Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVA CORDELL HULL MEMUARUOSE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas Lišva   
Šių metų spalio mėnesį suėjo šimtas metų, kai gimė Cordell Hull (1871 - 1955), ilgiausiai ėjęs Jungtinių Valstybių užsienio reikalų ministro — valstybės sekretoriaus pareigas: nuo 1933 kovo 4 iki 1944 lapkričio 27. 1945 jam buvo paskirta Nobelio taikos premija, įvertinant jo nuopelnus pasaulio taikai, ypač už iniciatyvą steigiant Jungtines Tautas.
Pasitraukęs iš valstybės sekretoriaus pareigų, Cordell Hull parašė savo atsiminimus, kurie išėjo dviem tomais: The
Memoirs of Cordell Hull (New York, The Mac-millan Co., 1948).

Šioje apžvalgoje bus apsiribota bemaž vien tomis atsiminimų dalimis, kurios liečia Lietuvą ir jos Baltijos kaimynus. Hull esant valstybės sekretoriumi, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą. Jam einant tas pareigas, JAV vyriausybė pasmerkė sovietų įvykdytą Lietuvos okupavimą ir nutarė tęsti Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo politiką. Toji politika ir šiandien vykdoma.

Hull knygoje su Lietuvos vardu susiduriame tik 657-tame puslapyje, kai jis pradeda rašyti apie II pasaulinio karo pradžią. Vokiečių ir rusų 1939 metų nepuolimo sutartis Vašingtono nenustebinusi. To buvę laukta. "Buvom įsitikinę, kad ten susitarta ir dėl teritorijų, neaplenkiant Baltijos valstybių ir Lenkijos" (p. 657). Hull visada buvęs už glaudžius santykius tarp JAV, Sovietų Sąjungos, Britanijos ir Prancūzijos — šios keturios didžiosios valstybės galėjusios "neprileisti prie karo", kuris, jo nuomone, "kitokiu atveju buvo neišvengiamai artėjąs" (p. 657). Dėl Rusijos reikalavimų Lenkijos, Rumunijos ir Pabaltijo kraštų atžvilgiu anglai ir prancūzai negalėję susitarti su Rusija ( p. 658).

Toliau Hull rašo, kad Rusija 1939 rudenį, jau prasidėjus II pasauliniam karui, tuojau dėjo pastangas praplėsti savo teritorines sienas "palei Baltijos jūrą". Stalinas nepasitikėjęs Hitlerio žodžiu, duotu 1939 rugpiūčio 23 pakte. "Aiškėjo, kad Rusijos žygiai sudaryti sau apsaugos zoną anapus jos sienų galėjo praplėsti karą". Rugsėjo gale ir spalio pradžioje Rusija įstengė, "nepanaudodama jėgos", įtraukti "Estiją, Latviją ir Lietuvą į savo orbitą". Sovietų Sąjungos primestų Baltijos respublikoms savitarpio pagalbos sutarčių atvejus Hull taip aiškina: "Įvairių spaudimų būdu Rusija privertė jas suteikti jai kelias strategines bazes ir įsileisti po 20,000 karių kiekviename šių trijų kraštų. Kadangi Estija, Latvija ir Lietuva liko formaliai nepriklausomos ir su savo vyriausybėmis, negalėjome imtis jokio diplomatinio žygio" (p. 701)

