JORGE GUILLEN Spausdinti
1893 — 1984

Keletą mėnesių prieš savo mirtį, lyg nujausdamas beartėjantį galą, Jorge Guillėn atidavė leidyklai naujai peržiūrėtą visų savo knygų galutinį tekstą su itin daug pataisymų, pakeitimų, papildymų paskutiniajame tome, Finai. Beveik testamentinio pobūdžio yra ir ilgas straipsnis, "Už monologo ribos", paskelbtas 1983 m. vasarą svarbiausiame Ispanijoje leidžiamų poezijos žurnalų, Poesia, sudarytas iš poeto pasisakymų įvairių interviu metu, laiškų, kalbų priimant premijas.1 Tenai poetas teigia: "Skaitau savo darbą užbaigtu. Parašiau tai, ką turėjau parašyti. Esu patenkintas . . . Viliuosi, kad man bus duota dar keletas metų. Dviejų man užtektų" (25 p.). Tą sakė prieš revizuodamas paskutiniąją laidą. Likimas jam buvo maloningas: leido užbaigti net ir paskutinius patikslinimus. Tie, kurie pažįsta jo poeziją ir darbo eigą, supras, kad jam tai buvo labai svarbu.

Jorge Guillėn neabejotinai yra didžiausias šio amžiaus ispanų poetas, išskirtinas ir viso pasaulio poezijoje ne tik savo labai sąmoningu atsidavimu kūrybiniam darbui ir kiekvienos knygos skrupulinga "architektūra", bet net labiau savo absoliučiai pozityvia pasaulėžiūra. Tai užakcentuoja jau jo pirmosios knygos pavadinimas: Cdntico (ne daina, bet giesmė: giesmė, garbinanti visatą). Jis mato pasaulį kaip tobulą organizmą, į kurį nesandaros įneša tik žmogus. Tad ir kiekviena jo knyga nori atspindėti kūrėjo ir jo sukurto pasaulio tobulybę: jis itin daug dėmesio skiria knygos kompozicijai. Rašomas eilėraštis niekad nekuriamas kaip atskiras, nuo nieko nepriklausomas elementas. Daugelis jų įgauna pilną prasmę tik kontekste, įsirikiuodami į poeto ieškomą visuotinį efektą (pirmosios knygos, Cdntico, eilėraščių sumą sudaro 10.000 eilučių). Kiekvienas tomas simetriškai padalinamas dažniausiai į penkias dalis, kurių centrinėje — pats branduolys. Visa eilė Cdntico eilėraščių turi cirkulia-rinę struktūrą, ir tokiuose pati esmė visuomet slypi centriniame dvieilyje.

Prisilaikant šio principo, reikėtų žiūrėti į Guillėn antrąjį tomą, Clamor (Šauksmas), susidedantį iš trijų atskirų knygų (1957; 1960; 1963) kaip į centrinį vienetą. Nors išleido jis iš viso penkis tomus, pirmieji trys sudaro jo "pagrindinį veikalą": trilogiją Aire Nuestro (Mūsų oras). Cdntico, rašytas per 30 metų ir sulaukęs keturių, kaskart labiau išplėstų, laidų (1928; 1936; 1945; 1950) atspindi visatos tobulybę. Pirmosios dvi laidos pasirodė Ispanijoje; trečioji ir ketvirtoji paruoštos jau poetui atsidūrus tremtyje. Jose randa prieglobstį eilėraščiai, kuriuos galima laikyti įvadu į Clamor, kur parodomi ir neigiami šio amžiaus aspektai, kur vis daugiau dėmesio skiriama "istorijos laikui", kur protestuojama prieš neteisybę. Clamor gal daugiausia užčiuopiama dialektika tarp blogio ir gėrio, perduodama net ir formos kitimu. Cdntico eilėraščiai sekė tradicinę, nors ir labai įvairią, eilėdarą; daugelis buvo rimuojami. Clamor pasirodo laisvesnės formos, nors niekad visai neatsisakoma metro. Čia įvedama daugiau humoro ir ironijos. Poetiškasis "aš" šioje knygoje užtvirtina savo sąmoningą pasaulėžiūrą: jo teigiamas nusistatymas išgaunamas kovos būdu. Nepripažįstama kapituliacija prieš blogį, tačiau išryškinamas jo pavojus. Ilgosios šio tomo poemos virsta alegorijomis. Visose trijose dalyse daugiau reikšmės įgauna intertekstualios potekstės. Kai kurie eilėraščiai rašomi prozos paragrafais: tuo atspindi prozaišką šių dienų žmogaus kasdienybę. Bet ir juose neišnyksta didelė kondensacija ir aliuzijos galia, ir juose kiekvienas žodis itin tiksliai parinktas ir įstatytas strategiškon vieton.

Trečiasis Aire Nuestro tomas (1967) pavadintas Homenaje (Pagerbimas). Tai nuostabiai tikslus žodis nusakyti autoriaus santykiui su literatūra, menu, jį supančiais išskirtinais kūrėjais ir jų kūriniais. Guillėn jiems atiduoda pagarbą. Dingsta jo "aš"; iškeliama nepraeinanti anų ne tik meniška, bet ir žmogiška vertė. 595 puslapius užpildo variacijos, pradedant Biblija ir Odisėja ir baigiant šių dienų poetais. Ne vienas eilėraštis skiriamas ir jo paties ankstyvesnių knygų variacijoms. Šioje knygoje atkuriama evokuojamų autorių ir jų veikalų dvasia ir forma. Itin įdomūs atvejai, kur paimamas vienas eilėraštis, kaip išeities taškas, pirmiausiai patiekiant jo vertimą beveik pažodžiui, o paskui kiekvienoj variacijoj vis labiau kondensuojant jo pagrindinius elementus, bet nebeprisilaikant autoriaus originalios formos. Galų gale jo esmė perteikiama jau visai guillėnišku išsakymu. Homenaje puslapiuose sugrįžta nuosaikus, perdėm teigiamas tonas. Cdntico buvo garbinama gamtinė visata, čia — žmogaus kūryba. Žmogaus kėslai pasauliui sunaikinti (Clamor) lieka įrėmuoti tarp dviejų teigiamų aspektų. 1968 metais, sujungdamas šiuos tris didelius tomus į vieną monumentalią knygą (viso 1677 p.), Guillėn prideda kaip įvadą tris eilėraščius, kuriuose koncentruojama kiekvieno tomo esencija.

Paskutiniajame Homenaje eilėraštyje poetas beveik skundėsi: "Mano darbas užbaigtas. Liūdna ši ramybė". 1973 m. betgi pasirodė Y otros poemas (Kiti eilėraščiai, 531 p.), kur grįžtama prie įvairių poetą dominančių temų, jas išreiškiant įvairiausiom formom. Šis tomas neturi simetriško ir absoliutaus pirmųjų trijų vientisumo. Didelė dalis eilėraščių ir vėl skiriama kitiems poetams pagerbti. Centrinėje pateikiama ir autoriaus poetika, kuri visuomet stengėsi sujungti estetiką su etika: "Tenugali mūsų chaotišką pasaulį mūsų tvirto žodžio tvarka, idant mūsų valanda atsivertų stipresniai šviesai. Išsireiškite!" (197).

Šviesa Jorge Guillėn kūryboje yra vienas iš pagrindinių elementų. Beveik visos jo knygos ir atskirų knygų dalys pradedamos eilėraščiu apie aušrą. Kadangi jis tvirtina, kad žmogus pasiekia savo pilnumo tik kontakte su jį supančia realybe, į naktį žiūrima, kaip į neigiamą elementą, to ryšio nutraukimą. Aušra įgalina sugrįžti į tikrovę. Šviesa, leidžianti užčiuopti ir atpažinti mus supančią aplinką, perkeliama ir simboliškon kategorijom po to, kai akys atpažįsta daiktus, protas (intelekto šviesa) nurodo jų tikrąją reikšmę.

Jorge Guillėn visuomet užakcentavo darbo ir visiško jam atsidavimo svarbą. Tačiau jis neneigia ir tam tikros paslaptingos kibirkšties, kuri duoda kūrybos pradą. Pasisekęs eilėraštis jam niekad nėra tik darbo, apskaičiavimo ar tobulos technikos vaisius: tai visuomet "dovana". Visas pasaulis jam rodosi dovana. Turbūt nėra kito poeto šiam šimtmetyje, kuris taip dažnai ir taip nuoširdžiai sušuktų "ačiū!". Jame nėra arogancijos: kaip kiekviena tikrai didelė asmenybė, jis pilnas kuklumo. Tai atsispindi jo eilėraščių struktūroje: dažnai "aš" pasirodo tik pabaigoje. Tai, žinoma, atitinka ir visos jo kartos poetikos dėsnius: pašalinti iš poezijos per daug asmeniškus, anekdotiškus elementus ir ypač visa, kas bent kaip galėtų vesti į sentimentalumą.

Nuo Clamor, kur sudėtos ilgos alegorinės poemos, Guillėn kūryboje pasirodo palinkimas į sutrumpintas formas, primenančias "haiku". Visose trijose šio tomo knygose įdedami "dobiliukai" (trėboles"): trumpi 3-4 eilučių eilėraštukai, išvystantys - kondensuojantys tik vieną mintį. Centrinė Homenaje dalis, skirta meilės poezijai, taip pat susideda iš gan trumpų fragmentų. O Y otros poemas skiria daug puslapių epigramoms, kur vyrauja ironiškas priėjimas prie siužeto. Epigramos sudaro svarbią dalį ir paskutiniojo rinkinio, Finai. Šiuo formos "sutrumpinimu" Guillėn priartėja prie kitų gilaus amžiaus sulaukusių poetų procesų: Eugenio Montale ir Vincente Aleixandre taip pat pakeitė eilutės metrą ir ritmą savo paskutiniosiose knygose. Tik jie sutrumpėjančiu žodžiu kaskartlabiau linksta į skepticismą. Jorge Guillėn betgi išlaiko savo pozityvią pasaulėžiūrą iki pat galo.

