ADOMO GALDIKO PEDAGOGINĖ MĮSLĖ

Parašė ROMAS VIESULAS

DVI ĮTAKOS LIETUVOS MENE Pažvelgę į istoriją, matome, kad įtakos mene buvo perduodamos labai paprastai. Gizelis ar mokinys dirbo dailės meistro studijoje ir buvo mokomas meistro uždavinius atlikti, esmėje pagelbėti meistrui. Nors didele dalimi uždavinys buvo vaizdinis, bet padėjo gizeliui išmokti amato. Meistro įtaka ir stilius savaime buvo tęsiami ir mokinio. Išvada — turime meno istorijoje vadinamas "mokyklas" ir visą eilę"nežinomųjų dailininkų", priskirdami juos vienai ar kitai tapybos krypčiai. Naujoji pedagogika koncentruojasi ir siekia ne tiek išmokyti "mokėjimo", kiek išaiškinti vaizdinius principus bei dėsnius ir išugdyti mokinyje savistovų vaizdinį mąstymą. Specifiniai techniškų dalykų, kuriuos būtų galima išmokyti, moderniame mene, yra nedaug, ir dažnai jie yra antraeiliai, o kartais visai užmiršti. Šiandien dėstytojas dažniausiai mokiniui perduoda "save", t.y. sąmoningai ar nesąmoningai įdiegia savo paties pamėgtus vaizdinius principus. Individualybė mokiniuose yra sunkiai išsaugojama. Ir čia, kaip sakoma, obuolys netoli nuo obels nusirita. Taigi ir šiandien turime dailėje "mokyklas" arba meno mokyklos turi savo vadinamą "veidą" (nelyginant kaip Philadelphijos orkestras, sakoma, turįs savo "Ormandy garsą", paveldėtą iš jo ilgamečio buvusio dirigento). Išimčių pasitaiko, bet jos yra retos. Viena tokių išimčių — praeito šimtmečio dailininkas - dėstytojas Gustavas Moreau (1826-1898), kurio globoje išaugo radikaliai skirtingi ir garsūs individai, kaip dailininkai G. Rouault, H. Matisse, A. Marąuet ir kiti. Moreau buvo lyg medis, kuris leido visai skirtingoms atžaloms šalia jo augti. Dažniausiai gi įtakos yra tiesioginės. Šiuolaikiniame Lietuvos mene galima pastebėti dvi didžiules įtakas: tapyboje — Justino Vienožinskio (1886-1960) ir grafikoje — Adomo Galdiko (1893 - 1969). Abi šios įtakos yra ilgo tęstinumo apraiškos, palikusios gilų įspaudą Lietuvos dailėje, ir tuo pačiu abi jos yra labai skirtingos savo betarpišku poveikiu. J. Vienožinskio ir jo mokinių poveikis tapybai savo pobūdžiu yra beveik tradicinis, nors tai ir yra šiuolaikinės meno epochos reiškinys. Jis tik stebina savo tęstinumu, labai stipriai pasireiškusiu beveik keturiasdešimt metų. Vienožinskio dėstymo užuominas ir šiandien randame Lietuvos tapyboje. Studijavusių pas J. Vienožinskį buvo daug. Tarp jų — A. Gudaitis, V. Vizgirda, A. Samuolis, A. Valeška, A. Petrulis, L. Kazokas ir kiti. Kai kurie jų buvo patys įtakingi dėstytojai kaip, pvz., A. Gudaitis. Vienožinskio mokiniai buvo jo tapybinės koncepcijos tęsėjai. Per juos Vienožinskio mąstysena ir asmuo paveikė ne vien tuos, kurie buvo tiesioginiame kontakte su dailininku, bet jis turėjo platesnį poveikį visai naujajai Lietuvos tapybai. Galima sakyti, kad tai davė tapybinį toną beveik pusei šimtmečio ir paliko pėdsakus peizaže, natiurmorte ir dalinai portretūroje. Povieno-žinskiniame laikotarpyje buvo tęsiami tie patys tapybiniai principai, lyg kokia koncepcinė norma. Tapyboje pasidarė beveik pamėgta norma, kuri pastebima dar ir šiandien. Štai keli jos bruožai: apsiniaukusio mėlynumo peizažas; intymi, apribota vaizdo iškarpa; pirmame plane pasvirę keli medžiai; molėtas