IVANAS TURGENEVAS Spausdinti

Red. kun. Kęstutis Trimakas, Ph.D., S.T.L.

Šimtmečiui nuo jo mirties suėjus

1983 m. spalio 3 d. sukako 100 metų nuo rusų rašytojo Ivano Turgenevo mirties Burživale, netoli Paryžiaus. Mat rašytojas didelę savo gyvenimo dalį praleido Vakarų Europoje. Jo palaikai grįžo į Rusiją ir buvo palaidoti Peterburge.

Turgenevas gimė 1818 m. Spasskoje, Tūlos gubernijoje, bajorų šeimoje. Pradinį ir vidurinį išsilavinimą gavo pas namų mokytojus, kurie daugiausia buvo užsieniečiai. Todėl jau vaikystėje būsimasis rašytojas išmoksta prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas. 1850 m. mirus Turgenevo motinai, jis paveldėjimo keliu tampa turtingas ir atsideda vien tik literatūrai, vesdamas iš dalies prabangų gyvenimą. 1842 - 1844 m. Turgenevas dirbo vidaus reikalų ministerijoje Peterburge. Tame laikotarpyje Turgenevo asmeniniame gyvenime pasitaiko įvykis, kuris rašytoją lydi visą gyvenimą. 1843 m. lapkričio mėnesį Turgenevas Peterburge susipažįsta su žymiąja dainininke — sopranu Paulina Viardot-Garcia, kuri 1843-45 m. dainavo Peterburgo operoje. Sakoma, kad Turgenevui susitikimas su šita moterim buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir rašytojas ją mylėjęs iki paskutinės savo gyvenimo valandos.1
Turgenevo gyvenimas pilnas žymių įvykių. Berniukui esant septynerių metų, miršta caras Aleksandras I, ir įvyksta dekabristų sukilimas. Vėliau, studentaudamas Maskvos ir Petersburgo universitetuose (1833 - 1837), jaunuolis susipažįsta su Puškinu ir Lermontovu. Bet Turgenevo literatūrinio darbo pradžia yra susijusi su Bielinskio ir Gogolio pažintimis ir bendradarbiavimu, o jo vėlyvesnioji veikla — su Dostojevskio, L. Tolstojaus, Černyševskio asmenybėmis ir įsigalinčiu narodnikų judėjimu.2 Turgenevas 1860 - 1890 m. buvo rusų rašytojas, pirmasis Vakaruose susilaukęs pripažinimo. Tiktai po 1860 m. skaitytojai Vakaruose pradėjo susigaudyti, kad Turgenevo herojų pasaulis yra kiek ribotas ir pripažino Dostojevskį ir Tolstojų žymesniais rašytojais, turinčiais didesnį talentą ir originalumą.

Turgenevas, Paulina Viardot-Garcia (kairėje) ir jo namas Burživale, Prancūzijoje

Visą Turgenevo kūrybą galima suskirstyti į keturias sritis: a) Medžiotojų užrašai, b) romanai, c) apsakymai, d) eilėraščiai prozoje. Žymiausias iš tokių eilėraščių prozoje tikriausiai bus "Rusų kalba" (Russkij jazyk). Dauguma rusų moksleivijos moka jį atmintinai. Eilėraštis, parašytas 1882 m. jau senstančio Turgenevo, rodo Šopenhauerio pasaulėžiūros įtaką. Jis yra pesimistiškos nuotaikos, nacionalistinio pobūdžio ir skamba maždaug taip: "Abejonių dienomis, dienose sunkių apmąstymų apie likimą mano tėvynės, tu, viena man atrama ir pagalba, tu, didžioji, galingoji, teisingoji ir laisvoji rusų kalba. Jeigu tavęs nebūtų, tai būtų galima patekti į gilų nusiminimą dėl to kas įvyksta tėvynėje. Bet tokia kalba yra duota didelei tautai".3

