NESKINK NEPRAŽYDUSIOS GĖLYTĖS! Spausdinti
Justina išleidžia vaikus pro duris, nulipa ir laipteliais seka ligi šaligatvio:

—    Genute, vaikeli, pasaugok Liuduką, kad kur nenužioplintų. Ypač per šviesas, tu ten žinai kas rytas . . . Netoli čia judviem, vos pora blokų, tik turi atidžiai dairytis.

—    Žinau, mama. Prie šviesų visada sargyba — perveda vaikus, — tuoj atčiauška mergaitė, ji nori pasirodyti didelė ir gudri, žino, kaip gatvėj elgtis ir be mamos pamokymų.

Abudu pradinukai moksleiviai protekiniu nukuldena šaligatviu tolyn. Genutė pusę žingsnio priekyje, berniukas lapsena paskui, stengias neatsilikti. Motina tik akim nulydi, kol tuodu strikčiodami netrukus dingsta už kampo.

Palengvėle moteris dūlina atgal vidun. Galva jau svarsto šiandienos triūsus. Taip, reikės į krautuvę šio to pietums. Namie va skalbinių krūva. O gal ragaišį kokį dar pakeps su mėlynėm ar braškėm? Mažiuliam vis negailėk skanėstų, kad linksmiau augtų, uoliau mokytųs.

Ją džiugus jausmas apsemia, kad — jau sava šeima. Lyg į tėviškės namus parėjus. Po tų siaubingų karo ir bėgimo nuo frontų, po svetimas pakluones bastymosi metų! Nors ir svetur, bet dėkudiev apsibūta vietoj, sava gūžtelė širdį smagiai šildo. Tad norisi ko stropiau, ko glaudžiau laimės trupinėlius rankiotis. Ir džiaugtis. Po pasibaisėtinų vargų ir klajonių galgi Dievelis duos žmoniškai šaknis įleisti. Padoriai gyventi. Kaip ten aukštybėse, tegul ir namieje laimės žvaigždutė nuolatos palubėj spindi ir linksmina . . .

Ak, tu laime vilioke! Slidi kaip lydeka, nė už uodegos nepačiumpama laumė . . .

Net suvirpa, laimės žodį savo sąmonėj palietus. Kas tu esi, auksinių pasakų laimuže? Kur slepies, kad ik šiol tiek negandų tvinte tvino mūsų takuose? Visi gaudom tą slaptingą viliūgę, dieną naktis svajojam, o negerovės vis pasalom tave tyko, lyg vanagas paukštį.

Šiąnakt ir vėl. . . Tas sapnas vis grįžta. Kaip neliaujama bausmė? Kaip ir tenai dar anapus marių — nuo nelemtos dienos Rossfelde. Ji dantis sukanda, tramdosi — nepravirkti. . .

Argi niekad nenustos tas siaubulys kamavęs?

Įsigeria ji sunkų oro gurkšnį, kvėpteli atsidusdama. O širdis dunda tvaksi, nelyginant plieno plaktuku kalena.

Jos Andrius . . . Tikras šeimos ramstis ir globėjas. Jai taip reikalingas, ypač svetimoj šaly atsidūrus. Ir geras jis. Ištikima užuovėja. Tik dabar fabrike neįprasti darbai — oi, nuvargsta žmogus. Vakare tuoj krinta į guolį ir išmiega lig auštant kaip užmuštas.

O ji pati nemigom dažnai ilgai tvarsosi lovoj, atvirom akim į lango tamsą žvelgdama. Dar ji visko baugštinasi, tartum kuo neapmaldomai išgąsdinta. Vis praeitų baisumų pamėklės vaidenas. Sunku patikėti, kad va jau bus rami ir soti buitis, kad nebereikės baime sugrūdusiam bėgti per gaisrus ir speigus, pusnynuose klimpti, nuo mirtinų šūvių slėptis. Alkanam ir be miego, be pastogės galvai. Be išsigelbėjimo vilties . . .

