ATSISVEIKINANT SU VISUOMENININKU JONU SENAUSKU

Jonas Senauskas prie Maironio antkapio šalia Kauno bazilikos (1982 m.) Retina mirtis mūsų gretas, atrodo, lyg sparčiau negu turėtų. Taip atrodo dėl to, kad daugelio nebėra kam pakeisti. Esame tapę jubiliatine bendruomene. Nors 1944 metų egzodas į Vakarus apėmė nuo kūdikių ligi senelių, tačiau daugumą sudarė tie, kurie priklausė jaunajai kartai ar iš jos žengė į viduriniąja kartą. Po 40 metų, kurie anuomet paliko Lietuvą, būdami 30 metų amžiaus, dabar jau švenčia 70 metų sukaktis. Lygiu būdu mirtis retina eiles ir tų mūsų tautiečių tėvynėje, kurie vienaip ar kitaip pergyveno pokario negandas ir sulaukė amžiaus, natūraliai lankomo mirties. Tik vienas didelis skirtumas tarp iš gyvųjų tarpo išsiskiriančių laisvajame pasaulyje ir Lietuvoje. Čia galime pareikšti mirusiojo artimiesiems užuojautas spaudoje, išspausdinti jų nekrologus, viešai su jais atsisveikinti. Tuo tarpu Lietuvoje tai yra tik valdančiosios klasės privilegija, kuri kaip malonė suteikiama ir tiems, kurie bent išoriškai susitaikė su esama padėtimi. O kiti lyg paslapčiomis miršta — nei viešų užuojautų jų šeimoms, nei juoba nekrologų spaudoje. Tačiau dera atsisveikinti ir su tais, kurie svariai pasireiškė nepriklausomybės metais, ypačiai su tais, kurie savo "kaltes" (okupanto akimis) atpirko Sibiru. Šiuos tautiečius prisiminti yra mūsų, pasitraukusiųjų į laisvąjį pasaulį, pareiga. Bet ši pareiga — ne tokia lengva. Bepigu ir čia paminėti tuos, kurių nekrologai paskelbiami ir Lietuvos spaudoje. Tai ir vykdome. Bet apie tuos, kurių mirtis Lietuvoje ignoruojama, sužinome tik iš laiškų, kartais ir užtrukus, dažnai tik mirties datą. Svarbiausia, sunku tuos mūsų nusipelniusius tautiečius čia pagerbti dėl to, kad paprasčiausiai stokojame biografinių duomenų apie juos. Dėl žinių stokos nebuvo galima nė į enciklopediją įdėti daugelio nepriklausomybės metų jaunosios kartos visuomenininkų. Toks atvejis yra ir pernai rudenį miręs Jonas Senauskas, vienas iš vadovaujančiųjų savo meto ateitininkų veikėjų. Ne tik nėra jo biografijos mūsų enciklopedijoje, bet nėra jo pavardės nė S. Sužiedėlio pateiktame moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininkų sąraše (LE, XIX, 145), perimtame iš St. Ylos "Ateitininkų vadovo" (1960, p. 116), kur dauguma šios sąjungos pirmininkų pogrindinio veikimo metais nenurodyti. Tad nenuostabu, kad ir A. Masionis apie savo įpėdinį J. Senauską stokojo duomenų ir turėjo tenkintis tik apskritai jo draugystės prisiminimu (Jis nepaprastai brangino idėjinę draugystę, "Draugas", 1984 vasario 11 ir 18). Laikydamas Joną Senauską vertą paminėti ir šiame žurnale, imuosi tiek su juo supažindinti, kiek turiu duomenų, ypač iš jo paties vieno autobiografinio laiško. Jonas Senauskas gimė 1911 gruodžio 24, atseit Kūčių dieną Kudirkos Naumiestyje (ne Marijampolėje, kaip klaidingai nurodoma "Draugo" minėtajame straipsnyje). Viena iš seniausių Sūduvos gyvenviečių, Naumiestis buvo ir vienas didesnių jos miestų: 1857 m. turėjo 5516 gyventojų, 1867 tapo ir apskrities centru. Nepriklausomoj Lietuvoj miestas buvo priskirtas Šakių apskričiai. O kadangi jame dirbo, mirė ir buvo palaidotas Vincas Kudirka, gavo Kudirkos Naumiesčio vardą (nė sovietiniai okupantai šio vardo nepakeitė). Gyventojų vėliau sumažėjo, nutiesus Kauno - Virbalio geležinkelį ir pradėjus prekybai koncentruotis Kybartuose. 