SESERŲ KAZIMIERIEČIŲ VIENUOLIJOS SUKAKTIS 1907 — 1982 Spausdinti
Parašė Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.   

Praėjusiais metais seserys kazimie-rietės minėjo savo vienuolijos 75 m. sukaktį, arba deimantinį jubiliejų.
Žmogaus gyvenime 75 metai yra ilgas laikas. Nedaug rasime tokių, kurie ilgiau ir gyventų. Bet vienuolijų gyvenime jis nėra ilgas, kai senos vienuolijos savo metus skaito šimtmečiais ir per tuos šimtmečius yra davusios Bažnyčiai daug šventųjų bei nuveikusios didelius darbus, skleisdamos Kristaus mokslą, sukul-tūrindamos barbarus, globodamos vargšus, slaugydamos ligonius ir savo vienuolynų tinklą išplės damos visame pasaulyje.

Motina Marija Kaupaitė

Šv. Kazimiero seserys,įsikūrusios 1907 m. JAV kaip lietuvaičių vienuolija, turėjo ribotas galimybes, bet ir per tą palyginti trumpą laiką buvo nemaža seserų, pasižymėjusių šventu gyvenimu, tarp kurių yra pirmoji jų viršininkė Motina Marija Kaupaitė. Savo auklėjimo ir artimo meilės darbus jos išplėtė JAV, Lietuvoje ir Argentinoje. Vien tik JAV jos dirba Chicagos, Baltimorės, Los Angeles, Miami, Santa Fe ir Philadelphijos arkivyskupijose, Allentovvn, Jolliet, Milwaukee, Scranton ir Worcester vyskupijose. Jų vienuolijoje yra apie 400 seserų profesių (1976 m. jų buvo 387). Jos turi 2 aukštesnes mokyklas, 29 pradžios mokyklas, 2 ligonines, 2 senelių prieglaudas ir 3 misijas Argentinoje. Jų motiniškieji namai yra: 2601 West Marąuette Road, Chicago, IL 60629.

Kurti lietuvaičių vienuoliją lietuvių ateivių vaikams mokyti sumanymas kilo lietuvių kunigų susirinkime 1905 m. Plymouth, Pa. Šiai misijai pirmoji pasisiūlė Kazimiera Kaupaitė iš Gudelių km. Ramygalos vis., Panevėžio aps. Ji buvo labai veiklaus Amerikoje lietuvio kun. Antano Kaupo sesuo, kuris su kitu veikliu lietuviu kunigu Antanu Miluku išpuoselėjo mintį įkurti lietuvaičių seserų vienuoliją. 1902 m. kun. Kaupas savo seserį Kazimierą nusiuntė pas Šv. Kryžiaus seseris į Ingenbohl, Šveicarijon ruoštis vienuoliniam gyvenimui. Netrukus prie jos prisidėjo dar kitos dvi lietuvaitės — Judita Dvaranauskaitė ir Antoneta Ungurai-tytė. Tuo tarpu kunigai planuodami, kad seserys darbuotųsi Amerikos lietuvių tarpe, sumanė jas tam darbui paruošti Amerikos vienuolyne. Šiuo reikalu rūpintis buvo įpareigotas kun. Antanas Staniukynas, Šv. Kryžiaus Mount Carmel, Pa., lietuvių parapijos klebonas.

Tada minėtosios trys lietuvaitės kandidatės buvo pakviestos į JAV ir apgyvendintos pas Nekalčiausios Marijos Širdies seseris Scranton, Pa. Lietuvių kunigų priprašytas Harris-burgo vysk. Shanahan pasirūpino, kad šios trys kandidatės būtų priimtos į vienuolyną ir, vadovaujant Motinai Cirilei, auklėjamos naujai lietuvaičių vienuolijai, o pats rūpinosi gauti iš Romos leidimą įkurti diecezinei vienuolių kongregacijai. Tokį leidimą jis gavo 1907 m. balandžio 19 d. Ir tų pačių metų rugpjūčio 30 d. trys novicės Scrantone padarė vienuolinius įžadus. Tada Kazimiera Kaupaitė tapo seserim Marija, o jos draugės: Judita Dvaranaus-kaitė gavo Imakulata, o Antoneta Un-guraitytė — Concepta vardus. Priimdamas seserų įžadus, vysk. Shanahan joms kalbėjo: "Mano mielos dukrelės, šiandieną esate liudininkės didelio ir labai reikšmingo naujos vienuolijos įkūrimo darbo, kuriam jūs esate pašauktos dirbti Dievui ir Bažnyčiai. Iš šios trejukės, aš žinau, išaugs dideli įvykiai". Taip gimė Šv. Kazimiero seserų vienuolija.

Tų pačių 1907 m. spalio 7 d. seserys jau atidarė pirmąją savo misiją Šv. Kryžiaus parapijoje Mount Carmel, Pa. Kun. A. Staniukynas pastatė mokyklą ir parūpino seserų vienuolynui namus. Vėliau jis atsisakė klebono pareigų, kad pilnai galėtų naujai įsteigtai seserų kongregacijai vadovauti. Jis tas pareigas uoliai ėjo iki mirties (mirė 1918 m. gruodžio 15 d.). Jis lankė JAV lietuvių parapijas, rinko aukas centriniam vienuolynui statyti ir telkė kandidates į vienuoliją.

