|
|
AMŽINOJI EVANGELIJA, BAŽNYČIA |
|
|
|
Parašė FELIKSAS JUCEVIČIUS
|
Nukreipti žvilgsnį į Amžinąją Evangeliją šiuolaikinėje teologijoje reiškia ne ką kita, kaip kalbėti apie teologinės minties raidą po II Vatikano susirinkimo. Kai popiežius Jonas XXIII nutarė sušaukti visuotinąjį Bažnyčios susirinkimą, tai jis darė su tikslu atnaujinti Bažnyčią. "Aggiornarrierito" yra tas magiškas žodis, kuris dominavo II Vatikano susirinkimą. Kai mes žvelgiame į šiuolaikinę teologiją, tai pastebime, kad ji alsuoja taip pat "aggiornamento" dvasia.
Susirinkimo atidarymo kalboje, priminęs pareigą Bažnyčiai "niekuomet nenusigręžti nuo tiesos lobyno, gauto iš ankstyvesniųjų kartų", Jonas XXIII pridūrė: "Drauge ji privalo žvelgti į dabartinius laikus, į susidariusias naujas gyvenimo sąlygas ir lytis bei atsivėrusius naujus katalikiškojo apaštalavimo galimumus" (II Vatikano susirinkimo dokumentai III, p. 17). Atsinaujinimo reikalą jautė taip pat susirinkimo tėvai, kaip tai matosi iš jų rašto, kuriuo jie kreipėsi į visą žmoniją. Bet kodėl Bažnyčia pajautė tai taip giliai tik šiandien? Kadangi ji pamatė, kad žmonija stovi naujos eros angoje. Ji suprato, kad turi neatidėliodama atnaujinti savo idėjas, savo metodus ir savo struktūras. Ši mintis yra aiškiai išreikšta Gaudium et spes konstitucijoje.
Atnaujinti idėjas teologijai reiškia perduoti Amžinąją Evangeliją šių laikų kategorijomis. Iki I.II Vatikano susirinkimo vyravo nuomonė, kad šv.
Tomo asmenyje teologija pasiekė zenitą ir tuo pačiu neperžengiamą ribą. Popiežių pasisakymai buvo šiuo klausimu nedviprasmiški. Pijus V paskelbė šv. Tomą Bažnyčios daktaru. Pijus XI su-iteikė jam Doctor communis titulą, o Pijus XII enciklikoje Humani Generis reikalavo dar, kad visose seminarijose naujieji levitai būtų mokomi pagal šv. Tomo metodą, doktriną ir principus. Teologams taip pat nebuvo beveik likę nieko kito, kaip tik studijuoti ir komentuoti jojo "Summa theolo-gica“. Kad Tomas Akvinietis yra vienas didžiausiųjų Katalikų Bažnyčios teologų, tai nereikia įrodinėti. Bet ar vertėjo tomizmą padaryti savos rūšies institucija, tai yra abejotinas dalykas. Su tuo tikriausiai nebūtų sutikęs ir pats Tomas, kuriam autoritetu besiremiantis argumentas buvo pats silpniausias argumentas. Jo manymu, argumentas galioja ne dėl autoriteto, kuris tai sako, bet dėl pagrindimo to, kas pasakyta- non ... propter auctori-tątem dicentium, sed propter rationem dictorum. »Tomizmo suabsoliutinimas buvo viena iš pagrindinių teologijos merdėjimo priežasčių. Užuot ėjusi su gyvenimu ir buvusi gyvosios minties išraiška, ji pasimetė bergždžiame formalizme. II Vatikano susirinkimas padėtį pakeitė. Teologams buvo leista prasidaryti langus ir įsileisti šviežesnio oro. Štai kodėl povatikaninė teologija išgyvena tikra pavasarį.
