LIETUVOS BALETAS Spausdinti
JO 60 METŲ SUKAKČIAI 1925 — 1940

Lietuvos baletas gimė atsikūrusioje Lietuvos valstybėje, praūžus I-ojo Pasaulinio karo bangai.

Iš Rusijos grįžo įvairių profesijų lietuviai, tarp jų scenos artistai. Lenkams užgrobus Vilnių, Lietuvos politiniu ir kultūriniu centru pasidarė Kaunas.

Lietuviai, gyveną toli nuo tėvynės, gali pilnai įsivaizduoti scenos menininkų ir artistų, grįžusių į tėvynę, didžiulį entuziazmą, norą ir pasiryžimą dirbti bei kurti savai, vėl atgimusiai tautai.

Šis profesionalų, scenos menininkų susitelkimas skatino operos, baleto ir dramos teatro kūrimąsi Kaune.

Baletui įsikurti ir tapti pripažintam scenos menu Lietuvoje 1925 m. buvo žymiai sunkiau negu dramai, kuri turėjo tęstinumą ir tradicijas nuo pirmutinio "Amerikapirtyje" pastatymo 1899 m. Opera su pirmuoju "Traviatos" pastatymu 1920 m. iš karto subūrė visą eilę gabių ir pripažintų dainininkų.

Baletas Lietuvoje neturėjo nei tradicijų, nei talentingų žmonių jam suformuoti. Baleto raida buvo lėta ir sunki.

Jau anksti pokariniame Kaune dažnai koncertuodavo įvairios užsienio šokėjų grupės. Didžiausią tačiau pasisekimą turėdavo ir daugiausia dėmesio patraukdavo savi — lietuviai. Tokių buvo O. Dubeneckienė - Kalpokienė ir J. Kėkštas. (Lietuvių Enciklopedijoje jis vadinamas Kėkštu. — Red.). Vienas pirmųjų O. Dubeneckienės - Kalpokienės pasirodymų įvyko 1919 m. liepos mėn., kuriame ji kartu su dainininke A. Nezabitauskaite - Galauniene suruošė koncertą ir pašoko keletą šokių.

Olga Dubeneckienė (Švedaitė, Kalpokienė, 1891 - 1967) buvo plataus masto menininkė: šokėja, baletmeisterė, pedagogė ir dailininkė - dekoratorė. Mokėsi V. Mejerholdo Pantonimos studijoje Peterburge.

Koncertui pasisekus, jos abi atidarė "Plastikos ir estetikos kursus", veikusius Vytauto parke. Tais pačiais metais jos su aktore U. Babickaite, kompozitoriumi J. Tallat-Kelpša, dramaturgu Baliu Sruoga, smuikininku S. Leškevičiumi, violos čelistu S. Frumkinu Tautos teatre (Maironio g. 3) surengė sėkmingą baleto - poezijos vakarą. Panašių koncertų vykdavo vis dažniau ir Dubeneckienės - Kalpokienės populiarumas augo. Dažnai koncertų metu ji tardavo žodį, paaiškindavo šokius ir stilių.1

1919 m. rugpjūčio 28 d. laikraštis "Lietuva" paskelbė, kad "... į Kauną atvažiavo vienas garsiųjų baleto artistų Kiakštas, kuris VIII.29 Miesto sode rengia tarptautinį koncertą - baletą."2 Miesto sodu buvo vadinamas parkas prie Valstybinio teatro rūmų.

Jurgis Kėkštas (Georgi Kiakst, Kyaksht, Kiakštas) gimė Kaune - Vilijampolėje 1873 m., mirė taip pat Kaune 1936 m. Peterburgo Marijos teatre jis buvo laikomas vienu geriausių klasikinio baleto solistu ir lyginamas su italu virtuozu Cecheti. Baigęs Marijos Imperatorišką baleto mokyklą 1891 metais, jis buvo priimtas į Marijos Teatrą. Ten jis šokdavo su garsiomis prima balerinomis Anna Pavlovą ir Marija Kšesinskaja, o garsusis choreografas Marius Petipa, statydamas "Arlekinadą", jam paskyrė Arlekino vaidmenį.3

Marijos teatre 1908 m. jis, pirmasis po Cecheti, šoko Mėlynąjį Paukštį balete "Miegančioji gražuolė", kodoje atlikdamas 16 piruečių (pirouettes). Marijos teatre J. Kėkštas išbuvo 20 metų, kol pradėjęs kilti legendarinis šokėjas V. Nižinski, perėmė J. Kėkšto roles.4

Daug vėliau, B. Kelbauskas prisimindavo, kaip J. Kėkštas vasaros metu Vepriuose duodavo nurodymus ir baleto pamokas kieme, kur J. Kėkštas buvo atmatavęs "sceną" tokio ilgio ir pločio, kaip marijinkoje".5

Deja, J. Kėkštas grįžo į Kauną pav; gęs nuo ligų ir palaužtas alkoholio ir, be keleto koncertų bei trumpai veikusios studijos, neįstengė pateisinti įdėtų vilčių ir prisidėti prie Lietuvos baleto vystymosi.

Kaune, be J. Keksto, O. Dubeneckienės - Kalpokienės ir A. Nezabitauskaitės - Galaunienės mokyklų, dar veikė O. Iljinskajos, I. Lifmano ir V. Gedvilos baleto mokyklos. Sėkmingiausia mokykla tačiau buvo Olgos Dubeneckienės - Kalpokienės.

1922 m. birželio 2 d. įvyko studijos mokinių koncertas, kuriame tarp kitų pasirodė: J. Jovaišaitė, N. Rivkaitė, L. Gailevičiūtė, E. Žalinkevičaitė, O. Radvilavičiūtė, M. Sarnauskaitė ir M. Stonytė. Koncertas praėjo su dideliu pasisekimu, ir apie tai byloja patriotinis ir nuoširdus Kipro Petrausko laiškas Dubeneckienei - Kalpokienei:

Birželio 2, 1922 m.
Gerbiamoji Ponia,
Esu laimingas sveikinti Jūsų asmenyje jaunučio Lietuvos baleto žygius. Linkiu didžiausio pasisekimo ateities darbe ir tikiuosi, kad bendrame Lietuvos meno vystymesi mūsų baletas ir toliau sėkmingai varys savo darbą mūsų mylimos Tėvynės labui.

K. Petrauskas6

1922 metai jauno baleto užuomazgai buvo lemtingi. Be minėto sėkmingo koncerto, G. Bizet operos "Carmen" baleto mizanscenose debiutavo į Lietuvą grįžę, karo nublokšti Rusijoje B. Kelbauskas ir Olga Malėjinaitė. Abu buvo patyrę baleto šokėjai. B. Kelbauskas mokėsi baleto studijoje Charkove, o O. Malėjinaitė — Petrapilio teatrinėje mokykloje pas žinomą pedagogą ir choreografą B. Romanovą. Dar mokinė ji šoko Imperatoriškame Marijos teatre.

Gausėjant patyrusių baleto šokėjų būreliui, augo pasitikėjimas ir viltis tolimesne baleto raida. Naujosios Operos vadovai, sėkmingai ruošdami naujus pastatytmus, sekė originalias operų režisūras, kurios dažnai reikalavo baletinių įtarpų. Nors šį reikalavimą iki šiol atlikdavo Dubeneckienės - Kalpokienės studija, pačiai vadovei einant kartu ir choreografės pareigas, operos režisieriai, ir ypatingai Kipras Petrauskas, matė baleto trūkumus ir nelygų meninį standartą tarp operos ir baleto artistų. Petrauskas parodė didelį pritarimą ir susirūpinimą steigti lietuvių baletą, rengdamas pirmąjį "Traviatos" spektaklį 1920 m. Jame įtraukė šokius į operos trečiąjį veiksmą.

Beveik visuose operos pastatymuose, baletinėse mizanscenose, dalyvaudavo solistė Jadvyga Jovaišaitė - Jasiukienė. Ji ypatingai gerai atlikdavo charakteringus ir etniškus šokius, pavyzdžiui ispanų šokį operoje "Carmen", čigonės šokį "Traviatoje" ir t. t. Būdama gabi menininkė, turėdama neblogą balsą ir puikią išvaizdą, ji kartu su būsimaisiais mūsų operos solistais C. Sulginu ir S. Sodeika pasirodė operetėje "Geiša", suvaidinusi Miss Molly vaidmenį.

Anna Pavlovą ir G. Kiakst (Jurgis Kėkštas) balete Naiada ir žvejas Peterburge 1905 m. Nuotr. Imper. Teatro

Baletas istorinėje šviesoje
Lietuvos teatro šokių pradžios reikia ieškoti XVII amžiuje, kada D. L. K. Vladislovas IV Vaza, didelis muzikos ir meno mėgėjas, Vilniaus Žemutinėje pilyje pastatė medinį teatro pastatą, suprojektuotą italų architekto Balconi, kuriam interjero planus paruošė ir darbus įvykdė architektas A. Loci.

1628 m. Vladislovas pakvietė į Vilnių iš Italijos scenos technikos specialistus — du inžinierius ir mechaniką. Tuo laiku pastatyta teatre 11 scenos kūrinių, kurių daugumai muziką sukūrė rūmų kapelmeisteris M. Schachi. 1636 m. rugsėjo 4 d. pastatyta opera — muzikinė drama "Elenos pagrobimas". Premjeroje dalyvavo pats Vladislovas, Ispanijos pasiuntinys ir rūmų dvariškiai. Operoje pasirodė chorai, nimfos, dievai, o taip pat ir šokėjos.

Panašių operų su šokiais, atrodo, buvo pastatyta daugiau. Archyvuose rastas įdomus "Meilės" aprašymas. Į sceną įriedėjo bokštas, kurio viršūnėje stovėjo dainuojantis Amūras. Šiam įsakius, bokštas atsivožė ir iškilo Venera, kuri su Amūru dainavo duetą. Po to į sceną išėjo dešimt šokėjų, kurios pradėjo šokius. Spektaklyje "Maldaujanti Afrika" dainavo dainininkė, po jos pasirodė dešimt šokėjų su žibintais rankose. Panašūs spektakliai būdavo baigiami bendrais šokėjų, solistų ir dvariškių šokiais.