Tas sapnas. Kartais rečiau, kartais lyg visai dingsta, bet. . . Vėl grįžta! Ir senas graužulys išsikniečia viršun iš sąmonės gelmių. Lyg grasus kūjis grumena ties viršugalviu.

Ji nė Andriui neišdavė tos rakšties širdy. Kam apkartinti taip kruopščiai puoselėjamą naujų vilčių žiburėlį? Be naudos drumsti saulėtų rytojų svajonę? Juk nieko nepagelbėtų. O jau seniai viskas po laiko velėna užkasta, užlyginta. Vien pačios sąžinėj įkyrus krislas per dešimt suvirs metų tebekrūpsi. Nei baugi kelionė laivu per audras į naują pasaulį, nei naujakurių raizgūs rūpesčiai ir darbai neužstelbė anojo dygulio . . .

Dėkui Dievui, bent juodu su Andrium šventai sutaria, pečius draugėn suglaudę eina be rūstumų, be piktų kivirčų. Ypač ji pati stengiasi išvengti kreivų kliuvinių. Nes tasai slaptas kūjelis virš kaktos, lyg tamsi grėsmė, verčia ją vis žemyn galvą lenkti. Dieve, neduok, užvirstų vėl kokia nelaimė ir naujai pradėtą gyvenimą į vargų pelkes įstumtų? Šiaip taip susiglobtą laimės skeveldrėlę šipuliais ištaškytų . . .

Ai, ai, ta nedylanti kandis paširdy vis nejučiom krebžda. Nelyginant įsigraužusi dielė tavo užanty. Ir verčia su nuolatiniu baimės slogučiu ant kupros klupsčiom per gyvenimą šliaužti. Nors, atrodo, vietoje įsisėsta, jaukiai ir saugiai, bet — bausmės botago šmėkla tebegrūmoja.

Argi ta praeitis persekios ligi karsto lentos?

O tuomet rodės viskas švariai užbaigta, ir mazgelis užrištas. Amen.

Po to nejaukaus įvykio, kiek padelsusi, prie klausyklos langelio išpažino savo kaltę. Ir karštai atgailojo! Irgi kunigas suramino: Dievas visiem atleidžia, jei tu nuoširdžiai gailiesi.

Ilgokas laiko tarpas turėjo sutirpdyti visas drumzles, sieloj randą užgydyti. Juk jaunam ir skaudžiausios opos nesėtrija, bemat sugyja, kad jėgų — sielos ir kūno — su kaupu plėsta, o žvainos dienos kuliavirsčia aukštyn sprigsi. ..

Tačiau ... Ir Atlantą persiyrus, ir anų negandų raizgynes už nugaros palikus, o šičion visai naujais pamatais lizdelį sukant — vis tas randas tebeskrūpso kažkur širdies dugne ir graužia smegenis. Ir sapnus. Tarsi atkakliai vidun įsiėdusi erkė.

Argi dar ne gana atgailos? Nors ji tą žaizdą taip kantriai maldom ir ašarom plovė ... Ir iki šiol prieš visus keliaklupsčiom lenkiasi: gal bent nuolankumo dorybe išpirks laimės žiupsnelį savo šeimos šviesai?

Tada, su anuo tėvynės žemynu atsisveikinant, ji net Liurdą aplankė, aukos įžadus Marijai po kojų suklojo. Kad tik tas nenumaldomas giežulys išblėstų, kad nešmėkšotų be perstojo akyse ir sapnuose. Ir tikėjo: bus atleista. ., Taip tvirtino ir nuodėmklausis, vargonams sodriai gaudžiant ir chorui suplikacijas giedant. Jautės grynai sielą apsipraususi.

Pamena, ir gydytojas mažne su šypsuliu kalbėjo: čia menkniekis, nė nepajusi, taip paprasta ši operacija šiandien — viskas lengvai ir greitai, be skausmo . . .

—    O kad sielą sopės, kad ilgus metus viduj tvinksės ir aitrysis, man visas dienas juoda graužatim apnuodys, tai daktarui nė motais. Gal jis nė nežino sielos, kad su skalpeliu neužčiuopia? Tai lengva ranka pjausto gyvą žmogų, kaip meitėlį skerdikai mėsinėja.