Kitaip buvo Suomijos atveju. Ir jos užsienio reikalų ministras, kaip ir trijų Pabaltijo valstybių, buvo iškviestas į Maskvą, tačiau suomiai nesutiko su Maskvos reikalavimais. Amerikos simpatijos buvusios su Suomija, tačiau "mes nedrįsome įvelti Jungtines Valstybes į ginčą... Aš nenorėjau nutolinti Rusijos, manydamas, kad kada nors ateityje ji gali atsimesti nuo tuomet atrodžiusių glaudžių santykių su Vokietija" (p. 702). Suomiai prašė intervencijos, tačiau Hull 1939 spalio 10 atsakęs Švedijos ministrui Vašingtone, kad Amerikos intervencija galėtų tik pakenkti suomiams (p. 702). švedų sosto įpėdinis, Gustavas Adolfas, Suomijos reikalu kreipėsi į prezidentą Rooseveltą, tačiau prezidentas atsakęs, kad jo įtaka Maskvoje esanti lygi nuliui (p. 703). Pagaliau. į JAV tiesiogiai kreipėsi ir Suomijos prezidentas. Spalio 11 prezidentas Rooseveltas nusiuntė telegramą Kalininui, kuris atsakė, kad Rusija gerbs suomių nepriklausomybę (p. 703). Lapkričio 28 ambasadorius Bullittas telefonu iš Paryžiaus pranešė Hulliui, kad sovietai atsisakė nuo nepuolimo sutarties su suomiais. Siūlytas skubus tarpininkavimas. Helsinkis su tuo sutiko, o Maskva atmetė ir tuojau pradėjo karą prieš Suomiją (p. 706). Amerikos ambasadorius Maskvoje Steihardtag apsilankė pas Molotovą. Jam susidarė įspūdis, kad Rusija pradėjo karą prieš suomius, norėdama "likviduoti suomių klausimą" kuo anksčiausiai ir turėti laisvas rankas įvykiams Balkanuose, Juodosios jūros ruože arba kryptyje iš Vokietijos pusės (p. 706), Toliau Hull primena apie amerikiečių didelį pasipiktinimą Maskvos agresija prieš suomius. Bet vyriausybė nedarė nieko apčiuopiamo suomių atžvįlgiu, išskyrus notas, kurias Maskva visiškai ignoravo. Apie Maskvos tylą Hull priminė sovietų ambasadoriui Konstantinui Umanskiui, kai šis 1940 birželio 12 atsilankė valstybės departamente (p. 807). Umanskio asmens atžvilgiu Hull netaiko diplomatinio žodyno — tai buvęs 'vaikščiojantis įžeidimas".
Umans-kis kalbėjęs apie pablogėjusią tarp tautinę padėtį, o Hull į tai atsakęs, kad taip įvyko "dėl politikos tų kraštų, kurie savo planus vykdo smurtu ir jėgos panaudojimu" (p. 807). Umanskis tylėjęs... Bet už kelių dienų JAV atstovai Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje pradėjo siųsti skubius pranešimus apie Rusijos reikalavimus leisti "sovietų kariniams daliniams visiškai okupuoti tuos kraštus ir perorganizuoti jų vyriausybę, kad jos būtų draugiškesnės Rusijai". Ten pat Hull rašo, kad "Baltijos kraštai turėjo tam pasiduoti, ir sovietų okupacija prasidėjo birželio 15" (p. 810). Birželio 19 JAV ministras John C. Wiley iš Rygos atsiuntė telegramą su "patikimo šaltinio" informacija, kad Kremlius gyvenąs baimės ir sąmyšio" ženkle dėl naujų karo įvykių. Mat, Stalino politika, sąlygota ilgu karu ir Vakarų išsikvėpimu, sužlugo su Prancūzijos kritimu. Hitlerio pareiškimas, kad jis nenori britų imperijos sunaikinimo, sukėlęs paniką Kremliuje — Maskva pabūgo, kad Vakarų Europos problemas gali būti išspręstos Rusijos sąskaita (p.810). Po to sekė Rumunijos eilė — ji turėjo atiduoti Rusijai Besarabiją ir Bukoviną. Atrodę, kad Hitleris nebuvęs iš anksto painformuotas apie naujuosius Maskvos pajudėjimus. Sovietų ir Vokietijos santykiuose pradėjusi telktis įtampa (p. 811). Dar birželio 9 Rusija susitarė su Japonija dėl pasienio tarp Mandžiurijos ir Išorinės Mongolijos. Tai buvę padaryta, norint turėti laisvas rankas veiksmams Europoje (p. 811).

