APSISPRENDIMAS KRYŽKELĖJE Spausdinti


PASKAITA, SKAITYTA JUBILIEJINIAME ATEITININKUOS KONGRESE CHICAGOJE 1985 M. RUGPJŪČIO 31 D.

"Kilnusis ateitininkų tikslas — Viską Atnaujinti Kristuje — yra jokiomis ribomis neaprėžtas idealas, kuris nuolat reikalauja tolimesnės pažangos, nesitenkindamas jokiais daliniais, lygstamais laimėjimais. Jis reikalauja nenuilstamos pažangos, kaskart naujų pasiryžimų, atkartotinų atsinaujinimų iš vidaus . . . Toks nusistatymas — nenuilstamai eiti pažangos keliais — turi būti bendra visiems ateitininkams nuotaika, žengiant jiems į naują gyvenimą bei veikimo laikotarpį". Šie žodžiai yra paimti iš Ateitininkų Federacijos vyriausios valdybos atsišaukimo, paskelbto 1927 metų gale, ruošiantis švęsti mūsų sąjūdžio 20 metų sukaktį 1930 — Vytauto Didžiojo metais. Nors po tuo atsišaukimu nėra parašo, tačiau visi nesunkiai pastebėsime, kad tai yra mūsų ideologijos kūrėjo ir tuo metu ėjusio Ateitininkų Federacijos vado pareigas prof. Stasio Šalkauskio žodžiai. Jo minties skaidrumas bei gelmė ir jautrus atsiliepimas į gyvenamojo meto poreikius skamba taip jaunai ir netgi po 58 metų pertraukos dar gyvai kalba ir j mūsų širdis. Švęsdami šio sąjūdžio deimantinę sukaktį, mes visai natūraliai kreipiame žvilgsnį į jau nueitą kelią, mintyse atkuriame svarbesniuosius įvykius, vaizduotėje prisistatome mūsų kūrėjų ir pirmūnų atvaizdus, pakedename praeity dirbusių energingųjų ir kūrybingųjų Ateities sąjūdžio darbuotojų nuveiktus darbus ir jų kūrybos vaisius. Šitoks prisiminimas eilės asmenų, kurie liko visą gyvenimą ištikimi pagrindinei sąjūdžio idėjai ir net nepabūgo savo asmenine gyvybės auka jai paliudyti — visa tai turi paliesti jautriausias mūsų sielos stygas, nes mes juk esame tos pačios ateitininkų šeimos nariai.

Kelio, vingių vingiais ir nuolatinių kliūčių išvagoto, įvaizdis yra būdingas ne tik ateitininkijai, bet pačia giliausia prasme tai yra ir pačios krikščionybės gyvenimo simbolis: mes esame piligrimai, esame nuolat "pakeliui", nuolatinėje kelionėje "į namus". Suprantama, kodėl ir ateitininkai, savo deimantinės sukakties proga, yra raginami truputį sustoti, pažvelgti atgal ir susimąstyti. Ilgai gaišti ir žvalgytis, paskęsti praeities "apdūmojimuose" tačiau neleidžia nesulaikomai pirmyn besisukąs gyvenimo ratas. Mums privalu tik trumpai susikaupti ir susiorientuoti. Esame pasiekę kryžkelę, o tokių didesnių ar mažesnių kryžkelių ir praeitasis mūsų kelias yra turėjęs. Iki šiol laimingai sekėsi mūsų sąjūdžiui pasirinkti teisingą kryptį ir, dabar naujai užsidegę, norime jau sekti ateities vizijos padiktuota kryptim, nenutraukdami ryšio su praeitim, neišbarstydami sukauptojo dvasinio turto ir nenuklysdami nuo pagrindinės mūsų idėjos tėkmės. Ruošdamiesi šiam jubiliejiniam kongresui, patys pajutome ir iš kitų retkarčiais nugirsdavome, kad ateitininkai esą pasiekę dar vieną kryžkelę. Liko tik 15 metų iki naujojo tūkstantmečio pradžios krikščionybės istorijoje. Lietuvių tauta, kurioje gimė mūsų sąjūdis ir kuriai buvo paskirti geriausieji šio sąjūdžio poveikyje subrandintieji vaisiai, dar vis tebėra pavergta. Daugelis kūrybingiausių ateitininkų šeimos narių nebegrįžo iš koncentracijos lagerių ir kalėjimų, o kita dalis buvo išblaškyta po tolimus pasaulio kraštus. Likusieji Lietuvoje — nutildyti ir nustumti į pogrindį arba jėga buvo išvežti iš savojo krašto. Kaip žinote, kelių judresnių mūsų brolių ir seserų dėka Federacijos veikla buvo atgaivinta Vakarų Europos, daugiausia Vokietijos, teritorijoje, pabėgėlių stovyklose, o po to, nesulaukiant namo grįžimo dienos, iškeliauta įvairiomis kryptimis. Didžiausia skaičiumi išeivijos dalis pasiekė Šiaurės Amerikos žemyną ir sustojo — vieni Kanadoje, kiti Šiaurės Amerikos valstybėse. Visiškai naujos gyvenimo sąlygos, dar gana svetima socialinė - politinė bei kultūrinė aplinka sudarė pirmąjį iššūkį ateitininkijai —ji turėjo pasijusti atsidūrusi kryžkelėje. Pradžioje, dar vis gyvenant Lietuvos gyvenimo nuotaikom ir savo tarpe turint didelį skaičių Lietuvoje subrendusių mūsų sąjūdžio vadų, neatrodė, kad būtų rimtesnių problemų ir sunkumo rinktis geriausią bei tiesiausią kelią tolimesnei savo veiklai. Papročiai, veiklos metodai, bendroji nuotaika — vis dar vystėsi, "prisimenant" ir liekant ištikimais praeityje suformuluotiems uždaviniams. Visi, kuriems teko dalyvauti 1954 m. sušauktame Kongrese Chicagoje, tai dar galėjo aiškiai pajusti. Juk ir Vokietijoje suorganizuotoji ateitininkų "Kelionė Reino upe" — ar tai nebuvo prof. Prano Dovydaičio "Gamtos Draugo" ekskursijos mažytė kopija — graži, žavinga, tėvynės ilgesiu alsuojanti ateitininkų šeimos išvyka. Po to, kai jau geriau įleidome šaknis į pasirinkto (arba mums paskirto) krašto gyvenimą išauginome būrį gabių bei aktyvių jaunuolių. Taip pat ir toliau stengėmės palaikyti mūsojo sąjūdžio tradicijas: organizavome eilę kongresų, jiems parinkdami prasmingų šūkių, kaip Toronte: "Atvirybė laikui, ištikimybė idealui"; Clevelande: "Liudyti Kristų ir savąją tautą". Vyresnieji dar prisimena ir prof. K. Pakšto šūkį: "Pasukime Lietuvos kultūrinio gyvenimo laikrodį 100 metų pirmyn". Dabar atvirai paklauskime, kiek ilgai ir kaip giliai tie įžvalgių organizatorių pasiūlytieji šūkiai paveikė ateitininkų šeimą ir pasiliko atskirų josios narių sielose?