kelias, kuris, aišku, sukasi; statininė tvora su ekspresyviai tapytu gėlynu (jurginai?); už tvoros gali būti pakrypęs namas. Visur stambus — beveik fiziškas teptuko potepis. Įdomu pastebėti, kad, pvz., iš keturiasdešimt leidinyje "Lietuvos tapyba" (Vilnius, Vaga, 1976) reprodukuotų įvairių dailininkų peizažų, rodančių povienožinskinę peizažo koncepciją — vidutiniškai vienam peizažui tenka po 4.85 medžių kiekvienam. Statistiškai atrodo, kad 4-5 medžiai peizažui, yra saugi ir pamėgta formulė. Tie medžiai, kaip sakyta, paprastai yra pirmame plane, o po to — ekspresyvus spalvų gniužulas (miškas? fonas?). Tiesa, per eilę metų darbų išraiškos keitėsi, bet peizažo koncepcija liko labai panaši. Tai galima pastebėti pas V. Mackevičių, M. Cvirkienę, S. Jusionį, A. Savicką, P. Stauską, L. Surgailį ir L. Katiną, nors pastarasis jau atsisako tradicinės spalvinės prieblandos peizaže. (Pasirodo, kad saulė kartais šviečia ir Lietuvoje). Panaši tapybinė maniera jaučiama ir portretūroje, ir natiurmorte. Kultūrininkai, kolūkio pirmininkai, pasižymėjusios melžėjos — portretui susodinti panašiai. Bulviakasio moterys, kaimo muzikantai, tarybiniai partizanai ir kitkas tapoma stambiais spalviniais luitais. Turiu pabrėžti, kad čia rašančiojo nekalbama kritiškai apie pačios tapybos lygį, kuris be jokios abejonės yra aukštas, bet apie pamėgtos koncepcijos tapybai vienodumą, po kuriuo, bent mano manymu, tūno tolimas J. Vienožinskio šešėlis. Gal truko trisdešimt ar daugiau metų, iki imta nutolti nuo įprastų kelių. Taip J. Švažas, L. Tuleikis, S. Džiaukštas, A. Stasiulevičius, V. Kisarauskas, S. Veiverytė yra vardai, kurie jau reiškia naują ir radikalų posūkį Lietuvos tapyboje. J. Vienožinskio įtaka, nors retesnė, vis dėlto, beveik tradiciniai, ir toliau yra gyva. Povienožinskinės mąstysenos pėdsakai jaučiami iki šiol. Reikia stebėtis to poveikio tęstinumu. Aptarę J. Vienožinskio įnašą tapyboje, grįžkime prie pagrindinio mūsų klausimo — Adomo Galdiko įtakos lietuvių grafikoje. Manyčiau, kad visai pagrįstai būtų galima jį vadinti Lietuvos grafikos tėvu. Tai lyg centrinis medis, iš kurio išaugo daug atžalų. Galdiko įnašas yra nepaprastas, sakyčiau, nepakartojamas. Jis, galima sakyti, pats savo ranka išaugino P. Augių-Augustinavičių, M. Bula-ką, M. Katiliūtę, A. Kučą, T. Kulakauską, J. Kuz-minskį, V. Petravičių, V. Ratą, P. Rauduvę, J. Steponavičių, A. Vaičaitį, T. Valių ir kitus. Kur rastum įspūdingesnį vienos kartos grafikų sąrašą, formuotą vieno asmens? Tai buvo lyg vienu magišku mostu sukurta ištisa modernios Lietuvos grafikos tradicija, jos pagrindai. Galdiko auklėtiniai buvo skirtingi individai, kurie rodė ir gan skirtingus kūrybinius bruožus, kartais ir gan savitus technikos stilius, bet visus juos jungė kažkokia stipri ksilografinė — medžio raižybos dvasia. Jie visi beveik išimtinai specializavosi medžio raižiniuose, sukurdami tam tikrą raižysenos identitetą, sakytume — Lietuvos grafikos veidą. Šios ksilo-grafinės pažiūros ar raižymo būdo tęstinumą pastebime ir vėliau pas A. Makūnaitę, A. Skiriutytę, ADOMAS  GALDIKAS     PAVASARIS (1947) Pranciškonų vienuolynas Kennebunkporte   A.    Pakeliūną, P. Ilgūną, A. Surgailienę, S. Valiuvienę, V. Černiauskaitę, R. Čarną, R. Buivydą, B.    Žilytę ir kitus. Pas visus pastebimas liaudies meno raižysenos atspindys. Tai matyti ir ankstyvesniuose R. Gibavičiaus darbuose, nors jis vėliau, kaip ir eilė kitų grafikų — P. Repšys, V. Jurkūnas (jaun.), S. Krasauskas, V. Kalinauskas — rodo jau radikalų posūkį, nutoldamas nuo sąlyčio su liaudies meno medžio raižysenos poveikiu. Su juo ateina ir iki šiol mažai naudotos technikos Lietuvos grafikoje — ofortas, litografija, šilkografija arba mišrios technikos. Tačiau reikia pastebėti, kad tas posūkis išryškėjo tik apie septyniasdešimtųjų metų vidurį ar to dešimtmečio galą. Taigi nuostabu, kad ir čia grafikoje, panašiai kaip jau anksčiau minėtoje tapyboje, matome didelį dominuojančios (raižybinės) pažiūros tęstinumą, trukusį kone keturiasdešimt metų. Nuostabu taip pat, kad šios stiprios atžalos tolimos šaknys yra Adomas Galdikas. Sugretinus abiejų įtakų paraleles — Vienožinskio — tapyboje ir Galdiko — grafikoje, kyla klausimas: kas gi specifiniai "galdikiško" yra lietuvių grafikoje? Na gi nieko! Kaip tai? Štai čia ir yra klausimas — čia ir yra Galdiko įtakos ir jo pedagogikos mįslė. Kodėl tos galdikiškos žymės grafikoje nėra? Mokiniams dažnai stiprią įtaką daro patys dėstytojo darbai, jų pavyzdys. Galdiko atveju to negalima pastebėti. Nors Galdikas dėstė grafiką, bet jo paties grafikos darbų — lino raižinių, ofortų, litografijų — buvo nedaug. Be to, tie darbai nepasižymėjo nei technišku, nei vaizdiniu meistriškumu. Jie neturėjo specifinio stiliaus ar techninės manieros, kuria būtų galima sekti. Istorinėje perspektyvoje žiūrint, Galdiko grafika buvo kuklaus lygio, o kai kurie jo darbai buvo stačiai naivūs. Jei iš tikrųjų Galdiko mokiniai būtų jo darbais sekę — būtų pridarę mizernos grafikos. Galima sakyti, sekti nebuvo kuo. Grafikoje pats Galdikas reiškėsi nedaug ir jam asmeniškai ši meno sritis, atrodo, buvo šalutinė. Gi ksilografijoje — medžio raižyboje Galdikas nieko nėra daręs. (Čia galiu klysti, nes medžio graviūrų pas jį gal ir buvo, bet bent man neteko jų matyti ar apie jas girdėti). Žinant Galdiką, medžio raižyba turėtų būti visai svetima jo dinamiškam ir gerokai nekantriam temperamentui. Bet štai paradoksas: dėstydamas jis labiausiai skatino medžio raižybą ir išaugino visą kartą puikių ksi-lografų (Lietuvoje buvo pamėgta stataus medžio raižyba, arba ksilografija; plokštaus medžio raižinių buvo nedaug). Būdamas tapytoju ir pilnai atsidėjęs tapybai, Galdikas tapybos nedėstė ir jos neskatino. Tai galėjo nulemti kelios aplinkybės. Ilgai jis pats neturėjo nusistovėjusios tapybinės pažiūros. Galdiko tapyba, galima sakyti, dideliu išraiškumu pražydo jau išeivijoje — Freiburge, Vokietijoje. Taigi, jo tapybos įtaka kitiems yra nežymi ir pasireiškusi iš tikrųjų tik išeivijoje (V. K. Jonynas, A. Petrikonis, Br. Murinas). Galimas dalykas, kad, dėstant tapybą, jis būtų jutęs konfliktą tarp savo kūrybos ir dėstymo. Taip matome, kad Galdikas, pats būdamas ne grafiku, o visais duomenimis — tapytoju "par excellence", visą savo pedagoginį dėmesį skyrė grafikai, palikdamas jai didelį poveikį. Tas Galdiko įtakos įspaudas yra nematomas, netiesioginis, neapčiuopiamas, nepalikęs jokių "galdikiškų" žymių. Taigi ir toliau lieka klausimas: kas iš tikrųjų