STRUKTŪRALISTINIS ŽVILGSNIS Į LITERATŪRA LIETUVOJE Spausdinti
RIMVYDO ŠILBAJORIO "ŽODŽIAI IR PRASMĖ"

Literatūros kūrinys neturi formos ir turinio, tik struktūrą, susidedančią iš prasminių ženklų, kurių tarpusavio santykius reikia įsisavinti.

Tzvetan Todorov,
La Poetigue dela prose, 1971

I
"Modernistui meno tiesa glūdi jos mele, poetiniam tikrovės deformavime" — rašo Rimvydas Šilbajoris. Bet visos literatūros srovės, sako jis, savaip tikrovę keitė, transformavo. Meniuis žodis neatkuria tikrovės, o ją perkuria, todėl kalbos sąlygiškumas ir sudaro "esminę meninio žodžio specifiką". Tuo įsitikinimu ir pats Šilbajoris yra modernistas.

Taip kaip organinis chemikas, ieškodamas gyvybės paslapties, kuria komplikuotus ląstelių struktūrų modelius, taip ir rašytojas "konstruoja" savo tikrovės modelį. Tas komplikuotas struktūras kritikas ir padaro savo analizės objektu, ieškodamas kūrinio gyvybės paslapčių. Jis narplioja kūrinio vidinę sandarą, jo meninę tikrovę sudarančių elementų sistemas, atidžiai tiria tų sistemų tarpusavio santykiavimą įvairiose plotmėse.

Kaip visi jo recenzentai pastebėjo, Šilbajoris mėgsta intensyvią teksto analizę. Pratęsiant palyginimą su chemiku — jis žiūri į komplikuotas kūrinio struktūras lyg pro mikroskopą, atidengdamas smulkiausias jo ląsteles.

Ši knyga — straipsnių rinkinys. Visi jos skyriai, tai straipsniai apie Lietuvos dabartinių rašytojų kūrybą, jau atsispausdinti išeivijos periodiniuose leidiniuose — Metmenyse, Aiduose, Akiračiuose, Draugo literatūros priede ir kitur — tarp 1969 ir 1982 m., kaip sakoma įvade. Pridedama ir jų spausdinimo data.

Recenzijos čia suskirstytos pagal žanrą: poezija (9), proza ir drama kartu (9), literatūros teorija (3). Studijinių straipsnių yra penki. Juose nagrinėjama tik poezija.

Savo analizėj   Šilbajoris meno kūrinio nedalina į atskirus formos ir turinio aspektus. "Kūrinys realizuojasi tuo momentu, kada abu šie aspektai savitarpio santykyje transformuojasi į vientisą struktūrą, kurią studijuojant ir reikia tyrinėti būtent tą santykį, o ne sudedamąsias dalis kaip tokias".1

To principo jis laikosi jau ir pačiam anksčiausiai datuotam studijiniam straipsny "Tėvynė ir asmuo J. Degutytės poezijoje" (1969). Čia jis analizuoja kartu vientisas kalbinių priemonių ir prasmės struktūras. Tekste kritikas ieško pasikartojančių elementų, juos sugretina, "O minties progresija eina kartu su metaforinių vienetų išsivystymu".

Pasikartojimuose Šilbajoris atseka mažus pasikeitimus — jie yra struktūriškai prasmingi. Degutytės eilėraštyje, kuriame kartojasi eilutė "Buvo rankos, sotinančios duona", veiksmažodinės formos pasikeitimas iš "sotinančios" į "sotinusios" išryškina praeities ir dabarties priešingus polius ir "nutiesia poetės gyvenimo prasmės liniją laiko tėkmėje". Tada įvaizdžiai "vieškelių rudenys", "pakelės" virsta laiko ir erdvės dimensiją išreiškiančiom metaforom.

Rankų įvaizdis sujungia eilėraščio "daugialypią" struktūrą į prasmingą visumą ir simbolizuoja "žmogaus meilę žmogui nelaimių prislėgtam krašte". O duonos metafora, sugretinus širdies ir duonos kepalo šilumą bei "abiejų skalsumą" — tai krikščioniška simbolika, kuri "tolimu aidu" atšaukia "Kristaus stebuklo užslėptą prasmę", nors pati poetė to ir nesiekė, (p. 181).

Spalvų sistema Degutytės eilėraščiuose, sako Šilbajoris, atitinka metaforų sistemą ir ją papildo. Vienam eilėrašty pasikartoja eilutė "Balti, balti beržai ant kalno" ir "raudoni žemuogių lašai".

Jie primena žmogaus kraują ir pastato visą poetinį pergyvenimą tarp dviejų priešpriešų — gyvenimo ir mirties. Balta ir raudona, tai ir krašto likimo simbolika, sako jis, taip kaip ir kitam eilėrašty, kuriame brolių marškiniai "žydi raudonom tulpėm", o sesuo skundžiasi: "Tik mano rankos brolių sukepusio kraujo. Tik mano rankos šių marškinių neišvelėja".
 
Ir eilėrašty "Ratas" Šilbajoris randa tezėskaitaliojimas i. O dvi eilutės, viena trelrita penktam posmely, sujungtos rimais, paktam tikro priešingybių suvienijimo". ("Niekas po saule nemiršta" — "Pūgą širdis pamiršto"). Taigi, kritikas kreipia dėmesį į pačios eilėdaros rolę prasminėj struktūroj, "eilėdaros semantiką". (O tai turinio ir formos santykis).