Šiam jubiliejiniam Kongresui organizatoriai negalėjo surasti vieno visus patenkinančio šūkio, nors atsišaukimuose, plakatuose ir leidinių viršeliuose vienoks ar kitoks moto, pagal įsisenėjusią tradiciją; ir būtų gražiai suspindėjęs. Man atrodo, kad dėl to neturėtume liūdėti, bet veikiau laikyti lyg ir brandos ženklu. Jau atėjo laikas visas išorines manifestacijos formas bei simbolius iš naujo peržiūrėti, jų poveikį šiems laikams pasverti ir atvirai paklausti, ar jie tebėra efektyvūs, ar jie prakalba į mūsų jaunimą; ar jie daro mūsų sąjūdį įtikinančiu kitiems ir gyvybės ugnį įskeliančiu mums patiems.

Taigi, prisipažinkime, kad esame ir tam tikroje kryžkelėje, ir mums privalu rinktis, kuriuo keliu ir kuriom priemonėm tęsime kelionę į ateitį. Rinktis kelio kryptį, kuri būtų ir teisinga, ir tikra, žinoma, bus žymiai lengviau, jeigu tai darysime visi kartu — kaip vieninga šeima bei vienmintis kolektyvas, o ne vien pavieniui, ypač atsižvelgiant į tuos, kurie yra priversti gyventi toli nuo kitų ateitininkiškų sambūrių.

Šis jubiliejinis kongresas mums, taip gausiai susirinkusiems ir atstovaujantiems net tolimiausius kraštus, kaip Australiją, Rraziliją ir t.t., yra labai gera proga tai atlikti. Šios paskaitos tikslas nėra išsamiau panagrinėti Atieties sąjūdžio istoriją įvertinti nuveiktus darbus ir atiduoti užsitarnautą pagarbą tiems, kurie paliko neišdildomą žymę lietuvių tautos kultūriniame ir religiniame gyvenime. Tai rasite praeitų suvažiavimų leidiniuose.

Mesdami trumpą žvilgsnį atgal, pastebėsime, kad viena pačių būdingiausių mūsų sąjūdžio žymių, charakterizuojančių Ateities kilmę ir po to sekusią veiklą, buvo protestas. Kad ateitininkų sąjūdis gimė "iš protesto", vienas pirmųjų tai pastebėjo prof. Stasys Šalkauskis, kurdamas mūsų ideologijos metmenis. Prie šio protesto ir kovos atspalvio ateitininkijoje gana išsamiai savo straipsnyje grįžo ir prof. Antanas Maceina (jo straipsnis randamas 1977 m. Clevelande įvykusio Kongreso proga išleistame leidinyje "Ateitininkų keliu", kurį suredagavo vienas pirmųjų ateitininkų — Stasys Barzdukas). Pacitavęs prof. St. Šalkauskio "Ateities Ideologijoje" užrašytą sakinį: "Ateitis savo kilme reiškė protestą prieš demoralizuojančią rusų mokyklų ir valdžios įtaką, kuri nešė su savimi nukrikščionėjimą, nihilizmą ir anarchiją", prof. A. Maceina pastebi: "Nors paviršium Šalkauskio Ateitininkų ideologija ir atrodo esanti gana sausa ir atsaji, savo gelmėse betgi ji yra pinte perpinta kovos šūkiais". Taigi, visą ateitininkuos veiklą nuo pat pradžios ir per visą nepriklausomybės laikotarpį žymėjo kova. Jai buvo ruošiami vadai — elitas, ir taip pat visa ateitininkija ta kovos linkme buvo orientuojama. Tai labai atitiko ir pačios Katalikų Bažnyčios gyvenimo po pirmojo pasaulinio karo centrinį rūpestį, kurio akivaizdi išraiška buvo Pijaus XI enciklika, skelbianti suintensyvintą Katalikų akciją Kovoti, laimėti sielas Kristui — buvo ir misijų kraštuose dirbančiųjų pagrindinis darbo ir maldų tikslas, padėjęs išsivystyti plačiašakei veiklai, pateisinančiai ir atitinkamų priemonių parinkimo būdus.

Suprantama, kad ir Ateities sąjūdžiui buvo visai natūralu šį "kovos" ir veržlumo atspalvį pabrėžti, nes priešas buvo aiškus; jis buvo įsivaizduojamas tarsi koks mus atakuojąs frontas. Savo Visa Atnaujinti Kristuje idealo sužavėti ir juo užsidegą, ateitininkai, ypač studentai ir jaunesnieji sendraugiai, ruošėsi visais keliais šį priešą pasitikti ir su juo idėjinėje kovoje grumtis. Tačiau, kaip gal ne vienas iš mūsų idėjinės šeimos narių yra pastebėję, toji "kovos" samprata, kaip ir patsai žodis "tarnauti" mūsų šūkio antrojoje dalyje (. . . "tarnaujant Dievui ir tėvynei") jau nepriklausomos Lietuvos laikais pamažu keitėsi. Ir kiti, anuomet taip dažnai kartojami, žodžiai — "elitas", "ideologija" — šiais laikais yra praradę pirmykštę prasmę bei motyvuojantį paskatinimą^ tokį veiksmingą praeityje. Dabar anie žodžiai beveik visuotinai naudojami neigiama prasme, nurodant į asmenų ar kokios grupės siaurumą^ atsilikimą; ekskliuzyvizmą^ pretenzijas ir pan. Jei dabar tuos žodžius paberiame studijuojančiam jaunimui, ypač mūsų intelektualams, akademikams, mokslus baigusiems po antrojo pasaulinio karo, kažin ar rasime daug tokių, kuriems jie ką nors pasakytų. Taigi, atsidūrę tam tikroje kryžkelėje ir svarstydami, kuria linkme turėtume pasukti, mes privalome pradėti nuo minėtų ir jiems panašių sąvokų persvarstymo.

Kaip visi jau žinome, šis pastarasis pasaulinis karas dalį pačių kūrybingiausių, intelektualiai ir visuomeniškai gerai pasiruošusių mūsų idėjos brolių ir seserų sunaikino koncentracijos stovyklose bei kalėjimuose, o kitą dalį išbarstė po platųjį pasaulį. Šis palikimas ypač skaudžiai palietė ateitininkų šeimą; Nors pagrindinis Ateities sąjūdžio tikslas liko tas pats — atnaujinti lietuvių tautos gyvenimą ir viską palenkti Kristui — tačiau pati didžioji grėsmė — jos pobūdis ir veiksniai, nuolat skatinę ateitininkiją kovai, įsigijo visai kitokį veidą; Mes, kurie pasklidome po įvairius kontinentus, ir tie, kurie liko krašte, tapome lyg kokios salelės: mes, imigrantai — svetimame krašte, o jie — nustumti į pogrindį ir saugumo dėlei atsisakę bet kokios įprastos organizacinės struktūros.

Juozas Polikaitis, Ateitininkų Federacijos vadas. Nuotr. Vidos Kuprytės

Su kuo kovoti, kam pasiaukoti, kuria kryptimi tiesti ateities veiklos gaires? Į tuos klausimus, suprantama, negalėjo būti vieno atsakymo. Tiems mūsų broliams ir sesėms, kurie dar gyvi liko Lietuvoje, reikėjo kovoti prieš grėsmę, turinčią daug veidų, kurios "fronto linijos" ir puolimo taktika tik pamažu pradėjo išryškėti. Todėl jie ten, tėvynėje, greičiau negu mes visi kiti, gyveną vadinamuose "laisvės kraštuose", pamatė, kad kovos ankstesnioji sąvoka pagrindinai yra pasikeitusi. Mums labai gerai žinoma desperatiškoji, nors ir nuostabiai narsi ir heroiška partizanų kova prieš okupantą ir jos tragiška pabaiga. Dabar, žvelgiant atgal į laikotarpį tarp 1945 ir 1960 metų, pradeda ryškėti, kaip pačios gyvenimo sąlygos ir visa ta kruvina kovos raida, o mums, tikintiesiems — nuostabi Apvaizdos ranka, taip slaptingai formavo ir pažadino naujus rezistencijos būdus bei naujus proveržius, gimusius pačioje mūsų tautos dvasioje. Štai 1953 m. vasario 16 dienos data pažymėta ranka rašytoji jaunų lietuvaičių, nutremtų į tolimąjį Sibirą, maldaknygė. Laimingom aplinkybėm ji pasiekė laisvąjį pasaulį ir tapo ne tik mums naujo dvasinio užsidegimo šaltiniu.Išversta į daugelio didžiųjų pasaulio tautų kalbas, ši kukli maldaknygė prabilo į jų sąžinę, skelbdama, kad užmirštoji ir "nurašytoji" Lietuva dar gyva ir sugeba net ir desperatiškoje kančios nakty sušvytėti dar nepalaužtos dvasios šviesa. Vis dar tikėdamiesi, kad laisvieji Vakarai ras būdų ir išdrįs ateiti į pagalbą, keli drąsūs vyrai, nebijodami aukos ir baisiausių kliūčių, pro "geležinę uždangą" prasiveržia į Vakarus ir tarp kitų uždavinių ryžtasi atvežti keliolikos tūkstančių lietuvių pasirašytą dokumentą — tautos šauksmą pagalbos — ir įteikti Vatikanui, vis tikėdami, kad gal iš katalikybės centro bus pajudinta pasaulio sąžinė . . . Sekė ilga tyla. Budapešto sukilimo žiaurus užgesinimas, sukilti bandymai Rytų Vokietijoje ir Lenkijoje, naujos vilties ugnies užgesinimas Čekoslovakijoje, po kurio ėjo jauno studento gyvybės auka Prahos aikštėje — visa tai parodė, kad mūsų broliams ir sesėms tėvynėje niekas neateis į pagalbą; Ir vėl nauji "kovos" metodai. Romo Kalantos gyvybės auka Kaune buvo tarsi jaudinantis simbolis, kad iki šiol vestoji kruvina lietuvių tautos kovos fazė pasibaigė. Po šio kilnaus jaunuolio aukos keliems mėnesiams praslinkus, pasirodė pirmasis Katalikų Bažnyčios Kronikos numeris.

Naujoje fazėje kova reiškia išlikti, ištverti, išsilaikyti paviršiuje, tvirtai tikint ir gyvenant viltimi, kad baisiajam siautėjimui ateis galas, viskas nurims, ir išauš rytas. Šitokiose sąlygose niekas nekalba apie karžygius bei herojus. Tie, kurie išlieka, gauna kuklų, bet labai prasmingą liudytojo vardą; Mums, ateitininkams, toks liudytojas tapo ir mūsų sąjūdžio tėvas — prof. Pranas Dovydaitis. Iš mus iki šiol pasiekusiųjų paliudymų, kurių dalis randama dr. Juozo Girniaus parašytoje monografijoje Pranas Dovydaitis, sužinome, kad į Sibirą ištremtasis mūsų vadas bei Įkvėpėjas, taip karštai vedęs idėjinę kovą ir nuolat ėjęs mūsų geriausiųjų kovotojų priešakyje, iškilo tikru dvasios milžinu. Štai keli iš minėtosios monografijos sakiniai, pakartojantys iš sovietinio kalėjimo grįžusiųjų paliudijimą: "Didžiausia auka, negirdėtas pasišventimas dalytis savo maistu su artimuoju. Pranas dovydaitis nesykį parodė savo didžiadvasiškumą; savęs atsižadėjimą . . . Vyraujantis jo charakterio bruožas buvo tobula rezignacija, plaukianti iš tam tikros dvasinės stiprybės . . . Niekada negirdėjau jo kitais besiskundžiančio ar kitus kritikuojančio. Greičiau jis linko pateisinti ir suprasti visus tuos, kurie lengvai susiginčydavo, vartodami nekontroliuojamą ir įžeidžiantį žodyną . . . Didžiausią įspūdį man darė jo karštas ir gilus religijos jausmas . . . kiekvieną kartą mišiose tarp dalyvių matydavau prof. Dovydaitį šventai susikaupusį tylioje maldoje" (monografija, 300-305 p.). Šia prasme Pranas Dovydaitis ir pasiliks Ateities sąjūdžio, augančio, besivystančio ir tobulėjančio, vadu ir įkvėpėju.

Dabar meskim žvilgsnį į save pačius, laisvuose pasaulio kraštuose gyvenančius ateitininkuskes. Mes žinome ir jaučiame, kad esame tik šaka lietuvių tautos gyvybės medžio. Nors ir gyvename, kaip prof. Maceina sako, vis dar "tremtyje", t.y. "ne namie", — mums, naudojantis laisvo gyvenimo teikiamomis priemonėmis, tenka didelė atsakomybė daryti visa, kad Ateities sąjūdis ne tik išsilaikytų, bet nuolat augtų, iš vidaus stiprėtų ir šiose dar gana palankiose sąlygose toliau savo misiją — Visa Atnaujinti Kristuje — vykdytų. Mums, ištrūkusiems į laisvę, pradžioje atrodė, kad niekur nėra grėsmės. Manėme, kad reikia tik išlaikyti atsineštąsias tradicijas, auklėti priaugančią kartą, palaikyti savąją spaudą retkarčiais aktyviai prisidėti prie didesnių ar mažesnių projektų, kaip Lietuviškoji Enciklopedija, Lietuvių Bendruomenė ir panašiai. Reikia pripažinti, kad ateitininkai minėtuose bei kituose projektuose tikrai ėmėsi vadovaujančios iniciatyvos ir jų nuopelnai liks neužginčijami. Tačiau pamažu konkrečių projektų skaičus mažėjo, o mūsų vyresnieji artėjo prie savo amžiaus vakaro. Savaime kilo klausimas: ką pasiūlyti mūsų jaunimui, t. y. jauniesiems akademikams ir profesiniame bei kūrybiniame gyvenamojo krašto gyvenime jau kompetetingai besireiškiantiems žmonėms — į savistovų gyvenimą išėjusiems ateitininkų šeimos nariams? Atsakymo į tuos klausimus vis dar tebeieškome.

