KAS YRA PAGUNDA? Spausdinti
Skaitytojų pastabos

Žodis "pagunda" kasdienėje kalboje lengvai suprantamas ir dažnai vartojamas, bet teologijos moksle pagunda buvo ir tebėra sunkiai suprantama sąvoka, nes čia ji iškyla kaip filosofinė problema.

Antanas Maceina savo straipsnyje "Gimtoji kalba liturgijoje" (Aidai, 1984 Nr. 4) nagrinėja pagundą teologine prasme. Čia jis svarsto, kaip neapgalvotai, be jokio reikalo, buvo pakeista Tėve Mūsų maldelėje "Ir nevesk mūsų į pagundą" į naują sakinį "ir neleisk mūsų gundyti". Maceina logiškai įrodinėja šių sakinių skirtumą ir jų prasmę, sakydamas, kad Dievas negali gundyti į pikta — tai esanti nepaneigiama tiesa: "Dievas niekur, ir niekada, ir niekam nėra ir negali būti blogio priežastis ar versmė". Su tuo turime pilnai sutikti, tačiau čia, kaip atrodo, nepakankamai aišku, iš kur pagundos atsiranda. Žinome, kad tarp pagundos ir blogio yra esminis skirtumas, ir dėl to tų dviejų sąvokų gretinti negalima, o pagaliau, kas yra bloga ir gera, nevisada žmogus gali suprasti, nes šios sąvokos ne tik laiko ir kultūros atžvilgiu, bet ir savo esme yra reliatyvios. Teologai įtikinėja, kad į pagundą gali vesti tik velnias, o ne Dievas, bet biblinė tiesa mums nušviečia šį klausimą kiek kitaip, būtent: kad Pats Dievas išaugino rojaus viduryje medelį su viliojančiais vaisiais, pavadino jį gero ir blogo pažinimo medžiu ir uždraudė jo vaisius valgyti. Tai ir buvo pirmoji Dievo padaryta pagunda. Bet ar toji pagunda vedė žmogų į gera ar į bloga, tai čia nėra savaime aišku, — reikia ieškoti ir suprasti, ko Dievas norėjo iš žmogaus.

Pažinti gera ir bloga yra dieviškoji privilegija. Dievas panoro ta privilegija pasidalyti su žmogumi ir tą padaryti galėjo tik per pagundą. Be pagundos nebūtų galėję įvykti apsisprendimo ir pasirinkimo, taigi nebūtų galėjusi pasireikšti laisvoji valia, be kurios negalėtų būti panašumo žmogaus į Dievą. Tik pagunda, t. y. laisva valia, gero ir blogo pažinimas yra žmogaus kelias į Dievą, bet kartu, kaip matome, gali būti ir į pražūtį, nes bausmė galima tik laisva valia nusikaltusiems.

Nenagrinėsime čia kaip žmogus, pažinęs gera ir bloga, buvo to įvykio sukrėstas ir kaip jo natūrali prigimtis tapo nuodėminga. Tad būtų kitos temos uždavinys. Mums čia užtenka pripažinti tą faktą, kad gamta žmoguje prarado kontrolę ir kad žmogaus egoizmas tapo nepasotinamas, nebesuvaldomas, visų nelaimių priežastimi. Pagundos kyla iš žmogaus pakeistos prigimties — žmogus tapo pašauktas nugalėti savo nuodėmingą prigimtį. Pati pikto esmė yra ne pagundoje ir ne žmogaus prigimtyje, bet laisvos valios apsisprendime nusilenkti sugadintai prigimčiai. Kova su piktu turi gilią prasmę. Be jos būtų neįmanomas žmogaus tobulėjimas ir sudvasinimas. Kad toji kova su piktu yra iki šiol tokia nesėkminga, tai čia, mano manymu, kalta teologija, kuri kovoja su išoriniu priešu velniu, kai tuo tarpu pats blogio šaltinis yra žmogaus viduje, jo paties prigimtyje. Taigi dvasiniai mūsų ginklai tebėra nukreipti ne į tikrą taikinį, todėl ir kovos rezultatai tokie menki.