1932 m. gyventojų buvo apie 3500. Lietuvos mastu vis vien Kudirkos Naumiestis neginčijamai liko miestas. Visai pagrįstai J. Senauskas laikė save miestiečiu, tik ne turtingųjų, o darbininkų šeimos miestiečiu. Motina (kaimo siuvėja) buvusi V. Kudirkos laikų knygnešė. Tėvas — besikuriančios nepriklausomos Lietuvos savanoris. Autobiografiniame laiške J. Senauskas rašė: "Aš dar vaikystėj nutariau būti jų, tėvų, pasekėju. Aukštinau kaip idealą V. Kudirką ir buvau tvirtai nusistatęs darbo federantas". Laikyti Kudirką savo idealu — tai pačiam angažuotis idealizmui. O būti tvirtu "darbo federantu" — tai kovoti už socialinę pažangą. Krikščioniškųjų partijų bloke Darbo federacija kaip tik atstovavo miesto ir kaimo darbo žmonėms (darbininkams, amatininkams, kumečiams, mažažemiams). Savo gimtiniame mieste baigęs pradžios mokyklą, J. Senauskas stojo į vietinę "Žiburio" keturių klasių progimnaziją. Spėjo ją baigti tais pačiais 1927 m., kuriais ji uždaryta. Tolesniam mokslui persikėlė į Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Brandos atestatą gavo 1931 m. Į ateitininkus J. Senauskas įsijungė tuojau pat, kai pradėjo eiti vidurinį mokslą. "Manęs nereikėjo agituoti, o pats kitus šviečiau, kas labiau tinka kaimo ir miesto jaunuoliui. Toks 'kuprotas' pasilikau iki šiai dienai". Su tokiu pat vado uolumu jis reiškėsi ir Marijampolės ateitininkuose. Paskutiniais mokslo metais (1930-31) ateitininkams reikėjo veikti jau slaptai, pogrindyje. Savo kainą teko sumokėti ir J. Senauskui — atestate buvo sumažintas elgesio pažymys. Švietimo ministro 1930 m. rugpjūčio 30 aplinkraščiu buvo uždarytos visos ideologinės moksleivių organizacijos. Buvo palikti tik skautai, nuo tada suvalstybinti (anksčiau daug ir ateitininkų drauge dalyvavo ir skautuose, bet po šio suvals-tybinimo pasitraukė). Episkopato globojami, ateitininkai moksleiviai savo veiklos nenutraukė, bet tęsė ją pogrindyje, kaip kad cariniais metais prieš I pasaulinį karą. Iš pradžių režimas ėmėsi drastiškų priemonių užgniaužti moksleivių ateitininkų pogrindinę veiklą. Studentai ateitininkai, stoję ginti savo jaunesniuosius idėjos brolius, buvo areštuojami, iš Kauno tremiami ar tiesiog įkalinami (be teismo sprendimo, tik karo komendanto nuosprendžiu). Daugiausia represijos buvo nukreiptos į moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdybą. 1930-31 mokslo metams centro valdybos pirmininku išrinktasis Ad. Domaševičius (dabar Darnusis) 1931. III.4 (šv. Kazimiero dieną) buvo išgabentas į Varnių koncentracijos stovyklą, kur jau rado Ateitininkų federacijos generalinį sekretorių J. Štaupą ir VDU studentų ateitininkų sąjungos pirmininką J. Meškauską, o iš komunistų — V. Niunką, žymiausią jų veikėją universitete. Pirmininko pareigas turėjęs perimti A. Masionis tuojau pat buvo 6 mėnesiams ištremtas iš Kauno į savo tėviškę Dzūkijoje. Tada pirmininko pareigas perėmė J. Grat-kauskas, bet irgi