Kad nors kas būtų priminęs tuomet, jog liks perštintis randas, niekaip nenugydomas. Ir kankins, tarsi irmėdė graižios tave lig amžiaus pabaigos?

O pati ką?

Tada vos pusmergė, piemenė dar. Karo sūkury iš namų išrauta, tarp svetimųjų likusi be saviškių globos, ką beišmanė? Jaunutė, padaiguota pempelė, visais šventai pasitikėjo . . .

Šiąnakt vėl — šiurpiai ryškus sapnas, kaip vidurdienį vaizdas aiškus prieš akis . . . Kodėl kiti sapnai tučtuoj dingsta, voratinkliais nusisklaido, nė neatmeni jų? Vien šitasai . . . Argi dangaus rūstybės pirštas — mano likimui skaudinti be atvangos?

Viešpatie, atimk tą sapną, tą kraupią kankynę... Gana jau, nebegaliu... Deja, vis grįžta...

... Brenda ji vėl... per vešliai sužėlusią, linksmom spalvom žydinčią pievą... Sakytum, gražiausias Sekminių laikas. Žemės gajumą visom gyslom plazda, spindėjimai šimtu saulių žeriasi. Net danguj baltutėlis debesiukas juokte juokina, taip miela. Aplink želmenys gaivališku šėlsmu keroja ir plinta, ir žydi! Jų tiek daug, tik marguoja tviska, žavesio žibužėliais akį stulbina. Vieni, pažemėj pumpurėlius pabėrę, skečias ir saulutėm šypsnoja, kiti laibais kotukais kepurėles dangun kelia ir svirdena, savim grožisi; tretieji gi šakojas į šalis ir žiedynus kekėm klesčia, visą velėnos kilimą vaivorykštėm nukaišo . . .

Ji lyg bando žengti takeliu, eina droviai per dailią pievaitę. Taiksto neužminti dieviško audinio grožybių, atsargiai dėlioja pėdą po pėdos, kreivodama brydę. . .

Tik ... jau tako nebėra, visur perdėm aukšta žolė šlamščia, pumpurų apstumu liūliuoja. Tarpios sidabražolės net blizga pakojy — jai nėra kur žengti, stabtelia sumišusi. O gėlyno rainumas aplieja begalinį plotą, purpuro liepsnom degte dega, net svaigu . . .

Va, styro žolynas pačiam prieky, aukštu stemberiu išsistiebęs, tarsi jai žingsnį užkirtęs, verčia įdėmiau pastebeilyti: pumpuras dar neprasivėręs, lyg jauno bijūno garbanota galva tiesiai jai veidan linksi, lengvam vėjučiui siūbčiojant ...

Žiūri ji, žiūri nustebusi, žado netekdama. .. Vien tirta, mirguliuoja netikėtas reginys: ne, čia ne bijūnas, ne pievos žolynas žiedu prasprogstąs, bet... Kūdikio šviesgelsvė galvaitė, padrikais plaukučiais papurusi, gyvom akelėm mirkčioja... Ir skaistučiu veidu stačiai į ją spigina! Ir ne asiūklio sakelytės, ne vėdryno atžalų pluoštelis praskėstas, tik — vaikiškai liesos rankutės rausvais pirščiukais tiesiasi į ją ir — mojuoja, mojuoja ...

Justina girdi: ar vėjokšnis sušniokštė, visa veja varpučiu sušnareno? Tartum tiršta pievos žaluma troškiu šnabždesiu prašneko? O tasai aukštoku stiebeliu žolynėlis — šviesiu kūdikio veideliu — taip graudžiai svyruliuoja priešais ir linkčioja, lyg kalbina . . .