Lietuvos klasikinio baleto meno pradai siekia XVIII amžių. Lietuvos pramonės kūrėjas, žymus dvarininkas A. Tyzenhauzenas davė pradžią baletui. Apie 1780 m. jis pakvietė iš Paryžiaus patį žymiausią baleto pedagogą L. Le Doux įsteigti Gardine baleto mokyklą. Mokiniai, surinkti iš Alytaus ir Gardino ekonomijų, L. Le Doux vadovaujami, sudarė pirmąją baleto grupę. Pradžioje baleto grupėje buvo 33 šokėjai, vėliau ji padidėjo iki imponuojančio skaičiaus — 60. Baleto grupė Gardine neišsilaikė, kadangi A. Tyzenhauzeno dukterys padovanojo ją karaliui Augustui Poniatovskiui. Mažesnių baleto grupių būta Panevėžyje ir Šiauliuose. Yra žinoma, kad, 1785 m. Vilniuje įsteigus teatrą, operos spektakliuose dalyvaudavo ir baleto šokėjai.7

Teatro rūmai Visi Lietuvos teatro operos ir dramos spektakliai iki 1923 metų vyko senajame treatro pastate Miesto sode. Teatro populiarumui didėjant ir iškilus reikalui įsteigti pastovią baleto grupę, pastebėta didelė patalpų stoka ir prastas teatro pastato išplanavimas.8

Senasis Kauno teatras caristiniais laikais buvo statytas 1890 m. pagal architekto J. Golinevičiaus projektą. Tai buvo dviaukštis pastatas, skirtas provinciniam miestui. Kaunui tapus laikinąja Lietuvos sostine, Kiprui Petrauskui ir Teatro direktoriui Liudui Girai raginant, Lietuvos vyriausybė paskyrė lėšas pagrindinei rekonstrukcijai (1923- 1925 metais). Planus paruošė architektai V. Dubeneckis ir M. Songaila, o statišką rekonstrukcijos projektąprof. P. Morkūnas. Perstatytas teatro pastatas, nors ir nedidelis, tiems laikams pilnai atitiko operos, baleto ir dramos sepktaklių reikalavimus. Žiūrovų salėje kėdžių ir sienų apdailoje dominavo tradicinė teatrams tamsiai raudona spalva; uždangą — taip pat tamsiai raudonos spalvos puošė baltas ornamentas — lietuviška rūta. Foje salėse sienas dekoravo lietuvių dailininkų vertingi tapybos ir grafikos darbai.

Žinomas pasaulinio masto dekoratorius M. Dobužinskis, dirbęs geriausiuose Europos teatruose, gyvendamas Kaune ir kurdamas dekoracijas Valstybiniam teatrui, 1925 metais rašė savo draugui A. Benois: "... mano nuostabai, čia labai padorus orkestras, malonus teatras ir puikiai įrengta scena, apšvietimas geresnis negu Dresdene, disciplinuotas scenos personalas."9

Pradžia.
Lietuvos vyriausybės švietimo ministerija, planuodama tolimesnį kelią leituviškam baletui, nutarė, kad valstybinis teatras turi dabar apjungti ne tik operą ir dramą, bet ir baletą.

Visuomenei parodžius susidomėjimą baleto pasirodymais, švietimo ministerijai pritariant ir paskyrus atitinkamas lėšas, valstybinio teatro vadovybė pradėjo galvoti apie baleto vadovo ir choreografo samdymą. Kadangi tokio asmens vietoje neturėta, reikėjo dairytis ir ieškoti atitinkamo baleto menininko užsienyje.

1924    metais pradėta derybos su buvusiu Peterburgo valstybinio operos ir baleto baletmeisteriu P. Petrovu ir, sėkmingai jas užbaigus, Lietuvos švietimo ministerija pasirašė dviejų metų sutartį.

Netrukus Petrovas atvyko į Kauną ir tuoj pat pradėjo darbą. Jis nebuvo geras šokėjas, bet pasirodė kap sumanus vadovas, didelės iniciatyvos, pasižymintis sugebėjimu organizuoti ir svarbiausia — su didele profesine patirtimi asmuo.

Prie naujai įsteigtos valstybinio teatro baletinės grupės prisidėjo: didelė dalis Olgos Dubeneckienės - Kalpokienės studijos mokinių; iš dramos teatro atėjo V. Fedoras-Sipavičius, o iš operos choro — S. Dautartas.10 Į naujos grupės gretas taip pat įsijungė visa eilė vyrų: Juozas Ambrazas, Eugenijus Bandzevičius, Adolfas Butkus, Borisas Čunovas ir Juozas Vasiliauskas.

Pagal kontrakto susitarimą P. Petrovas statė baletinės įtarpas - šokius operų spektakliuose ir rengdavo baleto koncertus.

1925    m. gegužės 27 d. įvyko pirmasis "Operos baleto spektaklis" kurio metu J. Štrauso "Promenadą", N. Rimskio-Korsakovo "Orientale" ir kitus paskirus koncertinius šokius pagal P. Čaikovskio ir F. Šuberto muziką atliko net 20 naujosios grupės šokėjų. Šis koncertas iš tikrųjų ir buvo pirmasis lietuvių baleto spektaklis, sujaudinęs laikinosios sostinės visuomenę. Kaune visi plačiai kalbėjo ir diskutavo naujo lietuvių baleto augimą ir spėliojo baleto grupės ateitį.

Birželio 1 d. įvykusiame koncerte, be operos solistų K. Petrausko, M. Rakauskaitės ir P. Olekos, dalyvavo ir baleto artistai P. Petrovas, O. Malėjinaitė ir E. Zalinkevičaitė. Tai buvo profesionalų, prityrusių Jokėjų pasirodymas, įtikinęs visuomenę, kad baleto artistai yra lygūs operos solistams ir kad valstybinio teatro nustatytas planas įkurti baleto grupę, yra realus dalykas.

Olga Malėjinaitė

P. Petrovas vertė visą baleto grupę daug dirbti, ir studijos darbas dažnai užtrukdavo 12-15 valandų per parą. Įtemptu darbu grupės šokėjai sparčiai tobulėjo ir stiprėjo.11

Didelei visuomenės daliai nežinant, P. Petrovas ruošė staigmeną - pilnutinį baletą. Ir štai, 1925 m. gruodžio 4 d. įvyko lietuvių kultūriniame gyvenime istorinis įvykis - pirmas baleto "Kopelija" ("Copelia") pastatymas. Valstybinio teatro orkestrui dirigavo J. Tallat-Kelpša, o pagrindines roles šoko: P. Petrovas (Francas), O. Malėjinaitė (Svanilda) ir S. Dautartas (Dr. Coppelius). Kiti šokėjai: J. Jovaišaitė-Josiukienė, B. Kelbauskas, O. Girniūtė, A. Abzlatavičienė, M. Stonytė, M. Kalinskienė, M. Sarnauskaitė, E. Zalinkevičaitė, Mačiūnienė, A. Butkus, E. Bandzevičius, B.Cunovas, V. Fedoras-Sipavičius, L. Mirskis, J. Vasiliauskas, Kaplanas ir V. Urbanavičius.

Tai nebuvo ir negalėjo būti ypatingai geras bei meniškas spektaklis, bet žiūrovai dabar žinojo, kad tai buvo savų artistų atliktas savoje žemėje istorinis baleto spektaklis, pradėjęs naują lietuviško teatro meno žanrą.

P. Petrovas, be abejo, gerai žinojo baleto "Coppelia" choreografiją pagal Leo Delibes muziką, kadangi šis baletas buvo nuolatiniame Petrapilio operos ir baleto teatro repertuare.

Pirmasis baleto spektaklis įvyko su dideliu pasisekimu valstybiniame teatre, žiūrovų pilnai pripildytoje salėje. Naują baletą šiltai prėmė Kauno spauda. Matę spektaklį, nenustojo kalbėti ir pasakoti koks buvo įdomus baletas ir kaip gerai šoko ir atrodė O. Malėjinaitė.

Baleto "Coppelia" pasisekimas padrąsino artistus ir naująjį baletmeisterį. Nors P. Petrovo sutartyje su švietimo ministerija buvo numatyta, kad jis statys tik atskirus šokius operų pastatymuose, P. Petrovas užsimojo didesniam darbui.

Štai P.Petrovo žodžiai, švenčiant šimtąjį Lietuvos baleto spektaklį: " Baletas vien operos spektakliams manęs nepatenkino. Savo iniciatyva sumaniau sukurti atskirus baleto vaidinimus. Kartu dirbau ir operoje. To bandymo rezultatai daug ką nustebino, ir man pavyko, intensyviai veikiant, surengti tikrą baleto spektaklį. Tai buvo "Coppelia". Žingsnis po žingsnio mūsų baletas augo. 12

P. Petrovas buvo geras baletmeisteris ir mėgiamas visų šokėjų. V. Sipaitis (Fedotas-Sipavičius) prisimena: "Dažnai vakarais susirinkdavome ir šnekučuodavomės apie lietuviško baleto ateitį. P. Petrovas pamėgo lietuvių kalbą, pats pramoko pusėtinai kalbėti ir studijavo lietuvių liaudies šokius. .. .jis (P. Petrovas) nebuvo įžymus šokėjas, bet puikiai mokėjo visą klasikinį repertuarą, buvo laikomas maloniu, inteligentišku žmogumi ir, kaip vėliau paaiškėjo, buvo retų gabumų pedagogas, kuris per trumpą laiką sugebėjo ne tik suburti baleto mokyklą, bet sukurti vertingus baleto spektaklius, išauginti ne vieną gerą šokėją, duoti pradžią lietuviškam baletui.13

Praėjus vos trims mėnesims nuo pirmojo baleto pastatymo, 1925 m. gegužės 18 d., diriguojant J. Tallat-Kelpšai, įvyko net trijų naujų vieno veiksmo baletų premjeros: J.Štrauso "Išdykėlės" (Promenade), N. Rimskio-Korsakovo "Gundymas"(Orientale) ir G. Lacomeo "Pepita Rosa". Šiuose baletuose P. Petrovas leido pasirodyti geresniems grupės šokėjams pagrindinėse rolėse. Baletas "Išdykėlės" teko S. Dautartui, o "Pepita Rosa", Juano vaidmenį šoko V. Fedotas-Sipavičius. Atsižvelgdamas į J. Jo-vaišaitės-Josiukienės individualų stilių, šokant charakteringas roles, P. Petrovas paskyrė jai svarbiausią rolę balete "Pepita Rosa".

Paskatintas trijų baletų programos pasisekimo, 1926 m. gegužės 21 d. P. Petrovas pateikė Kauno baleto mėgėjams naujus vienaveiksmių baletų pastatymus: F.Chopin - A. Glazunov "Sopeniana", R.Drigo "Užburtoji fleita" ir P. Hertel "Tuščias atsargumas".

Kita baleto premjera įvyko tik po metų. Matyt, P. Petrovas, pratęsęs darbo sutartį dar dviem metams, norėjo sukaupti ir sukonsoliduoti jaunos grupės jėgas svarbiam baletui - "Gulbių ežerui". Teatro vadovybė, įvertindama P. Petrovo darbą, šį kartą paskyrė didesnes lėšas naujojo baleto dekoracijoms. Jas atliko V. Dobužinskis (sūnus), pradėjęs ilgą ir sėkmingą Dobužinskiu šeimos ryšį su Lietuvos scenos menu. Kadangi valstybiniame teatre buvo stoka savų dirigentų, baletui "Gulbių ežeras" dirigavo vokietis F. Virzing. Pagrindines roles šoko nauja romantiškų baletų pora - O. Malėjinaitė ir B. Kelbauskas. Kitas žymesnes roles ir šokius atliko E. Žalinkevičaitė, N. Kaliskienė, A. Abzlatavičienė. M. Sarnauskaitė ir M. Kačinskienė. Piktąjį burtininką Rothbartą šoko V. Fedotas-Sipavičius. Premjera įvyko 1927 m. gegužės 7 d. Žiūrovai ir spauda priėmė naują baletą su rezervu. Dekoracijos atrodė silpnos, baleto choreografija buvo apkarpyta, nesuprantama. Naujoji pora tačiau susilaukė pagyrimų.

