NAKTIES INTERLIUDAS |
Pranas Domšaitis Peizažas. 1958-1965 NAKTIES INTERLIUDAS Kyla mėnulis Į medžio viršūnę ir džiaugias naktim. Plati jo lanka, ir žvaigždės pražydusios linksta į žemę. O tu man kalbėk, kad naktis nepraeitų be žodžių tylių, kad nepraplauktų širdies nepradžiuginę upės verpetai. Tu man kalbėk ... SLĖNIO ANDANTE Einam į slėnį, kur kyla kaštanai, gerdami saulę, kur spindi vanduo, kalno viršūnėje gimęs, ir liejas dangun, kur žydi žiedai, išbėgę į lanką kojom rasotom. Einam į slėnį plytėti šviesos ir žemės gelmių. DVI SESERYS Suvilgiau akis šalta mėnulio šviesa, suvilgiau lūpas, ir prakalbėjau švento Pranciškaus malda, Aušrinės kalba. Suvilgiau akis šalta mėnulio rasa ir pažiūrėjau, kur bėga dienos, kur upės sruvena kalnų melsvume, kur prakalbėjo šaltos aušrinės kalba diena ir naktis. Diena ir naktis, dvi seserys dvynės, meldžias vakare. Vėlai vakare dvi seserys meldžias, dvi upės sruvena. Upė į pietus, upė į šiaurę baltą, žemę žadėtą. Nesusitinka dvi seserys geros — diena ir naktis. Nesusitinka dvi upės sraunios — naktis ir diena. Suvilgiau akis saulės mėnulio šviesa upėj sraunioj. LIETAUS STACCATO I Žemė pilkoji sulaukė šaltų debesų ir vėjo giesmės. Lykit išlykit Dievo malonę dirvon, mėlyną dangų. Tegu atsigers žemės sukepusios lūpos, tegu atsigaus mirštantis daigas, slėnio kilimas žalias, paukščio mėlynė. II Lyja ir lyja. Šlapias zenitas kaba ant medžio šakų. O po šakomis, dirvožemio delnuose, vanduo ir vanduo. Vanduo nusineš vasaros liemenį lengvą, šiltą jos bangą. Vanduo prisilies virpančių Dievo lūpų, kad atsigertų, kad atsigautų vasara žemėj žalioj, visatoj baltoj. |