Degutytės rinktinės Tylos valandos recenzijoj 1980) Šilbajoris irgi užčiuopia tų dviejų kūrinio aspektų santykiavimą. Viename eilėrašty posmelio rėmus nusako tylos - kalbos ir žemės - erdvės priešpriešos, o jas atsveria "viską vėl suvienijantys rimai" ("prabyla — į tylą", "pakelių — sparneliu"). Priešingybės tampa "to paties garsų sąskambio sudėtinėmis dalimis" (p. 36).

Priešpriešų sugretinimai, suvienijimai, tai struktūralizmo žymės literatūros kritikoj. Jos iškilo struktūralisto antropologo Levi-Strauss teorijoj, kuri opozicijų ieško įvairių tautų mitologijoje. Kaip ir menas, mitologija savo tikrovę kuria, o ne aprašo, ir tos sukurtos tikrovės sandara remiasi ją sudarančių elementų santykiavimu. Priešpriešos yra viena iš tokio santykiavimo formų.

Pats žmogaus mintijimo procesas — "analoginė mintis" — pasaulį skirsto į struktūrinius kontrastus, opozicijas (šilta/šalta, aukštai/žemai, virtas/žalias, ir 1.1.), kurios tarp savęs analogiškai santykiauja. Jų ryšiai įgalina tikrovę suvokti.2

Kaip mąstysenos metodas struktūralizmas ir remiasi principu, kad tikros daiktų esmės reikia ieškoti ne juose pačiuose, bet ryšiuose, kuriuos mes tarp jų konstruojame ir įžvelgiame. Ir literatūros nagrinėjime laikomasi to principo. "Patys tie santykiai, jų išdavos ir sudaro meninio teksto realybę".3

Tos priešpriešos Degutytės poezijos recenzijoj tai dar ne struktūrai i s tų "binarinės opozicijos" (dvilypės priešpriešos), kurios Šilbajorio kritikoj atsirado tik visai neseniai, kaip rašo V. Kelertienė savo įžvalgioj ir išsamioj recenzijoj Akiračiuose.4 O vis tik jas būtų galima lengvai suporuoti ir net sustatyti į A. Greimo "semiotinį kvadratą":5



Tokių opozicijų, kurios pasiduoda "suporavi-mui" Šilbajorio knygoj nemaža, nes "kiekvienas teksto elementas turi savo 'antrininką', priešpriešą", jau parašytoj, arba galimoj, "bet nerealizuotoj plotmėj".6

II
Studijiniame straipsnyje "Sigitas Geda — iš toliau ir iš arčiau" (1974), kritikas iš dar "arčiau" žvelgia į eilėdarą ir į kalbos vartoseną. Ir čia, jo analizėj, "žodžiai ir prasmė" neatskiriamai susipynę, bet pats žodis, jo "semantinės transformacijos" ir eilėdara įgyja didesnės svarbos.

Eilėraščių rinkinyje 26 rudens ir vasaros giesmės ilgi, komplikuoti sakiniai "eina tolyn į miglotą mintį, peržengę net jiems pastatyto taško ribas, arba mintį užbaigia dar prieš savo galą". O verlibro laisvuose šuoliuose Šilbajoris atranda užslėptus tradicinės formos elementus — ritmą ir rimą. Penkių pėdų jambai ir kryžminiai rimai jam "pradeda skambėti" eilėraštį beskaitant ir "pasimato" perrašius jo dalį ketureiliais: "Žavi esi, rugiagėlių bedugne,/ Kur mano sielos niekas neįleis,/ Tu smėlio lūpas, augalą kaip ugnį/ Tamsoj laikai apglobusi delnais", (p. 213).

Iš arčiau jis žvelgia ir į poetinių vaizdų sudarymą. Tokie įvaizdžiai, kaip didžiulis rudas vieversys, kurio sparnai "kartu su upėm plakės", (panašūs į vaikų vaizduotėj išaugusias būtybes) — tai "mitologinės sąmonės iššaukti pavidalai".

Knygoje Strazdas, kuri yra eilėraščių ciklas apie Antaną Strazdelį, Gedos metaforinė kalba transformuoja Strazdelį į mitologinę būtybę — Paukštį didžiąja raide. Ir jo "Du sparnu padangėj plakėsi/ Kaip visa visa Būtis". Čia susiduriame su skirtingom poetinės kalbos plotmėm.

Kalbos kasdienis grubus tonas, sako Šilbajoris, priklauso "silpnesnei semantinei kategorijai", negu mitologinės kalbos "gelmė", bet mito implikacija ją supoetina, pakelia iki savotiško "sakralinio lygio", neprarandant tiesioginio ryšio su "paprasta buitimi".

Į "semantinius motyvus" kritikas žvelgia iš kiek "toliau", atkreipdamas dėmesį į jų savitarpį santykiavimą. Kiekvienas jų — apsuptas savita metaforų sistema, "persipinančia kontrapunktiškais raštais su kitais motyvais", pavyzdžiui, "apgaubtos ugnies" įvaizdis su savo "įvairialypėmis, bet į vieną sąvoką sugrįžtančiomis prasmėmis".