Netrukus vienuolija įleido šaknis ir greitai prisipildė Mažas Mount Carmel, Pa., vienuolynas. Kun. A. Staniukynas tyrinėjo galimybes, kur galėtų įkurti centrinius seserų namus. Tam reikalui buvo parinkta Chicaga, kur jau buvo 8 lietuvių parapijos. Su vyskupo Shanahan pritarimu Chicagos arkiv. E. Quigely seserų kazimieriečių centrui leido kurtis savo arkivyskupijoje. Tam reikalui 1909 m. buvo gautas ir apaštališkas leidimas, ir tais pačiais metais, pačiam arkivyskupui išrinkus vietą Marąuette Parke, buvo pradėta statyba. Pagaliau sesuo Marija Kaupaitė 1911 m. sausio 29 d. iš Mount Carmel su 8 novicėmis ir 3 postu-lantėm persikėlė į Chicagą.

Pirmuosius šešerius metus seserų kazimieriečių vienuolija veikė Nekalčiausios Marijos Širdies tarnaičių Motinos Cirilės vadovybėje, kuri daug prisidėjo prie dvasinio vienuolijos išsivystymo. Pirmoje seserų generalinėje kapituloje 1913 m. rugpjūčio 24 d. buvo išrinkta pirmoji vienuolijos generalinė Motina sesuo Marija Kaupaitė, kuri vėl penkiose kapitulose buvo perrinkta. Ji generalinės Motinos pareigas ėjo iki mirties. Mirė 1940 m. balandžio 19 d. Jai vadovaujant, vienuolija išaugo ir sustiprėjo. Per 27 metus seserys tiek pagausėjo, kad 1940 m. jau mokytojavo 23 pradžios mokyklose, turėjo dvi aukštąsias mokyklas ir aptarnavo 2 ligonines. Motinos Marijos Kaupaitės įpėdinės buvo M. Josepha (1940 - 1952), M. Theophila (1952-1958), M. Adorata (1958 - 1970), M. M. Lorenza (1970 - 1974) ir dabar M. Joanela.

Po II Vatikano susirinkimo pa gal Perfectae Caritatis dekretą persitvarkiusi Šv. Kazimiero seserų kongregacija, 1965 m. rugpjūčio 5 d. buvo paskelbta popiežiška institucija.

Koks buvo seserų kazimieriečių tikslas? "Šv. Kazimiero vienuolija buvo įkurta paprastų mergaičių, kurios žinojo, kad jų laukia sunkus darbas, didelis pasiaukojimas, noras visomis galimybėmis padėti kitiems". Anot jų dvasios vado kun. A. A. Sta-niukyno, kuris dėjo vienuolijai dvasinius pagrindus, jų tikslas buvo taip išreikštas: "Dabar kyla dar viena institucija, kurios tikslas yra mokyti vaikus, globoti našlaičius ir invalidus, rūpintis sergančiais". O pačios kūrėjos Motinos Marijos žodžiais tariant: "Jos (seserys) džiaugsmingai žvelgia į ateitį ir tikisi pasiekti joms skirtą tikslą Dievo garbei ir savo mielų tautiečių gerovei".

Tą tikslą vienuolija pasiekė. Ji pateisino savo dvasios vadovo viltis ir savo kūrėjos užsibrėžtus tikslus. Nuo pat pradžios seserys rūpinosi mokyklomis. Po nepilnų metų nuo įsikūrimo atidarė pirmąją mokyklą. Tai buvo ženklas, kad vienuolija augs, nes tais pačiais metais įstojo net septynios kandidatės, kurios pradėjo dirbti vienuolyne ir mokykloje. Ilgainiui seserų skaičius augo, jų vadovaujamų mokyklų tinklas lietuvių parapijose ir artimo meilės darbų dirva plėtėsi.

Seserys kazimierietės yra išleidusios nemaža lietuviškų knygų, kurių daugumą sudaro mokyklų vadovėliai, dainos, pratimai, religinio auklėjimo knygos. 1925 - 1953 m. leido ir žurnalus Šv. Kazimiero Akademijos Aidus ir Aidutį. Savo centriniuose namuose turi 1928 m. įkurtą ir gerai sutvarkybą lietuvišką biblioteką, kurioje yra 1488 tomai lietuviškų knygų, 422 periodiniai žurnalai, 735 brošiūros ir pilni laikraščių "Draugo", "Darbininko" ir "Garso" komplektai. Aukštosios Marijos mokyklos biblioteka turi apie 600 lietuviškų knygų. Be to, šioje mokykloje yra didelė salė, kurioje rengiami koncertai, statomos operos...

Seserys kazimierietės veikė ir nepriklausomoje Lietuvoje. Jas 1920 m. vvsk. P. Karevičius pakvietė į Kauną. Atvyko Motina Marija Kaupaitė su seserimis M. Imaculata Dvaranaus-kaite, M. Ona-Marija Rakauskaite, M. Kotryna Balčaite ir M. Angele Braškiūte. Vyskupas ir Lietuvos vyriausybė tada seseris apgyvendino buvusiame kamendulų vienuolyne Pažaislyje, netoli Kauno. Čia 1920 m. lapkričio 19 d. formaliai buvo įkurta Šv. Kazimiero vienuolija Lietuvoje. Lietuvos dvasininkų valdžios ir lietuvių dosnumu Pažaislis buvo gražiai atnaujintas ir tapo gausiai lankoma vieta. Į Pažaislį 1928 m. gegužės 17 d. buvo pargabentas stebuklingas Švč. Dievo Motinos Marijos paveikslas, kurį pirmojo pasaulinio karo metu pravoslavų vienuoliai buvo išsigabenę Rusijon. Komunistams vienuolyną 1940 m. uždarius, šis paveikslas buvo perkeltas Kauno katedron ir išstatytas viename altoriuje. Iš čia 1979 m.
buvo pavogtas, bet surastas ir atnaujintas.

Lietuvoje kazimieriečių kūrimosi darbui, Motinai Marijai Kaupaitei grįžus į Ameriką, vadovavo Motina M. Imaculata Dvaranauskaitė. Ir čia seserų skaičius greitai pradėjo augti. Jau 1921 m. įstojo 20 kandidačių. Pradžioje seserys Pažaislyje perėmė iš valdžios Pažaislio vienuolyne veikusią mokyklą, 1923 m. prie mokyklos įsteigė pensionatą. Tais pačiais metais netoli Pažaislio, Vieškūnuose, atidarė pradžios mokyklą ir vaikų darželį, o Petrašiūnuose perėmė globoti senelių prieglaudą. Pagaliau Saulės namuose Kaune įkūrė Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją, kurioje dirbo 30 seserų ir mokėsi apie 600 mokinių. Pradžios mokyklų ir vaikų darželių kazimierietės turėjo A. Panemunėje (1924), Kaune prie Karmelitų bažnyčios (1929), Telšiuose (1930), Petrašiūnuose (1930), Žem. Kalvarijoje (1930), Vabalninke ir Kaune, Žaliajame kalne prie Prisikėlimo parapijos. Šalia Šaričių bažnyčios jos išlaikė studenčių bendrabutį, o Telšiuose ir Vabalninke turėjo amatų mokyklas. Prieš sovietams užgrobiant Lietuvą, 1940 m. kazimierietės turėjo 150 seserų, 13 misijų, 1 mergaičių gimnaziją, 2 amatų mokyklas, 2 senelių prieglaudas, 10 pradžios mokyklų, 20 vaikų darželių ir 3 bendrabučius. Po Sovietų okupacijos visi seserų namai buvo nusavinti, o seserys išblaškytos. Tik kelioms seserims po karo pavyko atvykti į JAV ir čia vėl įsijungti į kongregacijos veiklą.

Per 75 metus seserys kazimierietės siekė savo kūrėjų nustatytų jų vienuolijos tikslų. Jos mokė lietuvių vaikus parapijų mokyklose, paruošė ir-išleido lituanistiniams dalykams mokyklos vadovėlius, nuoširdžiai  stengėsi  augančiam  lietuvių ateivių jaunimui įdiegti Dievo, tėvynės ir artimo meilę. Su dideliu pasiaukojimu tarnavo lietuviams seneliams ir ligonims. Bet slenkant metams, išeivijos vei-da» keitėsi. Amerikoje gimę lietuvių tėvų vaikai kūrė mišrias šeimas ir, suaugę su šiuo kraštu, pradėjo nebesuprasti, kam reikalingi mokykloje lituanistiniai dalykai. Panašiai ėmė galvoti ir daugelis lietuviškų parapijų klebonų. Pačios seserys mokyklose sutiko vis daugiau sunkumų, nes ir jų dauguma buvo iš gimusių Amerikoje. Jos panašiai galvojo kaip mokinių tė-via ir klebonai. Pagaliau po antrojo pasaulinio karo, labai sumažėjus pašaukimams, vienuolija buvo privesta priimti ir kitatautes kandidates. Naujai atvykusieji tremtiniai lietuviškoms vienuolijoms kandidatų nedavė, dėl to, kiek žinau, vyresniojo amžiaus seserys labai nuliūdo, nes suprato, kad jų vienuolija negalės atlikti pirmykščių savo uždavinių — tarnauti lietuviams.

Praėjusiais metais lietuviai katalikai nagrinėjo lietuviškų parapijų išsilaikymo ir atgaivinimo galimybes. Laikas būtų ir mūsų šeimoms susirūpinti ir auklėti dvasinius pašaukimus. Kai bus pakankamai lietuvių kunigų ir vienuolių lietuviškoms parapijoms, vienuolijoms ir įstaigoms, pavojus išnykti žymiai sumažės. O išugdyti daugiau pašaukimų tikrai yra galima, tik reikia, kad lietuvių šeimos būtų lietuviškos ir, krikščioniškai gyvendamos, savo vaikus krikščioniškai auklėtų.
Viktoras Gidžiūnas, O.F.M.