ADOMO GALDIKO KŪRYBOS RAIDA Spausdinti
Parašė MEILA KAIRIŪKŠTYTĖ   
Adomas Galdikas 1893.X.30 — 1969.XII.7

Prieš keliolika metų, Bostone susėdus prie vaišių stalo, iškilo diskusijos tarptautinio ir tautinio meno santykių klausimais. Svečių tarpe buvo dr. Juozas Girnius ir keletas menininkų. Dalis jų teigė, kad tarptautinis menas, šiuo atveju tarptautinė dailė, yra universali kalba ir todėl neišvengiamai turi prarasti bet kokį tautinį charakterį. Paklaustas, ar su tuo sutinka, dr. Juozas Girnius atsakė, jog ne — jis nesutinkąs; savo tautinės tapatybės nepraradęs dailininkas, į tarptautinę viešumą išsiveržęs, praturtina bendrą lobyną savitu tautiniu įnašu.

Šį klausimą dr. Girnius palietė ir Galdiko monografijos, išleistos 1975 metais, pratarmėje. Adomo Galdiko kūryba, pastebi dr. Girnius, visada paliko lietuviškai savita, nežiūrint to, kad Galdikas, savo kūrinius eksponuodamas tiek Europos kultūros centruose, tiek Amerikoje, neabejotinai buvo išsiveržęs į tarptautinį meno pasaulį. Į klausimą, kas gi lietuviškai savita dailėje, koks gi tas mūsų tautos charakteris, yra sunku atsakyti, rašo dr. Girnius. Tautos charakteris esąs sudėtingas, be to, tautos charakteris nėra pastovus duomuo: laiko tėkmėje keičiasi ir pati tauta. Tačiau Balys Sruoga pagrįstai teigiąs, kad "lietuviškosios pasaulėjautos pagrindas yra visatos kaip organiško vieneto pergyvenimas, su ja susiliejimas, "organiškas žmogaus ir gamtos sutapimas". Stasys Šalkauskis apibūdino Čiurlionį, kaip "pasaulio sielos tapytoją". Anot Girniaus, tas apibūdinimas tinkąs ir Galdikui, nors, kalbant apie jų giminingumą, reikia nepamiršti ir skirtingumo. Čiurlionį žavėjo visatos darna, o Galdiką — gamtos gaivališkumas. Prancūzų meno kritikas Waldemar George, rašydamas apie Galdiko kūrybą, Charlotte Willard, Galdiko monografijoje anglų kalba ir Aleksis Rannitas, šaukiasi panteizmo Galdiko kūrybai paaiškinti. Šios panteistinės pasaulėjautos prielaidomis pasikliaujant, galima tvirtinti, kad tiktai Amerikoje, New Yorke, šeštoje šio šimtmečio dekadoje, susidūrus su čia išsivysčiusia abstraktaus ekspresionizmo srove, Galdikas pilnai galėjo suformuoti, ir suformavo, savo, kaip lietuvio dailininko tapatybę.
Adomas Galdikas smerkdavo tuos, kurie, anot jo, "nejaučia atsakomybės tautai ir tautos menui", "klampoja paskui internacionalą". Tačiau, brangindamas dailės amatą, jis visą laiką pats sekė mene raidą ir kitus skatino tai daryti. Ieškodamas savito braižo, dar Lietuvoje išgyveno keletą kūrybinių periodų. Rodė aiškų polinkį į avangardą. Jaunas buvo nuvykęs į Berlyną ir ten susipažino su Der Blaue Reiter ekspresionistų grupe. Dalyvavo pažangiųjų dailininkų Ars kolektyvo pasirodyme 1932 metais. Spaudai suniekinus jo ir visos Ars grupės meną, Galdikas, pasakojama, skaudžiai išgyveno, bet toli gražu nesitaikstė. Kiekvienoj parodoj išstatydavo vis naujų bandymų. Ketvirtame dešimtmety jo peizažuose atsekamas susidomėjimas olandų dailininko Van Gogho tapyba. Abu dailininkai, įžvelgdami dieviškąjį pradą gamtoje, išgyvendavo panteistines ekstazes. Abu stengėsi jas išreikšti savo kūryboje. Tačiau skirtingi psichinės struktūros poreikiai traukė juos į priešingas kryptis. Van Gogho ekspresionizmas buvo sąlygojamas jo pastangų kiek galint tvirčiau pabrėžti konkrečios realybės neabejotiną egzistavimą. Tvirti kontūrai, kuriais Van Goghas apibrėždavo medžius, namus, net žmonių veidus portretuose, suteikia jiems svorio ir patvirtina jų tikrovę. Mėgindamas drobėje atžymėti ką nors lygiai konkretaus bei tvirto, jis pabrėždavo daiktų medžiagiškas ypatybes neatskiestų dažų storais sluoksniais. Kovodamas prieš perspektyvą, kuri sumažindavo objektus jo regėjime, jis dažnai juos tapydavo didesnius nei gyvenime. Įtampoje tarp pastangų išlaikyti neabejotinos tikrovės pojūtį ir tų emocinių sūkurių, iš kurių jis bijojosi nebeišnersiąs, glūdi ta sutramdyta jėga, dvelkianti iš Van Gogho paveikslų.

