ASMENYBIŠKUMAS IBSENO DRAMOSE II BRANDAS Spausdinti
Peero Gynto stoka asmenybiškumo (kaip buvo matyti iš šio rašinio I-jo skyriaus) grindėsi jo uždarume savyje, jam atsiribojant nuo pasaulio, kaip arenos savęs plėtotei. Būdamas sau pakankamas, kaip gyvulys, Gyntas neperėmė savęs j nuosavą, atsakomingą savęs plėtotės kelią, vedantįjį iš uždarumos savyje j pasaulio atvirumą.

Gamta, pilna prasme, žmogaus negloboja, mesdama jį į savo atvirumą, į pasaulį, kuriame žmogus pats turi savimi pasirūpinti: būti savimi (ar save prarasti, jam savęs neperimant). Įglusdamas į savo aplinką ir būdamas harmoningoj sąvokoj su ja, gyvulys gyvena sau pakankamą gyvenimą kaip akmuo, riedėdamas nuo kalno, ar upė, tekėdama į didesnius vandenis. Žmogus, Gamtos paliktas sau, savo aplinkai nėra paruoštas ir nėra aprūpintas tuo, ko jam joje reikia. Todėl jis negali riedėti kaip akmuo savo paskirties keliu: jis pats turi perimti vadovavimą sau. Gamta meta žmogų į laisvę. Jo laisvė tūno jo savęs nepakankamume, jo Gamtos apleistyje.

Be specifinio kelio Gamtos atvirumoje, žmogus užtinka save kaip apsuptą aibės kelių, nebūdamas nė vienam iš jų paruoštas. Tuo būdu jis užtinka save ne kuriame jos kelių, bet pačioje Gamtos atvirumoje. Su žmogumi dargi ir pati Gamtos atvirumą, pasaulis, iškyla kaip tokia, kaip toks.

Nebūdamas paruoštas nė vienam keliui Gamtos atvirumoje, žmogus pats turi paruošti save, modifikuodamas savąją aplinką ir išvystydamas savąsias kūrybines galias (modifikuodamas save). Jo aplinka, nebebūdama specifinė, bet visapusiška ir daugiakryptė, jau nebėra aplinka, bet pasaulis. Kai tuo tarpu gyvulys yra Gamtos esminiai apspręstas, būdamas uždarytas savoje aplinkoje, žmogus gi yra laisvas, būdamas pasaulio atvirumoje.

Žr. Aidai, 1984, Nr. 4, 5.

Prie šitų pastabų, suglaustai pakartojančių būdingas pirmojo skyriaus mintis, tenka dar pridurti teiginį, kad būtybė, gyvenanti pasaulio atvirumoje, yra kultūrinė būtybė. Kūrybingai formuodamas savo aplinką ir save, žmogus realizuoja savąjį buvimą savame šitaip sukultūrintame pasaulyje.

Kurdamas kultūrinį pasaulį, principiniai žmogus nėra kultūros autorius. Prisimenant, kad žmogus esmėje yra stokojanti būtybė, čia tenka prileisti, jog kultūrinės vertybės negali būti imamos iš tuščios statinės. Asmuo, semdamasis vertybės, reikalingas naujo geresnio pasaulio statymui, vien tik iš to, kas verda jo krūtinėje1, iš tikrųjų nieko nepasisemia, ko jam reikia savo ėjimui gyvenimo šachmatų lentoje. Jis, tuščias, kybo, kaip Kierkegaardo voras, tuštumoje, blokšdamasis į visas kryptis, bet niekur nenueidamas. Egoistas negali būti kultūrininkas.

Žmogus Gamtos apleistyje, užtikdamas save jos atvirumoje kaip benamį, perima save savo globon ir formuoja savąją aplinką, sykiu išvystydamas ir savuosius potencialus. Šitoks žmogaus savęs atbaigimo bei realizavimo procesas yra kultūra.

Žmogiškoji kultūrinio pasaulio statyba kaip tik ir yra galima ne dėl to, kad pats žmogus yra kūrybingumo šaltinis, bet dėlto, kad jis yra atviras Gamtos kūrybingumo versmei. Žmogus, nebūdamas dar paleistas į jokį specifinį savos būsenos kelią, dar, tarsi, tebėra sulaikytas viską kuriančios (tikriau atskleidžiančios) Gamtos įščiuose. Šitie įsčiai — Gamtos kūrybingumo daugiakryptė versmė — ir yra Gamtos atvirumą; Gamta pati įžengia į atvirumą — į žmogaus kultūrinį pasaulį. Būdamas atviras Gamtos atvirumai, žmogus pats yra kūrybingas: jis savame kultūriniame pasaulyje gali atskleisti visokeriopas realybes.

Šitokią žmogaus atvirumo iliustraciją galime stebėti paprasčiausiuose žmogaus gyvenimo vyksmuose. Matydamas upės srovės jėgą, nešančią sunkius rąstus, žmogus pasidaro plaustą ir perkelia savo nepanešamus krūvius iš vietos į vietą. Matydamas augmeniją, tarpstančią drėgnoje ir juodžemingoje aikštėje, jis įsirengia sau juodžemingą plotą prie savo namų ir jį drėkindamas užsiaugina sau gerą derlių: jis 'išranda' daržą. Jausdamas palaimingą ugnies šilimą šaltą dieną, jis įsirengia ugniavietę savo oloje ar grytelėje, ją taip apšildydamas. Stebėdamas miško, laukų, saulės, dangaus ir vandenų spalvas, jis spalvomis pats dabina savąją aplinką. Nuolat matydamas pumpurus, besiskleidžiančius ir harmoningas gyvulių figūras, jis ima piešti, drožinėti iš medžio ar kalti iš akmens įvairius augalų, gyvulių ar ir žmonių įvaizdžius. Girdėdamas harmoningus garsus gamtoje, jis ištempia stygas ir, jas virpindamas, kuria muzikinius garsus, imituojančius gamtoje girdimus. Jeigu žmogus būtų užskleistas kokioje pilkoje, begarsėje tuštumoje, jis nieko nepagamintų, nieko nesukurtų, ir kultūros nebūtų; kultūra neįvyktų.