yra ta dinamiška jėga, tas nematomas variklis, ne tik sujudinęs, bet ir formavęs Lietuvos grafiką? Taip jau yra, kad meno istorijoje, o ypač kūryboje, nedaug ką galima įrodyti. Geriausiu atveju galima kai ką nurodyti ar atkreipti dėmesį į kai kurias svarbias aplinkybes šitame mįslių ir paradoksų miške. Pažvelgus į abi minėtas įtakas lietuvių mene, išryškėja keli įdomūs faktai ir peršasi keletas išvadų: a)    Priešingai J. Vienožinskio įtakai tapyboje, A. Galdiko įtaka grafikoje yra netiesioginė. b)    Galdiko įtaka nėra net paraleli jo paties kūrybai. Jis pats nieko panašaus į jo dėstomą grafiką netapė. c)    Galdiko įtaka yra perkeltinė, transpozicinė, t.y. netiesioginė. (Amerikiečiai šį reiškinį mėgsta apibūdinti kaip "osmosis", t.y. atskiro elemento poveikis kitam, be tiesioginio ryšio tarp jų). Turiu prisipažinti, kad kito tokio pedagoginio reiškinio meno istorijoje neteko aptikti, nors gal jų ir buvo. Tai kurgi raktas šiai visai mįslei? Sakoma, kad Galdikas dėstė su nepaprastu intensyvumu. Beveik užgožiančiu entuziazmu bėrė, kaip iš rago, savo mokiniams šaltinius: liaudies raižinius, Duererį, samanas, smūtkelius, žvyrą, medžio tošį. Favorskį, Kravčenką, Skoczylį, kankorėžius, keramikos atplaišas. Visa tai savaime yra tik medžiaga, kurią galima formuoti. Svarbiausia tai, kad Galdikas mokėjo įkvėpti entuziazmą grafikai, kaip retas kas. Tačiau bene pats žymiausias ir lemiantis veiksnys jo dėstyme — tai liaudies meno įdiegimas savo studentams. Čia, atrodo, bus pats raktinis elementas visoje Galdiko dėstymo koncepcijoje ir jo įtakos tęstinume. Dėmesys liaudies menui sutapo su Lietuvos valstybiniu atgimimu. Ne tik grafikoje, bet bendrai mene imta ieškoti senų lietuviškų kūrybos ištakų. Liaudies menas buvo autentiška, sava ir tiesioginė medžiaga ir šaltinis. Ne be to, kad ir liaudies palikime taip pat buvo įžiūrėta modernistinio meno pradų. Po antrojo pasaulinio karo, pergyvenant politinį ir socialinį sąmyšį, tas pats liaudies meno palikimas daugeliui turėjo atrodyti tuo labiau autentiškas ir savas. Gal nostalgiškai savas. Šios aplinkybės galėjo paskatinti ir tolimesnį tų pačių raižybinių principų tęstinumą ilgiems metams. Esmėje tai yra Galdiko įdiegtų ksilografinių principų tąsa. Pabaigai, retrospektyviai pažvelgus, reikia sakyti, kad abiejų dailininkų, Vienožinskio ir Galdiko, šešėliai mūsų dailės istorijoje yra labai ilgi. Vienožinskio įtaką galima vadinti tiesioginio, linijinio priežastingumo įtaka, turėjusią aiškų pradą ir atsekamą poveikį. Savo pobūdžiu ji yra beveik tradicinė. Galdiko įtaka yra netiesioginė, transpozicinė, savo pobūdžiu gal unikali, nes jos veikimas yra visai kitoje srityje, negu kur pats dailininkas reiškėsi. Abu dailininkai yra lyg dideli vaismedžiai, davę daug, daug vaisių. Jų abiejų nebėra šiandien gyvųjų tarpe. Kartais galvoju, kad jie abu dabar kažkur dausose sėdi žydinčiame sode ir peržvelgia savo gyvenimus — Vienožinskis sėdi savo tapybos obelyje ir džiaugiasi: daug obuolių prikrito ir kai kurie jų toli nusirito. Gi Galdikas sėdi savo tapybos obelyje ir kikena: nematoma ranka jis papurtė tos obels šakas ir prikrito daug . . . kriaušių! . . . (t.y. grafikų). Ak, mįslingi Adomo Galdiko keliai ir mįslingos jo įtakos!