Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MARCELIJUS MARTINAITIS   
RAUDA, ADANT ŽUVUSIO SŪNAUS PIRŠTINĘ

Tai išraudosiu baltą — prie juodo,
Prie žalio pridėsiu raudoną.
Guli kojelės
Prie Kuršo,
Šąla rankelės
Prūsuos.

Iš balto išeis tau kelias,
O iš raudono — rytmečio saulė,
Kad tu matytum,
Kad tu girdėtum,
Kaip saulė eina . . .

Išeis iš žalio — žolė šienauti,
O iš to juodo — pasirašyti
Ant balto kelio,
Ant ilgo laiško,
Ant paukščio sparno.

Tai išraudosiu baltą — prie juodo,
Prie žalio pridėsiu raudoną.
Parneš rankelę
Nuo Prūsų,
Pareis kojelės
Nuo Kuršo.

SAULĖS GRĄŽA
O, tos mieguistos, tos lietingos dienos,
Tie debesys žemi — visiems šešėlis.
Pilki stogai, rūdija vinys sienoj —
Net, rodos, balsas samanom apžėlė.

Ir paukščiai neskrenda dar nei į šiaurę, nei į
pietus,
Ir dainą piemenys dainuoja tęsiamai.
Pakilę virš tamsių aplytų miestų,
Gal kokią permainą iškranks varnai?

Dabar žolė tokia keista — be kvapo:
Nei laikas gelst, nei kilt aukščiau tvorų.
Nuo vakarykščio — tyliai krenta lapai,
Ant būsimo — nėra dar pumpurų ...

Nei šaukti akmeniu, nei gegute kukuoti —
Ir vėl reikės man būti tuo, kuo aš nesu.
Reikės užmiršt, kas sau pačiam meluota,
Kalbėt be lūpų ir tylėt — balsu.

PALENDRĖS
Ta sielos provincija —
Nuo Žemaitijos, iš namo apleisto,
Ir girgždančios rato ašies, iš ramybės gelsvos.
Einu per baudžiauninkų aslą. Ir keista —
Gali čia kaip vaikas pravirkt nuo rūgštynių
spalvos.

Drumzlinas rytas kaip jaučio akis. — O ant
mietų
Sutūpusios varnos nujaučia jau seniuos kažką.
Raišą veršiuką link miesto nuvaro kaimietis,
Plakdamas didele žydinčia ievos šaka.

Ir niekur kaltės čia nėra. Vien tik skrenda
Pavasario ženklas dangum — vyturys.
Gal vėl — pabučiuot Donelaičiui į ranką
Šventą dieną tėvai išvarys?

Bet laiko nėra praeity. Ir jau smėliais užpiltos
Burnos tylės. Ir sėjėjas apsės jų kapus.
Žiūri pro lapą slapukas, toks mažaakis ir pilkas,
Nubėgs jis kamienu ir atmintį mano įskųs.

Tas užkampis sieloje — senos lapojančios tvoros,
Ta girgždanti rato ašis — is seniau.
Tarp balto ir juodo — aš savo dienų samnoris —
Čia savo kaltės nežinau.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai