aksiomą Jurgis Jankus perdavė pasigėrėtinai.

Rūpesčiuose susipažįstame su gražiai sutarusių dviejų ūkininkų nekomplikuotomis, nors skirtingomis gyvenimo juostomis. Bičiuliška aplinka netrūkinėja ir niekuo nepasižymi. Taip daug kur buvo, apie tai nemažai rašyta. Pabaigoje dėmesį atkreipia Norušio praregėjimas, kad jo laikas baigiasi, ūkyje ateina kiti šeimininkauti. Ar senukas spirsis ir bent trumpam laikotarpiui laimės, ar tuojau pasiduos? Į besipainiojančią situaciją, kur sentimentus pakeičia dabarties tragizmas, autorius nesileidžia.

Paparčio žiedas: žinoma, klasikinė versmė tautosakai šiame pasakojime nevirsta Jankaus būdingu stebuklu, kuriais jis iš sakmių kuria tikrovę. Čia netikime, kad skerdžius Pačiaupis matė užkastus lobius, tačiau suprantame jo vaikų, iš namų išėjusių, buitis, atpažįstame skerdžiu-vienės ir jos vyro skirtingus požiūrius į turtą. Turėjo senukai aukso, galvoji, bet ne iš paparčio žiedo atėjusio.

Kai berniuko iš dėdienės gautą Šventųjų gyvenimą sužlemščia karvė, o dėdienę sunkiai sužeidžia šien-viržė kartis, vaikas meldžiasi, kad globėja mirtų. Tuo atveju neteks apvilti gerosios moters: skolino brangią knygą, pasitikėjo, vyru laikė, o jis — tik žioplelis. Mirtis turbūt yra lengvesnė už didelį nusivylimą, — taip atrodo Simukui knygos pasakojime. Pagarbos piršimas senam leidiniui, jaučiamas Plaušio pokalbyje su namiškiais ir su senute prie bažnyčios, šia dora mintimi skaitytojo neuždega.

Lapausyje per 69 ir Po tuo pačiu stogu per 93 puslapius autorius dėsto keistus nuotykius. Lengva skaityti, bet nelinkstama jiems tikėti.

Teta Domincė išsiprašė daugiausia vietos (120 p.). Ir laiko apimtis milžiniška — keliasdešimt metų. Tai kaimo nuotaikos gal apie 1910, neturtingo samdinio veržimasis Amerikon, nemokytos maldininkės troškimai ir smulkiai išdėstytas dievdirbio kūrybinis sielos gyvenimas. Pagaliau — dabartinė okupuotos Lietuvos padėtis. Jaučiami viršgamtinės įtakos šešėliai ir dorų žmogaus siekių atsparumas blogiui. Ir ne vien jaučiami, bet gerokai sudrumsčia, — gal teta Domincė ir išvedė Kęstutį laisvėn, gal ji laikė jaunuolio ranką, skatindama nedėkingam, bet garbingam gyvenimo keliui. Čia ir sakai, ko negalėjai apie paparčio žiedą tarti: Jurgis Jankus yra raganius, kalba apie negalima, jį galimu paversdamas.

Ne viskas sutinka
Jankaus literatūrinė kūryba turi ryškius bruožus, dėl kurių nesiste bime, nes jie neatskiriami nuo autoriaus pavardės. Tai gražus, įmantrumais neapsunkintas, nekliūvančio tekėjimo stilius, reto talento liudytojas; greita žodžių transformacija į vaizdus; natūralūs dialogai; galingas šnekumas. Šie ženklai įspausti ir Paparčio žiede. Paskutinio bruožo svorį rinkiny kiekvienas spręs savaip. Lapausyje Turskis, Piliponis ir Turs-kienė turbūt vien dėl to yra tokie dvasiniai lapausiai, kad autorius jiems pripainiojo keistų situacijų. Piliponis ne priešas Turskiui, tačiau stengiasi seną pažįstamą piktai įgelti. Turskis, buvęs mokytojas, panašus į mažą vaiką. Ilgą amžių savyje nešiojęs paslaptį, staiga ją išpasakoja dailininkui, tada vėl ją dangsto, net į svetimą butą vagiliškai braudamasis. Turskienė pajuokia vyrą, atveria duris į visas jo pakampėles, bet su juo gyvena ir didelio bodėjimosi nerodo. Trys keistuoliai, ir manytum, kad tokie protai tinka vien lėkštėms restoranuose plauti, bet visi gerai ir išmoningai verčiasi. Autorius turbūt permezgė nuotykių kamuolį, o žmones paliko beveidžiais.

Kitą magiką randame Po tuo pačiu stogu. Tai gudruolis Aleksandras. Atsisėda restorane valgyti, ir priešais nedelsusi įsitaiso graži moteris. Paaiškėja, kad ji lietuvė, nekukliai kimbi, todėl Aleksandras ją laiko žmonos agente. Kai jis po dienos atverčia didoko miesto telefonų knygą, vėl stebuklas: tiesiai į akis šoka per keliasdešimt metų pamiršto draugo pavardė. Neskambina jam, bet rašo laišką ir dėsto savo intymiausius išgyvenimus beveik pusšimtį metų nematytam, nesutiktam žmogui. Laiškas savotiškas. Knygoje atspaustas, užkloja 29 puslapius, tad suprantame, kiek jo parašymas ėmė laiko. Be to, Aleksandras naudoja Jankaus stilių, kuriuo pasakojimas pradėtas prieš laišką ir tęstas po jo. Kažkodėl ši 29 puslapių korespondencija yra labai greitai skaitoma. Grįžęs iš darbo, adresatas tuojau ją sudorojo. Tada pakalbėjo su žmona, jai davė perskaityti, vėl pakalbėjo, ir tą patį vakarą dar liko laiko Aleksandrą į namus pakviesti. Svečias atvažiavo tik po valandos. Sekė formalus atsipaži-nimas, susipažinimas, vaišės, pokalbiai, ir viskas baigėsi prieš vidurnaktį. Skalsus vakaras šioje neįtikėtinoje legendoje.

Antras laiškas, Tetos Domincės pasakojimo dalis, užima 19 knygos puslapių. Jis tačiau nestebina. Rašytas Lietuvoje ir slapta atvežtas į Ameriką. Žmogus, radęs retą progą, stengėsi ją išnaudoti ir išdėstė viską, kas dėdei buvo nežinoma. Tad ilgumas suprantamas. Nors truputį neaišku, kam reikalinga tokia gausybė pasakojime ištęstų smulkmenų: Domincė meldžiasi labai ilgai, Mamertas kryžių dirba per 36 puslapius, aiškinama, kad Domukas panašus į Jėzaus veidą, bet tasai panašumas vėliau niekuo nepasireiškia, ir daug kitų, gražiai įterptų, gražiai nupieštų vaizdų, kurių ne tik buvo galima, bet ir vertėjo išvengti. Tačiau yra įdomi Domincė, jos užduotis ir kai kurie įvykiai. Kryžiui medį išrinko perkūnas. Šv. Antanas, Domuko padedamas, išklausė dievotos senutės maldas. Domincė net mirusi vykdo savo misiją, ir sunku paneigti, kad tai ne tikrovė. Tikrovės ir fantazijos ribomis autorius patraukliai vaikšto, todėl ištęsimas, nors bereikalingas, nepabosta. Jis mažiau priimtinas ilgose pasakose su menkomis tiesomis. Ten atrodo, kad autorius tik sumetė viską tinkamo ir netinkamo, lyg tyčiomis savęs negerbtų.

Rinkinio pradžia Iš namų yra be apsunkinančių priedų. Čia autorius kalba taupiai, ir santūrumas laimi. Suprantame žmones, lyg patys save. Nereikia žinoti Blažio praeities, jo giminių, kada nors krėstų pokštų — užtenka susipažinti su situacija, ir skaitytojas pateisina senio apsisprendimą, vos keliais dialogais pareikštą. Apsisprendimas ir žmogų nusako, — nuo žemės neatplėšiamas ūkininkas, "... jis per savo gyvenimą visas iki pat viršugalvio į tuos smėlynus įaugo", (p. 18). Nereikėjo daug puslapių pasverti tarp vyro ir sūnaus skeliamos Blažio žmonos skausmui. Taip pat nesvarbu, ar sūnus Kęstutis buvo mokslus baigęs, ar studentas, ar tik peraugęs jaunasis ūkininkas. Jau anksčiau miške nuo bolševikų slapstęsis, aiškus kandidatas į Sibirą ar kitą pasaulį be mums papildomų žinių apie jį. Pragaro aplinka taip pat suprantama be ilgų aprašinėjimų: keliai pilni iš namų bėgančių, sviedinių sprogimai, Blažio mirtis ir klaikus laidojimas, — viskas keliuose puslapiuose telpa, net siaubą kelią. O gyvenimo ir žmogaus santykis šiais sakiniais aptartas:
Jis sakydavo, kad pasaulyje yra ne vien naciai ir bolševikai. Sakydavo, kad yra dar žmonių, be kurių pasaulis nebūtų pasaulis. Yra žmonių, kurie sėja, augina, kurie nieko nenaikina, neniokoja, kurie dirba, kad ne tik šiandien, bet ir rytoj būtų geriau, o va, buvo žmogus, o jie iš kažin kur atėjo ir tą žmogų kaip blusą nutrėškė. Ir net patys nežino, kad nutrėškė. Kaip nieką, kaip niekada nebuvusį, (p. 23).

Iš namų sudaro patraukliausią rinkinio dalį.

Dvi klasės
Paparčio žiedas knygoje sutinkame dvi klases žmonių: ūkininkus ar šiaip dorus varguolius ir JAV įsikabinusius vėlyvuosius imigrantus. Pirmieji žino paskirtį, savo buities neniekina, sunkų gyvenimą laiko nei bloga, nei gera lemtimi, jaučiasi saugūs, nervų neplėšo ir net smulkmenose boja moralės dėsnių. Išeiviai, du pasakojimus įsisavinę, yra gero išsilavinimo, skurdžios inteligencijos. Nors laikosi pasiturinčiai, stokoja pasitikėjimo savimi. Toli pralenkę aplinką, viršiją amerikiečius ir su jais nesiskaitą, jei nėra būtina, kažko nekantriai siekia, patys savo ramybę plėšydami. Tie siekiai neveda kūrybon, visuo-meninian darban, doron pramogon, bet į siauru protu suprantamas nesąmones. "Educated streetbullies", sakytų amerikiečiai.

Iš tikrųjų išeivija nėra Jurgio Jankaus Aleksandras, jo žmona, žmonos meilužis, Piliponis, Turskis ir Turs-kienė. Joje randame mažiau išsilavinusių, sunkiai dirbančių su mokslais ir be jų, daug rimtų, egoizmo atsisakiusių inteligentų ir kiek plevėsų. Paskutinius matome retai, ypač tarp vyresniųjų. Iš kitos pusės, autorius turbūt net negalvojo išeiviją nušviesti. Jis tik pasirinko kelis jam patogius tipus. Šis pasirinkimas ir beveik mažiau patrauklus pasakojimas apie juos, į spėliojimus nekukliai brendant, stato klausimus: ar Jankus taip gerai nepažįsta Amerikoje gyvenančios inteligentijos, kaip pažįsta kaimą? O gal žymiai sunkiau rasti siužetus tarp žmonių, kurie logiškiau svarsto ir mažiau emocijomis pasitiki? Jie, miesto žmonės, yra silpnai veikiami gamtos, rečiau klumpa po mažomis naštomis, tragiškiau lūžta, didelio svorio užgriūti, jų pokalbiai nėra spalvingi. Apie šią visuomenės dalį rašant, talentui reikia susigriebti, vairą pasukinėti. Ir vis dėlto ši sunkesnė kūryba yra labiau laukiama. Juk ir skaitytojai, kiek jų turime, keičiasi, ateidami kaip tik iš "nuobodžių", kietesnio galvojimo namų, nei piemenėlio, nei skerdžiaus, nei ūkininko kiemo nepažįstą.

Jurgis Jankus yra aukšta kolona mūsų grožinėje literatūroje. Tačiau Paparčio žiedas nesiskverbia į jo geriausių knygų tarpą. Kai kam patiks, kai ką mažiau trauks — vienas skonis nelemia vertės, bet nuo šio stebuklo   dideli  virpėjimai   nekils.
Vytautas Dyvas