neilgai jas ėjo: gegužės 23 tiesiog iš gatvės kaip stovi, be apsiausto ir skrybėlės, buvo išvežtas į Varnius, o sekretorius J. J. Žemaitaitis dieną anksčiau ištremtas savo tėviškėn Šakių apskrityje. Tais mokslo metais pirmininkavimą baigė K. Mockus (žr. Juozas Girnius, Pranas Dovydaitis, 1975, p. 416-417). Režimo įtampa su katalikų visuomene buvo tokia, kad moksleivius ateitininkus gynusiam nuncijui R. Bartoloni 1931.VI.5 buvo įsakyta palikti Lietuvą per 24 valandas. Išbandęs represines priemones, režimas turėjo susigyventi, kad nepavyks moksleivių ateitininkų sužlugdyti. Kasmet uolesni gimnazijų direktoriai pašalindavo iš gimnazijų po keletą moksleivių, o daugeliui sumažindavo elgesio pažymį. Protesto bei gedulo ženklan studentai ateitininkai savo korporacijų juosteles perrišo juodais kaspinais. Jų nebeteko nusiimti, nes pogrindyje veikdami moksleiviai ateitininkai sulaukė sovietų okupacijos. Veikdami pogrindžio sąlygomis, jie savaime išmoko konspiracijos ir tuo pasirengė okupacijų metams. Moksleivių ateitininkų sąjungos centro valdyba 1933-34 mokslo metais: (iš kairės) pirmoje eilėje sėdi pirm. J. Senauskas, prof. Pr. Dovydaitis ir kun. K. Žitkus (dvasios vadas), antroje eilėje — A. Šidlauskaitė, V. Maželis, Pr. Butkus, O. Penkauskaitė (Girniuvienė) ir Pr. Sližys.   1931 - 32 mokslo metais moksleivių ateitininkų sąjungai pirmininkavo A. Masionis. Teko ir jam tais metais du mėnesius atsėdėti kalėjime (žr. LE, XVII, 443), bet apskritai jau nebebuvo tokio pirmininkų keitimosi, kaip pirmaisiais slapto veikimo metais. Į A. Masionio pirmininkaujamą moksleivių ateitininkų centro valdybą buvo įjungtas ir J. Senauskas, 1931 rudenį atvykęs studijuoti teisę Vytauto D. universitete. Kaip tik dėl A. Masionio buvo tekę J. Senauskui nukentėti. Kai 1931 pavasarį A. Masionis buvo tremiamas į tėviškę ir etapu jon siunčiamas per Marijampolės kalėjimą, J. Senauskas suorganizavo vietos moksleivius ateitininkus išlydėti savo pirmininką iš Marijampolės geležinkelio stotyje. Už tokią demonstraciją 40 moksleivių ir buvo nubausti elgesio pažymio sumažinimu (žr. A. Masionio str., "Draugas", 1984.11.11). Ryškius vado sugebėjimus parodęs dar gimnazijoje ir ypač įėjęs į centro valdybą, J. Senauskas buvo išrinktas vadovauti moksleivių ateitininkų sąjungai 1932-33 mokslo metais. Vienintelis iš visų pogrindinių sąjungos pirmininkų jis buvo perrinktas ir antrai kadencijai — 1933-34 mokslo metams. Galime tarti, kad jo metais galutinai nusistojo moksleivių ateitininkų veikimo būdas pogrindžio sąlygomis. Pasiskirstę centro valdybos nariai kasmet aplankydavo kuopas. Vienur buvo sušaukiami susirinkimai, kitur pasitenkinama posėdžiu su vietinės kuopos valdyba ir aktyve s niai šiais nariais. Į didesnes kuopų šventes, minint sukaktis ar šventinant vėliavą, buvo atvykstama ir su daugiau svečių iš Kauno, ypač su prof. Pr. Dovydaičiu, palydimu kelių studentų. Ypatingai reikšmingos buvo metinės "Gamtos draugo" savaitės ekskursijos nuo Kauno Nemunu per Kuršių marias iki Klaipėdos ir Palangos. "Gamtos draugo" vardu šios ekskursijos buvo pavadintos pagal prof. Pr. Dovydaičio leidžiamo gamtos mokslų