Turgenevas parašė 6 romanus: Rudinas (Rudin), Bajorų gūžta (Dvor-janskoje gnazdo), Prieš įvykius (Nakanune), Tėvai ir vaikai (Otcy i deti), Dūmai (Dym) ir Plėšinys (Nov). Turgenevo romanai vadinami Rusijos tikrovės 1840 - 1870 metų metraščiu. Romanuose Prieš įvykius ir Tėvai ir vaikai Turgenevas davė pradžią naujai rusų literatūros tradicijai, 19 amžiaus antroje pusėje vaizduodamas raznočinsus, kurie užėmė bajorų - revoliucionierių vietą. Romanas Tėvai ir vaikai (rašytojo žymiausias kūrinys, parašytas 1860 - 61 metais. Jis pasirodė 1862 m. žurnale Rusiškas žinynas (Russkij vestnik). Dėl knygos daug ginčytasi, kadangi ji buvo labai aktuali laiko dvasiai. Beveik visi Rusijos žurnalai ir laikraščiai davė recenzijas. Romane vaizduojamos dvi skirtingos socialinės grupės su priešingomis pažiūromis.

Įvykiai atspindi baudžiavos panaikinimą. Romano siužetas maždaug toks. Aprašomieji įvykiai trunka apie 20 vasaros dienų. Jie įvyksta Marine, brolių Mikalojaus ir Povilo Kirsanovo dvare, kur jaunasis Arkadijus Kirsanovas, Mikalojaus sūnus, su savo vyresniuoju draugu ir dvasiniu vadovu studentu mediku Bazarovu praleidžia atostogas. Ilguose pokalbiuose, kurie pilni ginčų, pasirodo aiškus generacijų konfliktas tarp tėvų ir sūnų. Po dviejų savaičių pobūvio dvare jie išvyksta į gubernijos miestą, kur susitinka su pseudorevoliucionierium Sitnikovu ir su emancipuotoja Kukšina. Bazarovas vieno baliaus metu pas guvernatorių susipažįsta su našle dvarininke Odincova ir į ją įsimyli. Dvarininkė interesuojasi ir reiškia pagarbą Bazarovui, tačiau jo nemyli. Praleidęs keletą dienų savo tėvų sodyboje, Bazarovas antrą kartą lankosi Marine, pradeda rodyti per aiškias simpatijas Arkadijaus tėvo Mikalojaus šeimininkei Feničkai, su kuria dvarininkas kartu gyvena. Dėl tokio elgesio Bazarovas jaunojo Kirsanovo iškviečiamas į dvikovą. Sužeistas grįžta pas tėvus ir miršta nuo žaizdos infekcijos. Bazarovo praeitis skaitytojui romane visiškai neatskleidžiama, net apie jo vaikystę nieko negalima sužinoti. Tuo tarpu skaitytojas supažindinamas su Bazarovo tėvų gyvenimu, su brolių Kirsanovų protėviais, su Arkadijaus, Odincovos ir netgi jaunosios Feničkos gyvenimu.

Tačiau romane dominuoja Bazarovo asmuo. Jis patenka į konfliktą su savo aplinka ir su gyventojų papročiais, bet ypač su rusų bajorija. Jis laikosi rusų anarchistų pažiūrų, atmetančių ne tik socialinę santvarką, bet ir visas paveldėtas kultūros vertybes. Bazarovas nori viską, kas egzistuoja, sunaikinti. Jis save vadina nihilistu ir paaiškina šio žodžio reikšmę. — Nihilistas tai žmogus, kuris nieko nepripažįsta ir nenusilenkia jokiems autoritetams. Jo pasisakymai gamtos klausimais yra moksliški. Bazarovo išvedžiojimais, gamta esanti dirbtuvė ir žmogus — jos darbininkas. Ypač visa auklėjimo tradiciją įžeidžią yra Bazarovo pasisakymai apie literatūrą. Jis teigia, kad Puškinas tinka skaityti tiktai vaikams, kadangi kiekviename Puškino kūrybos puslapyje galima rasti kurstantį iššūkį "Į kovą, į kovą dėl Rusijos garbės". Tačiau Bazarovas pasiduoda giliam pesimizmui dėl žmogaus niekybės gamtos akivaizdoje ir žmogaus pastangų menkumo.