Birželio 20 britai siūlė Vašingtonui pradėti akciją įtikinti Maskvą, kad ji keistų savo politiką, nusisukant nuo Berlyno ir stojant į aktyvią paramą sąjungininkams. Tačiau Hull tam nepritarė, nes, jo nuomone, "Stalinas nenorėjo karo su Hitleriu". "Iš savo pusės mes užsaldėme Jungtinėse Valstybėse buvusius Pabaltijo fondus ir tęsėme jų diplomatinių atstovų pripažinimą" (p. 811).

Hull nieko nerašo apie pasekretorio Sumner Welles 1940 liepos 23 padarytą pareiškimą, pasmerkusį sovietų įvykdytą trijų Pabaltijo respublikų okupaciją ir paskelbusį, kad Jungtinės Valstybės ir toliau pripažins jų nepriklausomybę. Tuo metu Hull sirgo, o Welles ėjo valstybės sekretoriaus pareigas.

1940 rugsėjo mėnesį britų ambasados patarėjas N. Butler patarė britų ambasadoriui Maskvoje Stafford Cripps pasiūlyti Londonui perduoti Pabaltijo respublikų fondus Rusijai, nes toks britų veiksmas esą "sudarytų pagrindine paskatą sovietams įsijungti prieš ašį". Gavęs apie tai žinią, Hull paprašė savo "politinį patarėją pranešti Butleriui, kad Britanija gali elgtis, kaip ji nori. Tačiau kiek tai liečia mus, mes atsisakėme pripažinti Rusijos įvykdytą Pabaltijo kraštų užgrobimą ir todėl mes negalime perduoti Rusijai jų fondų" (p. 812).

Hitlerio atsisukimas prieš Staliną 1941 birželio 22 irgi nenustebinęs Hullio. To buvę laukta. Tačiau prezidentui Rooseveltui ir jam netrukus atsiradę naujų rūpesčių, kai Maskva "staiga atidengė savo teritorinius siekimus Europoje", norėdama priversti Vakarų sąjungininkus garantuoti tai iš anksto (p. 1165). Tai ypač paaiškėjo per britų užsienio reikalų ministro E-deno vizitą Maskvoje (1941 gruodžio mėnesį). Dar Pearl Harbor išvakarėse ambasadorius Winant iš Londono painformavo Hullį apie Edeno vizitą. Hull į tai atsakė, kad Atlanto Charta atstovauja Washingtono ir Londono nusistatymams, kad joje išdėstyti sąjungininkų karo tikslai. Hull pasisakė prieš bet kokius slaptus susitarimus (p. 1166). Dar prieš Edeno kelionę Maskvon Stalinas norėjo, kad Britanija pripažintų Sovietų Sąjungai tokias sienas, kokios buvo 1941 birželio 22, tai yra, pripažįstant Sovietams visas tris Pabaltijo respublikas ir Suomijos, Lenkijos ir Rumunijos teritorijų dalis. Tada Stalinas taip pat reikalavęs išparceliuoti Vokietiją — sudaryti nepriklausomą Reino kraštą, gal ir nepriklausomą Bavariją, atiduoti lenkams Rytprūsius ir t. t. Edenui Maskvoje Stalinas pasakė, kad britų ir rusų savitarpio pagalbos sutartis priklausys nuo to, ar britai pripažins sovietų sienas, ypač Pabaltijo respublikas (p. 1167) Hulliui atrodė, kad Stalinas, reikalaudamas teritorinių pripažinimų, siekė palaužti Vakarų sąjungininkų principinį nusistatymą nedaryti jokių teritorinių įsipareigojimų prieš taikos konferenciją. Stalinas tokį įsipareigojimą būtų panaudojęs kaip Lenkijos invazijos ir Pabaltijo valstybių okupacijos pateisinimą (p. 1169). Hull buvo įsitikinęs, kad sovietų saugumui nebuvo reikalo "įjungti į Sovietų Sąjungą Baltijos tautas, kuriose glūdėjo tvirtas ryžtas būti nepriklausomomis" (p. 1170).