O ieškodamas faktorių/ išlaikančių eilėraščių vienybę, Šilbajoris atranda, jog tai "apgaubianti ovalinė, į save grįžtanti linija", "gyvybės pradžios forma", save apribojanti begalybė, "žemės eliptinė kelionė". Jis daro išvadą, jog Gedos eilėraščių tezė — tvirtinimas tai besikartojančios gyvybės teigimas ir mirties nugalėjimas. Čia jau tikrai, "sprendimas apie meninį turinį iš formos", kaip rašė Delija Valiukėnaitė kitu atveju.7

Iš dar toliau ateina toks Šilbajorio apibendrinimas:

"Kartais atrodo, tartum per savo trigubai ir keturgubai nuo kasdienio kalbos lygio nutolusias metaforines konstrukcijas, Geda ieškotų vieno, paskutinio burtų žodžio, kuris jį galutinai sujungtų su gamta, suteiktų jam mago galybę keisti ir kurti naujas gyvybės formas (...) Šitaip Geda tęsia ir vykdo jo paties išsakytą Strazdelio troškimą "viską išsaugoti, išgelbėti nuo Nebūties", (p. 211).

V. Kelertienė šiame Šilbajorio straipsnyje apie Gedą įžiūrėjo lemiamą lūžį jo kritikos metode, nes "čia yra jau ir rusų formalistų priėjimo prie teksto", o prieš 1974 metus parašytuose straipsniuose jo nebuvo. Tai "krypties pasikeitimas", sako ji, "nuo Naujosios (dabar jau senosios) kritikos, į dar giliau formalistinį teksto supratimą".8 D. Valiukėnaitė jau seniai Šilbajorį buvo "priėmusi" į tos amerikietiškos kritikos srovės atstovų tarpą. Bet pats Šilbajoris ryžtingai kratosi bet kokių "etikečių", save laiko "ekletiku".9

Kai Šilbajoris rašė šio rinkinio straipsnius, net ir patį ankstyviausiąjį apie Degutytę, jis savo teoriniu pasiruošimu Naująją kritiką jau buvo pralenkęs. Pati Kelertienė sako, jog Šilbajoris jau seniai, rašydamas savo daktarinę tezę, su rusų formalistais buvo nuodugniai susipažinęs. Vėliau jis domėjosi ir iš jų kilusia "Prahos mokykla", ypač jos pirmaujančiu teoretiku, Vakarų struktūralizmo pradininku Roman Jakobson, kurį daug sykių yra citavęs.

Kaip rašė V. A. Jonynas, jis nėra "įsitvėręs" į Naujosios kritikos "skvernus", o "budriai seka literatūros kritiką Europoj", ne tik struktūrai i s tu s, bet ir postruktūralistus, dekonstruktyvistus, "Readerresponse" kritiką.10 O paskutiniu laiku jo dėmesys krypsta į semiotiką — Greimą, Lotmaną.

Literatūros kritikoj jis be abejo naudojo šiame krašte keletą dešimtmečių vyravusios Naujosios kritikos srovės sąvokas. Bet ta srovė juk pati nesąmoningai rėmėsi ankstyvųjų rusų formalistų literatūros teorija. Pavysdžiui, laikėsi principo, kad literatūros kūrinys — autonomiškas ir turi būti analizuojamas vien jo paties taisyklėm, netaikant jam išorinių kriterijų (ideologinių, etinių, ar kitokių).

Kaip ir rusų formalistai šio šimtmečio pradžioje, Naujieji kritikai, su kūrinio komplikuotumu susidūrę, jį įveikė įdėmiu teksto skaitymu, išryškino kūrinio daugiaprasmiškumą ir vengė vienos prasmės, neleisdami skaitytojui kūrinio simplifikuoti. Bet tai ir struktūralistų darbo gairės. Šilbajoris irgi taip daro. Kaip struktūralistas literatūros nagrinėtojas, jis ieško "jau tekste esančių ar galimų prasmių", kurios pasireiškia "kaip savitarpiniai santykiai tarp semiotinių ženklų". (Taip jis sakė pokalby Akiračiuose).11

Dr. Rimvydas Šilbajoris

Vėliausiuose jo rašiniuose gausėja iš modernios lingvistikos ir informacijos teorijos į literatūros nagrinėjimą atkeltų sąvokų. Poetinė kalba (įvairiose savo plotmėse) ir pats "kalbos ženklas" pastatomas dėmesio centre.

III
Straipsnyje apie Tomo Venclovos poeziją Šilbajoris naudoja jau semiotinį priėjimą prie teksto.

"Jeigu nemeninė kalba modeliuoja daiktus tiesiog kasdieniais žodžiais, tai meninė modeliuoja pačius tuos žodžius, t.y. kasdienę kalbą su jos normomis, pagal savitą, menini tikrovės suvokimą", sako Šilbajoris. Užtai, Lotmano nuomone, literatūros kūrinys ir yra "antrinis" tikrovės modelis. Meno kalboj "reikalas liečia gramatines, semantines arba struktūrines kasdieninės kalbos deformacijas".'2 Kritikas žvelgia į tas "deformacijas" įvairiose meninės kalbos dimensijose ir tiria skirtingų tos kalbos plotmių santykiavimą.

