IŠ CIKLO KELIONĖ APLINK GASPĖ |
(dedikuota Mariui Katiliškiui) ST. ARSENE — CACOUNA Lipame laiptais lėtai žemyn ir žemyn ir žemyn — begalinėn pilkon bedugnėn: nuolat tirštėjančioje migloje ištirpsta krūmai ir medžiai ir mūsų pačių pavidalai tiktai kažin kur giliai pačiame rūko dugne girdisi didelė upė: teliūškuojančių vandenų begalinė šneka tarp bangų ir tarp akmenio ... Ir staiga — išsisklaido miglota, sunki marška, ir prieš mūsų akis — neužmatomi rožių laukinių krūmai ir kažkur tolumoj kito kranto permatomi lengvi siluetai. Po kojom atoslūgio uolos, žaliu maurų kailiu apklotos ... Kvepia jūrų druska ir rožėm. Girdisi nebetolimo vandenyno alsavimas. Pavienės žuvėdros jau sklando virš mūsų galvų. Didžiulė saulė grimsta į miglą, į akinančiai žėruojantį vandenį. Visą krantą užlieja raudona tyla. Tik vėjai baigia šiurenti rožių tankmėj. Lengvas šiurpas nubėga kūnu. Pirmoji stotis — St. Arsene — Cacouna. Lipam laiptais atgal. Lyg iš sapno. Viršuje, ant kalno, pasitinka mus pirmoji Gaspezijos seno pusiasalio žvaigždėta skaisti, vos gimus, naktis. 1984.1.22 LYGTYS SU NEŽINOMAISIAIS Kai braidėme Bartuvos brastą nebuvo nežinomųjų. Nebuvo lygčių. Tiktai devynakės prie nulygintų baltų akmenėlių. Tiktai plazdenančiom plačiom uodegom šapalai po lelijų lapais ir aukšlėmis mirganti Ašva rytmečio saulėje ... Pirmas nežinomasai atėjo vogčia Skuodo žvyrduobėj, skambant kapų koplyčios varpui, ir rudenėjančio Radviliškio stoties atsarginių bėgių rajone, nakčia, derintojo švilpuko ir vagonų sukabinėtojo trumpo, aštraus, kaip peilis, riksmo, niekieno negirdėto ... Kitaip atrodė (groteskiškai, tarytumei marionetės) geležinkelininko kūno kaulai sukritę ant žvyro dėmėto suodžiais, alyva ... Kitaip visiškai atrodė už lango mažos mergaitės geltoni plaukai ir senos kaimietės vaškiniai skruostai koplyčios aikštėj. Iš lėto lygtys su nežinomaisiais man uždengė visą vaikystės dangų: tėvo akys (jau nebematančios?) vasario saulėtoj palatoj ir ritmingai gurgiančių dumplių seniai nugalėta tuščia pastanga nežinomųjų lygčių sprendimo išvengti. 1978.11.2 TERRA MIRIFICA Paukščiui pavydėk: tik jam teleista taip laisvai kaip vėjui skraidžiot... Vėjams pavydėk: tik jie amžini, lengvi ir permatomi sklando anapus mirties. Pavydėk ir vandeniui, ir žemei: Dievas pats prikėlė juos iš nebūties. Visatoj juodoj lyg brangakmenis žėri tiktai mūsų žemė mėlynai žalia — nuostabi, vienintelė gyva tarp milijardų negyvų skraiduolių,lekiančių per erdvę. Žemei pavydėk arba parpulk ant jos ir ją pagarbink. 1982 ANGELAI Vaikai, grįždami iš mokyklų, sukrito ant sniego. Mojavo rankom. Padarė ilgą eilę lekiančių angelų. Balta ant balto. Krinta šūsnim į ledėjantį veidą nekalto tyro, permatomo ir tirpstančio sniego pūga. 1983.XII.22 Rašau ne sau. Net ne kitiems. Kaip medžiai ir vanduo klausau, ką žemė sako paliktiems gyventi sau. Ką liepia tiems, kur gema, auga, miršta taip, kaip paukščiai, vėjai ir ruduo, kartais staiga, kartais lėtai kaip senka šuliny vanduo: yra verdenė — ir... sausra. Yra žolė šalia, gera — staiga tik — stagarai sausi. . . Ir jie — kiekvienas ir visi — yra (ar nori, ar nenori) tavo. Kažin kas davė, atėmė (apgavo?), apdovanojo vėl, ir vėl tą tavo nelauktą turtą atsiims . . . Palauksiu savo žodžio vėl: galbūt, pavasarį su kregždėm grįš, gal būt, ir niekados. Todėl ne sau rašau. Ir jei skaitys kas nors mano eiles (ar neskaitys) man bus vis tiek: ne sau rašau. 1982.X.14-17 VAKARĖJANT Pavargau. O liko dar nueiti — mylios. Niekad, rodos, nebebus kelionė užbaigta. Vakarėja. Jokio žiburio aplinkui. Tyli, lyg be žado, begalinė, monotoniška, balta sniego platuma. O aš — tiktai maža tamsi dėmė tame lengvame ir tyrame, kaip pasaka, pasaulyj. Gal grįžau namo? Gal čia jau mano šiaurė: išsvajota ir išvaikščiota, ir iškalbėta? Galbūt saulė čia tiktai už pusmečio tegrįš? — Nebe man. Gal čia ir kris uždanga ... Tegul. Taip pavargau. Tepasiliks akinančiuose pusnynuose dar mylių mylios tiems, kurie, galbūt, ir vėl ateis į mano šiaurės baltą tylą. 1983.XII.24 Alfonsas Dargis — Kompozicija |