Kur mes dabar stovime ir kaip mums patiems, ypač tiems, kuriems tikrai rūpi visa dabartinė ateitininkijos egzistencija, atrodo mūsų sąjūdžio veikla? Stebint ateitininkų gyvenimą Šiaurės Amerikos kontinente, man regis, kad vienas ryškiausių ir nerimą keliančių ženklų yra ateitininkų identiškumo (tapatiškumo) klausimas. Paklauskite vyresniųjų moksleivių, studentų ir net akademikų: ką tau asmeniškai reiškia būti ateitininku-ke, ir nustebsite sulaukę įvairių neretai ir prieštaringų, atsakymų arba paprasčiausiai — pečių pakilnojimo, netikrumo . . . Mūsų veiklai vairuoti turime puikiai paruoštą "Vadovą", ešane pasisavinę tradicines organizacinės technikos formas . . . Labai ryški šiuo metu beveik išimtinai kultūrinė - sociologinė kryptis ir orientacija. Bet, deja, pasigendame kai kuriose stovyklose ateitininkams būdingos vidinės - dvasinės šilumos. Tai atsiliepia ir į patį jaunuolių elgesį, beveik visiškai nesiskiriantį nuo viešųjų mokyklų ir universitetų nedisciplinuoto ir moraliai pasimetusio gyvenimo stiliaus. Suaugusių ateitininkų šeimos narių tarpe, kaip ir daugelio lietuvių išeivių, pradžioje labai ryškus buvo įsikūrimo rūpestis, užgožiantis ir religinį, ir tautinį užsiangažavimą; Prof. A. Maceina kai kuriuos į per daug toli šia kryptimi nuklydusius mūsų idėjos brolius netgi pavadino savo naujadaru "duoneliautojai" (žr. jo straipsnį anksčiau minėtame 1977 m. leidiny "Ateitininkų keliu"). Kita žymė pastebeta mūsų tarpe — tai savotiška įtampa, kilusi iš dar negalutinai išspręstos dilemos: ką šiuo metu ateitininkijai svarbiau pabrėžti — ar pirmiausia pabrėžti lietuviškumą ir tautinės ištikimybės vertybes statyti pirmoje eilėje, ar, kaip Katalikų Bažnyčios nariui, ugdyti gilų religinį gyvenimą ir savo tautinį, nepakartojamąjį lietuviškąjį Ethos inkorporuoti į pilnutinį tikinčiojo kataliko gyvenimą; Konfliktų būdavo, ir nevienam teko tai pastebėti. Vienas vėliausių tokių mūsų vertybių susimaišymų akivaizdžiai iškilo ryšium su šv. Kazimiero jubiliejinių metų paminėjimu ir ta proga ruoštom iškilmėm. Minėtoji dilema aštriausiai reiškiasi studijuojančio ir studijas jau baigusiųjų gyvenime. Kitas nerimą keliantis reiškinys ateitininkuose — tai savotiškas "menkavertiškumo" jausmas. Jis pastebėtas ne tik mūsų, bet ir apskritai daugumos lietuvių tarpe. Atrodo, kad mes visiškai nepasitikime savimi, varžomės savojo vardo, nuvertiname pačių kūrybingiausių ir net kitataučių pripažintų mūsų narių darbus. Gerai prisimename, kad tais triukšmingaisiais laikais, tarp 1965 ir 1975 metų, eilė lietuvių studentų, jų tarpe ir ateitininkų, susižavėję arba kolegų įtaigauti socialinio teisingumo, rasinės lygybės, protestų prieš karus ir panašiais šūkiais, nusisuko nuo lietuvių, pasitraukė iš lietuviškosios bendrijos ir net sąmoningai išsigynė esą lietuviai. Kita žymė, tampriai surišta su minėtuoju "menkavertiškumo" pergyvenimu, pastaruoju metu palietusi ir ateitininkus, — tai noras "būti priimtam" ten, kur, kai kurių mūsų ateitininkiškos šeimos narių manymu, gyviau reiškiasi meninė, literatūrinė ir apskritai kūrybinė veikla. Tas noras "būti priimtam", nors ir švelniai pridengtas, tačiau yra aiškus prisipažinimas, kad arba mes, ateitininkai, nieko pozityvaus ir naujo nebeįstengiame sukurti, arba gal paprasčiausiai parodom, kad esame kažkaip pasimetę, nesusigaudom ir sumaišom savųjų vertybių eilę, lyg prarandame pagrindą ir nebepasitikim savimi. Minėtosios žymės — pastebėtieji "laiko ženklai" — yra ne vien ateitininkų gyvenimo reiškiniai, bet vienaip ar kitaip pastebimi ir kitų mūsų organizacijų tarpe. Kas mums labiausiai nerimą kelia ir kas ypač ateitininkiją tiesiog paliečia — tai religinio gyvenimo susilpnėjimas, kažkokia dvasinė apatija, eilinių religinių žinių stoka, ypač studijuojančiųjų tarpe. Kai kuriose vietose pastebėta reiškinių, kurie liudija, kad ne tik pavieniai asmenys, bet ir grupių susiėjimuose, kursuose ir kai kuriose stovyklose susibarusieji yra praradę ryšį su pačia Ateities sąjūdžio širdimi, su jos centru ir pačiu giliausiuoju jo egzistencijos pateisinimu — su gyvuoju Kristumi. Nenuostabu, kad šito neturint, bet kokia organizacinė technika ir lavinimosi pratybos pasiliks tik periferijoje, nepalietusios mūsų narių asmens gelmių.