Praslinkusi akyliau įžvelgia: papurusi galvutė ūmai ima drumstis tamsyn, tamsyn. . . Dažosi tamsraudžiais ruožais ir — ima lašenti stambiais lašais . . . Kraujo latakėliai lėtai varvena vaikučio skruostais, per blyškų smakrelį teka . . . Sykiu pasigirsta pro lūpeles tylaus atskambio žodžiai:

—    Mamute mano! Kodėl palaužei mane prieš laiką? . . Gimiau prie tavo širdies ir — o, Dieve, kaip norėjau gyventi! Ir tave pradžiuginti! Kodėl neleidai man pražysti? Jau gyvas spurdėjau — tuoj, tuoj išeisiu į saulės šviesą . . . Bent juoku skardensiu, žaismais krykštausiu! Kaip ir kiti va čia pumpurėliai mirga ir saulėje maudos, džiaugsmais klega . . . Visi jaunu žydėjimu pasaulį puošia. Kodėl užgesinai man širdį, vos gyventi atžengiant? Niekad, mamute, niekados neskink nepražydusios gėlytės! Nes ir sau pačiai laimužę pravirkdai. . .

Ai, Dievuli, gelbėk, — lyg skausmu prabudusi, Justina aimanos alpuliu sudejuoja.

Tas sapnas! Šitaip kartojasi nuo anos nelemtos dienos . . .

Ak, lengvasparnė jaunystė! Tik padausiais skraido, o žemėj — klystkeliais braidžioja.

Juk jinai anuomet maža ką tenuvokė. Nedaug galvojo. O daktaras tik pigiai numojo: menkas dalykas, bus kaip nebūta. Aiman, per tiekas metų dabar jos svajonių ir sielos ramuma — šukėm sudužę . . . Blizgus sviedinukas ūmai sučiužo asloj, nebesulipdysi.

Argi šis randas niekados nesugis? Nors atgailą atklūpojau dešimteriopu saiku. Ir išpažinty tarta: Dievas visiems atlaidus, jei tikrai gailies. O gal čia ta mirtina nuodėmė, kai sąžinė nenuplaunamai paliegsta? Atimtos gyvybės nebeatgrąžinsi. . .

Dabar niekas tavęs nekaltina, viskas liko toli užpakaly, giliam šuliny nuskandinta. O betgi sielą gelia ir širdis virkdosi, žaizda kruvinu peršuliu alma . . . Kaip nelaimingo kūdikio veidelis . . .

Mintys vis grįžta atgal, į pat pradžią: kodėl pasidavei tada šitokiai prarajai? Jaunas neišmanymas ir silpnumas? O kur tavo žmogiška valia, kur sąžinės nuovoka?

Ar kad Aurelijus, tas mergų viliūgis, saldžiai burkavo ir bučiniais alpino, glostymais gundė? Sakė: jei tikrai myli, jei patinku, tai ko veidmainiauti ir spirtis? Ag meilė — saldi dievų malonė duota, o jaunystė skirta džiaugsmais sotintis. Visa gamta gyvą pavyzdį rodo. Mes tik vykdom dangiškų dievų ir laimės deivių valią . . .

Taip vinkliais gudrumais masino ir akių liepsnom, glamonėm tirpdė ją, palenkė jausmą.

Šimtąkart iš naujo ji persvarsto tą savo praeities epizodą:

—    Argi tada iš tiesų jį mylėjau?

Pačiai neaišku. Nebrendėlės pusmergės amžius — jausmai urmu įsibanguoja, o proto anei kruopelės! Septyniolikinė mergiotė, prievarta į Vokietiją karo darbam išvežta, o pokariu likusi viena, be savųjų atramos. Pasimetusi ir nelaiminga, lygut katytė, miške paklydusi.

O Aurelijus mokėjo prisišlieti. Taip glosnus ir geras, taip paslaugiai prišnekus. Sportininkas ir puikus šokėjas, juokautojas. Visos merginos stovykloj ryte rijo ir kibo, kaip į medų. Na, kurgi, ji didžiavos, kad iš kitų tarpo ją pasirinko. Širdies angelu vadino, šokiuose pagundiškai glaustė . . .

Taip ir įtikėjo: čia ta tikroji, poetų apdainuota, romanuose išgarbinta meilė! Ai, ai, kad seklus jaunuolės išmanymas . . .