Paimkime sekso problemą, kuri šiais laikais yra taip populiari ir mėgiama tema jaunų ir senų. Pagundų, žinoma, niekam ir niekada netrūko, bet kaip ir kiek kovojama su jomis, ką sako ir moko mūsų laikų teologai apie seksą? Neseniai perskaičiau kun. Jono straipsnį "Seksas — dovana ir uždavinys, skirtas Jaunimui" (Laiškai lietuviams, rugsėjis, 1984). Autorius mėgina seksą nušviesti modernizmo šviesoje, bet kągi galima rasti modernaus sekse? Išskyrus pačią pažiūrą į seksualumą, ten nieko naujo nėra. Nežinau, ar jaunimas ką suprato ar ne, bet aš, deja, nieko: kodėl seksas vieną kartą vadinamas dovana, o kitą kartą uždaviniu? Dovana kaip malonumas, mano manymu, negali būti kitaip suprasta, kaip nuodėmingos prigimties pagunda. Šiandien mes visus savo jausmus ir geismus norime pripažinti natūraliais, o kas yra natūralu, tas yra ir moderniška bei šventa, taigi neliečiamas ir nediskutuojamas klausimas —    visais atvejais pateisinamas. Bet, ar galima žmogaus seksualinį elgesį laikyti natūraliu, kai jis peržengia biologinį tikslą, hedonistiniam šio polinkio patenkinimui, apie tai mažai kas galvoja. Žmogaus prigimtis nėra tokią natūrali, kaip sakysime gyvulių, kur gamta turi pilną kontrolę ir atsakomybę. Žmogaus prigimtyje gamta yra praradusi kontrolę, todėl ji tapo nuodėminga, nes tapo pačiam žmogui žalinga. Žmogus yra praradęs saiką, ne vien tik sekso srityje. Jis tapo nepasotinamas turtų, garbės, valdžios geisme. Jo neapykanta, kerštas, žiaurumas yra baisūs; jis nežino ribų kur sustoti, ir kiek gana. Dėl tos priežasties žmogaus prigimtis negali būti kontroliuojama natūraliu būdu. Žmogus savo prigimtį gali kontroliuoti tik racionaliu galvojimu. Iš nepasotinamo egoizmo, vadinamo natūralizmo, sukurtos sistemos ir moralės kyla visos civilizuoto žmogaus nelaimės — karai, plėšikavimai, prievartavimai ir visos kitos iš to išplaukiančios liūdnos pasekmės.

Kaip matome, žmogaus nuodėmingoji, arba natūralioji, prigimtis yra destruktyvi jėga, kuri nekontroliuojama veda žmoniją į sunaikinimą, bet čia į pagalbą ateina protas, intelektas, dvasia, ir kiek yra šis dvasinis elementas stiprus, tiek žmonija yra pažangi, kūrybinga ir laiminga, nes eina jai skirtu keliu. Kova su gamta ir prigimtimi aiškiai rodo žmogaus pranašumą ir skirtą jam uždavinį išsivaduoti iš gamtinio determinizmo. Jeigu žmonija kada praras nuovoką savo gyvenimo prasmės ir tikslo, tai susinaikinimas yra neišvengiamas. Pati gamta sunaikins žmogų, kaip pavojingą parazitą, gyvenantį ir naikinantį gamtą be jokio tikslo ir prasmės. Žmogus neturi pasirinkimo ir galimybės grįžti į gamtą, paneigti dvasinį pradą ir tapti gyvuliu, tačiau negalime sakyti, kad tokios tendencijos nekyla ir tokių pagundų neturime. Pilna literatūros, filosofijos ir net mokslo veikalų, kurie perša natūralų gyvenimą, kaip išsigelbėjimą nuo civilizacijos užkrautų pančių. Civilizaciją reikia suprasti kaip žmogaus pastangą ištrūkti iš gamtos vergovės, ir vargas tiems, kurie, paneigę dvasinį pradą, tikisi rasti laimę bestiališkume.

Tik taip supratę realybę, galime suvokti, kodėl Dievas pastatė žmogų prieš pagundas. Pagunda yra Dievo plane kertinis akmuo, tobula priemonė atskirti geruosius nuo blogųjų. Ji, būdama intymi, nepalieka vietos veidmainystei nei prieš Dievą, nei prieš save patį. Šioje pagundoje, šiame procese įvyksta iš karto laisvos valios pasireiškimas, apsisprendimas, pasirinkimas ir Dievo teismas, kurio teisėju yra pats žmogus. Teisiamasis žino, už ką jis yra pasmerkiamas ir už ką išaukštinamas. Kai pagunda pasirodo per sunki ir nepakeliama, tada žmogus kreipiasi į Dievą sakydamas: "ir nevesk mūsų į pagundą".

Dievas nenorėjo žmogų sukurti dievu, bet sukūrė jam sąlygas, kad pats galėtų tapti tokiu per vargą, rūpestį, tobulėjimą, pažangą, kūrybą ir tikėjimą.