Dabar paklauskime, kaip visas ateitininkų sąjūdis atrodo "iš šalies", ką apie mus atvirai arba pridengtai pasakytų kitų pažiūrų bei ideologinių tradicijų mūsų tautiečiai. Atsakymas bus panašus į spektro spalvų gamą; Vieni, patys kraštutiniai, paklausti, ką jiems sako žodis "ateitininkas" ir ką jiems tai sugesltijoioja, ilgai nelaukę atsakytų, kad tai — siauros ideologinės organizacijos narys, organizacijos, kuriai priešiško nusistatymo jausminis aidas dar žymi politinį nusistatymą; Kiti, ypač jaunesnieji, atsakys pagal tai, ką jie asmeniškai pažįsta arba su kuo draugauja, dalyvauja sportinėse arba mokslinėse ekspedicijose. Jeigu jie bus geri bičiuliai ir kompetetingi savojoje profesijoje, užsidegę bendro projekto išvystyme, — jiems ateitininkas bus artimas bičiulis, jaukus bendradarbis ir pokalbio arba žaidimo partneris. Didžioji dauguma, ypač JAV ir Kanadoje, yra visiškai nesusipažinę su mūsų sąjūdžiu ir dėl to idėjiniams klausimams visiškai abejingi. Todėl mums dabar būtina atvirai paklausti: kokią įtaką mes, kaip ateitininkaikės, privalėtume turėti mūsų tautos, ypač išeivijoje atsiradusios jos dalies, gyvenime; kokią, tik mums būdingą; iškilią ir pasiliekančią žymę mes galėtume joje palikti. Bijau, jog reikės dar daug pastangų, kad kitų akyse išdildytume nelemtai susidariusį įspūdį, jog esame tiktai nedidelė ir labai aprėžtų interesų organizacija, tarsi koks "pamaldžių asmenų" klubas, nuolat linksniuojąs žodį "atnaujinti", bet pats labiau reikalingas atsinaujinimo ir jaunatviškos dvasios.

Marijos Gimimo bažnyčia Chicagoje. Architektas: Jonas Mulokas. Klebonas: prel. Jurgis Paškus. 1954 - 1957 m.

Visų pirma, jau šio kongreso metu, ryžkimės niekada nepamiršti, kur glūdi mūsų sąjūdžio šaknys. Ateities sąjūdis gimė bundančioje Lietuvoje ir, kaip kūdikis, formavosi katalikiškosios krikščionybės tradicijų gelmėse ir buvo išauklėtas lietuvių tautos, lyg motinos, rankose. Taigi, mūsų sąjūdis neišskiriamai yra suaugęs su Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos likimu. Šio meto didžioji grėsmė, lyg potvynio banga, grasinanti užlieti ir viską paskandinti, kas yra abejotinos vertės tikinčiajam lietuviui katalikui, taigi ir mums, ypačiai mums, yra sparčiai besiplečiantis sekuliarizmas ir ateistinis humanizmas. Šitos grėsmės ir šito priešo veidas nėra ryškus, bet jo jėga apgaulingai stipri. Tai yra tarsi nesulaikomai besiskverbiąs užnuodytas oras, kurio nei šaltinio, nei krypties nesurasi, o jei kartais ir surasi, tai nieko negalėsi padaryti, nes jis vis tiek ir toliau skverbiasi, pamažu užnuodydamas ir pavergdamas. Pasipriešinimas šitokiai grėsmei reikalauja kitokios kovos, kitos apsigynimo taktikos, nes čia fronto linijų nebėra, priešas sunkiai identifikuojamas. Ateitininkija negalės išvengti to priešo. Su baime ir mes galėjome pastebėti, kad mūsų idėjinėje šeimoje vienas kitas jau pasidavė šiam blogiui. Laisvojo pasaulio gyvenimo sąlygos, deja, savaime mūsų neparuošia tokiai kovai, priešingai — ši sekuliarizmo banga, prisidengusi įvairiomis kaukėmis, visai netikėtai gali pradėti mus asmeniškai ir kaip kolektyvą atakuoti, sugestyviai patraukdama ir užnuodydama net pačius kilniausius mūsų žmones. Todėl ateitininkija labiau, negu bet kada nors, pasijus lyg sala putojančioje jūroje, o jos mažesnieji vienetai ir paskiri asmenys, atskirti geografiniais nuotoliais nuo bendraminčių, tikrai atsidurs pavojuje. Kryžkelėje, kurioje dabar esame, būtina visiems plačiai atverti akis, nedelsiant apsispręsti ir būti pasiruošusiems tą didįjį pavojų pasitikti. Čia jau iki šiol naudojamų kovos priemonių nebepakaks. Pirmiausia, kiekvienas ateitininkaskė privalo asmeniškai ir kaip organizacinis vienetas rimtai bei atvirai pažvelgti į savo vidų, nuoširdžiai, sakytume, "atlikti ideologines rekolekcijas", sukaupti visas teigiamąsias dvasines pajėgas. Antra, reikia gerai susipažinti, kas šiuo metu daroma visoje Bažnyčioje, ir esminius nurodymus atitinkamai pritaikyti mūsų lietuviškojo gyvenimo sąlygoms. Gi vienas būdingiausių reiškinių yra centrinio viso Bažnyčios gyvenimo akcento nukreipimas į Kristaus Prisikėlimą; Anksčiau akcentuojamoji Kristaus Įsikūnijimo, inkarnacinė linkmė dabar užleidžia pagrindinę poziciją prisikėlimo, rezurekcinei linkmei.   Šis nau


Marijos Gimimo bažnyčios Chicagoje vidus. Architektas: Jonas Mulokas. Nuotr. V. Noreikos

jasis "akcentas" turės nepaprastos reikšmės ir Ateities sąjūdžio atsinaujinimo bei tolimesnės plėtotės eigoje. Šv. Pauliaus skelbtasis ir paties Dievo įkvėptasis kvietimas visą pasaulį atnaujinti Kristuje, visa įsikūnijimo paslapties persunkta Bažnyčios sakramentinė veikla — įgyja gilesnę ir šių laikų žmogų patraukiančią bei jo gyvenimo viltį labiausiai sustiprinančią prasmę, jeigu bus nukreipta į Kristaus, Atpirkėjo ir Išganytojo prisikėlimą; Kristaus prisikėlimas, pabrėžia naujasis akcentas, yra visos atpirktosios kūrinijos galutinio perkeitimo pažadas. Siekdami viską atnaujinti ir patys nuoširdžiai atsinaujinti bei dvasia atgimti, ateitininkai, nuostabiu Apvaizdos lėmimu ir mūsų pirmūnų charizmos atvesti į gyvenimą; turi pasijusti esą laimingi pašaukti dalyvauti šios gimstančios Bažnyčios gyvenimo srovės tėkmėje. Čia, ne kur kitur, mūsų sąjūdžiui bus galima rasti pakankamai priemonių ir jėgos pasipriešinti visuotinei materializmo bei sekuliarizmo grėsmei. Iš šios centrinės orientacijos turi formuotis visi, net patys konkrečiausi, mūsų veiklos planai, siekiai ir visa mūsų kūrybinė akcija. Todėl, prieš pajudant iš dabartinės kryžkelės, būtina persvarstyti visos ateitininkijos ryšį su Kristumi ir labai rimtai, atvirai paklausti, kas yra Kristus man asmeniškai, mūsų organizacijai ir mūsų tautai: ar Kristus man tėra abstrakti idėja, miglotas genialaus dorovės mokytojo atvaizdas, didingas istorijos bėgyje iškilusio pranašo paveikslas, kurį reikia patalpinti šalia kitų iškiliųjų žmonijos istorijoje išlikusių asmenybių? Jei Kristus man dar nėra tapęs gyvuoju Dievu, mano paties asmens slaptingųjų gelmių atskleidėju ir nepabaigiamo pokalbio Iniciatorium — aš dar nesu pabudęs tikrajam gyvenimui, mano kartojamas "Viską atnaujinti..." — tik tuščia frazė, tik nublukusios vėliavos vėjuje blaškomos raidės . . .