žurnalo "Kosmos" (1920 - 40) populiarų priedą, kuris drauge buvo ir "Ateities" priedas. Pats prof. Pr. Dovydaitis sumanė šias ekskursijas, rūpinosi jų finansavimu ir joms vadovavo kaip "gidas": kreipė ekskursantų dėmesį į praplaukiamas vietoves ir pasakojo jų istoriją. O kadangi žemyn nuo Kauno yra daug istorinių vietovių Nemuno krantuose, tai buvo keliaujama ne tik į Baltijos pajūrį, bet ir per Lietuvos istorinę praeitį. Šiuo atžvilgiu "Gamtos draugo" ekskursijos buvo tarsi tautinio auklėjimosi kursai.   Svarbiausia, šiose ekskursijose buvo lyg bent savaitei išsiveržiama iš pogrindžio — viešai susitelkiama draugėn iš visos Lietuvos. Buvo susipažįstama iš susidraugaujama — gyvai pasijuntama tos pačios idėjos siejama šeima. Kuopų oficialieji atstovai nepastebimai susirinkdavo ir metinei konferencijai. Dažnai dalyvaudavo sąjungos dvasios vadas kun. K. Žitkus. Uolesni kapelionai irgi lydėdavo savo globojamą jaunimą. 1934 vasarą su ekskursija keliavo ir vysk. M. Reinys. Kaip svečiai kasmet vykdavo ir keliolika studentų — moksleiviai su jais susipažindavo dar prieš atvykimą studijoms. Dalyvių — daugiau kaip per pusantro šimto. Pirmoji "Gamtos draugo" ekskursija įvyko 1932 vasarą (baigėsi trims mėnesiams kalėjimo nubausto prof. Pr. Dovydaičio areštavimu Klaipėdoje). Kadangi buvo veikiama pogrindyje, tai nė "Ateityje" nebuvo žinių iš to meto ateitininkų moksleivių veiklos. Mažai buvo užsimenama ir "Gamtos draugo" ekskursija. Turime tik J. Senausko gana išsamų 1933 vasarą vykusios ekskursijos aprašą (pasirašytą "J. Snks") antrašte "Gaila, kad ten nebuvote. Vaizdai iš "Gamtos draugo" ekskursijos" (Ateitis, 1933, Nr. 9-10, p. 393-405). Iš šio aprašo matoma, kaip J. Sasnauskas valdė plunksną — sugebėjo vaizdingai, kone beletristiškai rašyti. O kadangi "Gamtos draugo" ekskursijos būdavo panašios ir kitais metais, ši J. Senausko apybraiža yra reikšminga moksleivių ateitininkų pogrindžio metų istorijai. Būtų pravartu "Ateičiai" persispausdinti šį Senausko rašinį. Ateitininkų kongrese Telšiuose 1935 J. Senauskas buvo išrinktas Ateitininkų federacijos generaliniu sekretoriumi. Antrasis kandidatas, Alb. Gražiūnas, buvo itin stiprus konkurentas, bet rinkimus laimėjo J. Senauskas. Nulėmė moksleivių atstovai: jie ne tik pažinojo J. Senauską, bet ir buvo jį pamilę. Studentuose ateitininkuose J. Senauskas priklausė "Kęstučio" korporacijai. Iš kitų ateitininkų vienetų ši korporacija išsiskyrė ypatingai pabrėžiamu pareigingumu bei drausmingumu ir brolišku susigyvenimu. J. Senauskas dalyvavo ir bendrajame studentų gyvenime. Išrinktas į VDU studentų atstovybę, įėjo ir į jos prezidiumą. 1938 stojo į karo mokyklą aspirantu (15 mėnesių tarnybą). Stažui 1939 vasarą su kitais trimis kariūnais aspirantais (tarp jų ir su dabartiniu pranciškonu T. V. Zakaru) buvo paskirtas į 2 pėstininkų pulką Šančiuose. Kiti trys tuo metu pavadavo būrių vadus, J. Senauskas — kuopos vadą. Pats mačiau J. Senausko gabumus vadovauti jam šio stažo metu pavestajai naujokų kuopai. XIV kariūnų aspirantų laidą J. Senauskas baigė jau II pasauliniam karui prasidėjus. Pirmąjį bolševikmetį J. Senauskas išvengė kalėjimo, bet