KETURIŲ KARTŲ LEMTĮ BEPASAKOJANT Spausdinti
Išeivijoje kai kurie aspirantai į grožinę prozą turi neeilinį talentą — savo įsitikinimų dorovinėmis kuokomis recenzentą paversti moralistu. O moralizavimas bet kokioje kritikoje yra tiek vertas, kiek nusirenginė-jimas viešoje vietoje.

Šiuo metu esu įkliuvęs į Antano Musteikio romano "Dangaus ir žemės šaknys" lietuvybės žabangas. Kaip ir debiutiniame romane "Kiauros rieškučios", taip ir čia srovena rūpestis savo tautos likimu. A. Musteikis irgi turi minėtą sugebėjimą skaitytojo sąmonę perplauti savo pažiūros doroviniu vandeniu. Todėl, vertindamas knygą, mąstau ne kaip bešališkas kritikas, bet kaip pasitempęs moralistas. Raustančiu veidu visų pirma noriu parodyti kelias įtartinas romano vietas, kur nuogumas šviečia pro patriotinio epo skylėtas drapanas. Tegu tai būna mano etinė akistata su autoriumi.

Tikriausiai A. Musteikiui rūpėjo ir grožinė romano sąranga bei stilistika. Rūpėjo ir herojų psichės išryškinimas, ir vaizduojamų laikotarpių meniškas pavaizdavimas. Negaliu teigti, kad tie dalykai tapo įkūnyti. Kompozicija liko sukapota, nevieninga, nedarni. Heroika išpūsta. Personažai dirbtiniai, schematiški. Jų dialogai nevykę. Laikmečių fonas — vienodai blankus.

Gal ir per griežtai kalbu? Juk knygoje yra pagaunančių detalių. Aišku, kad yra. Tarp kitko, romanas skaitomas gan lengvai, nes tematika sava, ir kalba pakankamai lanksti. Vis tiek laikausi savo nuomonės: šis veikalas intriguoja tik ne grožinės prozos veidu. Čia autoriui labiau pavyko tautiškai etinių sąskaitų suvedinėjimas su kitataučiais, juoba su tais, kurie, autoriaus šventu įsitikinimu, vienaip ar kitaip yra nuskriaudę lietuvius. Griebiami trys mūsų kaimynai: lenkai, vokiečiai, rusai ir buvę Lietuvos respublikos piliečiai žydai.

Jei aprašoma situacija verste verčia parodyti lietuvių tautos alintojų nuodėmes, rašytojas, kaip kūrinio viešpats, neabejotinai tam turi pilną teisę. Deja, A. Musteikio tekste nelietuvių ausys tampomos visiškai nemotyvuotai.

Imkime lenkus. Sakoma, kad lenkų dvarponiai sirgo poniškumo liga. Nebuvo tai esminis lenkų tautos bruožas. Ir "poniškumu" nedaug kas puikavosi antrojo pasaulinio karo pabaigoje. O vis tiek romane Anderso armijos majoras lenkas iš vokiečių nelaisvės išvaduojamą lietuvį Vilių pasitinka šitaip: "Lietuvis? Chamas!. . . iškošė pasipūtęs karininkas".

Menką nuomonę romanistas turi apie lenkų kultūrą. Pavyzdžiui, sumanus jaunuolis Romas Valius, kaip turistas pakliuvęs į Paryžiuje vykstančią pasaulinę parodą, spengleriškomis temomis šnekučiuoja su savo seserimi gimnaziste Rasa. Jam lenkų kultūra tėra tik "muilo burbulai". Mat svarbiausi vadai ir kūrėjai yra netikri lenkai: Jogaila, Kopernikas, Kosciuška, Šopenas, Mickevičius, Pilsudskis.

Tas mitologinis Krokininkas, kuris romano skyrių pabaigose vis pažeria savo (iš tiesų paties autoriaus) išminties skatikus, aukštu publicistiniu tonu gina lietuvių istorinę nekaltybę. Pasitaikiusius nusižengimus prieš žmoniją suverčia tik "padugnėms" ir išimtinei šutvei. Tuo tarpu kategoriškai pakaltina Lietuvos žydų bendruomenę, "kurios nariai didžiai neproporcingais kiekiais prisidėjo prie žmonių areštavimo, trėmimo, genocido".

