LEMTIES MIRAŽO MĮSLĖS (EILĖRAŠČIAI) |
TRYS SONETAI 1. MĮSLĖ Mes ne kiekvienas esame Šekspyrai, Tačiau ne vienas randame žodžius Likimo palytėtai savo sielos lyrai, Džiugius — palaimai, liūdesiui — skaudžius. Kiekvienas paukštis savo giriai gieda, Ir Dievo balsą girdim vandenynų ošime, Ir Dievo veidą regime mažam stebukle žiedo, Nors vaikštom pilka paprasta žeme. O žemė? Kas jinai? Mįslė. Ar spėjam Jos mįslę, išrašytą laimių ir skausmų, Jos veidą, papuoštą aušrinių orchidėjom, Jos širdį, plakančią aritminiu ritmu? Ne genijų lemtis, o mūsų, o žmogaus Įminti mįslę žemės ir dangaus. 2. LEMTIS Kas mes, kas mūsų gimę dienos, metai, Iš nebūties į šviesią būtį pašaukti, Kas žvaigždės, tartum rudenio agatai, Suspindę didelėj gyvenimo nakty? Kas mes, o kas gyvenimas mums duotas Vien šaltu protu nesuvokiamos lemties, Kuris kaip širdį duriantis akuotas Per visą lemtį, rodos, nusities? Kas aš? Kas tu? Kas mes? — kas dieną klausiam. Atsakymą kaip aidą toliai tekartos, Ir nieko taip nesužinoję nukeliausim Vaikai karų ir pokarių kartos... Ne mes pirmi, ne paskutiniai klausinėjam, nes Ir vėl po mūsų milijonai gims ir klausinės. 3. MIRAŽAS Stebuklų pilnas mūsų metų rytas, Stabų pilna diena, o vakare Dangus atsiveria, rubinais nusagstytas Po Dievo didelių skliautų taure. Ir geriam išminti dienovidy jos troškę Ir džiuvę tartum medis dykumų, Namus paliekam ir pro švyturio vėlyvą bokštą Išeiname, ieškodami kitos dienos džiaugsmų. Kažkur nuvytęs rytas, kaip miražas, Kažinkur rytmečio stebuklai ir dienos stabai, Kažinkur kūdikio žaislai, kaip sapnas gražūs, Ir žodžiai — nebe žodžiai, ir darbai — nebe darbai. Tik ji viena vis ta pati, neišsakyta, Mįslė, mus pasitikus pirmą metų rytą. PASKUTINĖS LAKŠTINGALOS I vidudienio sodus mes žengiam Ryto saulės takais nužertais, — Klupdami ties bedugnių krantais, Nesidžiaugiam gimtinėm padangėm. Pro vidudienio sodus praeinam, Neragavę jų vaisių saldžių, Nesiguodę gimtuoju medžiu, Girdim tolstančią rytmečio dainą ... Į Vidudienio sodus mes grįžtam Iš pilkųjų rudens sutemų, Pasilgę gimtųjų namų, O lietus plaka mus tartum rykštėm .. O, vidudienio sodai, žaliuokit, O, žydėkit krūtinėj giliai, Kai sustosim liūdnoj pakelėj Paklausyt, ką lakštingalos suokia, paskutinės lakštingalos suokia. VĖLYVOJI ROMANTIKA Pakyla pikto milžino ranka ir žemę Į naktį meta, lyg į juodą karstą, Ir, kad nebūtų žemėj taip sutemę, Danguj sidabro trupinių pribarsto. Tai žvaigždės! Viltys! Valandos laukimo. Ir dūžiai miesto laikrodžių plieniniai. Tai juos belodamas kaimyno šuo užkimo, Nuo jų sargai pabunda panaktiniai. Ir eina jie ratu ir į mėnulį žvelgia, Į priešpilnį, į pilnatį, senugalį ar jauną, Lyg ant Veneros pakabintą dailią dalgę, Kuri, o meilės kankiniai, visus papjauna ... Ir skauda jum ir skauda man be galo. Žiūrėk, regėk ir apdainuok, Petrarka! Beširdžiai smūgiai širdimi metalo Staiga sudaužo Paukščių tako tvarką. Pakyla gero milžino ranka ir vėliai, O meilės kankiniai, kad širdys atsigautų, Atvožia naktį - karstą, saulė be šešėlio Dama dainuodama dangaus dabina skliautą. |