Kitą dieną po premjeros laikraštis "Echo" rašė: ".. .vakarykštis p-lės Malėjinaitės, tos nepaprastai talentingos balerinos pasirodymas nepaprastai ryškiai parodė, ką gali duoti individualus šokėjos talentas, sujungtas su gera režisūrine mokykla".

Sekanti baleto premjera taip pat susilaukė vidutiniško pasisekimo ir nepateisino P. Petrovo noro pastatyti didesnio masto spektaklį. P. Čaikovskio baletas "Spragtukas" (Nutcracker, Casse-Noisette) pagal M. Petipos libretą ir L. Ivanovo choreografiją, pastatytas 1928 m. 19 d. (iki 1940 metų pastatytas tik 16 kartų). Dekoracijas ir kostiumus baletui "Spragtukas" paruošė dailininkė V. Didžiokienė.

1928 m. vasario 16 d. nepriklausomos Lietuvos dešimtečiui paminėti P. Petrovas paruošė trumpą lietuvišką baletą - "Lietuviškoji rapsodija". Dekoracijas sukūrė dail. A. Varnas. Pakilios nuotaikos iškilmingoje premjeroje, dalyvaujant vyriausybės nariams, pilnai pripildytame teatre orkestrui dirigavo pats baleto kompozitorius Jurgis Karnavičius. Kadangi tai buvo trumpas baletas, programa papildyta C. Sasnausko kantata "Broliai" ir J. Gruodžio simfonija. Tai buvo savotiška lietuviško meno šventė. "Lietuviškos rapsodijos" muzikoje ir choreografijoje atsispindėjo liaudies koloritas nesudėtingose formose.
Rūpindamasis lietuviška tematika balete, P. Petrovas 1926 m. pasiūlė kompozitoriui J. Karnavičiui siužetą baletui "Gražuolė". J. Karnavičius parašė muziką, bet dėl nežinomų priežasčių baletas nesusilaukė pastatymo.

Baleto "Lietuviškoji rapsodija" muzika buvo nesudėtinga ir palanki be turinio baleto chereografijai. Šokėjos vilkėjo tradicines sukneles, papuoštas tautiniais ornamentais. 14

Švietimo ministerija, rodydama pasitikėjimą jaunai baleto grupei, paskyrė naujai ruošiamam baletui "Silvia", pagal Leo Delibes muziką, didesnes lėšas — 9,144 litus ir užangažavo dailininką V. Dubeneckį dekoracijoms piešti. Premjera įvyko 1928 m. spalio 20 d. Dirigavo F. Virzingas.

Simtąjam baleto spektakliui paminėti P. Petrovas 1929 m. balandžio 9 d. pastatė du naujus, labai įdomius baletus -1. Stravinskio "Ugnies paukštė" ir R. Drigo "Arlekinada". Abiem baletams dirigavo F. Virzingas. Baletui "Ugnies paukštė" dekoracijas paruošė V. Dubeneckis, o baletui "Arlekinada"dekoracijas pirmą kartą lietuvių baletui, paruošė garsusis dailininkas M. Dobužinskis.

Dailininkas M. Dobužinskis - Scenos dekoracijų galiūnas.

Mstislovas Dobužinskis (1875-1957), remdamasis senais šeimos dokumentais ir aktais, kuriuose Januškevičiai - Dobužinskiai minimi kaip sena lietuvių bajorų šeima, kilusi iš Dobužių km., ir kuri nuo 1532 m. valdė Ukmergės ir Upytės pavietų dvarus, 1921 m. birželio 26 d. kreipėsi į Lietuvos respublikos pasiuntinį Maskvoje, prašydamas pripažinti jo lietuvišką kilmę ir suteikti Lietuvos pilie 5io pasą. Prašymą patenkinus, M. Dobužinskis su še ima 1925 metais atvyko į Kauną.

M.Dobužinskį visą gyvenimą siejo glaudūs ryšiai su Lietuva, kurią jis laikė savo tėvvne. Nuo 1889 iki 1895 metų jis mokėsi Vilniaus gimnazijoje. Nuo 1901 m. Peterburge jis susidraugavo su "Meno pasaulio" (Mir Iskustva") grupe, kuriai priklausė Peterburgo avangardiniai menininkai, naujos meno srovės ideologai, ir būsimojo Diaghilevo Ballet de Russe kūrėjai: Diaghilev, Bakst, Benois, Filomatov, Rorich ir kiti. Nuo to laiko M. Dobužinskis neatskiriamai suartėjo su teatro menu ir baletu.15


M. Dobužinskis: Šekspyro dramos "Karalius Lyras" dekoracija

M. Dobužinskio dėka M. K. Čiurlionis buvo pristatytas "Meno pasaulio" nariams ir visų balsais išrinktas draugijos nariu. M.Dobužinskis rašė savo atsiminimuose : "...pirmoje "Meno pasaulio" parodoje 1911 m. pradžioje buvo išstatytas jo (M. K. Čiurlionio) Vyties preliudas. Parodos metu sužinojome apie Čiurlionio mirtį/16

"Ugnies paukšte'. Balete "Ugnies paukštė" princą šoko pats P. Petrovas, Ugnies paukštę - O. Malėjinaitė, o nemirtingąjį Kaščėjų - V. Fedotas-Sipavičius. Su šiuo baletu P. Petrovas pakėlė naująją lietuvių baleto grupę į naują stadiją - modernųjį baletą. Deja, ne visi suprato naujai skambančią I. Stravinskio muziką ir sa-votiškasi naują choreografiją. Vienas kritikų liko nepatenkintas, kadangi "... didelis skaičius veikėjų (apie 50 žmonių) tiesiog perpildė sceną".17 Taip pat atsigirdo balsų, kurie kritikavo sumodernintą baletą "Arlekinadą". Tačiau P. Petrovas nepriėmė kritikos, jausdamas, kad lietuvių baletas jau yra priaugęs naujai srovei ir stiliui.

Pirmajam baletmeisteriui išvykus.

Tais pačiais metais, baigęs sutartį, P. Petrovas atsisveikino su Lietuvos valstybiniu teatru ir jo išaugintais šokėjais. Švietimo ministerija, teatro vadovybė, šokėjai ir baleto meno gerbėjai įvertino P. Petrovo didžiules pastangas ir darbą teatre. Teatro direktorius J. Savickas P. Petrovo atestacijoje rašė; "...jo tarnybos metu jis dalyvavo pirmuoju solistu virš 150 kartų. Pono Povilo Petrovo, įdiegusio cho-reografišką meną Lietuvoje, buvimas atkreipė dideliausią baleto teatro mylėtojų dėmesį. Lietuvos valstybės teatro direkcija ponui Povilui Petrovui, kurio energija ir menišku dalyko pažinimu Lietuvos valstybės teatras praturtėjo nauja meno šaka, reiškia savo širdingiausią padėką už taip didelį ir sėkmingą pasidarbavimą".18

P. Petrovui išvykus, atsirado problema surasti tinkamą baleto grupės vadovą. 1929 m. rugsėjo 1 d. baletmeisterės darbą pradėjo Vera Koralli (taip pat Karalli, Coralli). Ji buvo žinoma baleto artistė. 1919-1920 metais šokusi Diaghilevo kompanijoje, kur jos partneriu buvo V. Nižinskis. Nors ji Kaune nepasižymėjo naujais choreografiniais pastatymais, tačiau prisimintina, kaip nuostabiai šoko kartu su B. Kelbausku, balete "Gulbių ežeras".

Trumpą laiką baletmeisterio pareigas ėjo Jurgis Kėkštas. Jis taip ir nepastatė nė vieno naujo baleto, bet surado naują primą baleriną.
 
1930 m. pagrindinės solistės O. Malėjinaitės sveikata pradėjo šlubuoti. Ruošiant "Gulbių ežerą", po eilinės baleto pamokos J: Kėkštas padarė labai svarbų ir lemiamą sprendimą. Pėmęs Mariją Juozapai tytę už rankos, nuvedė pas teatro direktorių ir pasakė: "Štai ji šoks "Gulbių ežere".19 M. Juozapai-tytę buvo pastebėjusi ir O. Dubeneckienė-Kalpokienė: "Tai buvo gabi ir darbšti mergaitė. Ji niekada, rodos, ir nepavargdavo. Aš neatsimenu, kad ji būtų praleidusi bent vieną pamoką. Visada dirbo labai rimtai. Marija buvo stropiausia mano mokinė. Aš ją labai mylėjau. Dirbti su ja buvo vienas malonumas, ir aš visada ilgiau pasilikdavau klasėje su ja viena. Marytės kojos buvo stiprios ir labai elastingos, puikūs puantai. Ypač gražus, lengvas ir aukštas šuolis. Jos įsijautimas į kuriamą sceninį paveikslą - retas.20 M. Juozapaitytė tapo priimta į valstybinį teatrą 1929 m. ir pirmą kartą debiutavo A. Ponchielio operos "Gioconda" baletinėje įtarpoje. 1930 m. koncerte kartu su B. Kelbausku šoko J. Kėkšto pastatytame "Valse-Cappriccio" - pagal A. Rubinšteino muziką. M. Juozapaitytės debiutas "Gulbių ežere" pavyko labai gerai. Tai įrodė žiūrovų aplodismentai ir meno kritikai. Taip lietuvių baleto scenoje gimė nauja, tik 18 metų prima balerina.

Marija Juozapaitytė (apie 1930 metus)

Anksti netekusi tėvo, Marija drauge su motina grįžo, praūžus Pirmojo pasaulinio karo bangai, 1919 m. į tėvų gimtinę - Meliūniškių kaimą pre Kamajų. Po metų jos persikėlė į Kauną, kur Marija įstojo į "Aušros" mergaičių gimnaziją. Cia ji buvo pastebėta turinti šokiui ir improvizacijai gabumų ir netrukus atsidūrė O. Dubeneckienės- Kalpokienės baleto studijoje. Po pamokų gimnazijoje ji bėgdavo į studiją, kur baleto pratimai tęsdavosi tris valandas. O. Du-beneckienė-Kalpokienė ypatingai rūpinosi M. Juozapaitytės šokio technikos ugdymu. Mirus Juozapaitytės motinai, priglaudė ją pas save. 1929 metais, nebeįstengdama mokytis gimanzijoje ir studijoje, Marija Juozapaitytė paliko gimnaziją ir tais pačiais metais buvo priimta į valstybinį teatrą. Nuo to laiko jos karjera vystėsi greitu tempu.20

T. Miraba straipsnyje "Būsianti žvaigždė" "Jaunųjų pasaulis", 1930 Nr. 9-10 "Gulbių ežero" baleto, kuriame debiutavo M. Juozapaitytė, rašė:

"...Kiekvienas dvasios turtų kūrėjas - menininkas, besiveržiąs palaimos sritin, pirma negu patiria džiaugsmo turi perplaukti plačią skausmo jūrą. Jaunutė valstybės teatro šokėja p-lė Marytė Juozapaitytė priklauso prie tų jaunųjų menininkų grupės.

