Parašė MARCELIJUS MARTINAITIS
|
RAUDA, ADANT ŽUVUSIO SŪNAUS PIRŠTINĘ
Tai išraudosiu baltą — prie juodo, Prie žalio pridėsiu raudoną. Guli kojelės Prie Kuršo, Šąla rankelės Prūsuos.
Iš balto išeis tau kelias, O iš raudono — rytmečio saulė, Kad tu matytum, Kad tu girdėtum, Kaip saulė eina . . .
Išeis iš žalio — žolė šienauti, O iš to juodo — pasirašyti Ant balto kelio, Ant ilgo laiško, Ant paukščio sparno. Tai išraudosiu baltą — prie juodo, Prie žalio pridėsiu raudoną. Parneš rankelę Nuo Prūsų, Pareis kojelės Nuo Kuršo.
SAULĖS GRĄŽA O, tos mieguistos, tos lietingos dienos, Tie debesys žemi — visiems šešėlis. Pilki stogai, rūdija vinys sienoj — Net, rodos, balsas samanom apžėlė.
Ir paukščiai neskrenda dar nei į šiaurę, nei į pietus, Ir dainą piemenys dainuoja tęsiamai. Pakilę virš tamsių aplytų miestų, Gal kokią permainą iškranks varnai?
Dabar žolė tokia keista — be kvapo: Nei laikas gelst, nei kilt aukščiau tvorų. Nuo vakarykščio — tyliai krenta lapai, Ant būsimo — nėra dar pumpurų ...
Nei šaukti akmeniu, nei gegute kukuoti — Ir vėl reikės man būti tuo, kuo aš nesu. Reikės užmiršt, kas sau pačiam meluota, Kalbėt be lūpų ir tylėt — balsu.
PALENDRĖS Ta sielos provincija — Nuo Žemaitijos, iš namo apleisto, Ir girgždančios rato ašies, iš ramybės gelsvos. Einu per baudžiauninkų aslą. Ir keista — Gali čia kaip vaikas pravirkt nuo rūgštynių spalvos.
Drumzlinas rytas kaip jaučio akis. — O ant mietų Sutūpusios varnos nujaučia jau seniuos kažką. Raišą veršiuką link miesto nuvaro kaimietis, Plakdamas didele žydinčia ievos šaka.
Ir niekur kaltės čia nėra. Vien tik skrenda Pavasario ženklas dangum — vyturys. Gal vėl — pabučiuot Donelaičiui į ranką Šventą dieną tėvai išvarys?
Bet laiko nėra praeity. Ir jau smėliais užpiltos Burnos tylės. Ir sėjėjas apsės jų kapus. Žiūri pro lapą slapukas, toks mažaakis ir pilkas, Nubėgs jis kamienu ir atmintį mano įskųs.
Tas užkampis sieloje — senos lapojančios tvoros, Ta girgždanti rato ašis — is seniau. Tarp balto ir juodo — aš savo dienų samnoris — Čia savo kaltės nežinau.
|