Straipsnis užvardintas "Struktūros ir dimensijos T. Venclovos poezijoj" (1975). Jame Šilbajoris analizuoja tik vieną eilėraštį, prasidedantį "Įpusėja para", iš pirmojo rinkinio Kalbos ženklas. Pirmame šio eilėraščio posmelyje Venclovos rimavimo principas, sako jis, yra jungti rimuose dvi skirtingas poetinės kalbos plotmes. Čia rimai santykiauja ne vien garsų sąskambiais, bet ir prasmėmis: "garsuos-klausos", "krantų-kraštu", "netikri-nesvari". O dėka jų didelio semantinio svorio "susigiminiuoja" ir kiti rimai — "kalba-kalva" ("Išmirusių lapų kalba" primena kapų kalnelį).

Kalbos vartosenoj Šilbajorio dėmesį patraukia "neigiamos, atvirkščios ir izoliuojančios kalbos konstrukcijos". Tų struktūrų analizėj, jis pats jungia skirtingas poetinės kalbos dimensijas. Neigiamos konstrukcijos — gramatinėje plotmėje. Atvirkščios konstrukcijos — jau vaizdo konstravimo dimensijoj ("tyla padidėja garsuos", ne "garsų sumažėja naktį"). O "izoliuojančios" konstrukcijos randamos semantinėj plotmėj — jos išreiškia žmogaus izoliaciją, vienatvę.

Iš įvairių poetinės kalbos plotmių santykiavimo šiame eilėrašty Šilbajoris išveda ir pačią posmelio tematiką. Čia "išsibalansuoja" du elementai sako jis, "kalbos vartosenos ypatumai ryšius tarp daiktų neigia, sąmonę nuo tikrovės skiria, o rimavimo principas šiuos neigimus tarp savęs jungia, jų prasmę pagilina iki simbolinės plotmės". Neigimai "susikristalizuoja" į mirties pajutimą (kapų kalnelis), (p. 242)

"Tu seniai nubudai. Nuo tavęs iki sapno krantų — /Du skirtingi planai susilieja miglotu kraštu" — tai ne vien nemigo nakties simbolika. Tų dviejų planų susiliejimas čia taip pat reiškia "laiko ir mirties santaką".

Sekančiame posmelyje šiam abstrakčiam migloto krašto vaizdui atsiranda struktūrinis "atitikmuo" — konkretus horizontas, kuriame susilieja realus dangus ir žemė. O ta žemė, tai tuščios tėviškės "baloti laukai".

Tuščią sąmonės tašką belaikėj ir bedaiktėj erdvėj, sako kritikas, atkartoja konkretesnis vaizdas — "tuštumos vidury, tarp juodų ir baltų debesų".

Šitokiuose vaizdų pasikartojimuose Šilbajoris atranda pirmuosius eilėraščio metmenis. Struktūralistiniu požiūriu, visokie pasikartojimai, ne tik vaizdų konstravimo plotmėj, bet ir garsų, leksikos ar sintaksės plotmėj, literatūros nagrinėjimui yra reikšmingi (taip kaip ir priešpriešos). Juose galima įžvelgti esminę kūrinio sandarą.

Eilėraščio "Įpusėja para" sandaros struktūrinis principas, tai "cikliškas alsavimas", grįžimas į save, ėjimas ratu, sako Šilbajoris. Tai tremtinio (savame krašte) grįžimas į tuščią tėviškę ir sąmonės tęstinumas per eilę išbaigtų gyvenimo ratų (p. 244-245).

Penktame posmelyje eilėraštis sugrįžta "pats į save" — į dviejų plotmių suliejimą — "Taip anapus kalvų susijungia lietus ir žolė". Šeštasis posmelis "suveda kartu visus vaizdo ir minties siūlus" — "laiko tremtinio" pakartotą grįžimą į savo buvusio gyvenimo ciklus — suartindamas juos su tėviškės, visos savo tautos padėtim. O "nemirštamasis, nuo laiko ir erdvės, nuo įvykių ciklų išskirtas pradas" tai ne tik atskiro asmens, bet ir viso pasaulio "egzistencijos esmė, visatos būsena". "Tai pasaulio šerdis, visos egzistencijos ir viso laiko paskutinis vardas" pakiliai šį savo straipsnį užbaigia Šilbajoris (p. 250).

Čia sunku susilaikyti nepabrėžus, kad šiame straipsny, kaip ir kituose, Šilbajorio analizėj irgi susilieja "du skirtingi planai". Iš vienos pusės — objektyvus mokslinis teksto nagrinėjimas, kuriame naudojamos naujausios literatūros teorijos sąvokos, o iš kitos — intuityvi įžvalga, kylanti iš intensyvaus įsijautimo į kūrinį, pasidavimo jo poetiniam sugestyvumui, estetinei emocijai.

Tie du planai irgi "susilieja miglotu kraštu", ne dėl to, kad Šilbajorio stilius būtų miglotas (nors reikia pripažinti, kad šį straipsnį skaityti tikrai nelengva — anot V. A. Jonyno, Šilbajoris čia rašo ne "eiliniam" skaitytojui, o kitiems literatūros tyrinytojams)13-bet dėl to, kad tarp tų skirtingų analizės planų irgi ištirpsta riba.

