EILĖRAŠČIAI |
MANO ILGESYS Tu vis tolyn tolyn — viršūnėn Kubatono — Aplenkdamas skardžius ir šaltas bedugnes, Į kur lengvi sparnai prieš debesį raudoną Per naktį tave neš? Per eukaliptų girią plačios upės teka. Prie marių balti miestai žiūri į marias. Tu per klonius, tu per girias randi sau taką, Nors niekas jo neras. Eini. O aš lieku. Ir amžinąją mįslę Nešiojuosi širdy ir daug dainų graudžių. O mano ilgesys — dar vieną šviesų krislą Pavogti iš žvaigždžių. ANT KRANTO Plaukit į ūkaną, srovės auksinės, Plaukit į rudenio tylųjį lietų — Ten, kur smulkučių lašų skaidrus švinas Krisdamas lenkia prie vandenio žiedą. Stūkso laukuos toks nykus kapinynas . . . Pažeme varnas aplink jį apskrenda. Plaukit į ūkaną, srovės auksinės: Žiedas ir aš — mudu liksim ant kranto. VARDAS Tavęs sunkios kaitros alsavime aš pasiilgau, Kaip gulbė savo mėlynųjų ežerų. Po vakaro žvaigždžių spindėjimu tyru Matau nudžiugusias upes, mėnulio veidą žvilgant. Vadžioj u su pirštu po laiko dulkių ramų miegą Apleistam senojo knygyno kambary, Ir tu, tylusis varde, nuo stiklų žėri į gūsčiojančią vienumą. Ji nesuvokia nieko! Prie marių išrašau į smėlį ženklus tuos; Senųjų palmių stuobriuose; atramose to tilto, Kuriuo jau niekas neis ir niekas nevažiuos. Ten potvyniai, lietus, kaitra ir vėjai juos išdildo. Bet kas privers, liūdna svajonių seserie, nutilti Prieš naktį putpele pavasario javuos? ANT KORKOVADO Ant Korkovado žydi gėlės. Į šaltą gūžtą tarp kalnų Sugrįžo lengvas debesėlis Suglaust apsunkusių sparnų. Dangus toks mėlynas, toks aukštas — Toki mįslingi vakarai! Giliom padangėm skrenda paukštės, Prieš saulę rykauja arai. Prasikala iš marių kiauto Alpi atogrąžų naktis. Ant tako, saulės nukeliauto, Greit baltas diskas išsiris ... O, nebegrįžk! Sustok ir tujen, Vos veidas prieš žvaigždes sustos; Liūdnas akis, kur tolin žiūri, Prižerk minkštos, kuplios šviesos ... O, nebegrįžk! Negrįžk į šičia! Pakolei ilgesiu kerės Man širdį laimė vakarykščia — Negersiu vienumos taurės. Drebės žvaigždė ant kipariso, Drebės išblyškus danguje. Ant Korkovado naktį visą Žieduos verks graudžiai sabia ... PRIE BUTAFOGO ĮLANKOS Iš Flamengo vilnių mačiau ištiestą ranką, Iš Flamengo vilnių. Pirštu rašė žodžius į atogrąžų dangų, Rašė daug sakinių. Buvo giedra aplink. Degė saulė lyg spurga Ant padangių šakos. Botafogo lopšy iš rūkų kilo Urca Prie ramios įlankos. Tylūs vandens žioravo ir plieskė žarijom Kaip skaisti patena. Rankos palenkė taurę — ir aukso prilijo Jų žaizda kruvina. Pasakyk: ar ne sapnas, ne sapnas tik buvo Šito aš nežinau — Kad sutirpęs į ašarą mariose žuvo Mum abiem: man ir — tau. Iš Flamengo vilnių mačiau ištiestą ranką, Iš Flamengo vilnių. Ir dabar, kai už lango jau vakaras slenka, Tą paveikslą miniu. Grįšiu vienas ant kranto. Suvargusio stoto Nieks nei sveikins, nei kvies. Iš gelmių tu iškilsi žuvėdra plasnoti Viršum mano širdies. KRISTALINĖ TAURĖ Šito vakaro lūpos ir šaltos ir tylios, Ir jo pirštai šalti. Ipirangoj prie palmių sumigo jau vilos Kaip vaikai apleisti. Svetimų akmenų atsrovena ramybė Ir liūliuoja mintis. Kristalinėj taurėj blankaus mėnesio žiba Nedrąsi pilnatis. Ko drebi? Ko bijai? Ko glaudiesi man kojų, Brangi viešnia naktų? Kai kalbu — tu klausai; kai tyliu — tu vaitoji, Bet neprakalti tu. Pasakyk: ar tai visa ne sapnas tik buvo? Šito aš nežinau. Kristalinė taurė gėlių vandeniu srūva — Ji įskilusi jau. TU NEŽINAI Tu nieko nežinai — tu niekad nežinosi, Kur aš kas mielą vakarą einu ... Ko du linų žiedai vis prausiasi rasose Ir žėri, kaip ugnis iš pelenų. Tu nieko nežinai. Kaip keista! Ir kaip gera. Kaip gera, kad tu nieko nežinai! Tarp prieblandų alyvų žiedas atsirado — Gilus, kaip šitų marių vandenai. Paskui blanki žvaigždė pro langą įsrovena Ir kvapas iš pavasario laukų. Tu nieko nežinai! Nė ką prie sodo seno Šypsodamasis ten pasitinku. Ką nori, pasiimk — seniai apleidau viską! Tau viską atiduodu dovanai. — Tik žiedo to neliesk, kurs ašaroje tviska — To žiedo — ak, jo vardo nežinai... PALIK MANE Aš noriu likti vienas amžinai Pasauly ir sapne. Kaip tie užstoję praeitį kalnai — Palik mane. Tegul srovena kraujas iš žaizdų Ir žėri purvyne — Nedėk prie jų nuvytusių žiedų: Palik mane. Pas langą parymosiu. Be aušros Ateis pilka diena. Joks paukštis ryto migloj negiedos... Palik mane. Nuėjęs pastovėsiu kai kada Ties lauko ramune, O gaus širdy varpų graudi malda ... Palik mane! TIK ATEIK Tik ateik, o ir vėl būsi mano svetys: Pasitiksiu tave tarp blandžios tylumos, Kai aušra savo rūmų duris pradarys, O ranka iš kapų žiedų puokšte pamos. Tik ateik. Neskaitysim drauge valandų, Neužversim langų, nė nedegsim šviesos — Atsisėsim prie irstančių laiko krantų Ir tegu, kur norės, eiklios mintys sustos. Aš žinau: tat nebus nei ruduo, nei naktis. Užsimiršus, dar kartą širdis nepajus, Kad atidavė lūpom — tik kaip, paslaptis! — Jau seniai atiduotuosius savo šypsnius. Tik ateik, ir tegu tasai sapnas gražus Ir nekaltas jaunystės skaisčių sietuvų Mum po kojų dar kartą paklos miražus Su oazėm, su palmėm, su baltu laivu. Iš rinkinio ANAPUS MARIŲ |