Realybėje vyksmai niekad nėra nuo vienas kito izoliuoti. Taipgi ir jų suvokimas yra galimas ne jų izoliuotume, bet jų radimesi visumos atvirumoje. Savo pažinimu žmogus pačioj pradžioj nepagauna pavienių veiksnių ar elementų, kuriuos jis vėliau sudėstytų į visumą ar visumas. Jis iš viso tik gali pagauti pavienį veiksnį ar elementą, kaip vienaip ar kitaip prasmingą, tik dėl to, kad jis sykiu, tikriau jau prieš tai, žino viską įprasminančią visumą.

Žmogus, kaip kultūros kūrėjas, yra toks dėka savo atvirumo visumai (galutinajai realybei), kurioje jis užtinka betkokias apibrėžtybes — tai kas yra uždara savyje. Žmogus gali būti atviras įvairiems pasaulio veiksniams — išorinėms ar vidinėms realybėms, kas tuo pačiu reiškia įvairioms apibrėžtybėms, — tik būdamas visų pirma atviras realybės visumai, galutinai realybei, — atviras neapibrėžtybei. Kultūrą grindžia responsyvus atviros būtybės buvojimas galutinosios realybės (Gamtos) atvirumoje — buvojimas pasaulyje — joje užtinkant įvairiausias apibrėžtybes, įskaitant ir save, tačiau kaip apibrėžtybę atvirą neapibrėžtybei — galutinai realybei.

Galutinoji realybė, išryškinta čia kaip Gamta, kaip visuma nėra visų apibrėžtybių suma. Ji, kaip atvirumą, yra neapibrėžtybė kaipo tokia. Heideggerio filosofijoj šitaip čia suprasta Gamta, jos atvirumą (pasaulis), yra vadinama Būtimi (ar ir pasauliu), o apibrėžtybes, užtinkamos Būties (pasaulio) atvirumoje, yra būtybės. Asmenybiškumas pagal Heideggerį, išreikštas žodžiu Dasein, arba žodžių junginiu 'buvimas-pasaulyje' (In-der-Welt-sein), kaip tik ir reiškia buvojimą pasaulyje, kaip Būties atvirumoje.

Šituo kryptelėjimu į šias būdingas Heideggerio filosofijos sąvokas, čia norima pabrėžti reikšmingą (esminį) galutinos realybės skirtumą nuo viso to, kas jos atvirumoje randasi ar atsiskleidžia. Gamta, nebūdama būtybiškai apčiuopiama, suvokiama ir tuo pačiu lengvai prieinama realybė, būdama tačiau jų versmė, jas atskleidžianti savo atvirumoje, begaliniai skiriasi nuo visų šitų apibrėžtybių. Iš čia ir asmenybiškumas, buvimas savimi, kaip sąsaja su galutina realybe, reiškia taipgi ir žmogaus begalinį skirtumą nuo apibrėžtybių, jam taipgi esant paženklintam neapibrėžtumo žyme (dvasingumu). Neveltui tad Kierkegaardas gali sakyti: "Šalia Dievo nieko nėra taip amžino kaip asmenybiškumas."2

Svarstant Peerą Gintą (pirmame skyriuje) kaip asmenybiškumo, buvimo savimi, stokojantį, neišvengiamai teko išryškinti buvimo savimi (asmenybiškumo) sampratą. Ši buvo formuluojama kaip žmogaus sąsaja su Gamta, suprasta, kaip pasaulio atvirumą. Žvelgiant gi į Brandą — "Brando" dramos įspūdingą herojų — nuolat iškyla jo nepaliaujama sąsaja su Dievu, pabrėžiant, kad žmogaus paskirtis, realizuojant savo aukštesnįjį buvimą savimi (jo besąlyginį pasidavimą Dievo valiai) neišvengiamai reiškia pasaulio išsižadėjimą. Šituo asmenybiškumo klausimas komplikuojasi.

Savęs realizavimas pagal Kierkegaardą ir tuo pačiu pagal Ibseną vyksta per rinkimąsi. Kas renkasi savo gyvenimo kelią, tas eina vienokia ar kitokia savęs vystymo, savęs kūrybinio formavimo kryptimi. Iš Peero Gynto atvejo matyti, kad rinkimasis nebūtinai vyksta pagal kokias aiškiai duotas moralines normas — pagal kokią moralinę doktriną. Norėdamas būti savimi, žmogus nebūtinai turi rinktis religinį bei dorovinį kelią. Veltui gyvena ne nusidėjėlis, nukrypęs nuo dorovinių normų, bet asmuo, kuris, atmesdamas moralinį bei religinį kelią, sykiu nesirenka nieko nuodėmingo — nieko tikra prasme nemoralaus.