O jisai? Tol klupsčiom laižės ir rojaus angelu vaidino, kolei — laimėjo, galutinai sugundes . . . Bet vos patyrė, kad — jau ne viena. . . Tuoj glamonėjimų kaitra nuvėso, žodžių saldumai išgeso. Pabūgo ištikimybe apžabotos meilės. Ir vyriško įsipareigojimo. Kur tau, laisvės sparnų netekti, savo šmaikštumo talentus paaukoti nuobodžiai kasdienybei! Žmona, vaikas lopšyje kniurkia . . .

Tuoj iš stovyklos dingo, nė neatsisveikinęs. Ar ne begėdis?

Nuvilta ir susikrimtusi, kitos išeities nerasdama, pasidavė mediko peiliui . . . Beturtė pabėgėlė svetimoj šaly, be saviškių, ką gi kita galėjo daryti?

Ypač kad buvo visais pasitikėjusi. O visi melavo. Mylimasis dangų nukelti žadėjo, daktaras — kad bus, kaip nebūta. O tas knietulys tebegraižioja ir geluonių dilgsi be pabaigos.

Ir sapno žodžiai ausin tebekužda:

—    Mamute, kodėl nuskynei nepražydusią gėlę? O taip geidžiau gyvu žiedu klestėti ir visus linksminti! Kodėl nusmerkei mane į be laiko mirusiųjų kančią — amžinoj tamsoj tūnoti, niekad saulės veido neišvydus? . . .

Dieveli mieliausias, gelbėk mane nuo šios pražūties . . . Jau nebegaliu! Tas krauju aptekęs kūdikio veidelis. . . Argi kankins lig paskutinio teismo Juozapato klonyje?

Galvą žemyn nunėrusi, rankas maldingai suklojusi ties krūtine, niūkso tylom ilgoką protarpį. Dar kokios nors išeities branduolio ieško. Iš tiesų, jau pakanka ašarom marintis, užuolankom blaškytis. O ilgalaikė širdgėla pamažu lyg nuskaidrino sąmonę: galėtum jau šaltai, blaiviu mąstymu pasverti šią sunkią naštą?

Pagaliau atkelia kaktą, atsitiesia visu liemeniu ir — tiesia drąsa prašnabžda savo naują pasiryžimą:

—    Taip, tai mano klaida. Ir mano kaltė. Prisipažįstu, Viešpatie! Į balą puolęs niekas nepasikelia sausas. Viskam teisingas atlygis. O mūsų pasaulio buity — viskas svarbu, niekas veltui neišdyla. Kiekvienam atseikėjama pagal darbus. Ir ašen . . . Priimu pelnytą nuotarmę. Stengsiuos ištverti. Tylom, be skundo nešti atgailos ašutinę gėlą.  Gana dejonių. Juk kentėjimo ir liūdesio niekas neišvengia, tai žmogaus dalia. Ir nuo savęs niekas nepabėga.

Jos akys atsiveria plačiai, kažkokiu šviesiu žvitrumu sublyksi žvilgsnis. Tartum koks naujas ryžtas ir jėgų stangra viduj galop susižiedė:

—    Nuoširdžiausiai dėkoju, Viešpatie, kad . . . jau man atleidai! Kad davei progą ir viltį dar iškopti iš nuopuolio duobės. Tu suteikei man tikros laimės skiautelę — šeimą ... Po tiek nelaimingų klaidžiojimų dar leidi kurtis vėl gražų gyvenimą. Vaikai ir mano gerasis Andrius — neįkainojamos Tavo dovanos, brangus man kraitis ir turtas. Ir nuo šiol vien dėkingumu alsuos mano žodžiai ir maldos. Tiktai. . . drįstu dar melsti malonės. Visagali: tenekrinta mano kalčių rykštė ant vaikų galvelių . . . Jie gi nekalti, kaip tie vos prasprogstą pumpurėliai Sekminių pievoje . . .

LIVIJA LIPAITĖ        SEKMADIENIO RYTAS