PIRMIEJI SVETUR Spausdinti
Alės Rūtos naujojo romano proga

Po paskutiniojo pasaulinio karo svetur atsidūrę lietuviai prozininkai, paprastai vaizduoja savo laikų tautiečius, dažniausiai tuos pabėgėlius, kurie traukėsi iš savo krašto nuo okupacijų, vejami baimės, gelbėdami savo pačių ir šeimų gyvybę. Romanų ir apsakymų puslapiuose nekartą vyresniuosius dar užtinkame Lietuvoje, o paskui jau besikuriančius ir gyvenančius svetimuose kraštuose. Retas tesusidomi tais lietuviais emigrantais, kurie pasiekė, sakysim, Amerikos krantus dar XIX a. ar ir XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Kitoki jie buvo, iš kitokios Lietuvos ten atsidūrė ir kitaip kūrėsi. Reikia tiesą sakyti, kad ir pati Amerika tada buvo kitokia, ne šiandieninė. Tačiau nenorą gilintis į praeitį galima ir suprasti: kas nori apie tai rašyti, turi įdėti pridėtinio darbo — atidžiai pastudijuoti tą praeitį, ano meto spaudą ar pasiremti dar gyvų liudininkų parodymais.

Iš nemažo būrio po pastarojo karo Amerikoje įsikūrusių lietuvių prozininkų vis dėlto bent du ryžosi nepamiršti ir tų senųjų emigrantų savo tautiečių ir pavaizduoti jų gyvenimą. Po truputį rašė ir kiti, bet daugiausia apsakymų dažniausiai sunkiam tų emigrantų gyvenimui atkurti yra parašęs Liudas Dovydėnas. O Alė Rūta štai išleisdino jau antrą tokį seniesiems skirtą paminklinį romaną (pirmasis buvo "Kelias į kairę", 1964 m. laimėjęs "Dirvos" konkurse premiją).Naujasis, pavadintas Pirmieji svetur, yra laimėjęs "Draugo" konkursą (romano, paantraštė: Išstumtųjų dalia; išleido Lietuviškos Knygos Klubas Chicagoje 1984 m., viršelis Rasos Arbaitės, 378 psl., kaina 12 dol.

Detalės, užuominos ir nemaža romane minimų istorinių faktų rodo, kad rašytoja gana smulkmeniškai išstudijavo ilgo laikotarpio įvykius ir visa tai panaudojo romano veiksmui ar bent jo fonui. Tai, be abejo, teikia nemaža autentiškumo.

Kazimieras Martišiūnas, vyriausiasis romano veikėjas, labai nuotykingai pateko į Ameriką. Gimė jis dar baudžiavos laikais. Rūpestingos motinos pamokomas, išaugo darbštus ir vis pasvajojąs apie geresnį gyvenimą. Jau baudžiavą panaikinus, eidamas dvarui dienas už nuomojamą žemę, užsitraukė prievaizdo nemalonę ir kerštą. Galbėdamasis nuo arešto, pabėgo į kun. Mackevičiaus sukilėlių būrius, pateko į rusų nelaisvę, o išvengęs mirties, atklydo į Klaipėdą, ten kiek padirbėjęs, atplaukė į Angliją ir pagaliau pasiekė Ameriką, tą "pažadėtąją žemę".

"Pažadėtoji" iš pradžių ta žemė nebuvo nei jam, nei prieš jį ar po jo atvykusiems kitiems. Gerai, kad pajėgė per gudrumą užsikabinti už šykščiai apmokamo darbo siuvykloje, bet tai nežadėjo jokios žmoniškesnės ateities. Užtat iš pradžių Martišiūnas buvo gana revoliucingai nusiteikęs. Kai toje siuvykloje prižiūrėtojas jam įkyrėjo iki gyvo kaulo, savo draugui Šešelgiui jis išdėstė gana revoliucinę teoriją: "Bet kad visur, kaip dainos sako, biednam skūrą lupa ... O tie žmoneliai bučiuoja tijūno rykštėtą ranką, pataikauja bosui . . . Argi taip reikia, ar taip Dievas prisakė? Ir laikraščiai rašo, kad ne taip turi būt! Žinoma, žmogus pats kaltas: ir tas, kuris skriaudžia ir kuris leidžiasi skriaudžiamas. Reikia nusistatyt, kad tavęs neskriaustų! Nedirbt apgavikams nei skriaudėjams". Tada pareiškia, kad "rankos, kuri mane kankintų, nebučiuočia!", ir įsižada stoti prieš neteisybes.

Dar taip nusistatęs, su draugu išsiruošė į nuotykingą kelionę ir pasiekė anuomet garsų Shenandoah ir ėmė kasyklose kalti dolerius ir po truputį atkusti. Vis nepasitenkindamas tuo, ką turi, ilgainiui įsigijo valgyklą, ją iškeitė į restoraną, po kiek metų pradėjo verstis namų pirkimu ir pardavimu. Tų visų biznių biznelių vertės rašytoja detaliau mums neatskleidžia greičiausiai dėl to, kad nuodugniai papasakota visa istorija būtų iš jos pareikalavusi žymiai daugiau knygos puslapių. O tų biznelių vertės atskleidimas būtų padėjęs suprasti, iš kur tas Martišiūnas pajėgė taip į visas šalis žarstytis pinigais.

Istorija iš tiesų pamažu eina vis platyn ir platyn. Pats Kazimieras, tas patriarkinis romano veikėjas, nugyveno ilgą amželį: kai mirė, jau buvo eidysiks, vadinasi, 86 m. amžiaus. Laikotarpis ilgas, nes šitai vienoj gegužinėj tautiečiai dar domėjosi, kas rašoma Aušroje ir eilėraščius iš jos skaitė ar deklamavo, paskui jau minima prez. Wilsono skelbtoji lietuvių diena, o baigiama didžiosios depresijos metais. Vėlai Martišiūnas vedė, bet apie jo mirties metą jau ir jo dukteriai Anelei Tepliušienei, "buvusiai vikriai moteriškei, darėsi vis sunkiau judėti: ir kiek aptuko, ir amžiaus meteliai vienas po kito kraunasi ant pečių . . ." Rodos, nėra ko ir stebėtis, nes jos sūnus jau gydytojas, be kita ko, vedęs turtingą lenkaitę, o duktė, ištekėjusi už "bomelio" (kuris "Nei lietuvis, nei geras krikščionis", kaip jos motina Anelė sako), taip pat turi jau nemažą dukterį.

Kalbant apie tautiškai mišrias šeimas, čia gal reikėtų prisiminti, kad ir Martišiūnų sūnus vedė lenkaitę. Romane užtinkame ne tik katalikų kovų su šliūpininkais, bet ir lietuvių - lenkų kovos pėdsakų, tačiau net dvi tų "pirmųjų svetur" atsidūrusių atžalos vis tiek susiporavo su lenkaitėmis. Martišiūnas dar pyko, kad jo sūnus "paskui Marusios andaroką", bet vienu kitu atveju tas mišrias vedybas nulėmė iš dalies gal ir turtiniai santykiai. Juk, pavyzdžiui, Marusios tėvas jau buvo iškilęs į turtuolius. Gyd. Jono Tepliušio lenkaitė taip pat turtų pakankamai turėjusi.

Tačiau kas bebūtų lėmęs tą maišymąsi su kitomis tautybėmis ir nulietuvėjimą, vis tiek matyti, kad net iš vieno kelmo kilusios net kelios atžalos praranda savo tautybę — pirmiausia, žinoma, kalbą, tą pačią esminę žymę. Argi su lenkaite ar su nelietuvišku "bomu" sukurtoje šeimoje kas nors bekalbės lietuviškai?

Taigi vien Martišiūnų giminė šitaip platėja, ir rašytoja su kiekvienu jos nariu supažindina pakankamai: su jų laimėjimais, nepasisekimais ir rūpesčiais ir net su pilka kasdienybe, kai moterys, apšnekėdamos savo ir kitų bėdas, pyragus kepa.

Tačiau Martišiūnų rūpesčiai ir darbai nesiriboja vien savo šeima. Jau pirmomis dienomis Amerikoje Kazimieras susirado anksčiau atvažiavusį Anuprą Šešelgį, neveržlų žmogų, kurį knyga, laikraštis daugiau žavi, negu noras pinigus krauti. Atsigabenęs iš Lietuvos sau būsimąją žmoną, Prancišką Pragulbyčią, jis ir Šešelgiui padeda parsitraukti Onutę. Dar su trimis pertrauktaisiais vyrais jis palaiko nuolatinį ryšį iki kiekvieno jų mirties. Kol jie praturtėja, Martišiūnas jais rūpinasi. Šešelgį, Paulauską, Kvedarą ir Kojelaitį kasykloje ištiko didelė nelaimė: trys neteko abiejų savo kojų, o Jonas Kvedaras tik vienos. Martišiūnas jautėsi už visus juos atsakingas, ir jo išradinga galva surado išeitį, kaip tiems bekojams užtikrinti pragyvenimą. Bet kai kas iš jų ir turtus susikrovė, net patį Martišiūną pralenkė!

Alė Rūta yra realistė, bet šiame romane ji šiek tiek tolstelėjo nuo savo įprasto kelio ir, man rodos, pasuko šiek tiek į magiškąjį realizmą — nuo tikrovės kilstelėjo šiek tiek į pasaką. Turiu galvoje pirmiausia tuos keturis nukentėjusius. Martišiūnas surado jiems ir paremontavo didelį laužą, ir jūs pardavinėkit sau alų. Iš pradžių, vargšams, nesisekė, bet kai jie tą patalpą papuošė viliojančia iškaba "Four men on one leg" (keturi vyrai ant vienos kojos) ir dar tarpais sudainuoja sutartinę, tai pradeda neapsiginti gėrikų, ir doleriai glėbiais į kišenes plaukia. Apsukresnieji įsigyja namus ir dar prabangius, turtingųjų rajone. Turbūt pats apsukriausias iš tų keturių, Paulauskas, net lėktuvą nusiperka, tiek jau praturtėjęs, ir jame žūva.

Amerika, kaip sakoma, yra visokių galimybių kraštas, o kai rašytoja tas galimybes dar praturtina savo šįkart stipriai prasiveržiančiu optimizmu, tai iš tikro ir tie restorane groteskiškai dainuojantieji bekojai iškyla į kapitalistus. Šiek tiek pasakiška, be abejo, bet kartu gal ir tam tikra pagyrimo duoklė Amerikai, kurioje žmogus, net ir sumaitotas, gali ir be kojų atsistoti ant kojų . . .

To magiškojo realizmo esama ir visoje Martišiūno gyvenimo epopėjoje. Pasimaišo ir jo šeimoje ir tarp bičiulių nesėkmių ir nelaimių, bet vis tiek šviesos daugiau negu tamsos. Ir pats Martišiūnas ypatingas žmogus, kokių gal ir ne kažin kiek lietuviai Amerikoje turėjo. Vienu metu jis net lyg ir pasiskundžia, kad nesąs toks turtingas, kaip tie jo globotieji bekojai. O vis tiek jo doleriais ir bet kuria proga ištiesiama ranka labai laug kas pasinaudojo. Štai trumpa ir toli gražu nepilna jo darbų apžvalga: "Jiems ar jų tėvams yra skolinęs pinigų, ar padėjęs rasti darbą., ar užtaręs, paguodęs, vaiką pakrikštijęs, apdovanojęs, užsakęs už mirusį mišias, laidotuves tvarkęs . . . "Vienu metu jo žmona Pranciška prisimena: "Atsimena ji, kaip daug klierikų "apturėjoMartišiūno paramą besimokydami, kiek jis aukojo kunigams, bažnyčioms". Skaitė jis laikraščius ir parašydavo jiems, važinėjo į katalikiškus lietuvių sąskrydžius ir rėmė juos. Magiškasis realizmas iš tikro pajėgus daryti stebuklus. Jeigu rašytojas sugeba įtikinti, tai keletą metų be pertraukos gali lyti, skaitytojai baisėsis, bet tikės. Jie turbūt tikės, kad ir tie keturi apsipylė pinigais ir kad Martišiūnas galėjo saujomis žarstyti dolerius. Bėda gal tik ta, kad stipriau neišryškintas tas dolerių byrėjimas į kišenes. Tačiau kai romane tiek daug tų veikėjų ir kiekvienam jų nepagailėta žmogiškų charakteristikų, iš tiesų turėjo pritrūkti puslapių sukurti stipresnį pagrindą magiškajam realizmui. Bet vis tiek ačiū rašytojai už tų daugiausia gerų žmonių portretus.

Parašydama Martišiūno istoriją, Alė Rūta bus pastačiusi paminklą tiems savamoksliams katalikų veikėjams Amerikoje, kurie pajėgė ekonomiškai prasimušti, bet nesitenkino vien tuo, kad patys pakenčiamai ar gerai pragyvena. Kaip lietuviai jie savo uždarbiais dalijosi su pagalbos reikalingais lietuviais ir rėmė lietuvišką veiklą. O kad paminklai dažniausiai statomi gražūs, tai ir Martišiūno kilstelėjimas aukštėliau nuo realios žemės vargu ar stebina. Sakykime, kad rašytoja palinko į magiškąjį realizmą, suidealino, suromantino savo pagrindinį veikėją, pristatydama jį kaip didelį, šakotą lietuvišką idealistą, kokių, aišku, turbūt buvo. Kai kuriems ir jo globojamųjų netrūko lietuviško ir žmoniško idealizmo. Anupras Šešelgis juk paliko pusę savo pinigų, kad Martišiūno vaikaitis Jonas Tepliušis galėtų baigti mokslus, o kitą pusę — paremti lietuviškai raštijai, su kuria jis buvo susigyvenęs.

Pats sau statęs namus, daug kuo vertęsis, daug ko išmokęs naujajame žemyne, Martišiūnas nepasidavė jokiam prabangos troškuliui. Išliko lietuviškas, bet ir toks paprastas, koks atvažiavo. Kai ko jis, atrodo, net nesuspėjo per tuos ilgus metus svetimam krašte išmokti, tai būtent anglų kalbos. Štai su ta lenkaite marčia Marusia nesileidžia į pokarbį, nes galvoja, kad gal ir nesupras jos, kai ta paleis į apyvartą žodžių srovę. Tuose jau daugiau lenkiškuose namuose su šilumėle krūtinėj jis pagalvoja, kad jo anūkės bus panaitės, bet ta pačia proga su nepasitenkinimu pasvarsto kilimų klausimą: "Kam reikia? Vis tiek — sumindžioja. Pranė švariai išplaudavo grindis, prie durų kokį mažą padėdavo — kojoms nusišluostyti. Buvo kur pinigus padėti! Žmonės ištvirksta, tai turtą po kojų kloja . . ." Štai tau dolerius visur dalijusio idealisto galvojimas!

Ko jis greitai toje Amerikoje neteko, tai to pikto nusiteikimo prieš išnaudotojus, kuris buvo apėmęs jį, kai pirmojoje darbovietėje prižiūrėtojas įkyrėjo.

Alė Rūta savo prozoje ne kartą yra mėginusi kurti tarmiškus dialogus, ypač pirmosiose knygose. Šįkart į romano pabaigą ji leidžia stipriai pažemaičiuoti Kojelaičiui, o šiaip santūriai prilaiko savo aukštaičius, tik retkarčiais leisdama jiems kokiu posakiu ar žodžiu pasirodyti, kas jie yra, iš kurio Lietuvos pakraščio kilę. "Un tavi atvažiavau", primena būsimoji žmona Pranciška Pragulbyčia Martišiūnui. Ji ir kitais kartais įmaišo šiek tiek aukštaitybių į savo kalbą. Net ir nemaža metų išgyvenusi Amerikoje, we atkrauta sakyti "akse" ar pasinaudoti kokiu atsivežtiniu barbarizmu. Toks pat ir Martišiūnas.

Žitvoma, visi jie tvaujajame krašte įpranta^r lietuviškai kalbėdami nebeišsiversti be anglicizmų. Jie ne telefonuoja, bet pakoluoja, ne ligoninėn vežami, bet ašpitalin. Šiokie tokie atspalviai, kaip svetimame krašte tirpimo katilas veikia net ir tą emigrantų kartą, kuri jau suaugusi atsidūrė jame.

Jaunieji, aišku, naudojasi jau krašto kalba, bet jei dar moka lietuviškai, tai būna įsisavinę iš tėvų ar senelių ir barbarizmus. Jiems dar ne skauda, o sopa, ne patenkinti jie, o užganėdinti, ne plūstasi, o lojojasi. Štai ir Martišiūnų vaikaitis Jonas Tepliušis kartą pasigiria seneliui, kad jis esąs bagotas!

Bagotas ir pats romanas, vienas pačių reikšmingiausių Alės Rūtos kūryboje ir temos naujumu, ir veikėjų ryškiomis charakteristikomis, ir tuo fonu, kuriame viskas vyksta.