Išklausęs Peero savęs apibūdinimą — savo, neva, nuodėmingo gyvenimo pavyzdžiais, jo miške sutiktas velnias, jam aiškiai pasakė, kad tokios 'nuodėmės' tėra tik šlamštas, dėl kurio brangus pragaro kuras negali būti eikvojamas. Būti savimi reiškia, nebūnant vien tik nuliu, turėti kokį nors asmenybiškumo svorį — ar jis būtų pozityvus (dorovingas) ar negatyvus (ydingas). Peeras Gyntas tokio svorio neturėjo.

Žmogus perima save iš Gamtos kaip gležną, beformį, neapdirbtą (neasmenybišką). Jo užduotis yra perimti save ne savęs išlaikymui savame gležnume, bet savęs kūrybingam formavimui, save atbaigiant. Konkrečių savęs atbaigimo nurodymų "Peero Gynto" dramoje nepateikta.

Peerui Gyntui — nevykėliui savęs formavime — Ibsenas priešpastato Brandą to paties vardo dramoje. Brandas reprezentuoja kraštutiniai realizuotą savęs formavimo, asmenybiškumo įgyvendinimo bei realizavimo personažą.

Čia svarbu įsidėmėti, kad Peeras Gyntas stokojo asmenybiškumo, būdamas uždaras savyje, t.y. savame, jam Gamtos duotame gležnume. Gyvuliui būti uždaram savo aplinkoje yra "sveika", nes jis yra jai paruoštas. Žmogus gi savame gležnume ar savame neturėjime savojo stuburo yra, anot Kierkegaardo, apgailėtinoje padėtyje. Šitokioje padėtyje jis negali atlikti savo gyvenimo misijos. "Tegu kiti skundžiasi, kad mūsų amžius yra nedoras. Pagal mano nusiskundimą, jis yra apgailėtinas. Žmogaus mintys yra be turinio ir ištižę .... Jos yra tiek apgailėtinos, kad jos tikra prasme nebegali būti nuodėmingos."3

Jeigu Peeras Gyntas buvo uždaras, kovingai neįžengdamas į pasaulį ir tuo pareikšdamas savo apgailėtiną be .tuburiškumą, Brandas, priešingai, ėjo į tolius, į galutiniausiąs atvirumas, manifestuodamas tuo pačiu savo pergalingą ryžtą — savo turėjimą tvirto stuburo. Kai Peeras net neįžengė į pasaulį, Brandas ji peržengė, jo išsižadėdamas ir įeidamas į sąsają su pačia begalybe — Dievu. Jeigu Peeras Gyntas stokojo savęs, nerealizuodamas savęs pasaulyje, Gamtos atvirumoje, Brandas, matomai, netgi peržengė save savęs realizavime, peržengdamas Gamtą ir pasaulį.

Tikimasi, kad ši asmenybiškumo problemos komplikacija bent dalinai ims išsiristi ar aiškėti šio skyriaus svarstymų eigoje.

1. Fabula
Brandas, jaunas dvasiškis, keliavo pavojingais kalnų takais pagal kalnų srautus su dar neištirpusiais sniegais ir ledais pakraščiuose. Žemiau aikštėje jis pamatė ranka rankon susikibusius, žaismingai bėgančius jaunuolį ir mergaitę — Einarą ir Agnę. Einaras ir Brandas kits kitą atpažino kaip vaikystės mokslo draugus. Jų pokalbyje paaiškėjo, kad Einaras dabar buvo menininkas, atėjęs čia tapyti kalnų vaizdų. Agnė čia atvyko su grupe kitų. Ji mėgo gamtą, grožį ir gyvenimą. Juodu čia susipažino, įsimylėjo ir sutarė vesti. Jie buvo pakeliui į fiordą. Iš ten jie laivu keliaus į miestą, kame įvyks jų vestuvės.

Brandas pasisakė irgi einąs, kad ir kitu keliu, į miestą bet ne kokiam pokyliui, o į senojo Dievo laidotuves — Dievo, kurį šių laikų žmonės, įskaitant ir Einarą su Agne, vadina "savuoju" Dievu. Šis "visų lėkštų, prie žemės prisirišusių, vergiškų žmogystų Dievas bus pašarvotas ir, visiems pamatant, įdėtas į karstą ir nuleistas į kapą. Jau laikas jums žinoti, kad jis negalavo virš tūkstančio metų."4

Pagal Brandą senasis Dievas yra atlaidus. Jis laiko vieną akį užmerktą tarsi tam, kad nematytų žmonių nuodėmių. Toks Dievas toleruoja žmones, kurie nenori tikėjimo realizuoti savo gyvenime. Brando naujasis Dievas yra griežtas ir neatlaidus. Gyvenimas ir tikėjimas jam turi būti viena.

Palikes Einarą su Agne, Brandas nuėjo tolyn į kalnus. Nuo jų aukštumų jis matė slėnyje bažnytėlę ir žmones, susibūrusius prie jos. Kokie menki jie atrodė Brandui. Ju malda buvo: "Duoki šiandie mums duonos kasdieninės."5 Patys jie nesirengė ką duoti ar kam aukotis. Tas bažnytkaimis žemai buvo vietą, kame Brandas gimė ir augo. Pasilikti tarp tų žmonių Brandas nejautė jokio noro.