Minėtame pokalby Akiračiuose Šilbajoris skundžiasi, kad nemoka "pravesti tinkamos linijos" tarp kritikos ir literatūros nagrinėjimo. Daugelio skaitytojų džiaugsmui, o mokslininkų galvos skausmui, jis dažnai nuslysta nuo sausom sąvokom pagrįsto nagrinėjimo į "eseistinį kalbėjimą" ir į skambią poetinę prozą — "beletrizavimą".

Tomo Venclovos eilėrašty, sako jis, iš "nemigo žemės", "belaikio momento nakties tamsoj", "išplaukia lėtos ir ilgos mintys, kaip paties eilėraščio eilutės, o mintyse kapai, piliakalniai, sausi lapai, mirties šnarėjimas". Tai jau paties kritiko literatūrinė kūryba, įterpta į mokslinį nagrinėjimą. "Išmirę lapai — tai balsai iš kapų kalnelio" — šis kritiko sakinys primena liaudies dainų lyrizmą.

V. Vildžiūnas — Lietuvos kunigaikščiai (Vilnius)

Ir kitur jis rašo poetiškai ar su patosu. Pavyzdžiui, Degutytės troškimą susijungti su gamta (kaip ir Gedos panašų siekimą) jis išsako pakeltu stilium, poetinio skambumo sakiniais, išduodančiais ir jo paties artimumą panteistinei pasaulėjautai: "Ji pavadina save įvairių ją supančių daiktų vardais", sako jis, "kad abstraktus, bespalvis 'aš esu' pavirstų ' - — ' ' žiedais ir vandeniu, krauju ir tašam, įgydamas tuo pačiu tikrovę didesnę ir todėl prasmingesnę už atskiro individo bevardį būviam*- ip. 183).

Šitoks subjektyvumas, anot Delijos Valiukėnaitės pagrįstas paties kritiko "samprata apie meną ir žmogų . "nėra gerai kritikai kenksmingas". (Atvirkščiai. ši egzaltacija yra "aukščiausia kritikos rūšis", "meilė ir šlovė". Taip ji rašo savo straipsny apie išeivijos kritikus.14


Vilniaus dramos teatro fasado detalė
Reginos Jautokaitės nuotrauka (1985)

IV
Ir prozoj Šilbajorį domina įvairių tikrovės ir kalbos plotmių santykiavimas. O jis ryškus Juozo Apučio knygoje Tiltas per Žalpę (1980), sudarytoje iš dviejų apysakų. Abiejų struktūra, sako kritikas, formuojasi pasyviai, vaizdais, pojūčiais, mintimis, kurių "tarpusavio santykiavimo pobūdis" keičiasi veikėjo, paties autoriaus ir skaitytojo sąmonėj. Šilbajoris nesirūpina, kad pagal dabartinę literatūros teoriją, jis turėtų sakyti "paties pasakotojo", nes autorius tekste reiškiasi per savo pasirinktą pasakotoją. O apysaką jis kartais pavadina apsakymu, (p. 88).

Pirmoj apysakoj "magiškos" pievos jam primena Gedos panašias pievas. Iš jų poveikio į vaiko Benučio sąmonę jis išveda esminį jo pergyvenimą, lemties suvokimą, "pilnutinį ir nebeatitaisomą žinojimą, kad tikrai gyveni ir kad esi vienas". Jis džiaugiasi, kad autorius vaiko galvosenos nesuprastino "iki elementoriaus idiotizmo", o ją atvėrė "kaip beribiai komplikuotą sąmonės žiedą, visais atžvilgiais tolygų suaugusio mentalitetui", tik jaučiantį būtį už sąvokom apvedamos ribos (p. 90).

Antroj apysakoj, atsiduriame neva tai magiškame, neva tai bepročio pasauly, "kurio pats poetiškumas ir magika išplaukia iš moralinių ir metafizinių jo dimensijų". Jau užaugusio Benučio — daktaro Beno sąžinę "užgula nebepakeliama visata". "Signalai" skaitytoją pasiekia iš įvairių tikrovės plotmių, ir Šilbajoris ima "dairytis kelrodžių, pasikartojančių struktūrinių elementų tarpusavio santykiuose. Vienas tų elementų — tai sala, panaši į vienuolio kapucino galvą ir į kaukolę. O laivas į tą salą atitinka Charono valtį per "užmaršties upę".

Esminis Beno pergyvenimas, vienas iš svarbiausių momentų Apučio kūryboje, sako Šilbajoris, tai "neapsakoma sekundė, kada (. . .) žinai, kaip baisu būti gimusiam, nes reikės numirti". Tokio momento nepatyrusiam žmogui egzistencija "nerealizuoja savo tikrumo" (p. 94).

Taigi, šiose apysakose, sako Šilbajoris, žmogus prašliaužia į "tikrąją būtį", per "vaiko privilegijuotą viziją" ir per "vaiko sąmonei artimą beprotybės aiškumą" (p. 95).

Šitaip Šilbajorio prozos nagrinėjime irgi susilieja du analizės planai — objektyvus, mokslinis, ir subjektyvus, intuityvusis pradas. O kūrinio estetinis išgyvenimas jo prozos kritiką irgi paverčia "meile ir šlove".