Galdiko darbuose pastebimas skirtingas kūrybos procesas. Paneigdamas daiktų tikrovę, jis su-liedavo juos su aplinka arba panardindavo faktūros raizginy. Priešingai Van Goghui, kurio ekspresyvūs potėpiai paslepia jo pastangas sutvardyti besaikius dvasinius polėkius, Galdikas, kaip atrodo, ieškojo būdų jiems totaliai atsiduoti. Van Goghas teigė, kad tapybos procesas jį nuramindavo, suteikdavo jam dvasinio giedrumo: daiktinė tikrovė užtikrindavo jo psichinį normalumą. Galdikas aiškino abstraktinės dailės iškilimą, ir tuo pačiu savo paties paskutiniuosius darbus, kaip "žmogaus bėgimą nuo brutalios tikrovės, ieškojimą kitos, nematomos, bet jaučiamos tikrovės". Dailininkas Vizgirda pasakoja Galdiką kūrybos metu "siaučiant iki pašėlimo". Atrodo, kad jis ieškojo stilistinių priemonių, kurios jam leistų betarpiškai išlieti ant drobės, dar suintensyvinant ir taip stiprius išgyvenimus. Atvykus Amerikon, ten vyraująs abstraktus ekspresionizmas jį supažindino su metodu, kuris itin atitiko jo kūrybinį temperamentą.

Per tą sukrikusį, pilną neramumų laikotarpį po antrojo pasaulinio karo tarptautinio meno centras iš Paryžiaus persikėlė į New Yorką. Amerikon atvyko visam laikui ar tik laikinai ir daugelis svarbių Europos avangardo menininkų. Jie veikė kaip katalizatorius amerikiečius dailininkus, kurie domėjosi meno srovėmis Dada ir jo ištaka — surrealizmu, ta vienintele tarptautinio meno srove, išlkilusia Europoje tarpe dviejų pasaulinių karų. Surrealistai, išgyvenę karo baisumus, prarado pasitikėjimą racionalios galvosenos metodais ir susidomėjo žmogaus pasąmonės reiškiniais. Pasinaudodami Freudo psichoanalizės laisvų asociacijų metodu, jie išvystė psichinio automatizmo techniką. Pagal šią techniką menininko vaizduotė, logikos, moralės ar estetikos principų nevaržoma, buvo skatinama formuoti paslėptus, iki šiol sąmoningai neprieinamus, įvaizdžius.

Šią automatinę kūrybą buvo stengiamasi nekontroliuoti: visoki atsitiktinumai bei nenumatyti efektai buvo vertinami kaip priemonė pasąmonę stimuliuoti. Surrealistai dailininkai kultyvuodavo dažų atsitiktinius nuvarvėjimus, dažų purslus; tie elementai — psichinio automatizmo technika ir atsitiktinumų žaismas — buvo inkorporuoti į pirmą tarptautinę meno srovę, gimusią Amerikoje.

1952 metais Galdikas atvykęs į New Yorką, pateko į patį šios naujos meno srovės — abstraktaus ekspresionizmo — fermentacijos centrą. Tuo laiku amerikiečiams dailininkams drobė ėmė įgauti prasmę ne kaip plokštuminė erdvė, kurioje galima kopijuoti gamtą, iš naujo organizuoti, analizuoti arba išreikšti tikrą ar vaizduotėje sukurtą, objektą. Drobė tapo veiksmo vieta — arena. Dailininkai artinosi prie molberto tik su tapybos medžiaga, dažais, rankose, norėdami paveikti kitos rūšies medžiagą — drobę. Tapybos procesas tapo tapybos siužetu — medžiagų susidūrimo pasėkoje gimė nauji įvaizdžiai, drobėje — arenoje — vystėsi pats tapybos aktas.

Britų dailininkas ir meno istorikas Lawrence Gowing teigia, kad abstraktus ekspresionizmas išlaisvino dailininkus Europoje nuo sustingusių idėjų apie tapybą. Tačiau Gowingas abejojąs, ar europiečiai, priėmę šį amerikiečių tapybos principą ir sutikę, kad tai išreiškia nūdienę estetiką, tikrai mėgo abstraktaus ekspresionizmo pionierių paveikslus. Tie gestai, kuriais amerikiečiai tapė savo milžiniškos skalės paveikslus, jiems atrodė perdėti.
 