Čia, kalnuose, Brandas pamatė penkiolikos metų mergaitę — laukinę Gerdą. Ji svaidė akmenis į ją bepuolantį didžiulį vanagą. Brando klausiama, kur ji einanti, Gerda atsakė: "Į bažnyčią!" Kai Brandas, rodydamas į slėnį, pasakė, kad bažnyčia esanti tenai, ji pareiškė jam, kad toji bažnytėlė esanti maža ir bjauri. Ji einanti į didžiąją bažnyčią, aukštyn. Jos bažnyčia esanti pastatyta iš sniego ir ledų. Dabar Brandas prisiminė, kad, jam esant vaiku, jis buvo girdėjęs apie "Ledo Katedrą", kuri buvo giliai įsirėžusiame kalnų slėnyje ir kurios grindys buvo užšalęs ežeras.6

Brandas atkalbėjo Gerdą, perspėdamas apie jai gresiančius pavojus toje gamtos šventykloje. Ši, užuot klausiusi, kvietė jį eiti su ja: "Eiki su manimi. Tenai kriokliai ir sniego griūtys gieda mišias. Vėjas sako pamokslus, kaukdamas palei ledines sienas. Ir vanagas negali patekti į ją. Jis neria žemyn iki Juodosios Viršūnės ir tupi tenai ant manosios bažnyčios bokšto kaip bjauri vėjo rodyklė."7 Jie išsiskyrė. Nueidamas Brandas pasakė Gerdai: "Laukinė yra tavoji prigimtis; laukinė tavoji siela, vargšas, sulaužytas instrumente."8

Brandas susimąstė. Einaras, lengvapėdiškai žvelgiąs į gyvenimą, kupiną džiaugsmo; slėnio žmonės savo dvasiniame bukume siekią tik sau naudos; ir dabar mergaitė, idealizuojanti didingą Gamtą — visi jie Brando požiūriu stokojo tikrojo tikėjimo. Brandas ryžosi kovoti su visom tokiom blogio apraiškom. Jis nusileido į slėnį.

Bažnytkaimyje buvo prisirinkę daug žmonių. Burmistras dalino vietiniams maistą. Didelė sausra ir po jos potvynis privedė kraštą prie bado. Daugelis mirė. Tuo laiku dangus greitai niaukėsi, ir visi matė, kad artėja audra. Fiorde vanduo ėmė šėlti. Tarp susirinkusių čia buvo ir Einaras su Agne.

Staiga iš kažkur atsiradusi moteris šaukėsi pagalbos. Jai buvo reikalingas kunigas. Paaiškėjo, kad ši moteris gyveno kitapus fiordo. Ji buvo trijų vaikų motina. Jos vyras, matydamas savo mažytį vaiką mirštantį badu, prarado pusiausvyrą ir pamišimo siautulyje užmušė jį. Po to šitoj klaikoj jis pats bandė nusižudyti. "Jis nebegali gyventi", kalbėjo moteris, "ir neišdrįsta mirti. Jis guli apsikabinės savo vaikelio kūnelį, rėkdamas velnio vardą."9

JADVYGA PAUKŠTIENĖ
CHICAGOS MIESTAS SEKAMADIENĮ
(Akvarelė. 1982), Nuotr. J. Tamulaičio

Suprasdamas sielos gelbėjimo svarbą mirties valandoje, Brandas lipo į valtį, kad perplauktų fiordą. Jam reikėjo nors vieno vyro padėti persiirti per audroje šėlstantį fiordą. Niekas neišdrįso rizikuoti gyvybe. Net ir pati moteris atsisakė irtis su Brandu. Agnė, kuriai Brandas buvo padaręs stiprų įspūdį jau nuo pirmo jų susitikimo kalnuose, kreipėsi į Einarą, prašydama jį padėti Brandui šitokios svarbos žygyje. Kai Einaras atsisakė, Agnė pati sėdo į valtį. Tuoj pat valtis dingo putojančio fiordo dulksnoje. Kelionė pavyko ir mirštančiajam buvo suteiktas paskutinis sakramentas. Audra nutilo.

Netoli gyvenusi Brando motina, sužinojusi sūnų esanti čia, atėjusi pabarė jį už rizikavimą savo gyvybe, jam persikeliant per fiordą tokioje audroje. Būdamas jos vienturtis sūnus, jis turįs išlikti, kad paveldėtų jos turtą bei vardą ir vėliau jį perduotų savo ainiams.

Tarp Brando ir jo motinos santykiai buvo šalti. Motina mėgo ir mylėjo turtą. Brandas mažai iš jos patyrė motiniškos meilės ir pats jos mažai jautė jai. Motina, dar jauna būdama, buvo pamilusi neturtingą savo kaimo vaikiną. Tėvo patarta, ji ištekėjo už nemylimo ir seno, bet turtingo vyro. Jai atmetus meilę, šios nebuvo ir jos šeimos židinyje. Jausdama, kad jos pasirinkimas buvo nuodėmė, ji išleido savo vienturtį sūnų į kunigus, kad jis, kai ateis laikas, išgelbėtų jos sielą. "Kai ateis laikai," sakė ji Brandui, tu turėsi pasirūpinti mano siela už paveldėjimą."10
 
Brandas prižadėjo motinai ateiti pas ją kaip sūnus ir kaip kunigas, kai jai teks suvesti sąskaitas su gyvenimu, — su viena sąlyga: "Tu turėsi išsižadėti visko, kas tave riša prie šio pasaulio, ir nuoga eiti į savo kapą."11 Šita sąlyga nugąsdino motiną, kuri visą gyvenimą taip labai buvo prisirišusi prie savo turto. Ar ji sutiko su Brando pastatyta jai sąlyga, ar ją tik atidėjo, iš jos atsakymo tai nebuvo aiškiai matyti: "Jeigu man reiks prarasti viską, ką aš turiu, kalbėjo ji Brandui, tai bent leiski man tai turėti tiek ilgai, kiek aš galiu."12