Ji, kaip ir daugelis kitų, viešumon prasimušė tik savo gabumų ir didelio pasišventimo dėka. Jos jaunystės dienos erškėčiuotos... M. Juozapaitytė neseniai laikė pirmąjį savo darbo viešą egzaminą prieš visuomenę - pirmą kartą ji viešai pasirodė valstybės teatro scenoje, atlikdama baleto 'Gulbių ežeras' svarbiausią partiją. Pasirodė ir visus įtikino, kad ji eina tikro pašaukimo keliais, kurie veda į džiaugsmą ir garbę. Nūdien meno šventovės anga jai jau atidaryta".21

J. Kėkštui pasitraukus iš baletmeisterio pareigų, trumpą laiką baleto grupei vadovavo F. Vasiljevas. Jis pastatė įspūdingą spektaklį - A.Borodino "Poloviečių stovyklą". Šio baleto orkestrui dirigavo L. Hofmekleris. Buvusiam teatro koncertmeisteriui ir pianistui tai buvo debiutas ir pradžia sėkmingos baleto dirigento karjeros iki 1939 m., kada jis pradėjo vadovauti Kauno radiofono orkestrui. Įspūdingas "Poloviečių stovyklos" baleto dekoracijas paruošė M. Dobužinskis.

1931 metų birželio mėnesio pirmąjį sekmadienį dėl nežinomų prežasčių užsidegė teatro rūmai. Skubiai iššaukti gaisrininkai, nesuspėjo išgelbėti daug vertingų dekoracijų ir rūbų. Nors vėliau teatro administracija gavo piniginę kompensaciją iš vokiečių draudimo įstaigos, neįkainuojamos dekoracijos ir rūbai dingo ugnyje.

Laimėjimų keliais
Žiūrint į lietuvių baleto eigą, tenka stebėtis vadovaujančių teatrui asmenų atkaklumu ir didžiuliu noru tobulinti baleto meną, pakelti baleto artistų meninį lygį ir turtinti repertuarą.

1931 metais valstybės teatro direktoriaus A. Olekos-Zilinsko iniciatyva pakviesti vadovauti baleto grupei pasaulinio garso artistai Vera Nemčinova, Anatoli Obuchov ir Nicolai Zverev. Visi trys artistai tuo metu buvo pačiame meniniame pajėgume ir plačiai žinomi baleto meno pasaulyje.

Naujieji baleto vadovai atvažiavo kartu su teta Marija Nikolajevna, ėjusia šeimininkės pareigas ir visi patogiai apsigyveno Maironio gatvėje, Dičmono namų trečiame aukšte, priešais konservatoriją. Vasarą atostogaudavo Vievyje, prie ežero. Jie langvai pritapo prie valstybinio teatro artistų: N. Zverev tapo baletmeisteriu, V. Nemčinova vadovavo baleto studijai, ir visi trys aktyviai dalyvavo visuose baleto reikaluose ir sprendimuose.22

V. Nemčinova madingai rengdavosi, dėl to netrūko gandų, kad Laisvės alėjos krautuvininkai dovanodavo jai sukneles, kailinius ir 1.1. Prieš atvažiuojant į Kauną, kartu su žymiu anglų šokėju A. Dolin ji turėjo savo baleto kompaniją. Atvažiuodama dirbti su valstybiniu teatru, ji atsivežė vertingų scenos rūbų, kuriuos pardavė mūsų baleto grupei. Naujieji baleto vadovai atsivežė, svarbiausia, nepaprastai didelį baletinį repertuarą, patyrimą, tradicijas ir tai perdavė Lietuvos baletui. V. Nemčinova paskutiniais Les Ballets Russes gyvavimo metais buvo prima balerina ir šoko žymiausiuose pastatymuose su pasaulinio garso šokėjais - S. Lifar, L. Woicikowski, L. Massine, A. Dolin ir kitais.23 Kaune jos nuolatinis partneris buvo A. Obuchovas, pasižymėjęs puikia laikysena, elegancija ir technika, buvęs nepakartojamas ir nepakeičiamas baletų princas. Kaune jis buvo neužmirštamas konceriniame šokyje, išpildydamas W. A. Mocarto "Turkų maršą". Jis šoko Peterburgo Marijos teatre solistu, vėliau Bukarešto teatre ir Pietų Amerikoje koncertavo su V. Nemčinova.

N. Zverev šokdavo tik charakterio roles ir ėjo choreografo ir baletmeisterio pareigas. Ruošdamas Kaune naujus patatymus, jis nuolat tardavosi su Nemčinova ir Obuchovu. Baletą "Zizel" jis pastatė pagal B. Romanovo Paryžiaus Operos choreografiją. Poulenco "Aubadę" - pagal G. Balanchino ir Debussy "Fauno popietę" - pagal V. Nižinskio pastatymus N. Zverev šoko Ballet Russes 1912-26 metais, kur pasižymėjo charakterio rolėse. Jis buvo vedęs V Nemčinova, vėliau išsiskyrė.24

Pirmutinis V. Zverev choreografinis darbas Kaune (1931 m. spalio 7 d.) buvo Adolphe Adam "Zizel" (Gisellle) baleto premjera, dalyvaujant visiems trims naujiesiems artistams. Scenos dekoracIjas paruošė M. Dobužinskis. Tai buvo ypatingai stiprus baleto pastatymas ir tikrai pavykęs spektaklis Pabrėžtinai gerai pasirodė A. Obuchvas, įtikinęs žiūrovus, kad jis yra geriausias tuometinis Albrechto rolės interpretatorius. Programą papildė dar viena baleto premjera - M. Balakirevo "Islamėjus". Šiam baleto pastatymui dekoracijas paruosšė dailininkas I. Žakas. Abiejų baletų orkestrui dirigavo L. Hofmekleris.

Originaliame "Zizel" - iš tikrųjų pavadintame Giselle au les Wilis pastatyme, kuris pasirodė pirmą kartą Paryžiuje 1841 m. pagal Vernoy de Saint-Georges, Gautier ir Coralli libretą, veiksmas vyksta Elzaso-Lotaringijos kaime. Baletui choreografiją sukūrė Coralli ir Perrot, tačiau vėliau prigijo M. Petipo choreografija, statyta Peterbugo Marijos teatre Kaune V. Zverevas pastatė "Zizel", perkeldamas pirmą veiksmą į Škotiją. Kordebaletą šoko kietais bateliais, ir visų artistų apranga sekė tradicinį škotų rūbų stilių. Antrame veiksme vilisų šokiai buvo sutrumpinti. Šis Kauno "Zizel" pastatymas buvo vienas iš populiariausių romantiškųjų baletų lietuviškoje scenoje.

Netrukus naujasis baletmeisteris, kaip ir buvo laukta, pasirodė produktyvus. 1932 m. kovo 17 d. įvyko dviejų naujų baletų premjeros — F. Chopino "Silfidės" ir R. Schumano "Karnavalas". Dirigavo L. Hofmekleris, o dekoracijas paruošė M. Dobužinskis. Dabar "Silfidės" (Les Sylphydes) pasirodė visai kitoks baletas negu pirmykštis, P. Petrovo statytas 1926 metais "Sopeniana". "Silfydes" N. Zverevas pastatė, sekdamas M. Fokino choreografiją, Diaghilevo Les Ballet Russes 1909 metais pastatymą. Balete "Šopiniana" veiksmas vyko baliaus salėje ir turėjo turinį. Balete "Silfides" M. Fokinas bandė atskleisti romantišką be turinio baletą, kuriame šoka tik vienas vyras šokėjas, 3 solistai ir grupė balerinų. "Karnavalo" (Le Carnaval) baleto pastatymas buvo taip pat M. Fokino choreografijos atkartojimas ir laikyta choreografiniu šedevru. Šiam baletui M. Dobužinskis sukūrė puikias dekoracijas ir rūbus "comedia deH'arte" stiliumi.

Tų pačių metų spalio 11 d. įvyko dar penkių vienaveiksmių baletų premjeros: M. Mussorgskio "Naktis raganų kalne", F. Poulenco "Aubade", C. M. von YVeberio "Rožės sapnas", C. Debussy "Fauno popietė" ir M. Ravelio "Bolero". Visiems šiems baletams choreografiją sukūrė N. Zverevas, dirigavo L. Hofmekleris.

Balete "Naktis raganų kalne" N. Zverevas pirmą kartą supažindino Kauno baleto mėgėjus su moderniąja baleto linkme. Šis baletas ("La Nuit sur le mont chauve") buvo pastatytas Bronislvos Nižinskos 1924 m., sekant naują impresionistinį šokių stilių. Kauno pastatymui, populiariai vadinamam "didžiausiai raganų šventei", dekoracijas suplanavo pats baletmeisteris N. Zverevas.

F. Poulenco "Aubade", taip pat modernios linkmės, buvo B. Nižinskos pastatymas pirmą kartą Paryžiuje 1929 metais. Kompozitorius reikalavo, kad baletui grotų mažas orkestas — pianistas ir 18 instrumentų scenoje. Sekdamas B. Nižinskos choreografija, N. Zverevas atkūrė šokius ir taip pat suplanavo dekoracijas, kurias pagamino teatro dekoracijų meistras J. Gregorauskas.

Kaip ir buvo laukta, modernūs baletai Kaune neprigijo. Iš visų penkių baletų, pastatytų spalio 11 d., tik Francis Poulenco muzika ir baletas "Aubade" susilaukė susidomėjimo. Claude Debussy "Fauno popietė" (orig. L'Apres - midi d'un faune) buvo sukėlęs tiek daug triukšmo ir kartu pasigėrėjimo Paryžiuje 1912 metais, šokant V. Nijiskiui, Kaune nepaliko atmintino įspūdžio dėl pagrindinio artisto stiliaus, priešingo moderniam baleto kūriniui. A. Obuchovas esmėje buvo grynai romantiškas pasakų princas, o ne Faunas.

"Rožės sapnas", šokant V. Nemčinovai ir A. Obuchovui, iki 1940 metų pasirodė tik 7 kartus. Daug vėliau, apie 1944 metus, B. Kelbauskui sėkmingai baletą atnaujinus, jame pasigėrėtinai šoko T. Sventickaitė ir V. Aukščiūnas.

Kiek geriau ėjosi su Maurice Ravelio baletu "Bolero", taip pat N. Zverevo pastatytu pagal B. Nižinskos choreogrfiją. Šio baleto libretas dažnai keičiamas. Kaune "Bolero" rėmėsi vienos šokėjos V. Nemčinovos pasirodymu ir šokiais.

1933 m. vasario 28 d. N. Zverevas pateikė žiūrovams vieną geriausių choreografijos darbų — A. Glazunovo "Raimondą". Dirigavo L. Hofmekleris, o nepaprastai pasakiškas, romantiškas dekoracijas ir rūbus parengė M. Dabužinskis. Nors N. Zverevas statė "Raimundą" pagal originalią M. Petipo choreografiją, bet įvedė daug įvairių ir idomių pakeitimų. Jo nuolatiniai patarėjai buvo V. Nemčinova ir A. Obuchovas.25 Premjeroje atsiskleidė nuostabi pasaka su įvairiais šokiais ir spalvingomis dekoracijomis. Be trijų svečių artistų, ryškiai kilo vietinės meno pajėgos: Kelbauskas, Juozapaitytė, Jovaišaitė-Olekienė, Cunovas, Nauragienė, Kaliskienė, Drazdauskaitė, Bandzevičius, Sarnauskaitė, Vasiliauskas, Butkus ir Ambrazas. Ypatingai ryškiai atrodė būsimasis "danseur noble" — V. Aukščiūnas. "Raimondos" balete gerai pasirodė Marija Juozapaitytė ir E. Bandzevičius, atlikę antrajame veiksme charackteringą saracėnų šokį.25 "Romaneskos" scenoje ypač išsiskyrė B. Kelbauskas ir V. Aukščiūnas.

