ISTORIJA APIE SENUS GERUS LAIKUS Spausdinti

Jaunatvės dienų prisiminimai visuomet brangūs ir nenusibostamai įdomūs. Toji flora ir fauna, kurioje tarpo mūsų besiplečiantis akiratis, tie fantastiški nuotykiai, tos nepakartojamos tragedijos ir sudužusios meilės — visa tai juo toliau tuo labiau tampa mums tikresne realybe už pilką ir vis pilkėjančia dabartį. Bet tik savi. Kitų prisiminimai, panašūs į kaimyno skaidres iš kelionės po Europos turistines šventoves, visuomet trivialūs ir migdantys. Laimei, jei tuo kaimynu pasitaiko koks Algimantas Kezys. Bet tokia laimė reta, nes savo patirtį paversti menu ar jaunystės sentimentus transformuot į literatūrą yra gana sunku ir retai kam, net gerai rašte išprususiam, tai pavyksta. Tad nėra jokia staigmena, kad ir Albino Baranausko autobiografinis romanas "Piliakalnio šešėlis" labiau migdo, negu linksmina.

Žinoma, gal ir per drąsu sakyti, kad šiuo atveju autorius tikrai pasakojasi savo jaunystės nutikimus. Kadangi Baranauskas yra uždaras žmogus — nelenda spaudon su pokalbiais, nesiveržia į literatūros vakarus ir nevažinėja premijų atsiiminėti (o enciklopedijos žinios šykščios), nėra aiškių faktų, kurie patvirtintų ar paneigtų teigimą, kad šis jo romanas yra autobiografinis. Bet biografinis knygos veikėjų tapatumas su autorium šiam aptarimui nesvarbus. Užtenka, kad "Piliakalnio šešėlis" parašytas autobiografinio romano maniera.

Kad knyga tokia, o ne kitokia, autorius pasako pačioj pradžioj. "Tegaliu užrašinėti, ką matęs pats savo akimis ar girdėjęs savo ausimis..." (p. 6). Taip sako romano veikėjas, kuris už autorių veda visą autobiografinį pasakojimą. Išstumdamas priekin pasakotoją, autorius lyg ir atsiriboja nuo galimo nepasisekimo. Skaitytojas nuolat įspėjamas, kad klausosi ne įgudusio trubadūro, bet kuklaus, ribotų kvalifikacijų šnekoriaus. "Užtat, kai pagalvoju, kokia puiki medžiaga rašytojui, o ypač romanistui!... Visa bėda, kad tai ne mano jėgoms..." (p. 6). "Jau tada žinojau, kad nesu didelis išminčius..." (p. 129).

Aišku, čia kyšo labai jau senas ir lengvai permatomas triukas, The Underdog Gambit. Atlikėjas sąmoningai užtušuoja savo sugebėjimus, tuo lyg ir išpirkdamas apdraudą spektakliu: jei nepavyks, niekas nekaltins ir nesijuoks, nes iš anksto sakiau, kad nesugebu; jei pavyks, bus dvigubas laimėjimas, su nuostaba visi girs, kad padariau kažką nelauktai įspūdingo. Baranausko pasakotojas, žaisdamas šį gambitą, beveik persistengia. Jis taip dažnai įtikinėja skaitytoją, jog čia ne romanas, ne literatūra, o tik mėgėjiškas pasakojimas apie senus, gerus laikus, taip dažnai kuklinasi, kad norom nenorom, pykčiui ūžtelėjus, ima pagunda su tuo sutikti. Neatsispyrus pagundai, tektų griebtis raudono rašalo, braukti žodį "romanas" tituliniame puslapyje ir po pavadinimu įrašyti: "Ilgas monologas nelaimingam klausytojui, užspeistam namuose tą vakarą, kai sugedo automobilis, sutriko televizorius, nutrūko telefono laidai". Bet taip mozoti knygą būtų ir nedora, ir neprotinga. Neprotinga dėl to, kad, taip pasielgus su Baranausko romanu, tektų pakeisti žanro dezignacijas galbūt 80-čiai procentų visų išeivijos prozos knygų.