Tie beribiai drobės plotai, tas šiurkštumas ir neužbaigtumas žeidė europiečių dailės pajutimą.
Amerikoje, įgyvendindamas savitą tikrovę, šis menas ką kitą reiškė, negu kitur. Dažnai apsilankydamas Galdiko studijoje New Yorke, Leonardas Andriekus rašo, kad Amerikoje Galdikas atgimė. Jis pasakoja apie Galdiko kūrybines audras, kurių metu jis nuo visų atsitraukdavo. Jis tvirtina, kad Galdiko energija Amerikoje atrodė neišsenkanti. Intensyviai kurdamas, jis pats rūpinosi ir savo paveikslų rėminimu, ir siuntinėjimu į tolimas vietoves. Nuolat lankydavo muziejus ir parodas.

1960 metais okupuotoje Lietuvoje išleistoje Lietuvos meno istorijos apybraižoje istorikas Juozas Jurginis Galdiką vadina "uoliu formalistinio kvaitulio šalininku". Tai visiškas absurdas. Galdikui, kaip ir kiekvienam tarptautinio lygio dailininkui, Vakarų menas buvo pradinė išeitis kiekviename kūrybinių ieškojimų posūkyje. Dailininkas Vizgirda teigia, kad Galdikas, labiau negu kas kitas, tuose ieškojimuose nerimo, siautė iki pašėlimo. Išdava — dinamiška įtampa persisunkę darbai, anot Vizgirdos, kaip "ošianti jūra, kur viena banga užlieja kitą bangą, viena idėja veja kitą idėją, viena mintis gimdo kitas mintis. Vėlesnieji Galdiko darbai, dažų potėpiai, dar neregėti spalvų sąskambiai vis nustelbdavo ankstesniuosius savo polėkiais ir šuoliais".

Baigiant norėtųsi trumpai paliesti vieną Galdiko kūrybos aspektą, apie kurį tiek kunigas And-riekus, tiek dailininkai Vizgirda bei Aleksandra ir Vytautas Kašubai yra nekartą užsiminę. Pasak jų, Galdikas, paneigdamas savo paties kūrybinį metodą, dažnai mėgindavo savo sėkmingai išspręstus paveikslus, perdirbdamas, "tobulai užbaigti". Spontaniškai tapyti paveikslai neišvengiamai palieka tam tikro neužbaigtumo įspūdį. Tapydamas greitai džiūstančiais tempera dažais, Galdikas negalėdavo savo kūrinių taisyti. Nevykusius tekdavo sunaikinti. Bet aliejinius paveikslus jis dažnai mėgindavo perdirbti, ir, kartais, juos sugadinęs, išmesti arba palikti vėlesniam laikui. Tačiau ši neabejotina yda kūrybos procese gal yra tik vienas aspektų tos panteistinės pasaulėjautos, atsekamos lietuvių dailininkų kūriniuose. Čia reikia įterpti pastabą, kad tvirtinimas, jog lietuvių tautos charakteris pasireiškia visatos išgyvenimuose, dailėje gali turėti tiktai reliatyvios vertės. Pavyzdžiui, amerikiečių dailininkus Mark Rothko ir Helen Frankenthaler, kuriuos Galdikas itin mėgo, irgi galima laikyti tos pasaulėjautos atstovais. Gamtos gaivališkumas, beribėje erdvėje skriejantys debesys, daugiaspalvės medžių liepsnos, besileidžiančios saulės žara — tie Galdiko pasikartojantys motyvai reikalaudavo stipraus kolorito, reikalaudavo spalvų.

Minėtas prancūzų kritikas Waldemar George, rašydamas apie Galdiko tapybą, teigia, kad spalva Galdikui palaipsniui tapo vienintelis konstruktyvus elementas. Anot George, Galdiko kūriniuose spalva, lyg tebūtų vienintelė realybė, žaidžia su formomis, jas absorbuoja, jas transfigūruoja. Spalva, tapusi Galdiko naujos laisvės ir atsipalaidavimo žymė.

Spalvos yra šviesos aspektas. Daugelyje paskutiniaisiais gyvenimo metais tapytų paveikslų, dabar vadinamų "nokturnais", Galdikas, atrodo, stipriais juoda - balta kontrastais mėgino pavaizduoti patį šviesos fenomeną — šviesos, apie kurią mistikai kalba kaip apie dievybės atspindį. Būdinga, kad paklaustas apie spalvas, Galdikas nenorėdavo kalbėti, nors apie meną aplamai galėdavo kalbėti ištisas valandas. Apie spalvas jis tik tiek težinąs, sakydavo, kad blogos spalvos jam sukeliančios šiurpulį, o geros —jį apsvaiginančios.

Spalvų paslapties pakerėtas, Galdikas gal ieškodavo būdų išreikšti tai jėgai, kuri niekados kon krečiai negali būti išreiškiama. Tai jo nepasitenkinimo, jo nesiliaujančių pastangų tobulinti savo paveikslus esminė priežastis.

Aleksandra Kašubienė, brošiūroje Adomo Galdiko kūrybinė raida išsamiai gvildena Galdiko paveikslų struktūrinę formą. Galdiko spalvų pasaulis šaukiasi specialių studijų.