Lietuviški baletai
Nors pirmuoju lietuvišku baletu buvo laikomas "Lietuviškoji rapsodija", vis dėlto kritikai ir žiūrovai ne visai sutiko su "Lietuviškosios rapsodijos" koncertiniu charakteriu. Pradėjus spaudoje kelti klausimą, kada gi bus pastatytas lietuviškas baletas (Lietuvos Aidas, 1931.11.28), valstybinio teatro vadovybė užsakė kompozitoriams V. Bacevičiui, J. Gruodžiui ir B. Dvarionui sukurti muziką vienaveiksmiams baletams. Trijų lietuviškų baletų premjeros įvyko 1933 m. gegužės 19 d. Tą vakarą, diriguojant L. Hofmek-leriui, scenoje susilaukta: V. Bacevičiaus "Šokių sukūry", J. Gruodžio "Jūratė ir Kastytis" ir B. Dvariono "Piršlybos". Visi trys naujieji baletai, pastatyti pagal N. Zverevo choreografiją, buvo skirtingi stiliumi, muzika ir scenovaizdžiais. Žiūrovai įvairiai priėmė naujus tautinius scenos meno veikalus.


J. Gruodžio baletas "Jūratė ir Kastytis. Dekoracija Adomo Galdiko. 1933 m.

Bacevičius pradėjo komponuoti būdamas 8 metų. 1927 m. jis išvyko į Paryžių ir ten baigė muzikos konservatoriją. 1930-1939 metais profesoriavo Kauno konservatorijoje. Jo muzika ekspresionistinė, linkusi į improvizacinį vystymąsi ir ryškiai antiromantiškos krypties. Jis - atonalinės muzikos kūrėjas ir jo pagrindinė muzikos išraiškos priemonė yra disonansinė harmonija. Šios V. Bacevičiaus muzikalinės kūrybos savybės itin pasireiškė balete "Šokių sūkury", kurį sudaro 6 dalys, sujungtos greitu vystymosi tempu. Sumaniai įpintas liaudies dainos "Oi tu ieva, ievužė" motyvas. Tango, ir ypač valso, tempas sulėtintas, lyg tai atlikdamas Adagio, baleto kulminacijos paskirtį. Nuo pat pirmųjų taktų klausytojas įvedamas į šokio atmosferą, kuri išsilaiko iki pat baleto pabaigos. Libretas, parašytas dramaturgo P. Vaičiūno, labai paprastas. Poetas užklysta į kabaretą, kur jis nusivylęs bodisi visa aplinka. Pastebėjęs gražią merginą, jis kviečia šokiui - valsui. Tačiau ši, iš pažiūros kukli mergina, pradėjusi rimtą šokį, greitai įsijungia su kitais esančiais kabarete į modernių šokių sūkurį. Poetas nusivilia trumpa pažintimi. Žiūrovai ir meno bei spaudos kritikai nesusižavėjo ultramoderniu baletu. J. Jovaišaitė-Olekienė šoko su B. Kelbausku tango, apsirengusi pižama! Žiūrovai, pripratę prie klasikinių, romantiškų baletų, nepritarė tokiom inovacijom. Rašytojas V. Mykolaitis - Putinas pavadino baletą "vulgariu pamfletu" ir "girtu sapaliojimu". Kitas meno kritikas pareiškė, kad šio baleto muzika tiktų tik " Zanzibaro zulusams".26 Dailininko T. Kulakausko sukurtos dekoracijos ir kostiumai atitiko modernią V. Bacevičiaus muziką ir inovatorišką N. Zverevo choreografiją. Artistai ir šokėjai mėgo "Šokių sūkury" baletą dėl daugybės tango, foxtrotų ir kitų madingų tiems laikams šokių. Deja, šis baletas pasirodė scenoje tik 7 kartus. Ypatingai gaila, kad niekas iki šiol nepadarė žygių šį baletą prikelti ir vėl pateikti baleto mylėtojams.

Baleto "Jūratė ir Kastytis" muzikoje ryškiai atsispindi J. Gruodžio atkurtos liaudies melodijos, apimančios savitą harmoniją su įvairiomis kontrapunktinėmis kombinacijomis. Baletas pastatytas dviejuose paveiksluose su pasakiniu siužetu pagal M. Lipčienės libretą. Dekoracijos ir rūbai buvo paruošti pagal dail. A. Galdiko eskizus. Ruošiant baletą, J. Gruodis bendradarbiavo su choreogr. N. Zverevu. N. Zverevui ir V. Nemčinovai pasiūlius, buvo įvestas, pagal J. Gruodžio muzikalinę įtarpą, pas de deux, išreikštas tradiciniu klasikiniu stiliumi. Malonu dabar prisiminti kai kuriuos puikiai sukurtus šokius, kaip jūros dugno scenoje šokančius koralus, perlus, jūros putą. Pas de deux — lyrinis Jūratės ir Kastyčio meilės duetas — išliko iki mūsų dienų ir dažnai šokamas koncertuose, reprezentuojant tautinį baletą. Šokiuose taip pat panaudota lietuviškos polkos žingsniai ir ratelių formos žvejų iš jūros sugįžimo scenoje. Premjeroje pagrindines roles šoko V. Nemčinovair A. Obuchovas, o vėliau M. Juoza-paitytė ir B. Kelbauskas.
 
Ypač kontrovesinis programoje buvo tretysis baletas, sukėlęs spaudoje daug ginčų — B. Dvariono "Piršlybos". Siužetas iš kaimo buities. Ūkininkas turi dvi dukras, kurių vyresnioji apygražė ir paprasta. Tėvas nesutinka ištekinti jaunesniosios dukters tol, kol negaus vyro vyresnioji duktė. Pabaigoje vyresnioji išteka už turtingo, bet apydvakio jauni kaičio, o jaunoji už savo mylimojo.

Nežiūrint realaus kaimo gyvenimo siužeto, baleto choreografija, scenografija, dekoracijos, rūbai ir grimas buvo impresionizmo įtakoje. S. Ušinskio dekoracijos, sekant pracūzų modernisto Leger stilių, pritrenkė žiūrovą nauja kalba, ryškiomis spalvomis, iki tol nematyta konstrukcija, nenatūraliomis proporcijomis. Artistų grimas ir rūbai derinosi su bendru baleto stiliumi: ryškėjo balerinų nugrimuoti kaip obuoliai žandai, styrinčios kasos, ornamentuoti rūbai. Pirmą kartą lietuvių balete pasirodė kai kurie tautiniai šokiai - Suktinis, Klumpakojis, Noriu miego. Balete, be trijų svečių, šoko Kelbauskas, Juozapaitytė, Jovaišaitė-Olekienė, Malėjinaitė, Cunovas, Vasiliauskas, Gaudokaitė, Tamošiūnas, Volkovas ir visas baleto grupės sąstatas. Avangardinis "Piršlybų" baletas, aišku, neprigijo. Žiūrovai norėjo matyti kaimo gyvenimą realioje,jiems įprastoje šviesoje.

B. Dvariono "Piršlybos" neprilygsta J. Gruodžio baleto "Jūratė ir Kastytis" muzikiniam profesionalumui, tačiau muzikos veržlumas, melodijos žaismingumas labiau tiko scenai. B.Dvarionas nedalino partitūros atskirais numeriais, dėlto epizodai betarpiškai jungėsi vienas su kitu. Baleto muzika -    tai lengvai improvizuota kompozicija. Baletui siužetą originaliai parašė L. Gira, bet rašytojas Balys Sruoga galutinai pritaikė turinį baletui. Įdomu pastebėti, kad 1935 m. Lietuvos baletui gastroliuojant Monte Carlo ir Londone, "Piršlybos" gavo kitą vardą - "Les Fiancailles" ir atstovavo lietuvių baleto menui. Gastrolės baletas susilaukė teigiamo pripažinimo ir pakankamo susidomėjimo.

Nors visi trys minėtieji baletai neišsilaikė scenoje dėl naujoviškumo ir žiūrovų mėgėjiško skonio, tačiau atskiri šokiai ir choreografiniai sprendimai paliko pavyzdžiu vėlesniems tautiniams baletams.

Atgrasos
Nepaprastai sparti Lietuvos baleto meninė pažanga, vadovaujant N. Zverevui ir visas pagrindines roles šokant tiktai V. Nemčinovai ir A. Obucho-vui, sukėlė nepasitenkinimą šokėjų ir žiūrovų tarpe.

Žiūrovai, matydami vis naujas premjeras, panoro matyti ir savus vietinius, jiems gerai pažįstamus šokėjus pirmųjų solistų eilėse. Jaunimas - studentai mėgo Mariją Juozapaitytę. Kilo kiti gabūs šokėjai, kurie jautėsi pakankamai pajėgūs sudėtingiems šokiams. Žiūrovai audringai plodavo, scenoje pasirodžius Juozapaitytei ir Kelbauskui. Buvo keletas vakarinių spektaklių, po kurių prireikdavo iškviesti policiją, norint išvengti triukšmo ir nesusipratimo.27 Prieš prasidedant vienam spektakliui, grupė studentų nutarė demonstruoti su šūkiu "Juozapaitytė vietoj Nemčinovos". Teatro direktorius skubiai iškvietė policiją, ir administracija pasiruošė nenumatytiems incidentams. Tik pačiai M. Juozapaitytei įsikišus, demonstracija neįvyko.

Kylant lietuvių baleto pažangai ir popularumui, atsirado didelis artistų noras tobulintis. 1934 m. vasaros atostogų metu M. Juozapaitytė ir B. Kelbauskas išvyko į Paryžių, kur mokėsi pas garsiąją buvusią Peterburgo Marijos teatro baleriną Mariją Kšesinskaja. Paryžiuje abu mūsų šokėjai žymiai praturtino profesinį pasiruošimą, o pažintis su M. Kšesinskaja išliko ilgą laiką.28

Mūsų kultūrininkai kitaip galvojo apie baleto kolektyvo atgrasąs. Balys Sruoga rašė ("Mūsų teatro raida", Kn.: Lietuva 1918-1938. Kaunas, 1938 m.): (Nemčinova, Zverevas ir Obuchovas)... "ligi aukštybių pakėlė baleto spaktaklių lygį, ir baletas mūsų teatre veikiai sugebėjo užimti nemažiau svarbią vietą už operą".