Turgenevo tyrinėtojai teigia, kad Bazarovo asmuo esąs iš dalies vieno gydytojo (Dmitriev), dirbusio provincijoj, kopija. Turgenevas buvo rašytojas, kuris savo herojų nesukurdavo. Gyvo žmogaus stebėjimas jam buvo pirmoji sąlyga.5

Romane "Tėvai ir vaikai" iškelta visa eilė filosofinių klausimų. Čia skaitytojui priminsime Turgenevo filosofinį išsilavinimą. Be anksčiau minėtų studijų, Turgenevas 1838 - 41 m. dar klausė Berlyno universitete filosofijos, antikinės filologijos ir istorijos paskaitų. 1842 m. Peterburgo universitete jis gavo filosofijos magistro laipsnį. Darbo tema: "Vidinės priežastys vis iš naujo atsirandančio panteizmo". Studijų metais Berlyne Turgenevas gilinosi į Hėgelį, su kuriuo rusų studentus supažindino prof. Werder. Teigiama, kad Turgenevas, apie 1842 m. norėjęs tapti filosofijos profesorium Maskvoje, bet katedros įsteigimo nudelsimas neleidęs įvykdyti jo plano. Pasak jo tyrinėtojų, Turgenevo palinkimas į filosofiją buvo toks kaip Gogolio į istoriją. Vėliau, kalbėdamas apie savo praleistus metus Berlyne, Turgenevas yra pasakęs, kad Goethe jį labiau domino negu Hėgelis bei jo sekėjai. 1869 m. savo prisiminimuose apie Bielinskį jis rašo: "Mes tada dar tikėjome filosofinių ir metafizinių sprendimų tikrove ir svarba. Mes tada ieškojome filosofijoje visai ko kito, negu grynojo mąstymo". Galima teigti, kad Turgenevas niekada nebuvo vienos ar kitos filosofinės sistemos sekėjas. Bet tai nereiškia, kad jis filosofiją niekino. Priešingai — jis visą savo gyvenimą ja domėjosi ir skaitė filosofines knygas, kad gautų įkvėpimo savo kūrybai.

Turgenevo romanų tyrinėtojai užsimena filosofines problemas tik prabėgom. Tais atvejais pareiškiama nuomonė, kad Turgenevo filosofinis pesimizmas jau atgyvenęs ir be įtakos šių dienų skaitytojui.

Daug reikšmės Turgenevui turėjo Pascalio filosofiniai raštai. Viename laiške Paulinai Viardotei 1848 m. balandžio mėnesį jis rašė: "Gyvenimas — tai graži kibirkštėlė apsiniaukusioje ir kurčioje vandenyno amžinybėje, tai vienintelė akimirka, kuri priklauso mums".6 Turgenevo tyrinėtojai nustatė, kad tos mintys esančios paskolintos iš Pascalio veikalo "Lettres a un Provincial", kuris buvo paskelbtas 1656 - 57 m., kada jis, stodamas už jansenistus, puolė jų priešininkus jėzuitus. Bet didžiausią įtaką Turgenevo kūrybai turėjo Pascalio knyga Mintys (Les Pensees). Pagrindinė filosofinė problema, kuri kankino Turgenevą, buvo žmogaus menkumas ir bevertybė.