Motinai nuėjus, Brandas likosi su Agne, kurios esybės formavimesi šios dienos išgyvenimai atnešė esminio lūžio. Tuo laiku pasirodęs Einaras pareikalavo iš Brando grąžinti jam Agnę. Brandas nesikišo į Agnės apsisprendimą savojo gyvenimo formavime. Savo apsisprendimą Agnė pareiškė atsakymu Einami: "Jis (Brandas) yra mano mokytojas, mano brolis ir mano draugas. Aš jo nepaliksiu."13

Ne tik Agnei, bet ir visiems šios vietos gyventojams, Brando drąsa ir pasišventimas artimui padarė gilų įspūdį. "Kas jis bebūtų, kalbėjo vienas iš jų, jis yra vyras — ryžtingas ir stiprus! Ir drąsus!" "Šitokio kunigo mums reikia" pritarė jam kitas. "Taip. Šitokio kunigo mums reikia!" pritarė visi kiti.14 Taip apsisprendę žmonės, paprašė Brandą būti jų kunigu. Brandas tuoj pat nesutiko.

Tai buvo dėl to, kad jo ankstesnis apsisprendimas buvo išeiti į plačius pasaulio vandenis, o ne dirbti savo tėviškės pasaulio ankštumoje. Paskutinieji išgyvenimai ir jame atnešė lūžį, kad ir ne esminį. Jis, pajusdamas įsipareigojimą saviesiems ir savosios kilmės užkampiui, įžvelgė, kad jo pašaukimas buvo likti prie savo pradinio buvimo savimi šaknų ir tada palaipsniui įgyvendinti savo galutiną buvimą savimi. Kai Agnė priminė Brandui apie jo planus eiti į plačią visuomenę ir laidoti joje senąjį Dievą, jis jai atsakė: "Aš laidosiu jį! Tačiau paslaptingai kiekvieno žmogaus sieloje, o ne atvirai visiems matant. Anksčiau aš maniau, kad aš žinau būdą kaip išgydyti žmonijos ligą. Aš klydau! Dabar aš matau, kad žmogus gali būti transformuotas ne žėrinčiais žygiais, bet valingumu. Tik žmogaus valia gali arba išlaisvinti, arba pasmerkti jį."15 Brando apsisprendimas buvo liktis vietoje ir būti vietos žmonių kunigu.

Kai Brandas jau trejus metus gyveno šaltoje stataus fiordo kalno ūksmėje, jis pajuto, kad jo žmonos Agnės veidai pabalo. "Ši vieta yra šalta ir nesvetinga," kalbėjo jis jai. "Tavo skruostų rožė nuvyto; tavo švelni siela šąla. Saulė niekad nesušildo šito namo". "Ji šiltai ir švelniai spindi ant anapus gulinčio kalno šlaito," atsakė jam Agnė. "Tiktai vasarą," tęsė Brandas. "Ji niekad nepasiekia slėnio!"16 Šita drėgna, šalta ir tamsi aplinkc kėlė nerimą tiek Brantui ir tiek Agnei. Juodu buvo susirūpinę savo sūnelio Ulfo sveikata.

Savuoju sielovados darbu Brandas realizavo savąjį buvimą savimi, sykiu duodamas pavyzdį savo parapiečiams, kad ir jų buvimo savimi realizavime yra reikalingas pasiaukojimas. Šitokia Brando laikysena jokiu būdu nereiškė jo stokojimo meilės. Agnė žinojo, kad Brandas yra giliai mylįs asmuo. "Kokia gili meilė slypi jo sieloje",17 kalbėjo ji, matydama ji klūpantį prie sergančio Ulfo lovelės. Žmonėms gi, kurie jo taip artimai nepažino, kaip Agnė, Brandas darė kieto, valingo, meilės stokojančio individo įspūdį.

Kai gydytojas, eidamas pas sergančią Brando motiną, užsuko pas Brandą kviesdamas ir jį sykiu eiti, šis atsisakė. Jis atsisakė, žinodamas, kad, kol motina jo nekviečia, tol ji dar nėra apsisprendusi atgailauti. Rūsčiai žiūrėdamas į Brandą, gydytojas jam pasakė: "Sąskaitybos knygoje tavo valios stiprybės užskaitų lapas yra pilnas, bet, kunige, tavo meilės sąskaita yra tuščias, baltas puslapis."18

Žinodamas, kad motina serga, Brandas su nekantrumu laukė jos pasiuntinio, kviečiančio jį prie jos mirties patalo. Jis ne tiek rūpinosi jos pasveikimu, kiek jos sielos išgelbėjimu. Pagaliau atėjęs pasiuntinys jam pranešė, kad jo motina atgailauja ir sutinka atiduoti pusę savo turto; ji nori, kad sūnus jai suteiktų sakramentą. Brandas liepė pasiuntiniui grįžti su atsakymu: "Nebus kunigo! Nebus sakramento!" 19 "Viskas arba nieko!" — buvo Brando gyvenimo, jo Dievo valios vykdymo, šūkis.

Pasiuntiniui dar nenuėjus, paskubomis atėjo antrasis pasiuntinys ir pranešė, kad mirštančioji sutinka atiduoti devynis dešimtadalius savo turto. Brando atsakymas buvo tas pats: "Nėra kunigo! Nėra sakramento!" "Betgi, kunige," kalbėjo Brandui pirmasis pasiuntinys su išgąsčiu, ji tave pagimdė. "Eiki", tarė jam Brandas, "ir pasakyki jai, kad stalas Duonai ir Vynui turi būti tyras ".20

Ulfas, Brando ir Agnės sūnelis, sirgo. Kalbėdamas apie fiordą, kurio šlaite stovėjo klebonija, gydytojas Brandui dėstė: "Čia nėra šviesos, nė saulės. Vėjas pučia, kaip nuo ašigalio. Šalta migla niekad nepakyla aukštyn. Vaikas yra silpnas. Dar viena žiema čia, jam reiškia galą. Eiki iš čia! Išsikraustyki iš čia, ir jūsų sūnus gyvens. Bet skubėki! Jei gali — dar rytoj!"21

Brandas apsisprendė keltis į pietus. Kai jis ir Agnė su Ulfu ant rankų tolinosi nuo namo, eidami link vartų, pasirodė Gerda. Ji kliedinčiai kalbėjo Brandui: "Mano vanagas nėrė žemyn nuo Juodosios Viršūnės pagal kalno šlaitą — pakamanotas, pabalnotas, laukinis ir piktas, švilpdamas žemyn su vakaro vėju. Ant jo nugaros žmogus sėdėjo. Kunigas! Tai buvo kunigas. Kaimo bažnyčia dabar stovi tuščia, užrakinta ir užbarikaduota. Jos laikas pasibaigė! Ji bjauri dabar. Dabar atėjo manosios bažnyčios laikas. Joje stovi mano kunigas, didelis ir tvirtas, savo baltame, iš ledų išaustame apsiauste."22 Brandas vijo Gerdą šalin, sakydamas, kad jos kalba yra kalba apie stabus. "Stabus!" sušuko Gerda, rodydama į apklotą susuptą vaikutį. "Štai čia yra stabas. Ar matai jį? Ar matai tas rankutes ir kojytes kyšančias iš po apkloto? Žmogau, štai čia yra stabas!"23

Giliai paveiktas, Brandas sunkiai prabilo į žmoną: "Agne! Agne! Bijausi, kad kas nors didesnis pasiuntė ją mums.'^4 Jie grįžo namo. Prieš jiems įeinant į namą, Agnė pakėlė vaiką aukštai ant rankų ir sušuko: "O Dieve, šitą auką, kurią tu drįsti reikalauti iš manęs, aš išdrįstu pakelti link Tavo dangaus. Veski mane per gyvenimo ugnį!"25

Gal čia reikėtų paminėti, kad Gerdos susijimas su Brandu siekė ankstyvus laikus. Brando motinos atstumtasis jos mylimasis, savo nelaimingos meilės neviltyje vedė čigonę. Jų duktė ir buvo Gerda.

Ulfas mirė.

Savo gyvenimo apsisprendimuose Agnė paklusniai sekė Brandą, kaip savo dvasios vadovą. Brandas, reikalaudamas iš jos (kaip ir iš visų savo parapiečių) visko arba nieko, pabrėžė jai, kad bet koks prisirišimas prie sau brangių pasaulio vertybių neturi žmogaus nukreipti nuo jo pilnutinio atsidavimo Dievui. Kai pasaulio vertybė tampa pakaitalu Dievui, ji tampa stabu.

Kai Kalėdų išvakarėse Agnė pratrynė lango rasą, kad Ulfas iš savo kapo matytų kambaryje degančias kalėdines šviesas, Brandas liepė jai uždaryti langines. Kai tą pat vakarą ji kilojo sūnelio drabužėlius kaip jai brangias relikvijas, Brandas liepė visus juos atiduoti čigonei, kuri kaip tik buvo atėjusi ir maldavo drabužėlių savo pusnuogiam vaikučiui.

Besąlyginis Dievo valios vykdymas reikalauja besąlyginio išsižadėjimo. Sielvartavimas dėl prarasto brangaus dalyko reiškia stabmeldystę. "Tavo auka yra bevertė , sakė Bradas Agnei, Jeigu tu sielvartauji!"26

Viską praradusi ir visko išsižadėjusį, Agnė pajuto siaubą ir sykiu tarsi išsilaisvinimą. Ji pajuto siaubą, nes suprato, kad šitoks besąlyginis visko išsižadėjimas yra tolygus mirčiai. "Dabar tie Šventraščio žodžiai , pasakė ji Brandui, atsiveria prieš mane, kaip gili bedugnė". "Kokie žodžiai? — klausė jis. "Tas miršta, kuris pažvelgia į Jehovą veidas veidan,"27 — pasakė ji.