Kad pastangos gyvai ir sąžiningai atsakyti į tuos klausimus neliktų tik abstrakcija ar nerealizuojama svajone bei pamaldžiu katekizminių atsakymų kartojimu, mums tektų pradėti nuo praktiškų, konkrečių žingsnių. Tokios konkrečios progos dabar mums jau yra atsiradusios. Pirmiausia — tai pasiruošimas 1987 metais įvyksiančiai Lietuvos krikšto sukakčiai. Ateitininkija, nuo pat savo gyvavimo pradžios atsistojusi lietuvių tautos dvasinio atgimimo avangarde, privalo šios sukakties pasirengimuose imtis vadovaujančio vaidmens. Jau ruošiantis šv. Kazimiero 500 m. jubiliejui, JAV Kunigų Vienybė sugestijavo ir tikėjosi, kad ši proga paskatins visus išeivijos lietuvius į gilesnį dvasinį atsinaujinimą; Žymių laimėjimų šia kryptim nepastebėta, nors Lietuvos vardas ir mūsų tautos kova dėl egzistencijos plačiai nuskambėjo visame pasaulyje. Neturėtume lengvai praleisti ir krikšto visai lietuvių tautai reikšmingos sukakties. Čia kaip tik turės pasireikšti visi ateitininkų šeimos nariai. Visų pirma reikia susipažinti ir reaguoti į Lietuvos vyskupų bei vyskupijų valdytojų paskelbtą šiai progai ganytojišką laišką; priimti į širdį šiems ir kitiems metams skelbtąsias maldų ir darbų intencijas. Visi ateitininkai jau nuo šios dienos privalo gyventi šio pasiruošimo dvasia ir rimtai klausti: ką man asmeniškai ir ką mano tautai reiškia krikštas? Visos mūsų organizacijos sąjungos turės paruošti atitinkamas programas, konkrečius planus, kurie visus įtrauktų, nuo pat jauniausių iki vyriausiųjų, į entuziastingą darbą; Įsijungdami, esu įsitikinęs, mes pamažu pasijusime, kad kažkas nauja ir žavinga subanguoja mumyse; kad mes jau vien šituo dvasiniu sužėrėjimu be vargo pasieksime ir kitus mūsų tautiečius. Kitas konkretus uždavinys, kuris ypač dabar kviečia ateitininkus aktyviau įsijungti — tai lietuviškųjų parapijų likimas išeivių tankiau apgyventuose centruose. Gana dažnai tenka nugirsti nusiskundimų, ypač Šiaurės Amerikos lietuvių kolonijose, kad naujieji ateiviai, ypač ateitininkai, kažkodėl stovėjo nuošaliai ir vengdavo įsijungti į aktyvesnį parapijos gyvenimą; Kunigų skaičius mažėja, naujų pašaukimų labai reta, todėl ryšium su visuotinio mūsų dvasinio atgimimo pastangom privalėtume rimčiau pasvarstyti nuolatinių diakonų klausimą ir išdrįsti save paaukoti šioms kilnioms pareigoms. Tai tik pora konkrečių pavyzdžių, kurie čia pat, jau šiandien, beldžiasi ir laukia ateitininkų atsakymo. Konkrečiai šiems ir panašiems vėliau iškilusiems uždaviniams užsiangažavę ateitininkai, nuolat palaikydami asmenišką ryšį su savuoju centru — gyvuoju Kristumi, galės žymiai geriau priešintis tai didžiajai grėsmei — sekuliarizmui ir ateistiniam humanizmui, kuris jau taiko į pačią lietuvių tautos širdį.