Į visuomenėje atsiradusių skeptikų ir baleto priešų užmetimus gyvai atsakinėdavo rašytojai. V. Krėvė-Mickevičius savo straipsnyje "Dėl 'Naujosios Romuvos' poleminių priemonių" — (Skynimai, 1933 m., Nr. 3) rašė "... turėtų būti gėda niekinti meno, mokslo specialistus, kuriuos patys iš svetur pasikvietėm padėti mums kelti kultūros darbą". Dėl baletams, šokėjams, dekoracijoms išleidžiamų pinigų sarkastiškai atsakė Balys Sruoga, straipsnyje "Publicistinis klumpakojis ir baleto menas" (Skynimai, 1933 m., Nr. 1) ... "Ach, beje, Lietuva — maža ir neturtinga, todėl jai baleto nereikia. O ka n gi tuomet Lietuvai reikalinga opera. Kam gi jai tuomet reikalinga muzikos mokykla. Ar vietoj viso to neužtektų mažai ir neturtingai Lietuvai provincinių vargamistrų. Pagaliau gi mes dar turime ir smuklių muziką, o biržėnų dzenkiai ir be muzikos mokyklos pakrūmėje visai patenkinamai armonika grajina, — kuriam gi galui mums reikalinga toji muzikos mokykla. Kiek lėšų baletas "suėda". Algų jisai gauna vos apie 8% teatro personalui išmokamų algų. Baleto pastatymai suėda "lėšas". Baleto pastatymas išeina mažiau 10% lėšų skiriamų teatrui pastatymams. Ir stebėtinas dalykas, — baletas pajamų duoda visiškai neprorcingai savo išlaidoms — jis duoda daugiau kaip 20% viso teatro pajamų."

"Miegančioji Gražuolė"
1934    m. balandžio 19 d. jvyko P. Čaikovskio baleto "Miegančioji Gražuolė" premjera. Baletmeisteris N. Zverevas sukūrė vieną iš geriausių savo choreografinių darbų, talkininkaujant V. Nemčinovai A. Obuchovui. Dirigavo L. Hofmekleris. Ypatingai geras dekoracijas ir rūbus paruošė dalininkas M.Dobužinskis. Dekoracijos liko vienos geriausių
valstybinio teatro relikvijų.

Po "Miegančios Gražuolės" baleto grupė jokio kito pastatymo nepradėjo, nes prieš akis buvo gastrolė į Monte Carlo.

Gastrolės
1935 metais valstybinio teatro vadovybė po ilgų derybų su prancūzų baleto impresarijum Rene Blum nutarė, kad atėjo laikas siųsti Lietuvos baletą užsienio gastrolėms. Tai buvo drąsus užsimojimas. Tais laikais į panašias išvykas leisdavosi tik viena kita žymi baleto trupė arba atskiri garsūs šokėjai, bet ne valstybinio teatro baleto grupė. Sudominti ar sužavėti Monte Carlo arba Londono publiką ir kritiką nežinomai baleto grupei nebuvo lengva. Juk plačiame Monte Carlo teatre rezidavo pats žinomiausias baleto kolektyvas - Les Ballets de Russes.

Šioje istorinėje Lietuvos baleto išvykoje dalyvavo šie artistai: Zverevas (baletmeisteris), Nemčinova, Obuchovas, Malėjinaitė, Juozapaitytė, Kelbauskas, Aukščiūnas, Cunovas, Jovaišaitė-Olekienė, Drazdauskaitė, Babuškinaitė, Kalinskienė, Adamavičiūtė, Čeglovokaitė, Eidrigevičiūtė, Smolskaitė, Sarnauskaitė, Zateplinskaitė, Kublickaitė, Vyčaitė, Bandzevičius, Vasiliauskas, Baravykas, Velbasis, Ambrazas, Butkus, Tamošiūnas ir Volkovas.30

Lietuvos baleto repertuare buvo geriausi pastatymai: "Raimonda", "Gulbių ežeras", "Kopelia", "Zizel", "Piršlybos", keli vienaveiksmiai baletai ir koncertinė programa. Gastrolės prasidėjo 1935 m. sausio 16 d. ir praėjo su didžiausiu pasisekimu, geresniu negu bet kas būtų tikėjęsis. Visi bilietai kiekvienam spektakliui buvo iš kalno išpirkti. Monte
Carlo laikraštis "Eclairuer" 1935 m. sausio 30 d. numeryje rašė: "Šis baletas galėtų surengti triumfa-linį turnė po Europą... Didžiausią žiūrovų pasigėrėjimą sukėlė 'Raimondos' baletas, palydėtas gausiom ovacijom". Straipsnio pabaigoje įdėti labai geri atsiliepimai apie dailininką M. Dobužinskį ir dirigentą L. Hofmeklerį. Vėlesnėse laikraščio laidose įdėta viso baleto kolektyvo nuotrauka pre Monte Carlo Casino. Po visų spektaklių impresario Renė Blum suruošė šaunų balių su šampanu ir puikiai paruoštu maistu.31

Baleto artistai grįžo į Kauną triumfuodami ir po savaitės, vasario 18 d., pradėjo keturių savaičių sezoną Londone. Ir čia 32 spektaklių gastrolės praėjo su dideliu pasisekimu. Turbūt ir šiandieną būtų sunku bet kuriai baleto trupei atlikti panašią išvyką. Plakatuose, kurie dabar laikomi Teatro muziejuje Vilniuje, kolektyvas vadinamas "Lithuanian Ballet". Spektakliai vyko Alhambra teatre (sugriautas, bombarduojant Antrojo pasaulinio karo metu).

Laikraštis "Daily Sketch" 1935 m. vasario 19 d. recenzijoje rašė: "Baletas pasižymi aukšta technika, poetišku atlikimu; patraukia žiūrovų dėmesį ir sukelia pasigėrėjimą". Ypač buvo išgirti Nemčinova, Obuchovas ir Juozapaitytė, kuriuos Londono spauda vadino aukščiausios tarptautinės klasės artistais. Netruko pagyrimų O. Malėjinaitei, B. Kelbauskui ir V. Aukščiūnui. Aprašytas ir pagirtas tapo Kaune nesusilaukęs pasisekimo, baletas "Piršlybos" (Londone ir Monte Carlo vadinamu Les Fiancailles).

Šių dienų pasaulinio garso ir svarbos Londono Royal Ballet pradėjo istoriją dar kukliau negu lietuvių baletas. Vic- vVells (taip pat Sadler's Wells, šiandieną - Royal Ballet), įkurtas 1931 metais, pradėjo veikti tik su 7 šokėjais ir pasirodydavo kas dvi savaites, atremontuotame kino teatre. Iki 1934 metų Vic-VVells kompanija turėjo repertuare tik 2 klasikinius baletus. Iki 1939 metų Vic-VVells baleto kompanijoje dirbo apie 40 asmenų.32
Lietuvos gastrolių metu 1935 metais Vic-vVells toli gražu negalėjo pasigirti ar prilygti meniniais laimėjimais Lietuvos baletui.

Ne visi Lietuvos baleto pastatymai patiko laikraščio "The Dancing Times" kritikui ("The Dancing Times", March 1935). Jis palygino Nemčinova su lenktynių arkliu Eclipse (keistas palyginimas!), nors gyrė jos vaidinimą "Gulbių ežere". Jam buvo nesuprantami Lietuvos baleto baletų pakeitimai "Zizel" ir "Gulbių ežere", nors tais laikais ir dabar tai daroma. Diaghilevas ypatingai mėgdavo baletus trumpinti, padarant juos suglaustus ir pritaikytus šokio linijai ir bendrai nuotaikai. Baletmeisterio Zverevo choreografiniai ir dailininko Dobužinskio scenografiniai pakeitimai buvo sėkmingi, pagrįsti ir įtikinantys. Londone "Gulbių ežero" prologas visai neparodytas, ir veiksmas prasideda nuo visiems žinomos ežero scenos. "Gulbių ežeras" arba kaip programoje pavadintas "Le Lac des Cygnes",užbaigtas su trečiu veiksmu - Apotheosis.


Lietuvos baletas Alhambros teatre Londone 1935 m. "Gulbių ežero" III veiksmo pabaiga

Balete "Coppelia" įjungtas buvo ir retai rodomas trečias veiksmas - Svanildos ir Franco vestuvės. Francas ir jo draugai pavaizduoti studentais su studentiškais rūbais ir kepuraitėm. Tai nemažo Galicijos miestuko jaunimas, kaip vaizdavo Charles Nuitter ir Saint-Leon libretas, bet pagal originalią E.T. A. Hoffmano pasaką - mažo universistetinio miesto studentai.

Pirmąjį veiksmą "Zizel" baleto, Zverevas nukėlė į Škotiją, o ne į Reino upės slėnį, kaip priimta matyti. Balerinos pirmajame veiksme šoko kietais bateliais.

Didelio susidomėjimo susilaukė "Raimondos" baletas, kurį Londono žiūrovai išvydo pirmą kartą. Ne taip seniai Australijos Baletas, statydamas "Raimondą" matė reikalą pažymėti programoje, kad Lietuvos baletas parodė pirmą kartą "Raimoną" Vakarų Europoje 1935 m.
"The Dancing Time" (March 1935) kritikui geriausiai patiko "Coppelia", jis pagyrė solistus ir corps de ballet.

Lietuvos Baletas pasirodė Londone su sekančiais baletais: Giselle, Coppelia, Raymonda, Le Lac des Cygnes, Le Carnaval, Les Fiancilles, Islamey; taip pat parodyti koncertiniai baletų šokiai.

Mūsų šokėjus sveikino pasaulinio garso asmenybės: T. Karsaviną, L. Kyasht, A. Dolin ir kiti. Didelį komplimentą išreiškė vienas žinomiausių kritikų ir baleto žinovų Arnold L. Haskell, knygos "Baletomania, The Story of an Obsession":

Mes su malonumu išgirdome, kad Vera Nemčinova su Obuchovu ir Zverevu ir didele baleto grupe įsikūrė Kaune, Lietuvoje. Laimingas yra kraštas kurio didelė dalis mažo biudžeto paskirta pirmos klasės teatrui, operai ir baletui. Ten ji (Nemčinova) šoka Lac des Cygnes, Raymond ir Giselle. Aš ją mačiau šokant Paryžiuje tiktai ne idelalioje aplinkumoje, bet dabar pamačiau naują Nemcinovą. Ankščiau ji buvo šalta, atitolusi, sunkiai dirbanti, tiesiog be klaidų mechanizmas, kuri mus žavėjo kruopščiai paruoštose rolėse kaip Les Biches. Dabar ji giliai sukrečianti Sylphida, asmenybė kartu ir šokėja, ir vienok jos šokis gerėja; ji įgavo šuolį, kuris leidžia jai padaryti iš eilės 36 entrechats six. Būtų negražu Kauną pavadinti provincija, bet, deja, toks yra Londonas artistams, kurie jame gyvena. Žmonės atmena ir kalba apie Nemčinova. Jie turėtų pamatyti ją dabar! Dabar, kada mes girdime apie Nemčinovos triumfus ir Kauno baleto laimėjimus, mes norėtume, kad kas nors panašaus įvyktų arčiau mūsų namų".

