KELIAUTOJAS |
Seniau galėdavau sėdėti valandų valandas prie židinio, kai lašantys karnizai dainuodavo džiaugsmą priglaustiesiems; klausytis ir žinoti, kad miškai buvo pagirdyti; galvoti apie ateinantį rytą, ir kaip atgaivinti lapai blizgės saulėje, ir po prieblanda bus skaidru ir vėsu. Dabar, kai girdžiu, esu savyje šaltas: nes mano mintys plačiai klajoja, kur palaima yra išleista ant jūros sūrų vandenų, ant slėnių be poilsio ir balsų, kurie nestovi vietoje: židinys praranda savo šilumą ir namai toli nuo manęs. * Kokia sena mano širdis, kokia sena, sena mano širdis, Ar kada nors dainuodamas žengiau pirmyn kai rytmetis aušo? Atrodo, esu nuėjęs daugel takų: berods esu palikęs nežinau pats kiek namų; ir palikti kiekvieną jų tai buvo palikti savo širdies dalį, savo senos širdies; gyvenimą praleidau, kurdamas jį bet liko man tik gailestis ir prisiminimai. Tai sėdžiu ir mąstau šiame uosto pakrašty ir laukiu, kol išgirsiu senųjų vėjų verksmą, ir vėl turiu keliauti, palikti židinio žarijas, kad tyliai subyrėtų į baltus pelenus ir dulkes, ir žiūrėti į besitiesiantį tuščią ir pilką kelią: ir vėl mano drabužiai ir namai bus supantys vėjai ir širdis bus pripildyta senu, negailestingu verksmu. Praeidamas pro tavo langą, prieblandoje aš šaukiu: Jūs, kurie pastatėte savo patogius namus ir kelius miškuose, kur nuo seno jūs ėjot, žvilgčiodami į dešinę ir kairę, jūsų kelionė dabar tapo saugi, ir buitis užtikrinta, nes patsai miško pakraštys, laikantys senovės žiaurumą paslaptingose tamsumose, buvo jūsų namų šilumos užtvara. Ir dabar, jau metams einant žiemon, jūs galvojot pasislėpti už savo spindinčių langų, kur židinys linksmai dainuoja. — Puotaukite mėsa ir vynu, ir miegokite ilgoj nakty, o neprižiūrėtos liekanos gal verks liūdesiu. Bet aš, kurs atėjau iš gilios nakties, sakau jums, vėjai pakilo ir baisiai sukrės išdžiūvusį mišką: miškai pabus, juos išgirdę, prisikels, šauks mėtomi, ir bus laužomi visą naktį, kai sudžiūvusių lapų sūkuriai sklis į visas puses. Ir aušrai auštant, miego nepaguosti, jūs stovėsit nustebę, žiūrėdami į kelius uždengtus bevertėm negyvom sąnašom, ir į savo sudužusį pasaulį — jūs nežinosit, iš kur tie vėjai atėjo, ir nesužinosit, kur vakardienos pabėgo — ar jos iš viso buvo. Vertė iš anglų kalbos Lidija Šimkutė - Pocienė |