Grįžkime dar kartą prie "kryžkelės" ir "kelionės" įvaizdžių. Skirdami šiek tiek daugiau laiko mūsų dvasiniam žvilgsniui apvalyti ir nukreipti į centrą; iš kurio trykšta viso mūsų sąjūdžio jėga ir galutinis pateisinimas, mes tarsi iš naujo pro abejonių debesis pastebėsime mūsų galutinio tikslo nušviestą kalno viršūnę. Taigi, kryptis jau paaiškėjo, lieka tik pajudėti iš kryžkelės tolyn — to nušvitusio kalno kryptim. Keliauti neįmanoma, pirma gerai nepasiruošus, neapsiginklavus būtiniausiom priemonėm. Mums žinoma, kad ir pats mūsų ideologijos teoretikas prof. Stasys Šalkauskis nepasitenkino tik mūsų įkvėptojo šūkio "Visa Atnaujinti Kristuje" kontempliavimu. Jis suformulavo penkis pagrindinius principus, kurie yra būtini šiam didingam idealui realizuoti. Kun. Stasys Yla Ateitininkų Vadove paaiškina: "Penki ateitininkų principai yra lyg penki atramos taškai vienam šakotam jų veikimui" (50 p.). Šitiems principams suprasti, įsisąmoninti skiriami mūsų ruošiamieji kursai, studijinės konferencijos, rekolekcijos. Tačiau vien tuo pasitenkinti negalime. Reikia, kad šių principų šviesoje mes augtume ir subręstume. Pirmoje eilėje tad būtina išugdyti taurią ir gerai išbalansuotą asmenybę, o tasai auklėjimas ir auklėjamasis privalo prasidėti jau pačių mūsų jaunučių ir niekad nepasiliauti — net ir senyvo amžiaus susilaukus. Bręsdama ateitininkokės asmenybė pamažu, palaipsniui įsisąmonins minėtuose principuose, ir tie principai turės pavirsti integralia gyvenimo dalimi. Šiam žygiui reikia laiko ir nepaliaujamų pastangų. Todėl nemanykime, kad galime ilgai sustoti kryžkelėje ir laukti, kol subręsim, o tik tada leistis į kelionę idealo link. Visai ne. Mes bręstame ir tobulėjame tik "keliaudami", vyresnių, vienminčių ir ta pačia idėja užsidegusių bičiulių būryje, vienas kitam reikale ištiesdami ranką; Nekartą teko girdėti pastabą, kad ateitininkija yra vienintelė organizacija, kuri apjungia net keturias kartas. Taip, mes esame unikali organizacija — ir tai ne vien tik mūsų tautiečių tarpe, bet ir visoje krikščionių Bendrijoje - Bažnyčioje. Unikali savo centriniu ryšiu su Kristumi ir nuostabiu, nepakartojamu tikinčiosios Lietuvos charakteriu. Visa tai ateitininkaskė turi su nuolatiniu dėkingumu imti į širdį. Iš čia kyla ir mūsų šventas įsipareigojimas. Ateitininkui neturi būti svetima nė viena žmogiškosios veiklos ir kūrybos sritis. Mūsų žmonės, kaip rodo mūsų 75 metų istorija, dalyvavo visur — ir laisvės kovose, atkuriant Nepriklausomą valstybę, ir visuomeninėje - politinėje veikloje jau atsikūrusioje Lietuvoje, ir plačiašakėje kultūrinėje bei sąmoningoje religinėje veikloje. Ir dabartinėse sąlygose gyvenamame krašte visi ateitininkai neprivalo pasitenkinti tik vidutiniškumu ar kasdieninių poreikių patenkinimu, bet siekti aukščiausių kvalifikacijų, iškilumo (excellence) savo pasirinktoje srity. Studentai pagal duotus gabumus privalo siekti aukščiausio išsilavinimo, domėtis pačiais naujausiais atradimais tiksliuose moksluose, reikštis meninėje ir literatūrinėje kūryboje, visada elgdamiesi oriai ir pilni skaidraus jaunatviško optimizmo. Mūsų akademikai ir įvairiausiuose profesiniuose darbuose užsiangažavusieji privalo išlaikyti tą pačią dvasią: išvystyti maksimalinį savo potencialą* siekti aukščiausios kompetencijos ir išsaugoti kilnų žmogišką orumą; Šitaip "keliaudami tikslo link',' ateitininkų šeimos nariai, nesvarbu kokį poaukštį ar kompetencijos viršūnę būtų pasiekę, tačiau niekad nenutraukę savosios dvasios gijos su Centru, taps įrankiais ar "liudininkais" tos dvasinės gyvybės, kurią jiems yra davusi lietuvių tauta ir kurią nuolat paslaptingai gaivina tas gyvastingas ryšys su Kristumi. Visa tai gal atrodys kaip per daug išidealizuotas sapnas ar nepasiekiama tobulybė. Tačiau, kaip savo laiku pats St. Šalkauskis ir šiemet beveik tais pačiais žodžiais į pasaulio jaunimą prabilęs popiežius Jonas Paulius II pabrėžė: gyva, svajojanti ir apie ateitį "sapnuojanti" gyvoji dvasia yra natūrali kiekvienam jaunam žmogui. Ateitininkija gi yra iš esmės protesto ir vidinio nerimo ženklu pažymėtas sąjūdis. Ne pasenusi ir pavargusi, apatijos paliesta dabarties žmogaus dvasia, bet tiktai toji jaunatviškai gaji ir drąsi dvasia, kurioje gimė Ateitis, įstengs sėkmingai atsistoti priešais didžiąją sekuliarizmo grėsmę. Mes, kurie gyvename už tėvynės ribų, apsupti daugiakultūrinės ir daugiareliginės įvairybės, labai lengvai galime prarasti savąjį identitetą ir visai nejučiom išstatyti save tai pavergiančiai ir viską niveliuojančiai bangai. Ateitininkams, taip pat kaip ir kitiems mūsų tautiečiams, lygiai toks pat gresia pavojus — pavojus prarasti pusiausvyrą* susimaišyti vertybių įvairovėje. Tačiau mes turime nuostabų savųjų tradicijų sukauptų ir mūsų idėjos saulėje subrandintų rezervų — mūsų dvasinį lobį. Juo dabar kaip tik teks pasinaudoti bei pakartotinai prie jo sugrįžti.

Vienas Jono Muloko projektų Marijos Gimimo bažnyčiai Chicagoje. 1954 m. Projektas neįvykdytas

Reikia laukti, kad nevienam iš mūsų teko ir dar teks susidurti su klausimu, kaip suderinti mano kaip tikinčio lietuvio kataliko ir ateitininko įsitikinimus su tomis vertybėmis, kurios iškils ryšium su manosios profesijos padiktuotomis vertybėmis, su mano užsiangažavimu labai jautriuose moksliniuose projektuose, į kuriuos pateksiu savo kompetencijų ar gabumų dėka. Šitokiais atvejais giliai savo įdėjiniame gyvenime subrendęs ateitininkas neturėtų pasimesti. Centrinė Ateities sąjūdžio idėja ir jos šviesoje subrandintų asmeninių, kultūrinių, religinių vertybių skalė, gerai įsisąmoninta, nesikryžiuos su tom vertybėm ir tais siekiais, kuriuos padiktuos mokslinė, kultūrinė ir visuomeninė veikla. Mūsų idealas — viską atnaujinti ir perkeisti Kristaus dvasioje yra tasai horizontas, kuris apsupa bet kokią žmogiškąją veiklą; Ir tai daugiau negu tik "horizontas" — tai veikiau viską persunkianti, formuojanti šviesa, kurioje net ir paprasčiausi kasdieniniai darbai įgyja naują prasmę, sužėri nauju žavesiu. Tai viską apimančiai, apjungiančiai ir kilninančiai šviesai dabar nerandu vieno tikro pilnai nusakančio žodžio. Norėčiau pasiūlyti Aristitelio sukurtą žodį — Entelechia. Šiuo žodžiu didysis graikų mintytojas norėjo paaiškinti tą daikto savybę, kurioje atsispindi dvi priežastys: formalioji, nusakanti, kas šis ar kitas daiktas (būtis) yra, ir priežastinė — nurodanti, kuria linkme ši būtis galutinai atsiskleis. Šitokią sąvoką, kurią Aristotelis panaudojo "sielai" aptarti, galėtume ir mes, ateitininkai, panaudoti, norėdami nusakyti, ką reikėtų laikyti viso mūsų sąjūdžio siela, kuri ne tik paaiškintų, kas mes iš tikro esame, bet sykiu ir nurodytų kryptį, kurion turėtume pasukti. Ateitininko-kės egzistencijos siela yra ne kas kita, kaip ištikimybė Kristui ir nenutraukiamas gyvybinis ryšys su juo. Šitai galėtume dar įsivaizduoti lyg laumės juostą, kurioje randa vietos nuostabi spalvų gausa ir kuri tuo pat metu ne tik apjungia ir sužavi visas mūsų kartas idėjinėje šeimoje, bet palieka daug laisvės įsijungti ir kitiems, kuriuos žavi kilnaus žmogiškumo vertybės, kaip mūsų tautos prisikėlimo viltis ir panašiai. Šitaip pergyventas idealas ateitininkui nebus kažkokia tolima abstrakcija, bet tikrai savo spalvų spektru žavįs ir konkrečiai užangažuojąs idealas. Šitaip suprasto idealo paskatintas, ateitininkaskė stengsis išugdyti taurią, aukštom moralinėm vertybėm papuoštą asmenybę, liks nuoširdžiai ištikimas savo tautai, kalbai ir kultūrai, palaikys gyvą kultūrinę nuotaiką ir išsiugdys savy žavingai taikingą (irenišką) nuotaiką ne tik savųjų, bet kitaip galvojančių atžvilgiu. Dar daugiau — šitaip savosios "entelechijos" arba "sielos" apšviestam ateitininkuikei nereikės savo elgesį nuolat "matuoti" bei sverti centrinio idealo akivaizdoj; nebūtina bus užsikabinti "ateitininko" etiketę ar panašų "skelbiantį" ženklą ir kiekvieną kartą specifiškai akcentuoti savo priklausomumą sąjūdžiui . . . Juk šito jau seniai nebedaro mūsų idėjiniai broliai ir sesės, kovodami ir kentėdami Lietuvoje. Jų kančia ir kova yra nepalaužiamos vilties gaivinamas liudijimas visų tų idealų, kuriuos mes vis dar bandome "aptarti", paaiškinti ir skelbti. Jei ateitininkija išeivijoje pasiliks nuolatiniame ryšy su Kristumi ir suvoks savo pašaukimą dabarties pavojų akivaizdoje kaip liudijimą bei ištikimybę aukščiausioms vertybėms, ji atliks nepaprastą žygį, o savo jaunatviška tikėjimu ir pasitikėjimu alsuojančia nuotaika pasieks daugiau, negu iškilmingos kalbos, skambūs žodžiai — įstengs tikrai patraukti vis daugiau kilnesnio gyvenimo pasiilgusių entuziastų.

East St. Louis, III., Bažnyčia. Architektas: Jonas Mulokas. Klebonas: prel. dr. A. Deksnys (vėliau vyskupas). 1955 - 1956 m.

Taigi, jau pats metas mums visiems pajudėti iš kryžkelės. Kelias, į kurį krypsta mūsų žingsniai, dar neišbandytas, reikia tikėtis atsiras jame ir nelygumų bei duobių ir gal daug pavojų. Tačiau mes neprivalome bijotis rizikos ir bandyti naujas priemones pasimokant iš mūsų kaimynų. Kartu sutartinai keliaudami ir vienas kitam broliškai ranką ištiesdami, disciplinuoti ir palaikomi galutinio prisikėlimo pažado gaivinančios vilties, mes neturėtume nuklysti. Pradžioje prisiminėm, kad Ateities sąjūdis buvo gimęs "protesto" ženkle. Šituo mes esame panašūs į mūsų vadą Kristų, kuris šv. Rašte pakartotinai vadinamas "pasipriešinimo ženklu". Visa Jo misija buvo priešintis pasaulio nusisukimui nuo Kūrėjo, piktosios ir viską neigiančios bei žmogų pavergiančios dvasios bandymui žmoniją panerti tamsoje. Jis — Atpirkėjas ir Išvaduotojas, jame yra mūsų viltis. Ateitininkija privalo gyventi prisikėlimo viltimi, kuri atremta į Kristaus prisikėlimą, į jo pažadą niekada mūsų neapleisti. Mūsų pasiryžimą toliau keliauti ir, liudijant, artėti į tikslą nereikėtų suprasti vien tik nuolatinio pasiaukojimo ir nesibaigiančios kančios ženkle. Visai ne. Mes neturėtume būti niūrūs, dantis sukandę ir atkakliai į statų kalną kopia piligrimai, bet, priešingai, vidinio džiaugsmo vedami alpinistai. Mūsų kelyje į aukštumas kilkim atviromis akimis, nes gali mus nelauktai nustebinti uolos plyšyje kukliai įsispraudęs edelveisas. O jeigu kartais iš kitos to paties kalno pusės mūsų ausis pasiektų kitų keliautojų balsai, nesirūpinkime, nepavydėkime, o tik draugiškai atsiliepkime. Ateitininkaskė jau galėjo pastebėti, kad į kalno viršūnę kopti yra ne vienas kelias ir idealizmu degą nesame tik mes vieni. Aišku, mūsų idealas bei mūsų vadas yra Kristus ir mes esam giliai įsitikinę, kad tik Jis nurodė mums patį geriausią* gražiausią ir trumpiausią kelią į viršūnę. Mes liksime Jam už viską dėkingi, tačiau mūsų jauntaviškoji, niekad nepailstančioji ir ieškančioji dvasia, įžiebta prieš 75 metus, suteikia mums tokios platumos, kad įstengiame sveikinti bei gera linkėti ir tiems keleiviams, kurie savosiomis pastangomis bando pasiekti tą pačią viršūnę. Atrodo, kad šitoks plačiadvasiškas atvirumas, tokia, sakytume, "ireniška" nuotaika, būtų mums tiesus kelias ir į kitų žmonių širdis. Taip, piligrimų džiaugsmas, aprašytas viduramžių kronikose, atpasakojant išgyvenimus, kuriuos patirdavo maldininkai, nuo kalnelio pirmą kartą iš tolo pastebėję bažnyčios bokštus, galimas ir mums, artėjantiems prie 20-jo šimtmečio pabaigos. Šitoks paslaptingas džiaugsmas, kyląs iš pasitikinčios širdies, virpančios Vado artumoje, yra galimas ir net tamsiausią kančios naktį, kai apsupa nužmonėję šešėliai ir neapykanta. Tai matome simboliškai pavaizduota vienos knygos viršelyje. Šią vasarą Paryžiuje pasirodė į prancūzų kalbą išverstų Nijolės Sadūnaitės dienoraščių ir prisiminimų knyga. Jos viršelį puošia didelė Nijolės fotografija, vaizduojanti ją dar Bogučionių lagerio kieme po sunkios ligos. Jos veide — paslaptinga šypsena. Prancūzai šiai knygai davė labai sugestyvią antraštę — "Un Sourire au Goulag", kurį gal laisvai galėtume sulietuvinti "Šypsena Gulago tamsoje". Ar nebūtų mums, ateitininkams, žavingiausias ir jaudinantis komplimentas, jei kas apie mūsų sąjūdį galėtų pasakyti, kad Ateitininkija — tai "vilties šypsena" besikryžiuojančių ir viena kitą • naikinančių "ideologijų" audroje — troškinančiame sekuliarizmo debesyje.

Leiskite pabaigti, sujungiant į vieną sakinį mūsų himno du posmelius: "Ateitį regim tėvynės
laimingą* nes Lietuvą Dievas apveizdi ir gina, amžiais suvargusios jos neapleis". Šitoks yra mūsų įsitikinimas ir šitoks yra mūsų pasilsimas, pradedant kelionę į mūsų sąjūdžio pirmojo šimtmečio galą.