Yra žinoma, kad Turgenevas, rašydamas romanus Prieš įvykius ir Tėvai ir vaikai, pradėjo nutolti nuo krikščioniškos pasaulėžiūros. Ta Pascalio filosofijos dalis, kuri iškelia tikėjimą, neturėjo jam reikšmės. Turgenevas pasisavino tą Pascalio filosofijos dalį, kurioje vyrauja žmoniškumas. Apsakyme "Kelionė į Polesę" parodoma, kaip į širdį įsiskverbia žmogiškos būtybės niekingumas.

Turgenevui buvo artimi Pascalio liūdni ir nuoširdūs mąstymai apie žmogų, apie akimirką trunkantį gyvenimą, apie žmogaus vietą ir padėtį beribėje visatoje. Pascalis pabrėžia ne tik žmogaus silpnybę, bet taip pat ir jo pranašumą virš gamtos. Viename aforizme jis teigia, kad žmogus esanti mąstanti nendrė.

Romane Tėvai ir vaikai Pascalio vardas neminimas, bet dažnai pagrindinio herojaus Batiuto samprotavimai sutampa su PąnsSes autoriaus išvedžiojimais.7 Turgenevas: "Mažutė vietelė, kurią aš užimu, yra tokia mažutėlė, palyginus su visa erdve, kur manęs nėra ir kur aš neturiu jokių reikalų. Ir laiko dalis, kurią man teks pergyventi, yra tokia niekinga prieš amžinybę, kai manęs dar nebuvo ir vėliau nebus. Ir šitame atome, šitame matematiniame taške cirkuliuoja kraujas, dirba smegenys, kažko taip nori. . . Kas per niekšybė! Kas per menkniekiai!" . . . Pascalis: "Aš matau šitas bauginančias visatos erdves, kurios apima mane; aš jaučiuosi pririštas prie vieno kampelio šito plataus pasaulio, nežinodamas, kodėl aš patalpintas kaip tik toje, o ne kitoje vietoje. Kodėl šitas trumpas laikas, kuris duotas man gyventi, paskirtas kaip tik šitame, o ne kitame amžinybės periode, kuris prieš mane anksčiau buvo ir kuris po manės bus. Aš matau iš visų pusių begalybes, apimančias mane lyg atomą. Aš kaip šešėlis, kuris tęsiasi tik akimirką ir daugiau niekur niekada nebegrįžta. Viską, ką aš suprantu, yra tai, kad man skirta greit numirti". Panašių citatų galima rasti ir daugiau. Savo apsakyme Gana (Dovolno) Turgenevas, kopijuodamas Pascalį, apie žmogų yra pasakęs: "Jam tik vienam yra duota galimybė kurti. Bet tai keista ir baugu. Mes, kūrėjai — tik ribotam laikui. Tai mūsų pranašumas ir prakeikimas. Kiekvienas iš tų kūrėjų pažįsta, kad jis priklauso nuo kažko aukštesnio, amžino ir gyvena toliau nuo vienos akimirkos iki kitos. Gudriausieji, žinoma, iš mūsų yra tie, kurie šitą esminį prieštaravimą atpažįsta.8

Turgenevas nebuvo vienintelis rusų literatūroje, sekęs Pascaliu. Pascalio įtaką galima pastebėti ir Tiutčevo filosofinėje lyrikoje, kurią Turgenevas labai vertino. Pagrindinis Pascalio filosofijos motyvas — žmogus mąstanti nendrė — tarnavo pavyzdžiu Tiutčevo eilėraščiui "Jūros bangų dainingumas" (Pevučest jest v morskich v volnach). Ten vaizduojami žmogaus nesutikimai su gamta.

Ir kiti filosofai dar turėjo įtakos į Tėvų ir vaikų romaną. Pirmojo šio šimtmečio pusėje Turgenevo tyrinėtojai buvo linkę teigti, kad rašytojo kūrybai didžiausią įtaką turėjęs vokiečių filosofas Šopenhaueris. Teigiama, kad Turgenevas nuodugniai pradėjęs užsiiminėti Šopenhauerio skaitymu, kada jis įsigijo Šopenhauerio raštų trečią laidą, pasirodžiusią 1859 m. Leipcige.