per 1941 birželio mėn. trėmimus ir jis buvo ištremtas. Buvo kalinamas Vorkutos srityje. Kokios baisios buvo sąlygos, liudija A. Masionio gauta informacija, kad iš apie 550 žmonių tremtinių toje koncentracijos stovykloje karui pasibaigus tik 25 buvo išlikę gyvi. Iš viso J. Senauskas Sibire išbuvo 17 metų: ir paleistas iš koncentracijos stovyklos, negavo leidimo grįžti Lietuvon. Ten Sibire susirado ir žmoną — lietuvaitę gydytoją. Sulaukė sūnaus Kęstučio. Be abejo, Sibiro metai ir stiprią sveikatą turėjo apgraužti. Bet iš paviršiaus J. Senauskas liko toks pat žvalus: negalėjai iš veido matyti, kad ir jis buvo tiek metų praleidęs Sibire. O į kai kurių veidus Sibiras taip įsirašė raukšlėmis, kad iškart matoma, kiek buvo išgyventa. Atrodė ir sveikas, ir judrus: abukart ne tik iš Kauno atvyko į Vilnių pasimatyti, bet ir išlydėti. Sibiras nesugniuždė J. Senausko: jo paties žodžiais, "per visą 'odisėją' Apvaizdos akim lydėjo kiekviename žingsnyje". Liko nepalaužtos dvasios. Kokiomis nuotaikomis J. Senauskas gyveno, rodo jo laiškai J. Mikailai, kuriuos paskelbė A. Masionis savo straipsnio antroje dalyje (Draugas, 1984.11.18). Tos pačios mintys aidi ir manojoj su J. Senausku korespondencijoj. "Sunkus mūsų kartos likimas" pabrėžiamas vienaip ar kitaip kiekviename J. Senausko laiškų. Konkrečiai šį savosios kartos likimą pailiustravo, aprašydamas, kaip buvo atšvęsta gimnazijos baigimo 40 metų sukaktis. Rygiškių Jono gimnazijos keturiose baigiamosiose klasėse 1931 m. buvo 102 abiturientai. O 1971 m. už švenčių stalo susėdo 22, sirgo 3, sveikinimus atsiuntė iš JAV 12, iš Vokietijos — 1. Tad iš 102 gyvų bebuvo likę 38, o 64 buvo jau mirę — beveik du trečdaliai! Už pastaruosius, vadovaujant vienam iš šios laidos kunigui, buvo pasimelsta "mūsų senoje marijonų bažnyčioje, į kurią kas sekmadienį anais metais rinkosi gausi moksleivija". Apgaubti "žiemos tikrąja, o ne perkeltine prasme", seni draugai vadiną save "paskutiniais mohikanais", "nužydėjusiais senais kareiviais": "dabartiniams laikams — mes nereikalingi". Atrodytų, lyg tokiais žodžiais bylotų pesimizmas. Bet tai tik išraiška suvokiamos būtinybės riedėti "pakalnėn": "mūsų amžiuje taip ir turi būti, ir kokių pretenzijų gyvenimui turėti negalime". Įsakmiai perspėdamas neįskaityti jo žodžiuose pesimizmo, jis rašė: "Tačiau užsiskleisti savo senatviškų bėdų kiaute, tik apie jas galvoti ir, neduok, Dieve, nusiminti, būtų, mano nuomone, neteisinga". Nors ir jausdamas, jog "senatvė ir laikas puikiai atlieka savo darbą", J. Senauskas savo laiškuose vis drauge kėlė viltį kaip tikėjimą ateitimi. Vienas pačių giedriausių pasimatymų su senais bičiuliais buvo kaip tik su šiuo iš tėvynėje sutiktųjų ano meto pažįstamų. Kaip visi kiti, taip ir J. Senauskas laukė apsilankant Lietuvoje ir gyvą ryšio palaikymą vadino "gaivinančia srove". Brangino ir laiškinį ryšį, nors ir pripažino, kad esamomis sąlygomis laiškuose telieka "bendros frazės ir iliuzijos". "Labai sunku net gerą, išsamų laišką parašyti, nors aišku, kas parašytina, apie ką ir kaip". Kiek galėdamas domėjosi idėjos draugų veikla laisvajame pasaulyje. Pakartotinai kėlė mintį, jog čia esantieji esame įpareigoti "atidirbti" ir už juos. Paskutiniame savo laiške (1982.XII.15) kreipėsi tokiu paskatinimu: "Tu rašai ne tik dabarčiai, bet ir ateičiai. Gal net daugiau ateičiai: juk idėjinė kova tęsis, kol vyks kova už žmogų". Nors ir buvo giedrios nuotaikos, bet ne veltui J. Senauskui kilo mintys apie laukiančią gyvenimo baigtį. Prieš dešimt metų buvo ištiktas insulto, atgavo sveikatą, bet liko pasikartojimo grėsmė. 1982 rugsėjo 16 ne tik dalyvavo istoriko K. Šapalo laidotuvėse, bet ir per laidotuves sakė kalbą (žr. Aidai, 1983, Nr. 1, p. 69 nuotrauką). Deja, po dviejų mėnesių mirus advokatui K. Balkūnui, J. Senauskas pats buvo atsidūręs ligoninėn dėl "senų bėdų — insultinių spazmų". Tuomet iš ligoninės išėjo. Bet 1983 sausio gale ar vasario mėnesį ištiko stiprus insultas (kraujo išsiliejimas smegenyse). Romainių ligoninėj išgulėjo apie devynis mėnesius. Priežiūra buvo gera: toj pačioj ligoninėj dirbanti žmona budėjo per naktis dvivietėj palatoj. Stipri širdis užtęsė mirtį, kuri jau buvo nenugalima. Dar pora mėnesių prieš jo mirtį aplankęs draugas nebegalėjo su ligoniu susikalbėti. Tik žmona šiaip taip su juo susiprasdavo. Mirė 1983 spalio 22 (tokia data buvo pranešta "Draugui", pagal kitus šaltinius — dieną anksčiau). Palaidotas 1983 spalio 24 Šėtos kapinėse jo motinos ir žmonos Vlados tėvų bendrame kape. Šėtoj atlaikytos ir gedulingos pamaldos. Baigiame šį atsisveikinimą su Jonu Senausku keliais žodžiais apie jo asmeninį charakterį. "Esu zanavykas, šimtaprocentinis suvalkietis". Rašydamas tai rytų aukštaičiui, prisiminė, jog daugiausia anekdotų esą apie suvalkiečius kaip šykštuolius, savanaudžius, užsispyrėlius eta, ir ten pat atsikirto: "O juk mūsų didieji Pranai (turi mintyje prof. Pr. Dovydaitį ir prof. Pr. Kuraitį, būtų galėjęs pridėti ir dr. Pr. Dielininkaitį — J. G.) buvo suvalkiečiai, gi juos, jei būtų mano galioje, dėčiau į šventuosius, ypač tą sakuotnugarį iš Višakio Rūdos". Iš tiesų, suvalkiečiai yra davę ne tik katalikams, bet ir visai tautai daug garbingų asmenų, nemažiau už kitus, o visuomenininkų galbūt net daugiau. Jeigu stereotipinis "suvalkietis" ir nėra visai be pagrindo, tai vis vien ne jis yra matas suvalkiečiams vertinti. "Šimtaprocentinis suvalkietis" ar ne, Jonas Senauskas kaupė daug pozityvių suvalkiečio savybių. Blaiviai į tikrovę žvelgiantis realistas, o ne fantazijose paskendęs svajotojas. Aštraus kritiško proto, savo sprendimus grindė šalta logika, bet drauge vidaus gelmėse buvo poetiškos sielos (paliko net pluoštą eilėraščių). Jautė savo vertę, bet nebuvo išdidus. Turėdamas vado gabumų, ėmėsi visuomeninės veiklos iš idealizmo, o ne garbės trokšdamas. Principingas ir pareigingas, bet sugyvenamas — užsispyrimas jam buvo svetimas. Turėjo daug humoro jausmo, bet nebuvo užgaulus. Draugiškas, bet ne sentimentalus. Buvo apdovanotas iškalba, bet nesiėmė retorinės patetikos. Liko ištikimas ir savo idėjoms, ir savo bičiuliams. Šios visos savybės įgalino Joną Senauską iškilti į nepriklausomybės antrojo dešimtmečio ryškų ateitininkų jaunosios kartos atstovą — vieną iš ryškiausių katalikiškojo jaunimo, ypač moksleivijos, vadovą.