Naujuose Maskvos ir Londono pokalbiuose britai negalėję užmiršti savo derybų su sovietais 1939 vasarą, kaip nebuvo galima susitarti dėl tų pačių Pabaltijo valstybių (p. 1171). Hulliui susirgus 1942 vasario mėnesį, netrukus po to Rooseveltas staiga pasiūlė savo "kompromisą": lietuviai latviai ir estai, Kurie nenori buti inkorporuoti į Rusiją, turėtų gauti teisę išsikelti iš savo tėviškių, pasiimdami savo turtą; tokia išeitis, anot Roose velto, būtų buvusi suderinama su Atlanto Chartos principais. Tokį Roosevelto "kompromisinį" siūlymą pasekretoris Welles pranešė britų ambasadoriui Halif ax 1941 balandžio 1, o britai perdavė rusams (p. 1171). Hull ir jo bendradarbiai valstybės departamente, išskyrus VVelles, priešinosi tam Roosevelto siūlymui Įvairiais motyvais. Viena, jo vykdymas būtų sudaręs didelę sunkenybę žmonėms; antra, tai galėję būti aiškinama kaip "mūsų sutikimas" pripažinti Pabaltijo respublikų pagrobimą (p. 1171). Roosevelto siūlymas vis dėlto nebuvęs įtrauktas į Rusijos sutarties projektą.
Churchillis ir Edenas vėliau painformavo ambasadorių Winantą, kad Stalinui "Baltijos valstybių ir Suomijos klausimas buvo esminis klausimas, ar galima pasitikėti Britanija kaip draugišku sąjungininku; juodu manė, kad jeigu būtų galima su Rusija pasiekti savitarpio pasitikėjimo, tatai daug reikštų karui vesti ir ateities taikai kurti" (p. 1172).
Molotovas atvyko Londonan 1942 gegužės 20. Ambasadorius Winant kitą dieną pranešė Hulliui, kad jau pirmo susitikimo metu Molotovas tebesilaikė Maskvos reikalavimo Baltijos valstybių sienų pripažinimo atžvilgiu. Edenas aiškinęs, kad JAV priešinasi susitarimams dėl sienų, kol eina karas, kad Anglija ir Amerika turi glaudžius bendradarbiavimo santykius. Hull tuojau pasiūlė Rooseveltui tvirtai laikytis nusistatymo, kad britų ir rusų sutartis su teritorinėmis klauzulėmis reikštų didelį smūgį organizuosimų Jungtinių Tautų reikalui. Jis patarė prezidentui pagrasinti viešu JAV pareiškimu prieš tokį susitarimą.

Prez. Roozeveltas su tokiu nusistatymu sutikęs (p. 1172). Gegužės 23 posėdyje Edenas priminęs Roosevelto siūlymą dėl Baltijos valstybių gyventojų iškeldinimo, bet Molotovas tai atmetęs. Molotovas norėjo slapto pažado remti sovietų pretenzijas ir į Rumuniją. Vakarop rusų delegacija pradėjusi nusileisti. Susitarta nieko neminėti apie sovietų teritorines užmačias. Sovietų ir britų savitarpio pagalbos sutartis buvo pasirašyta 1942 gegužės 26. Po to Molotovas atvyko į Vašingtoną. Hull jį priėmė birželio 3 (p. 1174). Tačiau savo atsiminimuose Hull nepasako, ar tame susitikime buvo paliestas Pabaltijo valstybių likimas.

Papildomų duomenų apie Hullio vaidmenį Vakarų derybose su Maskva ir jo santykius su Roose-veltu randame J. W. Pratto knygoje: Cordell Hull, 1933 - 1944
(Cooper Sųuare Publishers, New York, 1964).