Kaip išlikti ištikimiems Amžinajai Evangelijai ir kaip surasti ryšį su mūsų laikų pasauliu
— tai du pagrindiniai klausimai, su kuriais šiandien susiduria teologai. Kitaip sakant, jų pagrindinis rūpestis yra suformuluoti Evangelijos amžinąsias tiesas tokiomis kategorijomis, kurios būtų suprantamos mūsų laikų žmogui.
II Vatikano susirinkimo poveikyje teologai paniekė gilesnį Amžinosios Evangelijos supratimą, negu turėjo anksčiau. Iki šiol Amžinoji Evangelija buvo suprasta kaip apreikštų tiesų visuma, su kuriomis mes susiduriame tikėjimo išpažinimuose ar katekizmuose. Bet šiandien yra aišku, kad Amžinoji Evangelija yra daug daugiau negu formulės, kuriomis ji išreiškiama. Amžinoji Evangelija yra Gyvoji Tiesa. Štai kodėl ji išsisako geriau egzistencijos, negu esmės kategorijomis. Jonas Evangelistas skelbia, kad pradžioje buvo Žodis. O kas yra tas ''Žodis"? Tai pats Jėzus. Iš tikrųjų, Jėzus ne tik skelbia Amžinąją Evangeliją, bet pats yra Amžinoji Evangelija. Jis ne tik atneša Šviesą, bet pats yra Šviesa. Jis ne tik teikia gyvenimą, bet yra Gyvenimas. Jis ne tik moko tiesą, bet pats yra Tiesa. Suprasti Amžinąją Evangeliją reiškia gyventi pagal Amžinąją Evangeliją. Ar pats Jėzus nesako, kad Ji pažinti reiškia ji sekti?
Amžinosios Evangelijos egzistencinis pobūdis dar geriau išryškėja, kai mes suvokiame ją kaip įvykį. Amžinoji Evangelija reiškia ne tiek dieviškosios paslapties apreiškimą, kiek asmeninį nusitikimą su ta Paslaptimi. Ji yra ne tik kalbėjimas, bet pokalbis — tarp Kūrėjo ir kūrinio. Ji yra Dievo priartėjimas prie žmogaus ir žmogaus priartėjimas prie Dievo. O tai reiškia, kad Amžinoji Evangelija savo pirmine ir giliausia prasme yra įvykis ir tuo pačiu istorija. Tarp kitko, hebrajų kalboje žodis "debarim" gali kartu reikšti ir istoriją. Jei Amžinoji Evangelija yra istorija, tai ji yra kartu ir žmogaus istorija, nes nėra evangelijos istorijos be žmogaus istorijos. Istorija implikuoja savaime tam tikrą pasaulio viziją, civilizacijos filosofiją, laiko teoriją ir žmogaus sampratą. Todėl turime skaitytis su galimybe, kad Amžinosios Evangelijos tiesos gali būti išreikštos vienaip viename amžiuje, o kitaip kitame amžiuje. Todėl XII a. teologų surastos formulės galėjo perteikti aiškiai tai to amžiaus žmonėms, bet nebūtinai jos perteikia pakankamai suprantamai mūsų amžiaus žmogui.
Amžinoji Evangelija buvo, yra ir liks Katalikų Bažnyčios pagrindu, nes ji yra tikėjimo pagrindinis ir vienintelis šaltinis. Skirtingais amžiais ji pasirodo skirtingoje šviesoje. Josios supratimą galime palyginti su palaipsniu praregėjimu. Ko nematė pereitos generacijos, tai regi mūsų laikų žmogus, o ko mes nematome, tai išvys gal būt
ateinančios kartos. Bet tai nereiškia, kad viena generacija turi daugiau tikėjimo, negu kita. Jei Amžinoji Evangelija yra daug daugiau negu formuluotos tiesos, tai savaime aišku, kad ir tikėjimas yra daug daugiau negu formuluotų tiesų išpažinimas. Tikėti reiškia priimti ne tik evangelijos formuluotas tiesas, bet taip pat jomis išreikšta tikrovę. Šv. Povilas sako: "Jei savo burna išpažįsti Jėzų esant Viešpačiu ir savo širdyje tiki, kad Dievas jį prikėlė iš numirusiųjų, tu būsi išganytas" (tom. 10, 9). Šičia mes aiškiai susiduriame su vienu iš seniausių tikėjimo išpažinimų. "Tikėti širdimi" reiškia šičia gyventi tikėjimu, tiksliau sakant, ta tikrove, kurią žodžiais išpažįstame. Tikėti į Jėzų reiškia priimti patį Jėzų.
Kartą kardinolas Newmanas sakė, kad krikščionybė atėjo į šį pasaulį kaip gyvenimo idėja. Iš tikrųjų, ji yra naujo gyvenimo nešėja. Amžinoji Evangelija yra naujasis gyvenimas. Šio gyvenimo perteikimas iš vienos generacijos į kitą sudaro krikščioniškosios tradicijos esmę. Tradicija savo pirmine ir giliausia prasme yra ne formulių perteikimas ar jų išsaugojimas, bet naujojo gyvenimo perteikimas ir jo išsaugojimas.
II
"Aggiornamento" dar radikaliau palietė ekleziologiją, arba fundamentalinę teologiją. Mes sunkiai atpažįstame save traktate apie Bažnyčią, kuris yra parašytas prieš keletą dešimčių metų. Anksčiau fundamentalinė teologija nusakydavo Bažnyčią kaip hierarchinę ir monarchinę instituciją, kurioje primatas užėmė pirminę ir aukščiausią vietą, o apie vyskupų kolegiją net neužsimindavo. Roma laikė savo pareiga siųsti direktyvas, o paskiros bažnyčios laikė pareiga su nusižeminimu jas vykdyti. Bažnyčią sudarė lyg dvi klasės: hierarchija, t. y. valdantieji ir visi kiti, t. y. valdomieji. Pijaus XII enciklika D e Corpore C kristi Mistico nepadarė jokių pakeitimų, o tik pabrėžė Bažnyčios mistinį aspektą. Su II Vatikano susirinkimu įvyko didelis lūžis ekleziologijoje. Konstitucija Lumen Gentium suvokia Bažnyčią kaip Dievo Tautą, sudarytą iš žmonių, kuriuos Dievas kviečia ir kurie priima Dievo kvietimą. Atgimę iš vandens ir Šventosios Dvasios, jie tampa Dievo Tautos nariais, kurie ne vieni kitus valdo, o vieni su kitais bendrauja. Šiuolaikinėje ekle-ziologijoje labiau pabrėžiamas Bažnyčios bendruomeninis, o ne hierarchinis elementas.
Aišku, hierarchinė struktūra neišnyksta. Jos visi elementai tebėra, bet skirtingame kontekste. Hierarchija įgauna labiau demokratinį, o ne monarchinį pobūdį. Jos autoritetą reikia suvokti "iš vidaus", o ne "iš viršaus".Monarchinis autoritetas turi užleisti vietą šv. Povilo "broliškajam autoritetui".
Anksčiau būdavo stipriai pabrėžiamas Bažnyčios institucinis aspektas. II Vatikano susirinkimas užakcentavo jos misijinį pobūdį. Dievo tauta turi gyventi Amžinąja Evangelija ir ją skelbti pasauliui, kuriame gyvena. "Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu . . ." Ši misija yra pavesta visai Dievo Tautai krikšto ir sutvirtinimo sakramentų galia. Dievo Tauta savo prigimtimi ir savo pašaukimu yra misijinė tauta. Jos misija yra nukreipta kaip ad intra, taip ad extra. Jos ad intra geriausiai išsisako bendravimu, o ad extra — santykiavimu. Ad intra misijos šviesoje reikia matyti tautines, dioeezines ir parapines tarybas, o ad extra šviesoje reikia suprasti Bažnyčios norą užmegzti pokalbį su atsiskyrusiais broliais, su ateizmu bei komunizmu, su šiuolaikiniu pasauliu apskritai.
Ar bereikia sakyti, kad Bažnyčia kaip Dievo Tauta, brolių Bažnyčia, Bažnyčia pokalbyje su pasauliu labai skiriasi nuo autoritarinės Bažnyčios, visagalinčios ir visažinančios Bažnyčios, tiarų ir titulų Bažnyčios?
Kalbėdami apie Bažnyčią kaip Dievo Tautą, mes susiduriame su garsiuoju posakiu — extra Ec-clesiam nulla salus. Kad už Bažnyčios nėra išganymo, tai skelbė formaliai bažnytinis autoritetas. Visuotinasis Florencijos susirinkimas mokė: "(Bažnyčia) tvirtai tiki, išpažįsta ir skelbia, kad niekas už Katalikų Bažnyčios, ar pagonis, ar žydas, ar heretikas, ar schizmatikas negali tapti amžinojo gyvenimo paveldėtoju, bet eis į amžinąją ugnį, paruoštą velniui ir jo angelams, jei prieš mirtį jis nėra priimtas į Bažnyčią". Ir toliau dar priduria: "Jei kas neišliks integraliai Katalikų Bažnyčios bendruomenėje, tas negali būti išganytas, nežiūrint kiek jis duotų išmaldos, net jei ir kraują pralietų už Kristų" (Denzinger 714). Atrodo, kad Florencijos susirinkimas pamiršo aną Mato evangelijos vietą, kur Kristus aiškiai sako, kad mes būsime teisiami pagal tai, ar mes būsime parodę gailesčio savo artimui, ar ne. (Mt. 25, 31-46).
Įdomu, kad II Vatikano susirinkimas pasilaiko tą pačią formulę, bet nebesupranta, kaip teologai sako, eodem sensu eademąue sententia. Konstitucijoje Lumen Gentium tarp kitko skaitome: Iš tikrųjų, kas be savo kaltės nepripažįsta Kristaus evangelijos ir jo Bažnyčios, bet nuoširdžiai ieško Dievo ir, veikiamas malonės, stengiasi darbais vykdyti jo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas, tas gali pasiekti amžinąjį gyvenimą" (II Vatikano Dokumentai I, p. 36) Kodėl šis pasisakymas skiriasi nuo Florencijos susirinkimo pareiškimo? Todėl, kad II Vatikano susirinkimas pasiekė gilesnį Bažnyčios supratimą. Jis susieja Bažnyčios kaip Dievo tautos sąvoką su žmonijos sąvoka. Pareiškime apie Bažnyčios santykius su nekrikščionių religijomis sakoma, kad visi žmonės sudaro vieną bendruomenę. Kiekvienas žmogus turi priimti kaip natūralų faktą, kad jis yra susietas su likusia žmonija. Kokios bebūtų rasės ar religijos, jis yra žmogiškosios prigimties dalininkas. Taip pat aišku,
A. Tamošaitis Rūpintojėlis
kad visų žmonių galutinis tikslas yra Dievas. Tai moko įsikūnijimo faktas. Šv. Augustino teigimu, Dievas tapo žmogumi, kad žmogus pasidarytų dievu. Žmogaus prigimtis ilgisi ir šaukiasi antgamtinio gyvenimo. Tapti dieviškojo gyvenimo dalininku yra faktinis žmogiškosios prigimties imperatyvas, arba konkreti ontologinė atpirktojo žmogaus dimensija. Laisvai apsispręsdamas, žmogus priima arba atmeta atpirkimo malonę. Kiekvienas geros valios žmogus, krikščionis ar pagonis, priima tą malonę ir tuo pačiu vykdo Dievo valią. Jei pagonis vykdo Dievo valią, tai jis implicite tampa Dievo Tautos nariu. Kitaip sakant, išganymas yra suteikiamas nekrikščionims Dievo Tautos vardu, ir ji lyg ir yra nekrikščionių išganymo moraline priežastimi. Šiuo atveju Dievo Tautos sąvoka lyg ir sutampa su atpirktosios žmonijos sąvoka, ir posakis extra Ecclesiam nulla salus ne tiek nustatytų Dievo Tautos, kaip juridinės bei socialinės organizacijos ribas, kiek pabrėžtu ir iškeltų Kristaus atpirkimo universalini pobūdi.
Teologiniam atsinaujinimui yra labai reikšmingas religinės laisvės dekretas. Kai kas įtaigoja, kad šis dekretas neįnešė nieko naujo, nes Bažnyčia visad pripažinusi religinę laisvę. Tai netiesa. Patys susirinkimo tėvai pripažino, kad šiame klausime "Dievo Tautos elgesio būdas kartais ir ne taip derinosi su Evangelijos dvasia, ar net buvo jai priešingas" (II Vatikano Dokumentai II, p. 300)JIš tikrųjų, kad Bažnyčia nevisad elgėsi pagal Evangelijos dvasią, tai liudija inkvizicija, ekskomunikos, Sanctum Officium veikla ir net autoritetingi popiežių pasisakymai.
XIX amžiuje popiežiai buvo priešingi religinės laisvės principui. Garsiojoje enciklikoje Mirari vos, kuri neatsiejamai ITušIeta su Lamennais vardu, Grigalius XVI tvirtino: "Iš to nuodingojo indiferentizmo šaltinio išplaukia klaidingas ir absurdiškas, arba beprotiškas, teigimas, kad reikia užtikrinti ir garantuoti kiekvienam sąžinės laisvę" (Denzinger 1613). Jis griežtai pasisakė prieš spaudos laisvę, kurią vadino "labiausiai pavojinga laisve". Ši enciklika buvo paskelbta 1832 rugpiūčio 15. Nė religinės laisvės principas nebuvo priimtinas Pijui IX. Jis buvo įsitikinęs, kad liberalizmas, XVIII a. enciklopedistų filosofijos sintezė, kuriai prancūzų revoliucionieriai davė politinę formą, buvo pilna ta žodžio prasme "šimtmečio klaida". Jis taip pat tikėjo, kad liberališkai nusiteikę katalikai, ypač Italijoje ir Prancūzijoje, yra tos šimtmečio klaidos aukos. Norėdamas sustabdyti^tos klaidos plėtimąsi, popiežius nutarė veikti.1864 gruodžio 8 jis paskelbė encikliką Cuanta cura, kurios priedas dar garsesnis ir vadinasi Syllabus. Jis atmetė Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės, spaudos laisvę, sektų lygybę prieš įstatymą ir sąžinės laisvę. Mus domina pastaroji, ir apie tai štai kas sakoma: "Jie (t. y. liberalai) skleidžia neteisingą ir Katalikų Bažnyčiai bei sielų išganymui žalingą pažiūrą, kurią mūsų amžino atminimo pranokėjas Grigalius XVI pavadino pamišimu, būtent kad sąžinės ir Dievo garbinimo laisvė yra nuosava kiekvieno žmogaus teisė" (Denzinger 1690).
Vatikano susirinkimas formaliai paskelbė, kad religinė laisvė yra iš tikrųjų žmogaus nepareidama teisė, kad ši teisė yra pagrįsta asmens vertybe ir kad šią teisę turi respektuoti visos institucijos ir visos bendruomenės. Religinės laisvės dekrete skaitome: "Šis Vatikano sinodas skelbia, jog asmuo turi tikėjimo laisvės teisę. Toji laisvė reiškia, kad tikėjimo srityje žmogui negali daryti prievartos kitas žmogus, visuomeninė grupė ar bet kokie žmonių vyresnieji. Kitais žodžiais, kiek leidžia teisėtos ribos, tikėjimo srityje niekas negali būti nei verčiamas elgtis prieš savo sąžinę, nei trukdomas ja sekti, darydamas bet ką privačiai arba viešai, vienas arba drauge su kitais. Be to, Susirinkimas pareiškia, jog tikėjimo laisvės teisė yra pagrįsta pačia žmogaus asmens vertybe, kuri pažįstama iš apreikštojo Dievo Žodžio ir protu" (II Vatikano Dokumentai II, p. 290).
Kaip matėme, praeityje popiežiai atmetė religinės laisvės principą, remdamiesi įsitikinimu, kad "klaida neturi teisių", nors ir gali būti kartais toleruojama. Syllabus klaidų sąraše yra paminėtas kai kuriuose katalikiškuose kraštuose galiojantis potvarkis, leidžiąs imigrantams atlikinėti bet kokį savo kultą. O religinės laisvės dekretas nurodo, kad kiekvienos valdžios yra pareiga ginti visų piliečių religinę laisvę. Turi teisę į religinę laisvę net ir tie, kurie "nevykdo savo pareigos ieškoti ir laikytis tiesos", nes religinė laisvė remiasi ne asmens nusistatymu, o išplaukia iš pačios žmogiškosios prigimties. Kitaip sakant, reikia žvelgti į religinę laisvę ne abstrakčiai ir iš sub-jektyvinio požiūrio, o iš objektyvinio požiūrio ir matyti tai konkrečiame žmogaus asmenyje.
Visa tai rodo, kad II Vatikano susirinkimo dekretai prieštarauja popiežių ankstyvesniems pasisakymams. Negali būti abejonės, kad tai yra vienas iš didžiųjų pakitimų, su kuriais susiduriame povatikaninėje Bažnyčioje. Bet kartu aišku, kad tai iškelia teologams rimtu problemų. Ar tie prieštaravimai nepažeidžia neklaidingumo dogmos? Aš nemanau šičia ginti teologinę disertaciją, o tik noriu priminti tą skirtumą, kurį teologai daro tarp Bažnyčios ir Magisterium, ir tai dviejų rūšių — neklaidingojo Magisterium ir autentinio Magisterium. Tik neklaidingasis Magisterium sutampa su Bažnyčia, ir tik juo mes turime visuomet pasitikėti. Bet autentinis Magisterium, kuris nėra susietas su neklaidingumu, nėra Amžinoji Evangelija, nei Bažnyčia. Jo sprendimai bei pasisakymai gali būti keičiami ir yra keičiami, kaip tai rodo II Vatikano pasisakymai. Praeityje teologai klydo, kai mėgindavo Magisterium sutapatinti su hierarchija ir hierarchijos pasisakymus sutapatinti su Amžinąja Evangelija. Bet kas belieka iš tradicinio palikimo? Į tai galiu atsakyti Ravenos arkivyskupo Baldassa-ri žodžiais: "Lieka Bažnyčia, kuri yra Kristaus pratęsimas ir kurią Apreiškimas moko mus vadinti įvairiais vardais, kiekvienam atitinkant vienam jos aspektui. Bažnyčia yra kai kada sutapatinama su hierarchija: nieko panašaus nėra Apreiškime, nei pas Tėvus, nei autentiškame Magisterium, bet tiktai tam tikrame galvojime, kuris gimė gal būt iš hierarchijos baimės ir kitų inertiškumo. Tai tokiu būdu pasirodė idėja visažinančios ir visagalinčios hierarchijos, turinčios rankoje magišką lazdelę, galinčią prakalbinti ir nutildyti. Tai tokiu būdu gimė hierarchijos mitas, kurio nedaug kas beliko. Lieka Dievo apreikštosios tiesos ir pateiktos Bažnyčios tikėjimui, bet su sąlyga, kad jos būtų tikrai Dievo apreikštosios tiesos ir Bažnyčios tikėjimui pateiktos" (L'Avvenire d'Italia, 1967.IX.2).
|
|
|
|