Ypač subtiliai jis analizuoja prozą, kurioje yra nemaža metaforinio skaitymo galimybių (Apučio, Grušo, Šavelio, Mero kūrybą). Anot V. Kelertienės, "visas kritiko įgudimas, įgytas poezijos nagrinėjime, čia gali laisvai pasireikšti. Bet ji pasigenda "naujesnių požiūrių į prozos tekstą, kaip antai naratyvinės struktūros analizės ir pan.". O poezijos analizėj "visuomet užnugaryje juntama pilna teorinė aparatūra".15

Šioje knygoje studijinių straipsnių apie prozą iš viso nėra, o recenzijose mažiau mokslinėm sąvokom paremto nagrinėjimo, negu poezijos recenzijose. Šilbajoris net nesvarsto, kokį pasakotoją autorius pasirinko ir koks jo pasireiškimas tekste bei santykiai su skaitytoju. Jis dažnai net nemini, ar pasakojama pirmu ar trečiu asmeniu.

Prozoj jį daugiau domina "prasminės struktūros". Bet vis tiek "teorinė aparatūra", nors ir nepilna; ir čia užnugaryje juntama. Ir čia dominuoja struktūralistinis požiūris į tekstą. Prozą nagrinėdamas, Šilbajoris taip pat remiasi pasikartojančių struktūrinių elementų santykiavimo principu, ieško priešingybių "išbalansavimo" įvairiose meninės tikrovės dimensijose ir meninės kalbos plotmėse.

Grušo novelėj "Mergaitė ir vienišas žmogus" jis pačiame veiksme randa tokį "išsibalansavimą". Vienišas žmogus lydi karstą, kuriame guli jo "brangiausias turtas", o dvasiniai pažeista mergaitė - kasininkė neša portfely jai nežinomų žmonių turtą. Tai "tapatybės išryškintas kontrastas" tarp viską praradusio ir dar nieko neradusios. Juodu suvesti likimo — kontrastai susilieja.

Ši novelė pasirodė rinkiny Tarybinė lietuvių novelė (1969), kurį Šilbajoris recenzavo 1970 m., dar nesulaukęs A. Zalatoriaus sudarytos antologijos Žalias laiko vingis, (1980 m.). Ir kitose šio rinkinio novelėse Šilbajoris randa tokį "figūrų ir simbolių išsibalansavimą", per kurį pajuntame "aplamai žmogišką ir todėl intymiai asmenišką" tragediją ir kuris atskleidžia vidinę kūrinio sandarą (p. 147).

Kritikas pabrėžia, kad pačios geriausios rinkinio novelės yra tos, kurios nutolusios nuo tiesioginio tikrovės perdavimo. Jose ryškūs "struktūriniai elementų santykiavimai pusiau abstrakčiame tikrovės audiny". Jie priartina prozą prie poezijos, nes gilesniame meninės tikrovės plane" jie atstovauja poetiniams žmogiškų pergyvenimų (. . .) įsikūnijimams", o kūrinys atsiduria "iš esmės simbolinėj plotmėj". Taigi, čia matome meninio žodžio perkurtą, o ne atkurtą tikrovę (p. 150).

Ir R. Šilbajorio knygoje Paparčio šešėly; Apysaka ir apsakymai (1080) Šilbajoris randa "kūrybiškai suvoktą, o ne mechaniškai 'atspindimą' realybę". Čia yra įvaizdžių, kaupiančių savyje "poezijos pažįstamą gelmę, jėgą ir logiką", bet tarnaujančių prozoj tam, "kad pasakojimui suteiktų naujas dimensijas".

Straipsny "Rimantas Šavelis — modernisto meninė tiesa", tą kūrybinį tikrovės suvokimą Šilbajoris ir padaro savo analizės objektu. Įvykių priežastys ir pasėkos, žmogaus likimas tuose kūriniuose virsta struktūriniais elementais, kurie tarp savęs santykiauja "pagal dėsnius netvarkančius tikrovės".

Pagrindinis veikėjas apsakyme "Spangio mirtis", yra akmuo. Gal Šavelis simbolinėj plotmėj rašo "apie kraštą, kuriame ir akmenys prabyla ir numiršta, kuriame jau niekam neliko kuo stebėtis", sako kritikas.

Icchoko Mero romane Striptizas Šilbajoris mato ryšį su bendru literatūros uždaviniu — "sukurti visatą iš žodžių". Tuo keliu romanas priartėja prie poezijos.

Realistiniame romane kalbos funkcija mažėja, "iš žodžio laukiama tik aiškaus ir efektingo aprašymo to, kas iš tiesų vyksta už kalbos ribų". Mero romane kalbos funkcija yra "absoliučiai dominuojanti", nes net ir "pačios realybės egzistencija" čia priklauso nuo "specialiai tik šiame veikale galiojančių žodžių ir jų sandarų reikšmės". Bet jų "prasmę gimdanti savitarpinė sąveika apsireiškia grynai abstrakčioj plotmėj" (p. 134).

Čia ir vėl prasišviečia įsitikinimas, kad literatūros kūrinys yra "antrinis" tikrovės modelis, kad meninė kalba "modeliuoja" žodžius, ne pačią tikrovę (kurią modeliuoja kasdieninė kalba). Tai struktūristų - semiotikų "credo".