Iš Pravieniškių skerdynių gyvam išlikusiam "Aliukui atrodė, kad didžioji enkavedistų dalis turėjo kuprotas nosis, panašias į tą, kuria pasižymėjo Irša Goldfainas".

Goldfainas, kai duktė Rachilė atsisako bėgti į Rytus, keršydamas nušauna jos mylimąjį Ibseną. Tai tiesiog biblinis žiaurumas. Kadangi Rachilė veido šviesumu ir nosies tiesumu skyrėsi nuo visos šeimos narių, ji buvo lietuvių priglausta ir slepiama. Atseit, nuo veido anatomijos priklausė žmogaus gyvenimas.

Į vokiečius žiūrima atlaidžiau. Sakyčiau, pro šabloniškos publicistikos akinius. Štai kaip jie pasitinkami karo pradžioje: "Raudonajam tvanui atslūgus, rudasis užplūdo. Į raudonųjų bajorų sostus atsisėdo rudieji antžmogiai". Autorius paprasčiausiai užmiršo, kad tada lietuvių dauguma Wehrmachto karius pasitiko su gėlėmis kaip išgelbėtojus. Ir tas išgarsintas birželio dienų sukilimas juk buvo įmanomas tik tos vokiečių kariaunos dėka, kai ji žaibiškai stūmė bolševikus iš Lietuvos.

Prisipažinsiu, kad Rytų kaimynai, kurie į Lietuvą atnešė melą, smurtą, vergovę, A. Musteikio knygoje su pagrindu dažomi tirštomis blogio spalvomis. Bet kad tas pagrindas turėtų kokią nors estetinę vertę, tai kitas reikalas. Bolševikai, marksistai, komisarai, burliokai čia nutašyti pagal mums įprastus apzulintus modelius. Matėme juos tokius daugelyje panašių knygų. Išsigimusius, sąžinę praradusius, negailestingus, pasidavusius nežmoniškai ideologijai. Jie kursto liaudį prieš lietuvių tautą.

Idealaus, žmoniško lietuvio Jurgio Valiaus brolis Kazys nepriklausomybės kovų metu pasidarė raudonarmiečiu. Dėl to, kaip lietuvis ir žmogus, jis sužlunga. Sugrįžęs į Lietuvą, nusiraminimo ieško degtinėje. Jo sūnus Aliukas visą laiką ilgisi komunistės rusės, likusios Sąjungoje. Guldo jis galvą už marksizmą. Per pirmą bolševikmetį žudo liaudies priešus, kol pats išprotėja, pasidaro pasigailėjimo verta menkysta. Komunistinės galios viršūnę pasiekęs sibirietis   Dubriakovas, irgi užsiiminėja juodais darbais, persekioja lietuvių patriotus, išprievartauja ir nutremia į Sibirą idealią lietuvaitę Rasą.

Jei šitie neigiami personažai romane elgtųsi motyvuotai, su tam tikru žmogišku saiku, jei jų psichologija būtų įžvalgesnė, labiau niuansuota, nepriekaištaučiau. Tuo tarpu dabartinėje versijoje regiu A. Musteikio bolševikus kaip pigios melodramos aktorius, tipiškus lietuviško skaistumo antipodus. Lyg kaukėti menekenai, jie išreiškia autoriaus nepakantą Lietuvos pavergėjams. Ir tie visi nuotykingi epizodai, susiję su lietuviško gėrio ir marksistinio blogio kova, kažkaip slidžiai išsprūsta iš meniškos prozos glėbio.

"Dangaus ir žemės šaknų" siužetinė apimtis yra epiškai plati. Samanių kaimo Galinių - Valių šeimų likimas Šiaurės rytų Lietuvoje vaizduojamas nuo baudžiavos laikų iki antrosios sovietų okupacijos,Neironizuojant galima tarti, kad Samanių sodybos keturių kartų epopėja išsilieja plačiau nei "Karas ir taika". Tuo autorius deramai tęsia daugelio išeivijos romanistų polinkį — nesi-smulkinti su vieno ar antro dešimtmečio pergyvenimais šeimoje ir tautoje. Ilgas erškėčiuotas kelias, nueitas nuo Antano Baranausko laikų iki Bernardo Brazdžionio, yra dramatiškai nuotykingas.