Agnė pajuto laisvę, kaip išsilaisvinimą iš pasaulio, jai paliekant viską, kas jai buvo miela ir brangu jame, ir tuo pačiu jai tarsi jau žvelgiant į dievišką rytojų. Kai Agnė čigonei atidavė Ulfo kepurėlę, kurią ji buvo užslėpusi, norėdama turėti nors vieną jai taip brangaus sūnelio relikviją, ji pajuto ta pilnutinį išsilaisvinimą. "Aš esu laisva, Brandai! Aš esu laisva!" — šaukė bemaž linksmai. "Tamsa praėjo", tęsė ji. Miglos nuslinko tolyn. Debesys nuėjo. Žiūrėdama per nakties tamsą, aš matau rytojų."28 Į naują rytojų (naują buvimą savimi) žengdama, Agnė žengė į mirtį. Iš jos žodžių Brandas suprato jos savosios mirties nuovoką. Jis suprato, kad "pergalių pergalė reiškia viską prarasti. Tik tai, kas prarasta, liekasi amžinai."29 Agnė išlaikė gyvenimo bandymą, ir dabar atėjo Brando eilė jį išlaikyti. "Dabar 'Viskas ar nieko' našta krinta ant tavęs", Agnė kalbėjo Brandui. "Dabar tu stovi rinkimosi slėnyje!"30

Po trumpo laiko Agnė mirė, nepakeldama ne tiek nesvetingos fizinės aplinkos, kiek sukrečiančių dvasinių išgyvenimų.

Brandas ryžosi savomis lėšomis (savo paveldėjimo pinigais) pastatyti naują, erdvią bažnyčią savo parapiečiams, nugriaudamas senąją, mažą, Gerdos vadinamą "bjauria". Kai jis savo sumanymą pareiškė bažnytkaimio burmistrui, sakydamas, kad senoji bažnytėlė per maža, "Permaža?", nustebo burmistras, aš niekad nesu matęs jos pilnos!" Brandas jam atrėžė, kad ji yra per maža dėl to, kad "joje nėra pakankamai erdvės net vienai vienintelei sielai pakilti."31

Brandas norėjo didingos bažnyčios, aprėpiančios gyvenimą ir tikėjimą. Kai naujoji, didelė, bažnyčia buvo užbaigta ir atėjo jos iškilmingo atidarymo diena, Brandas savyje jautė apsivylimą ja: esminiai jam ji buvo tokia pat, kaip senoji. "Mes tik iškeitėme vieną melą kitu," kalbėjo jis burmistrui. "Būdavo sakoma: 'kokia sena yra mūsų bažnyčia!', o dabar jie šaukia: 'kokia didelė! kokia nuostabi ji yra!"32 Brandas suprato, kad ir šitoje didelėje bažnyčioje sielai buvo per ankšta.

Į iškilmes atvažiavo aukšto rango bažnyčios pareigūnas (provostas) iš didmiesčio. Pareigūnas įtikinėjo Brandą, kad jis turi rūpintis visais gerais krikščionimis, padarydamas juos gerais valstiečiais (piliečiais). Kiek jam tekę girdėti, Brandas naikinąs jų lygybę, vertindamas kiekvieną savo parapietį individualiai. "Mes norime, kad visi žmonės būtų lygūs," kalbėjo jis Brandui. "Tu gi traktuodamas kiekvieną individualiai/ sukuri nelygybę, kokios anksčiau nebuvo. Lig šiol kiekvienas žmogus, paprasčiausiai, buvo Bažnyčios narys. Tu išmokei jį žiūrėti į save kaip į individą, kuriam reikalingas savitas traktavimas. Visa tai veda į baimingą sąmyšį. Tikriausias būdas žmogui sunaikinti yra jį paversti individu."33 Šitokia pažiūra buvo priešingybė Brando pagrindiniams įsitikinimams. Pats būdamas individualistas, Brandas mokė, kad kiekvienas žmogus turi žvelgti į amžinybę ir pats eiti savo paskirties keliu.

Jausdamasis vienišas ir nesuprastas, jis pamatė ateinantį Einarą. Šis buvo apsirengęs juodais misionieriaus drabužiais ir sakėsi esąs pakely į Afriką skelbti Dievo žodžio. Kaip Dievo tarnas, dabar jis radęs ramybę ir gyvenimo prasmę.

Brandui užsiminus apie Agnę, Einaras, lyg pabusdamas, pasakė: "O! Ta jauna moteris! Ji tad laikė mane besipriešinantį savo teismų tinkle. Tai buvo dar prieš man tampant tikrojo tikėjimo nuskaidrintu."34 Brandas pasakojo Einami, kad jis Agnę vedė, turėjo su ja sūnelį ir kad jis gyveno su jais turiningą, pilną palaimos ir skausmų, gyvenimą; jis pasakojo toliau, kad jie abu mirė, ir dabar žolė auga ant juodviejų vienas' šalia kito gulinčių kapų; ir sykiu jis pabrėžė, kad Agnė mirė su dėkingumu Dievui už viską, ką jai gyvenimas davė ir vėl atsiėmė. Į tai Einaro atsakymas buvo, kad visa tai yra nereikšmingas paviršutiniškumas ir tuštybė. "Koks gi buvo jos tikėjimas?" — klausė jis Brandą. Šiam pasakius, kad Agnės tikėjimas buvo nesvyruojančiai tvirtas į savąjį Dievą, Einaras pažėrė Brandui: "Jos Dievas negali jos išganyti. Ji yra pasmerkta!"35 Einami Dievas buvo vienodai visų. Turėjimas savojo Dievo jam reiškė stabmeldystę. Šitokia savo pažiūra ir Einaras įsirikiavo i eiles tų, kurie Brando nesuprato.