Šiame veikale Pratt naudojasi Hullio asmeniniais užrašais ir valstybės departamento archyvais. Jis pakartoja daugelį dalykų, jau minėtų Hullio memuaruose, bet pateikia ir paryškinančios medžiagos, ypač kiek tai liečia Amerikos laikyseną suomių ir rusų karo metu. Pratt rašo apie pasekretorio Welles 1940 liepos 23 pareiškimą, kuriuo Jungtinės Valstybės pasmerkė Sovietų įvykdytą Pabaltijo valstybių okupaciją ir prievartinį įjungimą į Sovietų Sąjungą. Jungtinės Valstybės užšaldė Pabaltijo respublikų fondus ir neleido jų laivams išplaukti iš JAV uostų, kad jie nepatektų į sovietų rankas. Pabaltijo diplomatiniai atstovai ir toliau pripažinti kaip laisvų valstybių atstovai (p. 370). Dėl šių sprendimų protestavęs sovietų ambasadorius Umanskis, tačiau Hull su juo nebenorėjęs kalbėtis. Po to Umanskis matydavęsis su Welles (p. 371).

Tolimesni Amerikos santykiai su Maskva iki 1941 birželio 22 Pratto knygoje nedaug paliečiami. Informacija apie nacių ruošimąsi pulti Sovietų Sąjungą buvusi teikiama Maskvai iki 1941 kovo mėnesio. Valstybės departamentas atmetęs britų siūlymą griežtai elgtis su Maskva dėl medvilnės eksporto, kuris per Rusiją atsidurdavęs Vokietijoje (p. 371).

Vokietijai puolus Rusiją, Hull tą pačią naktį telefonavęs Rooseveltui ir Welles, pasisakydamas, kad "turime padėti Rusijai visomis išgalėmis" (p. 372). Tam Roo-seveltas pilnai pritaręs.

Po Pearl Harbor tragedijos Hull pasiūlė sovietų ambasadoriui Litvinovui, kad sovietai leistų Amerikai turėti savo bazes Vladivostoko ir Kamčiatkos srityse oro puolimams prieš japonus. Maskva su tokia mintimi nesutiko (p. 603)
Toliau Pratt patvirtina, kad rimtas lūžis britų ir amerikiečių santykiuose su sovietais įvyko 1941 gruodžio mėnesį ministro Edeno vizito Maskvoje metu. Tada Stalinas grasinęs nesudarysiąs jokios sutarties su britais, jeigu britai nepripažins Pabaltijo respublikų inkorporavimo (p. 604). Edeno pranešimas apie Stalino reikalavimus pasiekęs Churchillį, jam vykstant į Vašingtoną. Churchillis tuojau atsakęs Edenui, kad toks reikalavimas prieštarauja Atlanto Chartos trims nuostatams, kad tokio pripažinimo negalima suteikti, neturint Jungtinių Valstybių pritarimo, ir kad teritorinių sienų klausimą gali išspręsti tik taikos kon ferencija (p. 604).