Pasaulinėje prozoje įprasta tokį laiko tarpą aprašyti stambioje knygoje net keliuose tomuose. Taip padarė ir mūsų Kazimieras Barėnas, ir Romualdas Spalis. Tuo tarpu A. Musteikis (kaip ir Alė Rūta romane "Pirmieji svetur") yra nekantresnis. Visą šimtmetį sutalpina 339-iuose išretinto šrifto puslapiuose.

Romane chronologiškai paliečiami Lietuvai patys reikšmingiausi įvykiai, pradedant 1863 metų sukilimu. Skaitytojas, gerai žinąs mūsų aušras ir sutemas, karus, nepriklausomybę, vokiečių, sovietų okupacijas, partizanų kovas, tremtį, Sibirą, šio veikalo puslapiuose pasijus lyg daugelį sykių išvaikščiotos apylinkės takuose. Samanių sodyboje ošia savomis rankomis sodinti ąžuolai, tyvuliuoja paslaptingas ežeriokas Akivaras, atsiskleidžia miestelis, karčema, trobesiai. dainuojantis bei šokantis jaunimas, valstietiški darbai, Rūpintojėlis.

Išvengus manieringų Krokininko filosofinių įtarpų, romano struktūra būtų vientisesnė, žinoma, atidžiau išbalansavus ilgas ir trumpas praeities atkarpas. Aiškiai matyti, kad A. Musteikis į savo pasakojimą yra sukišęs šen ir ten skaitytų bei girdėtų rimtų bei anekdotiškų istorijų kraitį. Šitaip turinys pasidarė margesnis už genį, nors susikrovė apstas nereikalingo balasto.

Daugiausia puslapių skirta trims skirtingiems epizodams. Pirmame vaizduojamas Jurgio Valiaus ir jo bičiulių savanoriškas ėjimas į besikuriančios Lietuvos kariuomenę ir jų holivudiškas žygis sprogdinant bolševikų šaudmenų ir ginklų sandėlius Jonapolyje. Antroje gerokai ištęstoje atkarpoje aprašomi nagingo klaipėdiečio lietuvio Viliaus nuotykiai, bėgant iš vokiečių kariuomenės fronto ir vėl į jų nelaisvę pakliūnant. Kraupūs Sibiro pergyvenimai sudaro trečią epizodą.

Per ištisą knygą įmantraus heroizmo, neįtikėtinų, stebuklinių situacijų yra daugiau, negu reikia realistinio pobūdžio pasakojimui. Skaitai, netiki, stebiesi ir vėl netiki. Daug kas daug ką išgelbsti: kelis kartus skęstančius ežere, tai nuo įtūžusio buliaus ragų, nuo priešo granatų. Myli A. Musteikis karžygiškumą. Jo mintyse tik tokia Lietuva buvo: heroiška, tyra, pilna išmonės, doro darbštumo, troškimo laisvai gyventi, tobulėti, klestėti. Galiniai ir jų ainiai Valiai per kelias kartas, lyg tie dvyniai ąžuolai, šakojasi Lietuvos žemėje, vizijomis ir žygiais stiebdamiesi į dangų. Tikriausiai būtų pakilę aukštai, jei ne tie grobuoniai iš rytų ir vakarų, ypač iš rytų, su mums skirtingu gyvenimo būdu, su svetima ideologija.

Jei būtų autorius sudrausminęs savo publicistinį kitataučių niekinimą, nevartojęs apie juos šabloniškų nuomonių, be abejo, romane lietuviškas gėris būtų įtikinamesnis ir pasakojimo tembras skalsesnis.

Taip, pasaulis yra margas, bet mūsuose spausdinama proza yra kur kas margesnė, kai kada morališkai sunkiai suvirškinama.