Savo kalboje iškilmių metu Brandas susirinkusiems atskleidė savo apsivylimą naująja bažnyčia. "Aš svajojau, kalbėjo jis, pastatyti bažnyčią taip didingą, kad ji apimtų ne tik tikėjimą ir doktriną, bet viską gyvenime, ką Dievas yra davęs kaip gyvenimo dalią. Dienos triūsas, vakaro poilsis, nakties sielvartas, liepsnojantys jaunatvės susižavėjimai; upė tekanti žemiau, krioklys, kuris ūžia tarp uolų, audros riksmas ir švelnus ošimas, atsklindąs nuo jūros — visa tai turėtų būti viena su Dievo Žodžiu, su vargonų muzika ir žmonių giesme.

Brandas kvietė žmones sekti juo į didingą gyvenimo šventyklą — į Gamtą, šitaip apibūdindamas ją: "Mūsų bažnyčia yra beribė. Ji neturi sienų. Jos grindys yra žalioji žemė, pelkynai, pievos, jūra, fiordas. Tik dangus gali aprėpti ją — būti jos stogu. Tenai gyvenimas ir tikėjimas sutirps į viena."37 "Padarykite žemę jūsų šventykla,"38 šaukė Brandas žmonėms.

Žmonės pradžioje entuziastiškai sekė Brandu, jam vedant juos į kalnus. Vėliau ėmė rastis svyruojančių, pavargstančių ir nebetikrų Brando skelbiamomis tiesomis. Jie ėmė klausti Brandą: "Pirmiausia, kaip ilgai mes turėsime kovoti? Antra, kiek tai mums atseis? Trečia, koks gi bus mums mūsų atlyginimas?"39 Brandas jiems atsakė: "Kaip ilgai jūs turėsite kovoti? Iki jūsų mirties! Kiek tai jums kainuos? Viskas, ką jūs laikote sau brangaus! Jūsų atlyginimas? Nauja valia — nutyrinta ir tvirta, naujas tikėjimas, dvasinis vientisumas! Erškėčių vainikas! Tai bus jūsų atpildas!"39

Tai girdėdama, minia ėmė maištauti, apkaltindama Brandą jų išdavimu. Kaip tik tuo momentu atskubėjo iš pakalnės bunnistras, paskelbdamas žmonėms, kad milijonai žuvų atplaukė į fiordą, o tai visiems reiškia praturtėjimą. Apmėtę Brandą akmenimis, žmonės grįžo namo. Kiek jis taip neseniai dar buvo toks didus jų akyse, tiek jis dabar pasidarė niekingas: be pasigailėjimo atsisakęs suteikti paskutinį sakramentą savo mirštančiai motinai ir, kas blogiausia, būdamas savo sūnaus ir žmonos užmušėju.

Brandas ėjo vienas. Jis atsirado kalnais apsuptoje aikštėje. Pasirodė Gerda, nešina šautuvu. Ji persekiojo vanagą, pasiryžusi jį nušauti. Iš Gerdos Brandas sužinojo, kad jis yra jos išgarbintoj .Ledo Katedroj. "Pagaliau tu atėjai į mano šventyklą,"40 pasakė ji Brandui.

Gerda pamatė vanagą tupinti kalno viršūnėje. Ji šovė. Pataikė, ir vanagas riedėjo žemyn. Pasigirdo galingas ūžesys. Šūvio garso užjudinti sniegynai ėmė virsti. Brandas, matydamas sniego griūtį, sušuko: "Atsakyki man, Dieve, dabar, mirties momentu: jeigu ne per savo valią, kaip kitaip žmogus gali būti išganytas?"41 Kai griūtis viską palaidojo, pripildydama sniegu visą slėnį, pasigirdo balsas: "Jis yra meilės Dievas!"42

(Bus daugiau)

1.    Henrik Ibsen, Peer Gynt (New York: Penguin Books, Ltd., 1980), p. 115.

2.    Soren Kierkegaard, Fear and Trembling & The Sickness unto Death (Garden City, N.Y.: Doubleday & Co., Inc., 1954), p. 186.

3.    Soren Kierkegaard, Either-Or, Vol. II (Garden City, N.Y.: Doubleday & Co., Inc., 1959), p. 27.

4.    Henrik Ibsen, Brand (Garden City, N.Y.: Doubleday & Co. Inc., 1960), p. 59.

5.    Ten pat, p. 65.

6.    Ten pat, p. 66.

7.    Ten pat, p. 67.

8.    Ten pat

9.    Ten pat, p. 72.

10.    Ten pat, p. 83.

11.    Ten pat, p. 84.

12.    Ten pat, p. 85.

13.    Ten pat, p. 87.

14.    Ten pat, p. 75.
 
15.    Ten pat, p. 86.

16.    Ten pat, p. 90.

17.    Ten pat, p. 95.

18.    Ten pat, p. 94.

19.    Ten pat, p. 96.

20.    Ten pat, p. 97.

21'    Ten pat, p. 102.

22.    Ten pat, p. 105.

23.    Ten pat

24.    Ten pat

25.    Ten pat, p. 107.

26.    Ten pat, p. 120.

27.    Ten pat

28.    Ten pat, p. 125.

29.    Ten pat, p. 127.

30.    Ten pat, p. 126.

31.    Ten pat, p. 116.

32.    Ten pat, p. 133.

33.    Ten pat, p. 135.

34.    Ten pat, p. 138.

35.    Ten pat, p. 139.

36.    Ten pat, p. 14 L

37.    Ten pat, p. 142.

38.    Ten pat, P. 143.

39.    Ten pat, p. 145.

40.    Ten pat, p. 155.

41.    Ten pat, p. 157.

42.    Ten pat


JADVYGA PAUKŠTIENĖ    PO BŪSIMO KARO (aliejus). 1978