V
Lieka dar aptarti literatūros mokslo knygų recenzijas, kurių šiam rinkiny, kaip minėta, yra trys.

V. Vanago knygai Realizmas lietuvių literatūroje (1978) Šilbajoris prikiša stoką tvirtos teorinės atramos. Vanagas kalba "ne iš nejudamo teorinio atramos taško, bet 'pakeliui', eidamas pro laiko bėgyje besivystančias literatūros apraiškas", sako jis, ir nepagaili Vanagui žiupsnelio ironijos:

"Pradeda atrodyti, kad Vanagui literatūrinės terminologijos žodis reiškia maždaug tą patį, ką ir garsiajam Humpty Dumpty apysakoje 'Alice in Wonderland': 'A word means precisely what I choose it to mean, neither more nor less' (p. 157).

Bet tai atspindi, anot Šilbajorio, ne "paties autoriaus mokslinį pasiruošimą, talentą ar intelektą", o literatūros mokslo standartą Sovietų Sąjungoje, kur "kruopščiai atrinkta faktinė medžiaga būna nerūpestingai sudedama į gana primityvius teo rinius rėmus".

Lietuvių literatūros istorija rusų kalba, sudaryta keleto autorių ir išleista 1977 metais, remiasi marksistinėm prielaidom, o rašytojui paskirtų puslapių skaičius priklauso nuo to, kiek jo kūrybą galima palenkti "teisingai" ideologinei orientacijai. "Netikima, kad menas yra 'sau esmė', bet manoma, kad menas yra tik tam tikras būdas atlikti įvairias politines, socialines, auklėjamąsias ir panašias funkcijas" (p. 171).

Nežiūrint to, Šilbajorio įspūdis apie šią knygą — "iš tų šiaudų yra ir grūdų", nes autoriai sugebėjo pakilti virš tų "dvasią slopinančių reikalą vimų, kuriems dabar ten neįmanoma nenusilenkti". Kai kuriuose knygos skyriuose jis randa net ir labai subtilių įžvalgų, ir "blaiviai apsvarstytų nagrinėjimų", kurie rodo aukštą lietuvių literatūros kritikos lygį.

Aptardamas straipsnių rinkinį Šiuolaikinės kritikos problemos (1975), recenzijoj užvardintoj "socialistinio realizmo labirintuose", Šilbajoris šmaikščiai išsireiškia apie atskirus literatūros kritikus, pažerdamas ir politiškai nuspalvintos ironijos bei sarkazmo.

"Šiandien jau nemandagu žmones šaudyti, kaip buvo daroma prie Stalino, arba grasinti ir koliotis, kaip, pavyzdžiui Pasternako atveju. Šiuo 'mandagumu' kaip tik ir rūpinasi Bražėnas; jam įdomu surasti formulę, kuri išreikštų prievartą ne kaip prievartą, bet kaip savanorišką vidinį rašytojo įsitikinimą" (p. 162).

Apie Bražėno siūlomą partiškumo sąvoką, kurią jis nori išplėsti iki "visas žmonijos istorijoje atsiektas dvasines vertybes sutalpinančių dimensijų", Šilbajoris rašo:

"Sugretinus šitaip suprastą partiškumą su sveika liaudies išmintim, nenorams prisimins Krylovo pasakėčia apie jautį ir rupūžę, bet liaudies išmintis, deja, nevisuomet pasižymi dideliu mandagumu" (163 psl.).

Aukštai vertindamas Vytautą Kubilių kaip literatūros kritiką, Šilbajoris ir su juo polemizuoja. Sutikdamas su Kubiliaus teigimu, kad literatūros kritika turi savo "vidinių reikalavimų algebrą, pagal kurią ji galėtų būti nagrinėjama bei teisiama, kaip ir kiekviena kita literatūros rūšis", ir pritardamas jo "prašymui", kad jai būtų pripažintas "specifinis mąstymo būdas", Šilbajoris vis tiek mano, kad Kubilius "truputi nenuoseklus".

Iš vienos pusės, jis sako, kad "kritikas atlieka tik intelektualines operacijas, kurios vien aiškina, bet neperkuria pasaulio", iš kitos pusės, "jis lyg ir siūlo galvoti apie kritiką tartum apie vieną iš pačios literatūros šakų", žiūrėti į ją ne kaip į šalutinį literatūros priedėlį, bet kaip į vidinę sistemos dalį". Iš to išplaukia, sako Šilbajoris, "bevaisis slyvų lyginimas su obuoliais" (p. 164).

Gana keista, kad Šilbajoris su Kubilium tuo klausimu nesutinka, nes kaip ir kiti jo recenzentai pastebėjo, paties Šilbajorio literatūros kritika yra ne tik mokslinė, bet ir literatūrinė kūryba. O Lietuvoj literatūros kritika jau seniai laikoma viena iš literatūros rūšių. V. Kelertienė džiaugiasi, kad ir dabartiniai Vakarų literatūros mokslininkai, dekonstruktyvizmo srovės atstovai, pripažįsta, jog "literatūros kritika ir kūryba yra lygiaverčiai diskursai".