Londono gastrolės įvyko su nuotykiais. Vieną vakarą, prieš pat spektaklį dėl neišaiškintų priežasčių sudegė dalis vertingų scenos rūbų. Teko skolintis. Vėliau draudimo įstaiga apmokėjo pilną sumą už nuostolius. 32

Prie gastrolių Londone prisidėjo L. Hofmeklerio dirigavimas orkestrui, kurį sudarė Londono simfoninio orkestro nariai. Ypatingai pasižymėjo nepaprastai puikios dekoracijos ir rūbai, paruošti dailininko M. Dobužinskio. Tai nebuvo tiktai dekoracijos, bet baletui pateikti meno kūriniai!

M. Dobužinskis
Dailininko M. Dabužinskio (1875-1957) meninis įnašas į lietuvių teatrą 1929-39 m. yra milžiniškas, neįkainuojamas. Gyvendamas ir dirbdamas Kaune, jis sukūrė per 40 dekoracijų dramos, operos ir baleto spektakliams. Gyvendamas Kaune, jis dažnai susirašinėdavo su A. Benois, Les Ballets Russes dekoratoriumi, pasaulinio masto dailininku ir intymiu Diaghilevo bendradarbiu. 1925 m. M. Dobužinskis rašė apie Kauno teatrą: ".. .įsižiūrėjęs matau, kokius nuostabius duomenis turi vietiniai menininkai, kaip visi trokšta patirti ką nors tikro... Dauguma aktorių labai muzikalūs". 1930 metais: "...aš pats dirbu su pasigėrėjimu ir esu kūrybiniame darbe visiškai šeimininkas — niekas niekad niekur netrukdo. Lėšas teatras turi dideles, ir yra noras pagerinti. Direktorius Oleka-Žilinskas labai talentingas aktorius. Jis dar jaunas žmogus ir energingas organizatorius."33 1931 metais: "...Gaila, kad Dubeneckis visiškai nedirba, o jis žmogus talentingas, bet pražudė savo talentą. Gabiausias žmogus — Galdikas. Aš jį kaip dailininką labai vertinu, jis nebejotinas talentas. .. jo pastatymai puikūs, ypač "Šarūnas" — senoji Lietuva! Ir dar yra Dubeneckio žmona (legendinė figūra) — puiki kostiumų piešėja, tačiau dekoratorė silpna. Tiesa, dar yra kaimietukas Šimonis, visai neblogas. Kai kurios jo dekoracijos kiek stilizuotos, bet malonios"34

M. Dobužinskis tvirtai ir pastoviai įsikūrė Kaune ir jautėsi gyvenąs tėvynėje. Kitame laiške savo draugui A. Benois jis rašė: ".. .apskritai turiu pasakyti, jog čia aš jaučiu šilumą. Aš iš tikrųjų jaučiuosi kaip namuose. Galbūt tai yra romantika, tačiau ji yra reikalinga gyvenime. Manęs visą laiką nepalieka jausmas, kad aš esu tėvynėje, ir visada prisimenu tėvą, kuris mylėjo Lietuvą".35

Savu keliu
Grįžus iš Monte Carlo ir Londono išvykų, 1935 gegužės 11d. baletmeisteris Zverevas pastatė baletą "Nykštukas Grenadierius" pagal T. Prestono muziką. Dekoracijos — M. Dobužinskio. Premjeroje šoko kompozitorius, Didžiosios Britanijos pasiuntinio Lietuvai duktė. Baletą dirigavo L. Hofmekleris. "Nykštukas Grenadierius", nežiūrint pastangų ir įdėto darbo, buvo tik vidutiniškos meninės vertės.

Netrukus garsioji baleto artistų trejukė - V. Nemčinova, N. Zverevas ir A. Obuchovas — baigė antrąjį kontraktą su valstybės teatru ir išvyko.

Pasirašęs sutartį su impresarijum Rene Blum (ballet Russe de Monte Carlo), išvyko ir Bronius Kelbauskas. Jis gastroliavo įvairiuose Europos teatruose ir šoko su garsiom balerinom - N. Darsonval ir V. Kirsonova.

Po 1935 metų vasaros atostogų baleto kolektyvui vadovauti vėl buvo pakviestas J. Kėkštas. Jauniesiems baleto šokėjams dabar teko svarbus uždavinys skubiai ruoštis pagrindiniams vaidmenims, kuriuos ankščiau šoko garsieji svečiai. Dabar O. Malėjinaitė šoko pagrindines roles baletuose "Gulbių ežeras"ir "Raimonda", o Juozapaitytė - "Coppelia". Charakteringus šokius, kuriuos anksčiau šoko Zverevas, perėmė P. Baravykas, o pagrindinius herojų vaidmenis šoko V. Aukščiūnas ir H. Jagminas. B. Kelbauskui gana greitai grįžus iš gastrolių su Ballet Russe de Monte Carlo, baleto kolektyvas žymiai sustiprėjo. Spauda, kritikai ir žiūrovai drąsino savus talentus.

V.Statė recenzijoje — "Lietuvos Aide" 1935.IX.30 — recenzijoje "Kopelia" rašė: "...Nežiūrint į neseniai buvusį kojos sužalojimą, artistė (M. Juozapaitytė) vykusiai nugalėjo visus techniškus sunkumus. Pirmame ir antrame veiksme jos šokiuose buvo kiek susilaikymo, o kartais ir nepasitikėjimo, bet užtat paskutiniame veiksme tiek adagio, tiek variation padarė puikų įspūdį savo tikslumu ir išbaigimu. Ypač pavyko baigiamojo galopo "enchainement des piąues" dviem ratais. Juozapaitytės tūrų greitumas ir ryškumas verti kuo didžiausio pagyrimo. 3-ojo veiksmo adagio su Kelbausku jos buvo geras, nors kiek šiurkštokas developpė, stiprus attitude ir gražios linijos. Gigue ir II-jo veiksmo ispanų šokis buvo nepaprastai ryškus, nors blyškesnis negu paprastai. Užtat visame balete Juozapaitytė parodė daugiau gyvumo, negu seniau atlikdama šią rolę, nors jos baleto partijų dramatinė dalis, kaip ir visų mūsų baleto artistų, nepakankamai išplėsta ir nušlifuota. Juozapaitytė jau aiškiai pareiškia nuosavą šokių stilių kaip techniškai stipri ir ryški balerina terr a terre tipo. Ji technišku atžvilgiu geriausiai paruošta mūsų balerina, kuri turi ateitį."

Baleto meno populiarumas didėjo ne tik Kaune. Didesnieji Lietuvos miestai taip pat panoro pamatyti spektaklius, apie kuriuos skaitė spaudoje arba girdėjo per Kauno radiją. Susidomėjimas buvo didelis, nors mažos miestų ir mokyklų salės netiko baleto šokiams. Klaipėdos teatro salė, pavyzdžiui, niekuomet negalėjo sutalpinti žiūrovų, norinčių pamatyti baleto spektaklių.

Marija Juozapaitytė prisimena, kaip kartą atvykus gastrolėm į Suvalkų Kalvariją, stotyje jų laukė gausus miesto gyventojų būrys. Artistai buvo pasodinti į puikias vežėčias, o baleto mėgėjai pėsčiomis lydėjo iki viešbučio durų.36

Nežiūrint jauno kolektyvo gražaus augimo ir stiprėjimo, valstybinio teatro vadovybė, išvažiavus garsiajai baleto artistų trejukei, atsistojo prieš naujo, nuolatinio baletmeisterio paskyrimo problemą. J. Kėkštas sirgo ir begalėjo tik laikinai užpildyti baletmeisterio posto spragą, o teatro vadovybė juk planavo didelį baleto ateities kelią! Nutarta išmėginti B. Kelbauską, jam suteikiant uždavinį pastatyti vieno veiksmo J. Strauso baletą "Vienos džiaugsmas".

1936 m. gegužės 21 d. teatre įvyko dviejų anksčiau pastatytų baletų "Užburtoji fleita" ir "Kvietimas šokiui" spektakliai ir naujo vienaveiksmio baleto "Vienos džiaugsmas" premjera, kur pirmą kartą iki šiol pagrindinis solistas B. Kelbauskas debiutavo kaip choreografas. Ta buvo tikra lietuvių baleto šventė. Tą vakarą B. Kelbauskas įtikino žiūrovus, kad pagaliau lietuvių baletas susilaukė savo artisto - choreografo, sugebančio pastatyti baletą ir vadovauti kolektyvui.

"Vienos džiaugsmas" žavėjo šokėjiška, žaisminga kalba. M. Juozapaitytė puikiai šoko, atlikdama pagrindinį Elenos vaidmenį, o orkestrui dirigavo jaunas, neseniai baigęs muzikos studijas Pragoję dirigentas Vytautas Marijošius. Linksmą šventišką nuotaiką suteikė ne tik J. Strauso muzika, bet ir viso kolektyvo ryškiai matomas meninis ir techninis subrendimas, pažanga, ir skaidrios dailininko S. Žuko dekoracijos.

Nors pirmasis B. Kelbausko choreografinis darbas atrodė sėkmingas, bet teatro vadovybė žinojo, kad jam dar trūko patyrimo, dėl to susitarė su A. Fedorova, Rygos operos ir baleto teatro baletmeisterė, kad ji reguliariai atvažiuotų į Kauną keliems naujiems baletų pastatymams ir duotų pamokas baleto studijoje.

A. Fedorova atnaujino "Miegančiosios gražuolės" baletą 1935 m. Pagrindinius vaidmenis gavo šokti M. Juozapaitytė ir B. Kelbauskas. Abu atliko savo partijas pasigėrėtinai, ir Kauno žiūrovai juose matė idealią šokėjų porą.

A. Fedorova, žymi Peterburgo Marijos teatro baleto artistė, Kaune pastatė du baletus. Vienas buvo L. Minkaus "Don Kichotas", pastatytas 1936 m. spalio 31 d. Dirigavo M. Bukša. Dekoracijos — L. Truikio. Antrasis C. Punio baletas "Žirgelis kupprelis", pastatytas 1937 m. kovo 13 d. Dirigavo J. Pakalnis. Dekoracijos — O. Dubeneckienės - Kalpokienės.

A. Fedorovai nebuvo sunku pastatyti abu baletai, kadangi abu kompozitoriai — italas Cesare Pugni ir austras L. Minkus — buvo gyvenę Peterburge, kur jų kūriniai nuolatos buvo statomi Marijos teatro scenoje.

Kaune baletas "Don Kichotas" pasižymėjo nepaprastai gražiomis dekoracijomis. Šiuo baletu L. Truikys pradėjo ilgą ir sėkmingą baleto ir operų dekoratoriaus karjerą. Balete "Don Kichotas" pirmą kartą Kauno žiūrovai išvydo baleto scenoje ispanišką saulėtą scenovaizdį, smuklės šviesą, turtingus ispaniškus rūbus, krinolinas, vėduokles, skrybėles.

Netrukus B. Kelbauskas vėl gavo progą įrodyti neabejotinus choreografo ir baletmeisterio sugebėjimus. 1937 m. kovo 13 d., diriguojant M. Bukšai, pasirodė trys nauji baletai.

N. Rimskio - Korsakovo baletas "Šecherezada" su puikiu O. Dubeneckienės - Kalpokienės scenovaizdžiu buvo ypatingai šiltai sutiktas. Svaiginanti orientalinė muzika, haremo dekoracijos, rūbai ir B. Kelbausko, M. Juozapaitytės ir J. Jovaišaitės - Olekienės sukurti vaidmenys bei šokiai buvo tikrai pasigėrėtini.

