PREZIDENTAS ALEKSANDRAS STULGINSKIS Spausdinti
Prezidentas Aleksandras Stulginskis

Šimtui metų nuo jo gimimo suėjus 1985 - 1969 - 1985

Aleksandrą Stulginskį viešumon iššaukė aplinkybės. Jis tą iššūkį priėmė ir uždėtas pareigas atliko garbingai.

Gyvenimui Stulginskį paruošė Kauno kunigų seminarija. Bet su aukštesniųjų šventimų priėmimu jis neskubėjo. Net baigdamas seminariją* dar nebuvo apsisprendęs. Klierikas jis turėjo būti geras, kad seminarijos vadovybė jį tokį sutiko siųsti į Innsbrucko universitetą.

Ten jis apsisprendė. Po metų grįžęs, padėjo sutaną. Bet netapo nei ateistu, nei liberalu. Jis paliko tikinčiu kataliku, o sutaną padėjo po rekolekcijų. Buvo tada 24 metų vyras.

Sutaną padėjęs, apsisprendė būti agronomu. Atrodo, kad apsisprendimą lėmė lietuviškasis kaimas ir jo reikalai. Metus praleidęs užsienyje (Innsbrucke, Austrijoje), jis ir agronomijos studijuoti išvyko į užsienį (į Halle, Vokietijoj).

1913 metais, baigęs agronomiją, parvyko Lietuvon. Norėjo gauti Trakų apskrities agronomo vietą* bet Vilniaus guvernatorius Veriovkin buvo abejingas. Stulginskis kreipėsi į Dūmos atstovą Martyną Yčą ir tas sutiko su Veriovkinu pakalbėti.

Veriovkin, patyręs reikalą, Yčo paklausė, ar Stulginskis ne lenkas. Yčas atsakė: aš jo nepažįstu; bet jeigu kreipėsi ne į kurį lenkų atstovą* o į mane, neabejoju, kad jis lietuvis. Stulginskis tą vietą gavo. (Tarp kitko, keli žodžiai apie Veriovkiną. Jis buvo Lietuvos rusas, mokėjo lietuviškai, Utenos apskrityje turėjo ūkį ar dvarą. Po I-ojo pasaulinio karo ten gyveno ir mirė.

Pirmojo pasaulinio karo metu, Lietuvą okupavus vokiečiams, Stulginskis iš Alytaus, kur buvo jo kaip apskrities agronomo būstinė, persikėlė į Vilnių. Įsijungė į Draugiją nukentėjusiems dėl karo šalpti ir kitą veiklą*

Kai nuo 1917 rudens, išrinkus Lietuvos Tarybą* ta veikla ėmė aktyviau reikštis, joje dalyvavo ir Stulginskis. Bet vadovavo kiti. Tik remiant Jurgio Matulevičiaus kandidatūrą į Vilniaus vyskupus, pas Vatikano pronuncijų Pacellį į Muencheną

buvo pasiųstas Stulginskis. Savaime aišku kodėl. Jis ir Vokietiją geriau pažino, ir mokėjo vokiečių bei lotynų kalbas. Kai 1939 metais tas pats Pacelli tapo popiežium Pijum XII, apie tą vizitą Stulginskis pats parašė "XX amžiaus" dienraštyje.

Atsikuriant Nepriklausomai Lietuvai, katalikų inteligentų pasauliečių dar buvo tiek nedaug, kad Stulginskis iš karto atkreipė į save dėmesį, nors iš prigimties, anot M. Vaitkaus atsiminimų, buvo "murka". Jis turėjo stoti, nes reikėjo.

Pasakojo Petras Jočys, visų demokratinių seimų narys, kad Steigiamajam seimui renkantis, kai susirinko krikščionių demokratų blokas, visi buvom jaunikliai. Be kunigų, tik vienas Stulginskis buvo vyresnis. Jis tat ir turėjo tapti ir Seimo pirmininku, ir paskui prezidentu.

Jo artimieji (ypač M. Krupavičius) apie jį yra parašę nemažai, bet niekas neužakcentavo to akto, kuriuo jis 1923 m. kovo mėnesį paleido I-ąjį seimą ir paskelbė rinkimus į Il-ąjį. Mano nuomone, tas jo aktas buvo vienas svarbiausių jo kaip prezidento aktų. Tad keli žodžiai apie tą aktą, jo priežastis ir pasekmes.

Steigiamojo Seimo 1922 metais priimtoje konstitucijoje visa valdžia buvo sutelkta seimo rankose. Neveltui prof. Roemeris, dėstydamas konstitucinę teisę, paskaitose tą valdžios formą vadino seimokratija.

Tiesa, prezidentui joje buvo suteikta teisė seimą paleisti. Bet tuo aktu jis paleisdavo ir pats save. Jis likdavo pareigose tik iki naujo seimo susirinkimo. O susirinkęs tas seimas jau rinkdavo prezidentą iš naujo.

Pirmasis, išrinktas 1922 metų rudenį, veikė tik 4 mėnesius. Seimas prezidentą Stulginskį išrinko, bet dėl naujos vyriausybės sudarymo susitarti nepajėgė. Kairiosios partijos ir mažumos buvo pajutę savo galią. Iš 78 seimo atstovų jos turėjo daugumą — 40. Tarp tų 40 buvo 5 darbo kuopų atstovai, faktinai tuo vardu prisidengę komunistai, ir mažumos (žydai, vokiečiai ir lenkai), kurios pirmiausiai žiūrėjo savo tautos interesų. Lemiamas žodis priklausė valstiečiams liaudininkams, bet jie į koaliciją su krikščioniškom frakcijom nėjo, pasiliko su kairiaisiais ir mažumomis.

Tokiai daugumai prez. Stulginskis nepatikėjo sudaryti vyriausybę, o pasirinko krikščionių frakcijų mažumą su 38 atstovais. Ministru pirmininku paskyrė tą patį buvusį ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską, Bet kai tas atėjo į seimą su naujos vyriausybės deklaracija, į posėdį susirinko visi seimo nariai ir 40 prieš 38 pareiškė vyriausybei nepasitikėjimą,
Prez. Stulginskis ir tada tai daugumai nepatikėjo vyriausybę sudaryti. Jis I-ąjį seimą paleido ir paskelbė rinkimus į II-ąjį.

Tas aktas privertė susimąstyti visus: ir lietuvių visuomenę, ir lietuvių partijas. Nepriklausomą Lietuvą išlaikyti norėjo visi.

Rinkimuose į II-ąjį seimą komunistų nebuvo išrinkta nė vieno. Pažangos Žemdirbių blokas (tautininkai) į I-ąjį seimą nesurinkęs nė vienoj apygardoj reikalingo skaičiaus ir dėl to praradęs visus balsus, II-ojo seimo rinkimuose susiblokavo su ūkininkų sąjunga balsų likučiams pasidalinti.

Tai, atrodo, ir nulėmė, kad į II-ąjį seimą krikščionių partijos išrinko 40 atstovų, o kairiosios ir mažumos 38 atstovus. Valstiečiai liaudininkai po rinkimų apsisprendė irgi eiti koa-licijon su krikšč. frakcijomis. Taip seime buvo sudaryta stipri lietuviška dauguma, kuriai jokie perversmai nebūtų grėsę.

Kas kaltas, kad ta dauguma 1924 m. vasarą iširo ir valstiečiai liaudininkai išėjo opozicijon — gal tai paaiškėtų tik, skaitant 1924 metų seimo stenogramas. Tačiau kirkščionių partijos, turėdamos seime daugumą, sudarė naują vyriausybę, ir darbas vyko toliau per visus 1924 - 1925 metus. Krizė prasidėjo 1926 pradžioje.

Atstovui J. Dagiliui keliems mėnesiams išvykus į Jungtines Amerikos Valstybes, seime krikščionių frakcijos liko su vieno atstovo persvara, o ir tas pasirodė išdavikas.

Paskutinės II-ojo seimo sesijos pirmininku buvo išrinktas liaudininkas dr. J. Staugaitis. Jis tuojau, naudodamasis seime pirmininko prerogatyvomis, pradėjo teikti seimui svarstyti savo darbotvarkę — vietoj vyriausybės pasiūlytos. Po kelių savaičių prez. Stulginskiui teko tą sesiją paleisti ir šaukti nepaprastą sesiją vyriausybės pasiūlytai programai baigti. Atstovas Dagilis iš seimo pasitraukė ir naujoj sesijoj jau dalyvavo atstovas Antanas Tylenis. Tos sesijos pirmininku buvo prel. Justinas Staugautis. Taip baigė savo darbus II-asis seimas.

Kai 1926 birželyje III-ojo seimo laimėtojai valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai seimo daugumai sudaryti į koaliciją pasikvietė mažumas, truko tik pusė metų, ir gruodžio 17 d. perversmu demokratinė Lietuvos santvarka buvo palaidota.

Turint omenyje tolimesnę Lietuvos valstybinę santvarką* anas prez. Aleksandro Stulginskio 1923 m. kovo vidurio aktas įgyja istorinės reikšmės. Tuo aktu Lietuvos demokratinė santvarka buvo pratęsta dar trejiems
su puse metų.