Turgenevas kaip antikinės filosofijos žinovas, skaitė ir senovės filosofijos veikalus, bet nelengva nustatyti, kokiu antikiniu autorium jis naudojosi. Romane Tėvai ir vaikai yra viena tiesioginė užuomina. Bazarovas sako savo tėvui: "Jeigu krikščionybė nepadeda, būk filosofu - stoiku". Aišku, Turgenevas pasiskolino iš stoikų ne visą sistemą, bet tiktai atskirus teiginius, kurie atitiko jo pasaulėžiūrą. Seneka ir Markus Aurelius yra tie antikiniai išminčiai, kuriuos mėgo Turgenevas. Jais ramstomasi romane.

Amžininkų kritikų pasisakymai apie Tėvus ir vaikus, o ypač apie Bazarovo asmenį, buvo skirtingi. Konservatyvieji teigė, kad jame esą galima atpažinti revoliucionieriaus garbinimą. Taipgi teigta, kad romanas yra pamfletas, šmeižiąs jaunąją kartą, ypač 1861 m. mirusį literatūros kritiką Dobroliubovą (1836 - 1861) ir Čemyševskį. Kairiųjų kritikų pasipiktinimas romanu atrodo, buvo teisingas, kadangi Turgenevo romane aprašomieji faktai neatitiko tikrovę. Rusijos revoliucionieriai apie 1860 m. turėjo aiškius tikslus, nors jie ir negalėjo surasti bendro kelio. Bazarovas tačiau teigia, kad neegzistuoja jokie principai — tiktai jausmai. Šios kritikos atstovų nuomone, Turgenevas norėjo revoliucionierius tiktai suniekinti. Rašytojas 1862 m. savo apologetiniame laiške pareiškė, kad visas romanas yra nukreiptas prieš bajoriją kaip valdančią klasę.

Tik radikalieji kritikai Pisarevas, o taip pat Hercenas buvo patenkinti romanu. Jie matė Bazarovo asmenyje pirmąją revoliucionieriaus pakopą ir sveikino jį kaip senosios santvarkos paneigėją.10

Tomanas Tėvai ir vaikai revoliucionieriams prilipdė nihilistų etiketes, nors knygos autorius to nesiekė. Kai 1862 m. Peterburge buvo padegti keli namai, konservatyvioji visuomenė gyrė Turgenevą už tai, kad jis savo romane pirmą kartą atkreipė į juos visuomenės dėmesį.

Turgenevo romanus į lietuvių kalbą dar nepriklausomybės laikais išvertė P. Būtėnas, J. Sužiedėlis, J. Vaitkevičius. (Plg. LE XXXII).

Išnašos
1.    Leonhard Shapiro, I. Turgenev. His Life and Time, p. 43, 1978.

2.    S. M. Petrov, I. S. Turgenev. Tvor-českij put, p. 4, Moskva, 1979.

3.    I.  S.  Turgenev,  Polnoje  sobranije sočinenij, VIII t., p. 458.

4.    L Turgenev, Poln. sobr. soc. III, p. 168.

5.    P. G. Pustovojt, I. S. Turgenev. Chudožnik slova, p. 267. Moskva, 1980.

6.    A. Batiuto, Turgenev - romanist, p. 61, Leningrad, 1972.

7.    A. Batiuto, Turgenev - romanist, p. 63. Plg. Poln. sobr. soc. III, t, p. 263 ir Blaise Pascal: Gedanken, IV, Mensch im Weltall.

8.    I. Turgenev, Poln. sobr. socin., VII t, p. 44.

9.    Mare Aurel, Selbstbetrachtungen, III Buch, 10, Stuttgart, 1977.

10. Peter Brang, I. S. Turgenev. Sein Leben und sein Werk, p. 104. Wiesbaden, 1977.