L. Massine pastatė "Les Matelots" Paryžiuje pagal Georgės Auric muziką, dirbdamas Les Ballets Russes kompanijoje. Kaune B. Kelbauskas atkartojo šį modernišką greitai judantį baletą penkiuose paveiksluose, pavadindamas jį "Jūrininkai". Baletas pasižymėjo įmantria forma, kampuotais užaštrintais judesiais ir akrobatika.

Paskutinis baletas "Baltosios rožės" pagal Kaune gyvenančio anglo kompozitoriaus T. Prestono muziką programoje buvo mažiau populiarus.

A. Fedorova vis dar važinėdavo tarp Rygos ir Kauno, talkindama baletams ir prižiūrėdama baleto mokyklos darbą. Iš tikrųjų A. Fedorovos įnašas pasižymėjo daugiausia pedagoginiame darbe. Ji daug dirbo su studijos mokiniais ir jaunais šokėjais, ruošdama su jais įvairius vaidmenis, daugiausiai dėmesio skirdama šokio technikai. Pažymėtinas A. Fedorovos surengtas studijos mokinių pasirodymo koncertas, įvykęs 1937 m. baleto sezono gale. Jame dalyvavo studijos mokinės, būsimos lietuvių baleto balerinos — G. Sabaliauskaitė, T. Sventickaitė ir A. Ruzgaitė.

1937    metais balandžio mėnesio pirmomis dienomis Marija Juozapaitytė ir B. Kelbauskas išvyko trumpoms gastrolėms į Latviją.37 Pirmą kartą jiedu atstovavo lietuvių baletui kaimynų krašte. Abu šoko "Don Kichoto" balete pagrindinėse rolėse Rygos Nacionaliniame teatre. Spektaklis praėjo pakiliai ir sėkmingai. Vieno recenzento nuomone: Marija Juozapaitytė esanti jauna, labai talentinga šokėja, lengva ir gyva; patraukiąs jos moteriškumo žavumas, švelnumas, svajingumas; šokanti ji švariai, lygiai, nugalinčia šypsena įveikianti techniškus sunkumus; garsaus pas-de-deux variacijos buvusios atliktos puikiai. Čia pat pažymima, kad B. Kelbauskas taip pat stiprus šokėjas, ir kad abu mūsų baleto solistai nuostabiai tarpusavyje susišokę. Po pasirodymų Rygoje abu solistai šoko pagrindinius vaidmenis "Gulbių ežero" balete Liepojos teatro salėje.

Kaip ir buvo laukta bei dažnai spėliojama, B. Kelbauskas vedė Mariją Juozapaitytę, sukūrė šeimą ir apsigyveno Višinskio gatvėje, Žaliakalnyje.

Jaunoji žvaigždė
1938 - 1939 metų baleto sezone žaibu apskriejo žinia apie naujos šokėjos Genovaitės Sabaliauskaitės gabumus. Susirgus pirmajai balerinai O. Malėjinaitei, baletmeisteris B. Kelbauskas paruošė G. Sabaliauskaitę verdančiam Kolombinos vaidmeniui Drigo "Arlekinadoje". Jos partneriu buvo pats baletmeisteris B. Kelbauskas. Ji, būdama tik 16 metų, jau debiutavo šokdama Mėlynojo paukščio pas de deux P. Čaikovskio balete "Miegančioji gražuolė". Genovaitė Sabaliauskaitė įstojo į teatro baleto studiją 1934 m., patariant Adolfui Butkui, baleto šokėjui ir baletmeisterio padėjėjui. Tuo metu Baleto studija, vadovaujant Verai Nemčinovai, buvo pačiame žydėjime. Mokinių skaičius siekdavo 40, o mokestis buvo 50 litų, nors gabesnius mokinius atleisdavo nuo mokėjimo. Išvykus V. Nemčinovai, studijai vadovavo A. Fedorova ir po jos B. Kelbauskas.36

Jaunajai šokėjai G. Sabaliauskaitei įsijungus į valstybinį teatrą 1938 metais, ją lydėjo vienas po kitos scenos laimėjimai. Žiūrovai ypatingai mėgo stebėti bundantį jaunosios balerinos talentą. Teatro vadovybė, pamačiusi G. Sabaliauskaitės meninę raidą, pritariant B. Kelbauskui, 1940 m. paskyrė jai du didelius vaidmenis: Zaremos balete "Bachčisara-jaus fontanas" ir Žizel — balete "Žizel". Jaunutė, 17 metų šokėja atliko skirtus vaidmenis pasigėrėtinai.

Baletas operose Nuo pat pirmosios operos "Traviatos" baleto grupė dalyvaudavo operose su baleto įtarpomis. Choreografiją šioms įtarpoms rengė visi baletmeisteriai ir choreografai — P. Petrovas, F. Vasiljevas, N. Zverevas ir B. Kelbauskas. Dauguma baletinių įtarpų buvo atidžiai paruošta, o šokdavo pirmaeiliai solistai.

Šį svarų spektaklio elementą gerai suprato Kipras Petrauskas. Juk dėl to tapo pakviestas ir P. Petrovas ruošti šokius operoms. Žiūrovai kai kuriose operose ypatingai entuziastškai priimdavo ir įvertindavo baletinius šokius. Verta prisiminti, kad čigonų šokį "Traviatoje" J. Jovaišaitei-Olekienei kartais tekdavo kartoti du sykius. Valpurgijos naktis operoje "Faustas" arba Poloviečių šokiai operoje "Princas Igoris" buvo esmėje pilni vienaveiksmiai baletai. Paruošti šokiai valstybiniame teatre būdavo gabių operos režisierių — P. Olekos arba T. Pavlovskio — sumaniai ir integraliai įpinti į bendrą veiksmą ir sudarydavo neišskiriamą visumą.

Baigiant 1939 - 1940 m. sezoną
B. Kelbauskas pasirodė kaip sumanus choreografas, vadovas ir baleto studijos vedėjas. Rečiau šokdavo vedamąsias roles, užleisdamas tai atlikti V. Aukščiūnui. Iš tikrųjų B. Kelbausko šokimas niekuomet nebuvo techniškai pasigėrėtinas, jis dominavo scenoje savo asmenytbe, vaidyba, nuotaikos perdavimu.

Baleto studijoje mokėsi daug žadančių šokėjų. Atrodė, kad lietuvių baletas atsistojo ant savų kojų. Deja, Europoje jau rodėsi karo išvakarių ženklai, o Lietuvoje neramūs, nepatogūs santykiai su kaimynais. 1937 ir 1938 metais švietimo ministerija siuntė B. Kelbauską į Maskvą ir Leningradą. Grįžęs jis pastatė du baletus: pagal B. Asafjevo muziką "Bachcisarajaus fontaną" (1938.1.19) ir "Kaukazo belaisvį" (1939.V. 11). Abiem dirigavo M. Bukša, o dekoracijas paruošė dailininkė O. Dubeneckienė - Kalpokienė.

B. Kelbauskas pažino V. Kirsanovą iš Monte Carlo gastrolių 1935 m. Vėliau, pasirašęs sutartį su impresarijum Renė Blum ir koncertuodamas Europos teatruose, B. Kelbauskas buvo jos partneriu. Tapęs valstybinio teatro baletmeisteriu, V. Kelbauskas užangažavo V. Kirsanovą pastatyti baletą "Piramidės paslaptis", pagal N. Cerepnino muziką. Premjeroje, įvykusioje 1938 bal. 10 d., šoko B. Kelbauskas ir M. Juozapaitytė. Orkestrui dirigavo M. Bukša. V. Kirsanovą pastatė baletą "Piramidės paslaptis" sekdama pirmąja choreografija, skirta Pavlo-vos baleto grupei 1924 m. V. Kirsanovą atvažiavo iš Jugoslavijos ir išbuvo Kaune visą mėnesį. Ji pati balete "Piramidės paslaptis" nešoko.

1940 m. gegužės 31 d. prasidėjo teatro vasaros atostogos, o birželio mėnesio 14 d. sovietų armija įėjo į Lietuvą.

1939 - 1940 sezonų metu baleto kolektyvą sudarė:

B. Kelbauskas, baletmeisteris, A. Butkus, režisieriaus padėjėjas, J. Juozapaitytė, J. Jovaišaitė - Olekienė, Adomavičiūtė, Babuškinaitė, Bliumaitė, Ceglokovaitė, J. Drazdauskaitė, R. Drazdauskaitė, Jakštanytė,   Eidrygevičiūtė,   Galočkinaitė,   Kaliskienė, Kublickaitė, Makūnaitė, Pagodinaitė, Radzevičiūtė, Sabaliauskaitė, Sarnauskaitė, Smolskaitė, Stančikaitė, Sventickaitė, Vilkevičiūtė, Vyčaitė, Zateplinskaitė, Ambrazas, Aukščiūnas, Bandzevičius, Baravykas, Cunovas, Germanavičius, Jagminas, Liepinas, Miliūnas, Modzeliauskas, Tamošiūnas, Vansevičius, Vasiliauskas, Velbasis, Vlasovas.

Bibliografija ir šaltiniai

Mano šaltiniai yra žemiau išvardintos knygos, nuosavos programos ir jubiliejiniai leidiniai; pasikalbėjimai ir susirašinėjimai su baleto artistais B. Cunovu, J. Drazdauskaitė - Cunoviene, G. Sabaliauskaite - Grodberg, A. Ruzgaite; mano paties — baleto žiūrovo ir baletomano prisiminimai.

1; 6; 10; 11; 12; 13; 17 — Lietuvių Teatras 1918 - 1929, Lietuvos TSR Mokslų Akademijos Istorijos Institutas, Vilnius, 1981.

3; 4— Pavlovą Repertoire of Legend, J. and R. Lazzarini, London, 1980.

5 — Baleto artistės A. Ruzgaitės asmeniniai užrašai.

26 — Pirmieji Lietuviški Baletai, Audronė Ziūraitytė, "Kultūros Barai" Nr. 7.

7; 8 — Lietuvos Scenografija, Vilnius, 1968.

9; 16; 34; 35 — Trys Miestai, T. Sakalauskas, "Švyturys", 1975/12.

14    — Apybraižos autoriaus pasikalbėjimai su Baleto artiste J. Drazdauskaitė - Cunoviene.

15    — Mstislavas Dobužinskis, "Paroda", Katalogas, Vilnius, 1963.

18; 19; 20; 21; 25; 28; 37 — A. Motiejūnaitė, M. Juozapaitytė. Vilnius, 1969

22; 25; 27; 29; 30; 31; 32 — Apybraižos autoriaus pasikalbėjimai su Baleto artistu B. Cunovu.

23; 24 — Dictionary of Ballet, Horst Koegler, London, 1977.

37 — Apybraižos autoriaus pasikalbėjimas su Baleto artistu V. Panovu.

32—The royal Ballet, Alexander Bland, London, 1982.

37 — Apybraižos autoriaus susirašinėjimas su Baleto artiste G. Sabaliauskaite - Grodberg.