PRANEŠIMAS IŠ APSUPTO MIESTO |
Per senas griebtis ginklo ir kovoti kaip kiti iš malonės gavau antraeilę istoriko rolę rašau apie apsiaustį — pats nežinodamas kam — reikia tikslumo tačiau neatsimenu kada jie pradėjo veržtis prieš du šimtus metų gruodžio rugsėjo mėnesį vakar auštant šičia nei vienas seniai nebejunta laiko mums liko tiktai vieta tik meilė vietai yra tik šventovių griuvėsiai sodų namų fantomai jeigu neteksim griuvėsių neliks jau nieko rašau kaip moku savaičių ritmas nebesikeičia pirmadienis: maisto atsargos baigės pinigu virto žiurkė antradienis: Miesto merą nušovė nežinomi teroristai trečiadienis: vyksta derybos mūsų atstovai jose suimti nežinom kur jie dabar kitaip sakant kur juos kankina ketvirtadienis: cinamonų pirkliai siūlo nedelsiant kapituliuoti po triukšmingų ginčų dauguma balsavo prieš juos penktadienis: pirmosios maro aukos šeštadienis: nusižudė N.N. atkakliausias gynėjas sekmadienis: nebėra nei lašo vandens atlaikytas rytinių vadinamųjų Vienybės vartų puolimas žinau visa tai monotoniška niekam nerūpi vengiu pastabų susilaikau nuo jausmų aprašau tik faktus rodos faktai turi vertės užsienio rinkoj bet šiek tiek išdidžiai norėčiau pranešti pasauliui jog per karą mes išauginom naują rūšį vaikų jie nemėgsta pasakų žaidžia sušaudymus dieną naktį sapnuoja sriubą duoną ir kaulus lygiai kaip šunys ir katės vakarais aš mėgstu klajoti ties Miesto riba ten kur baigiasi mūsų abejotina laisvė žiūriu iš viršaus į karių skruzdėlyną liepsnojančius laužus klausausi būgnų dundėjimo barbarų riksmo iš tikrųjų keista kad Miestas dar laikos apsiaustis užtruko priešai be abejo keičias teturi tiek bendro jog trokšta mus išnaikinti gotai totoriai švedai Ciesoriaus armija Viešpaties kalno pulkai kas gi juos suskaitys vėliavų spalvos kitėja lyg miškas akiračio juostoj švelnutis paukščio geltonis pavasarį paskui žaluma rudumas paskui tik žiemos juodybė ir taip vakarais kada nebelieka faktų galiu pagalvoti apie tolimą praeitį tolimus daiktus pavyzdžiui mūsų bičiulius už jūrų marių žinau jie nuoširdžiai kenčia siunčia miltus maišus užuojautos siunčia lašinius patarimus ir net nebežino jogei anuomet mus išdavė jų tėvai mūsų buvę bičiuliai antrosios Apokalipsės metais sūnus neatsako už tėvą jam reikia dėkoti taigi dėkojam jisai juk nežino ką reiškia apsiausties amžinybė tas kurį ištiko nelaimė visada lieka vienas Dalai Lamos gynėjas kurdas afganų kalnietis dabar kai rašau šiuos žodžius atkakliųjų būrį truputį viršija linkę susitarti su priešais ką gi nuotaikos mainos likimas dar vis neaiškus kapinės plečias gynėjų skaičius mažėja bet mes tebesiginam ginsimės ligi galo ir jei Miestas išnyks bet paliks bent vienas jis nešis Miestą tremties keliais savyje bus lygus Miestui žvelgiam į bado akis į gaisro akis į mirties akis ir į visų blogiausias — išdavystės akis ir tik mūsų sapnų neįstengs pažeminti niekas Varšuva, 1982 Iš lenkų kalbos vertė Tomas Venclova |