1942 vasario 4 Hull nusiuntė prezidentui Rooseveltui memorandumą, nurodydamas pavojų susilaukti įtarimo, jeigu minėti Maskvos reikalavimai būtų patenkinti: tai sudarytų aliarmą mažoms valstybėms, ypač toms, kurios priešinasi komunizmo plitimui ir sukeltų abejonių dėl JAV ištikimybes Atlanto Chartai (p. 605). Netrukus po to Hull susirgo. Grįžęs prie pareigų balandžio 20, Hull susidūrė su "įvykiais, pariedėjusiais bloga kryptimi" (p. 606). Churchillis buvo beveik nusileidžiąs Stalinui, nes nebemanęs, kad 1941 gruodžio mėnesį užimta Vašingtone moralinė pozicija "begalėtų būti fiziškai atlaikyta". Todėl kovo 7 Churchillis telegrafavo Rooseveltui, teigdamas: "dėl didėjančių karo sunkumų esu linkęs manyti, jog Atlanto Char-tos principai neturėtų būti taip aiškinami, kad dėl jų būtų paneigtos Rusijai sienos, kurias ji buvo okupavusi, kai ją užpuolė Vokietija" (p. 606). Buvę pranešimų, kad sovietų ambasadorius Londone Maiskis įtikinęs ambasadorių Winantą sovietų pretenzijų teisingumu, o Winant savo ruožtu "pardavęs Stalino idėjas Hopkinsui' p 606). Britų spaudimui didėjant, Rooseveltas pasišovęs su Hullio atsiminimuose jau minėtu "gyventojų iškeldinimo kompromisu", kurį Welles perdavė ambasadoriui Ha-lifax balandžio 1.
Hull grįžo įstaigon iš sveikatos pataisymo atostogų dar tuo metu. kai buvo laukiama sovietų reagavimo į Roosevelto "kompromisą". Hull ir jo bendradarbiai, išskyrus Welles, priešinosi tam "kompromisui" kaip nežmoniškam ir kaip reiškiančiam Amerikos sutikimą su Baltijos valstybių užgrobimu (p. 607). Tačiau Pratt netiki, kad Wel-les 'būtų pritaręs tai Roosevelto minčiai. Welles, atsikirsdamas kitiems departamento pareigūnams, ypač A. Berle, aiškinęs, kad britų vyriausybė buvo pasiryžusi pasirašyti su rusais sutartį pagal Maskvos reikalavimus, ir todėl Roosevelto siūlymas buvęs tik "mažas paliatyvas" neapginamai sutarčiai, kuriai jis griežtai priešinęsis. Wel-les nematęs pagrindo, kodėl Jungtinės Valstybės galėtų būti laikomos atsakingomis už tą sutartį ar apkaltintos, kaip Berle įspėjo, "Baltijos Mūnehenu" (p 607).

Sovietų ambasadoriaus Maiskio reagavimas į Roosevelto "kompromisą" nebuvęs nepalankus, tačiau gegužės 7 ambasadorius Winant pranešė, kad Molotovas atidėjo kelionę Londonan ir Vašingtonan ir kad Edenas tą atidėjimą aiškinęs Maskvos nepritarimu naujam siūlymui. Pagaliau Molotovas atvyko Londonan gegužės 20 su "padidėjusiu apetitu" — dabar Sovietai reikalavo pripažinti jiems ne tik Pabaltijo valstybes, bet ir karo metu jų užimtas Suomijos, Lenkijos ir Rumunijos teritorijų dalis. Tada Hull pasiuntė Rooseveltui naują memorandumą, pažymėdamas, kad Molotovo siūloma britams sutartis būtų "pasibaisėtinas smūgis visam Jungtinių Tautų reikalui" ir kad JAV pareikštų viešą nepritarimą tokiai sutarčiai, jeigu ji būtų pasirašyta. Rooseveltas su tuo sutiko ir tuojau apie tai painformavo ambasadorių Winantą Londone (p, 608). Winant matėsi su Maiskiu gegužės 24 ir pakartotinai įspėjo jį kad Rooseveltas ir Hull nesutiks pritarti sutarčiai, kuri sankcionuotų Baltijos valstybių sunaikinimą. Po to rusai nusileidę (p. 608). Londono ir Maskvos savitarpio pagalbos sutartis buvo pasirašyta gegužės 26, neminint teritorinių sienų pripažinimo (p. 609). A. Berle nuomone, rusai nusileidę Hullio energiškos veiklos dėka, bet... Stalinas neatsižadėjo savo pretenzijų. Teherane jis pasakęs Rooseveltui, kad Rusijos "įsigijimas" Pabaltijo valstybių yra "nediskutuotinas" (p. 609). Stalino seniai nebėra, tačiau Kremlius anų pretenzijų vis dar neatsižada.
Juozas Lišva

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai