POEZIJA APIE ŠV. KAZIMIERĄ |
Iš antologijos VAINIKAS, KRYŽIUS, LELIJA (Redagavo Alfonsas Tyruolis) FAUSTAS KIRŠA ŠV. KAZIMIERAS Buvo ir gyveno karalaitis jaunas: Kur Neris nusliuokia, Nemunas skalauna. Ir gyveno žmonės, rūpesčiai ir vėtros, Požemiais dungsojo pilys, rūmai, šėtros. Ne šios žemės skoniu pasipuošęs mintį, Karalaitis kėlės būti ir gyventi. Ne veidai viliojo, ne šarvai ir kovos, — Tiesė aštrų kelią iš dangaus vadovas. Ilgesį ir skausmą skyrė dvasios vyrui: Iš ekstazės vynas puolusį gaivina. "Motina Marija, šviesk man", — jis tarė, — "Aš atleidžiu piktui, kas blogybes darė". Žvaigždės sumirgėjo, ir dangus nušvito, Džiaugsmo saulės šviesos ant jo veido krito. Praeitis išblyško: sostai ir karaliai, Rūmų damos lanksčios ir apsvaigę baliai. Kaip ant plytų skruzdės, plakės vargo žmonės — Ir, kaip liepsnos, kėlės amžinos malonės. Kas tie karo žygiai ir šarvų blizgučiai? Argi tai ne vėjas saulėn dulkes pučia? STASYS SANTVARAS TAVY MŪSŲ PERGALĖ ŠVYTI Kai žibuoklių žiedai nekalti Dabina Dubysos atšlaitę — Tavy atsigrįžtam vilty, Taurus Lietuvos karalaiti! . . . Išsiliejo andai Dauguva, Žadėjo nuo priešų apginti Pamatė Tave Lietuva, Kaip dangišką pergalės mintį! . . . Kraugeringi maskolių veidai Jau tremia Tave net iš karsto! Tu kelią į Dievą radai — Tau žiedus pavasariai barsto . . . Te sau šėlsta slogi dargana — Tu rankoj laikysi leliją! — Tauta, viltimi nešina, Galanda kovos kalaviją! . . Tarsi laisvę mes tikim Tave, Regėjom padangėje Vytį! Ir liejasi maldos srove — Tavy mūsų pergalė švyti! . . . Kai žibuoklių žiedai nekalti Dabina Dubysos pašlaitę — Tavin mes atbėgam vilty, Kilnus Lietuvos karalaiti! . . . BERNARDAS BRAZDŽIONIS KAZIMIERAS ATSISAKO ŽEMĖS SOSTO "Reparatrix, consolatrix" Man nereikia žemiškų karūnų, Aš ne jų nešiojimui gimiau, Viešpatie, atleiski savo sūnų Nuo šios žemės sosto, bus ramiau. Kai pavasaris atšlaitėse Vilnelės Dievo garbei šoks, dainuos ir žais, Motinos Marijos skausmą eisiu keliais Už didžius ir melsiuos su mažais, Kad jinai iš dangiškų aruodų Semtų, bertų Lietuvai gėles, Kad ji siųstų Lietuvai paguodą Už kančias kaip Nemunas gilias . . . O, Marija, pas tave — guodėją — Žemė mąžta, o dangus didėja! PETRONĖLĖ ORINTAITĖ KARALAITIS VILNIUJE Žydro, žydro žiedo pumpurėlis Prasivėrė vidury nakties — Karalaičio sielon baltos gėlės Džiaugsmo giesmę taurėmis įlies . . . Juoko žaismą, vasarų jaunystę Išgiedojai rytmečio aušroj Ir puošeis žiedais, kurie nevysta, Žvaigždėmis, kur spindi amžinai. . . Dievo žodį, tyrą, kuo tyriausią, Tavo lūpom lydi angelai. . . Šventaragio slėnyje gėlė skaidriausia — Žydrąjį lelijos žiedą pamilai. . . KAZYS BRADŪNAS PRIE ŠV. KAZIMIERO KARSTO Aš pirmąkart prie tavo karsto, O lūpom žodžio nerandu . . . Ten Tau dangus po kojom barsto Palaimintos šalies žiedų. Mane čia žemė prisirišo, Pakirpo man sparnus narve — Kada ir vėl, kada sugrįšiu, Kokiais keliais man į Tave? Gal tų šventųjų kaulų dulkės Užkris man galvą nejučia, Ir laimė virs dienų kančia? Gal angelų to balto pulko, Aukštybėn nešančio Tave, Sparnai tyliai palies mane . . . LEONARDAS ŽITKEVIČIUS PIEMENĖLIS PAS KARALAITĮ Girdėjai pasakoj — tarnai gėles karaliui barsto. Ir žydi jos, ir džiugina pilin užklydusį našlaitį. O aš radau jas vystančias ir atnešiau prie tavo karsto, Šventasis mano žemės karalaiti. Radau jas vystančias — ir nesuvilgė rasos, Tik atsiduso Vilija, ir lenkės maldai lankos . . . Aš per lankas atkeliavau ir suklupau prie tavo karsto basas, Prieš karalaitį piemenėlis menkas. Ak, neprašysiu aš pilies, nei jos takų, žemčiūgais klotų, Tiktai, kad grįžtų vasaros tos pačios, Kad piemenio dūdelė tavo meilę atkartotų, Kad būtų laisvos mano lankos plačios. PAULIUS JURKUS KARALAIČIO DIENA Popietėj Aš perėjau tave ir pamilau, Seneli mano Vilniaus mieste! Kalneliai, bokštai, giedruma dangaus Ir upės, juostom išsitiesę. Aplink kvapiai alsuojantys miškai, Ir kvepia slėnis lyg bažnyčia, O paukščiai lyg vargonais įstabiais Visais balsais tik švilpia, krykščia. Ir gera būti šičia nors paukščiu, Toj laisvėje dangaus skrajoti, O Viešpatie, šitam mieste tėvų Man leiski amžinai miegoti. Regėsiu bokštus — milžinų rankas Į dangų kylančias didingai, Gyventi einančias naujas kartas Ir garbę pelenuos pradingstant. Ir būsiu šičia su visais drauge, Globojančias rankas vis tiesiu, — Aš perėjau ir pamilau tave, Seneli mano — Vilniaus mieste! |