V. Kubiliui ir taip pat V. Galiniui bei A. Zalatoriui Šilbajoris "paploja per petį" už tai, kad jie šiandieniniam skaitytojui "pateikia pluoštą žinių apie tai, kas darosi literatūros kritikos pasaulyje — ne tik Sovietijoj, bet ir Vakaruose". Kubilius mini lenkų, prancūzų ir amerikiečių literatūros kritikus ir iš pačių rusų mokslininkų, tuos, "kurie mažai naudingi komunistinei propagandai", bet daug nusipelno literatūros mokslo srityje.

Vytauto Galinio straipsny "Tipologiniai literatūros tyrinėjimo principai ir keliai" Šilbajoris randa analitinę perspektyvą, panašią į rusų formalistų teoriją, vėlesniame jos išsivystymo laikotarpyje, kada atsirado daugiau struktūralinis galvojimas, atkreipiąs dėmesį tiek į "vidinę meno kūrinio sandarą", tiek ir į jo santykius su "visuomeninės santvarkos, istorijos, bei individualaus skaitytojo mąstymo sistemomis (p. 166).

Paties Šilbajorio perspektyva panaši. Už tai, ką jis sako apie Galinį, galioja ir jam pačiam: jis "įjungia save į plačiai ir blaiviai apžvelgtą struktūrinės literatūros mokslo krypties išsivystymą per pastaruosius dešimtmečius tiek Sovietijoj, tiek ir Vakaruose" (p. 166-167). Šilbajoris primena skaitytojui, jog šią perspektyvą jau išvystė vadinama Prahos mokykla ir struktūralistai Vakaruose, o J. Lotman Sovietijoj. Tik Galinio metodui graso "politinė dominantą".

O Alberto Zalatoriaus pozicija Šilbajoriui primena "pastaraisiais metais Vakaruose besivystančią kritikos srovę, kuri orientuojasi į skaitytoją". (Ji dabar vadinama "Reader-Response Criticism"). "Būtina studijuoti ir apibūdinti savo paties kaip suvokėjo santykį su tekstu", cituoja jis Zalatorių. Ir pats Šilbajoris iš dalies laikosi tos orientacijos. Jis pats yra toks literatūros kritikas, kurį galima pavadinti "superreader". Ir jam literatūra tai dialektika tarp teksto ir skaitytojo".16 Šilbajorio tikslas, kaip sako knygos įvade jos redaktorius Liūtas Mockūnas, — "aptarti teksto specifiką, perduodant skaitytojui kritiko išgyvenimą, susidūrus su tekstu ir autoriaus panaudotų priemonių analize, atskleidžiant to išgyvenimo objektyvias priežastis" (p. 12).

Iš kritiko kaip suvokėjo intymaus santykio su tekstu ir kartu iš mokslinėm sąvokom pagrįstos analizės gimsta ta gili įžvalga į meninį žodį ir jo prasmę.

Rimvydas Šilbajoris, ŽODŽIAI IR PRASMĖ: LITERATŪRA ŠIANDIEN LIETUVOJE. Chicago. Akademinės Skautijos leidykla, 1982.

Išnašos

1.    Rimvydas Šilbajoris, "Eilėraštis ir jo evoliucija", (J. Girdzijausko Lietuvių eilėdara, XX amžius), Metmenys, 45 (1983), p. 175.

2.    Terence Hawk.es, Structuralism and Semiotics (University of California Press, 1977) p. 52.

3.   Šilbajoris, "Eilėraštis ir jo evoliucija", Metmenys, 45 (1983) p. 176-177.

4.    Violeta Kelertienė, "Tarptautinė analitinė mintis dailiame lietuviškame rūbe", Akiračiai, 1983, rugsėjis, p. 7.

5.    Rimvydas Šilbajoris, "Greimas, semiotika ir Maupassant", Metmenys, 36 (1978) p. 116.

6.    Ten pat, p. 115.

7.    Delija Valiukėnaitė, "Išeivijos lietuvių literatūros kritika iš anglo-amerikiečių perspektyvos pažvelgus", 35 (1978) p. 95.

8.    Kelertienė, "Tarptautinė analitinė mintis. . .", Akiračiai, 1983, rugsėjis, p. 6.

9.    "Jaučiuosi esąs per daug eklektikas savo metodologijoj . . .". Pokalbis su Šilbajoriu. "Apie kritiką, poeziją, madas", Akiračiai, 1983, liepa, p. 9.

10. Vytautas A. Jonynas, "Žvilgsniai į pavergtos Lietuvos literatūrą", Draugas, Antroji dalis, 1983, liepos 2, p. 2.

11.    Pokalbis su Šilbajoriu, Akiračiai, 1983, liepa, p. 8.

12.    Tan pat, p. 9.

13.    Jonynas, "Žvilgsniai. . .", Draugas, Antroji dalis, 1983, liepos 2, p. 4.

14.    Valiukėnaitė, "Išeivijos lietuvių literatūros kritika...", Metmenys, 35 (1978), p. 96.

15.    Kelertienė,    "Tarptautinė    analitinė    mintis. . .", Akiračiai, 1983, rugsėjis, p. 7.

16.    Michael Riffaterre, Semiotics of Poetry (Indiana University Press, 1978), p. 1.


Pajūris. Nuotrauka Erdvilo Kasaičio