Jo paskutinioji knyga, Finai (1981, Užbaiga) sukaupia ir užtvirtina visų ankstesniųjų esencijas. Tai atsispindi ir jos struktūroje: pirmosios dvi dalys sugrąžina į Cdntico pasaulį; sekančios dvi primena Clamor; paskutiniojoje sugrįžtama prie "belaikio" pagerbimo. Menas pasirodo stipresniu už laiko tėkmę. Laikui atsispyrę meno kūriniai dvigubai iškeliami iš laiko, dabar juos įamžinant per žodį. Įdomu betgi tai, kad pačioje paskutinėje šios dalies sekcijoje padaugėja užuominos apie laiką ir apie mirtį, kurios Guillėn niekad neneigė, nebijojo, bet ir negarbino. Ir čia dominuoja trumpesni eilėraščiai, toliau kuriamos pagerbimo variacijos, o pačiam centre pateikiamos epigramos. Antrojoje dalyje grįžtama prie poetikos, patvirtinant, kad svarbi yra "išraiška", bet dar svarbesnis "išraiškos gyvybingumas".

Skirtumo tarp "išraiškos" ir "išraiškos gyvybingumo" užakcentavimas parodo, kad Guillėn niekad nenutolo nuo pagrindinių Jose Ortega y Gasset filosofijos principų, iškeliančių ne abstraktų racionalumą, o "gyvybingą protavimą", kuris turi kisti kartu su aplinkybėmis. Aplinkybių svarba ir perspektyvizmo vartojimas Guillėn kūryboje leidžia atsekti ir kitą šaltinį: per Ortegą atėjusį didelį susidomėjimą fenomenologija. Dėl to kai kurie jaunųjų kritikų linkę jo poezijos pagrindą apibūdinti kaip struktūraiinę fenomenologiją.  Kai Guillėn tvirtina "mane išranda tikrovė", jis nesako, jog ta tikrovė absoliuti ir visapusiška. Daugelyj eilėraščių tikrovė perduodama dviejų perspektyvų sugretinimu: iš "objektyvaus konstatavimo" pereinama į stebimo daikto ar fenomeno reikšmę "man", tuo sukuriant naują dimensiją. Šiam procese kartu išryškinama ir kiekvieno individo stipraus nusistatymo ir valios reikšmė: tik sutelkiant visą valią, įmanoma artintis prie užsibrėžto tikslo (Guillėn atveju; džiaugtis tuo, ką mums siūlo gyvenimas ir tikrovė). Stilistiškai tai perteikiama dažnu bangavimu tarp "dar77 ir "jau", nurodančiais potenciją ir jos įkūnijimą. Perėjimai ne visuomet sujungiami veiksmažodžiais. Šiai poezijai būdingi daiktavardžių, suglaudinančių esencijas, sugretinimai, juos atskiriant skyrybos ženklais. Skaitytojui tenka pačiam šokinėti nuo vieno į kitą; tokiu būdu jis įjungiamas į kūrybos procesą. Tai duoda įtampos, kuri iš tiesų remiasi filosofija.

Visa Guillėn pasaulėžiūra, visas jo kūrybinis darbas turi daug bendro su Ortega mintimis, išreikštomis jo 1914 m. "Estetikos apybraižoje vietoj prologo", bet ypač Masių sukilime (1930). Kai kurios šių minčių sutampa su Heideggerio pažiūrom į žmogaus būtį: gyvenimas, kaip užduotis, kaip niekad nesibaigianti paties sau užsidėta pareiga.  Viename iš Finai eilėraščių autorius pakartoja eilutę iš Y otros poemas: "Aš esu kasdieninė mano pastanga". Į ją būtų galima žiūrėti kaip į Guillėn poetikos ir viso jo kūrybinio darbo kvintas senciją. Čia suvienijamos estetika ir etika: kiekvienas eilėraštis bandomas pateikti savo tobuliausioj formoj, tačiau tas tobulinimo procesas nėra vien tik meniškas: per jį bandoma pasiekti autoriaus, kaip žmogaus, pilnumos su savo moraliais įsipareigojimais. Dėl to jo poezija švyti ir skaitytoją pripildo šviesa, kurią šiandien sunku besutikti, ir kuri remiasi viltimi: "Niekad neprarandama viltis. Tai vienintelis gyvenimo kelrodis, nuo Aire Nuestro pradžios iki galo".
 
1.    Antonio Piedra, "Mas alla del soliloguio", Poesia, 17 (1983), 7-28.

2.    Žiūr. Philip W. Silver įvadą į Jorge Guillėn: simetria y sistema", Diversificaciones, Valencia; Fernando Torres, 1982.

3.    Žiūr. Robert G. Havard, "Guillėn, Salinąs and Ortega: Circumstance and Perspective", BHS, LX (1983), 305-318.

4.    Jorge Guillien, "EI argumento de la obra", Poesia, 17 (1983), p. 37. Žiūr. taip pat G. Grant MacCurdy, Jorge Guillėn, Boston: Twayne, 1982; Luminous Reality, I. Ivask & J. Marichal, eds., U. of Oklahoma Press, 1969, Books Abroad, YVinter 1968.