Iš tikrųjų, jei paimsi krūvon visus mūsų romanus, kuriuos varo asmeninių prisiminimų motorėliai, tai Baranauskas su savo piliakalnio šešėliu šioj kompanijoj neatrodo jau taip vargingai. Žinoma, jam toli gražu, sakykim, iki šmaikščiosios ir neišpasakyta dinamika po Kaunus ir Dancigus burbuliuojančios Pūkelevičiūtės. Bet antra vertus, jo pasipasakojimų piliakalnis meta šešėlį ant daugybės literatūron pretenduojančių memuarų apie tai, kaip mes kaime augom, kaip bėgom iš Lietuvos ir net kaip mes su "liaudies gynėjais" miškinius pyškinom. Baranauskas šio būrio priekin išsimuša ne kokiu ypatingu blizgėjimu, bet priešingai — ramumu ir kuklumu. Jei jis skaitytojo nenustebina, tai bent ir nepykina — neapdrabsto varvančiu sentimentalumu, nebado savisvarbos įkyrumu, netąso užuojautos maldavimais. O priverstiniam skaitytojui geriau užsnūsti, negu kovoti su pagunda tapti įžūlaus rašytojo žudiku.

Ar knyga įdomi, ar ne, priklauso truputį ir nuo skaitytojo. Juo daugiau skaitytojas ras knygoje vaizdų, atliepiančių jo asmeninės patirties leksikoną, tuo labiau toji knyga bus jam patraukli. Tad sakyti, kad "Piliakalnio šešėlis" niekam neįdomus, būtų neteisinga. Tiems, kuriems Baranausko prisiminimai sukels savų išgyvenimų asociacijas, praeities smulkmenom išmarginta knyga atrodys artima ir tuo pačiu įdomi. Tokią skaitytojų kategoriją apibūdina pats romano Pasakotojas: "Mielasis skaitytojas, jei yra gimęs ir užaugęs nepriklausomos Lietuvos kaime, dar, be abejo, atsimins savo pirmuosius metus gimnazijoje..." (p. 63). Šiai gausiai, Suvalkijos kaime augusiai gimnazistų kartai, kurią pirmoji sovietų okupacija užklupo dar be atestatų, Baranausko atsiminimai tikriausiai nebus nuobodūs.

Įdomių smulkmenų romane ras ir etnografinių brangmenų medžiotojai iš kitų generacijų, o jaunesnieji gal dar šio to ir išmoks. Pvz., visi žino, kad ant ajerų kepdavo duoną. Bet kas žinojo, kad ajerus".. .papelkio gyventojai kloja lovosna nuo blusų..." (p 50)? Arba, kad trobų sienas kaime išlipindavo laikraščiais, kurie "...tarp kitko, buvo švediški, Dagens nyheter, kaip ir mano tėviškėje — Lietuvoje prieš karą į juos krautuvėse vyniodavo pirkinius..." (p. 131).

Viena kita įdomesnė praeities asociacija gali blykstelti ir tiems, kurie ne kaime augę, bet kaimo truputį ragavę, pirmųjų sovietinių tankų sulaukė dar tik svajodami apie gimnazisto uniformą. Pvz., mane labai smagiai nuteikė šaudymo su "pistonais" scena (p. 39). Visai pamirštas reikalas! O Baranauskas vaizdžiai apibūdina ne tik pačius "pistonus" ("tuos raudono popierio pinigėlius su dėmele viduryje"), bet ir jų šaudymo techniką ("pusiau atlauždavo sulenkiamo peilio geležtę, įdėdavo pistoną tarp jos ir tarp plieninės spyruoklės kriaunyse, paskui spūstelėdavo"). Bet, antra vertus, skaitytojui iš mano sūnaus kartos, vaikystėje pirštus nusvilusiam su visokių atmainų "fajerkrekeriais", toji "pistonų" scena visai nieko nereikš ir bus tik žiovulį kelianti "lietuviška trivia".

Universalus įdomumas, žinoma, rašytojui yra niekada nepasiekiamas tikslas. Visiems niekad neįtiksi. Bet niekam nepatikti irgi nėra kokia nors literatūrinė dorybė ar originalumo laidas. Lyginant su ankstesniais Baranausko romanais, 'Piliakalnio šešėlis' stovi žymiai atokiau nuo to universalaus įdomumo ribos. Tokia išvada gali atrodyti gal kiek keista, gal per daug naują knygą menkinanti. Juk ir Pultinevičiaus epopėja ("Rudenys ir pavasariai") ir net "Vinco Mazurkevičiaus romanas" nebuvo kokie nors dinamiško pasakojimo pavyzdžiai. Veiksmingumo atžvilgiu ir anos knygos, ir ši yra labai panašios. Ir anose, ir šioj vyrauja lėtas pasakojimo tempas, iš atsitikimų, o ne iš nuotykių susmaigstyta fabula, letargiški ir pilkoki veikėjai. Tad kodėl Pultinevičiaus ir Mazurkevičiaus sakmės skamba daug įdomiau už čia aptariamą našlaičio Miknevičiuko istoriją?

Galimas dalykas, kad skirtumas atsirado dėl žymiai tirštesnio sąmojaus ankstesnėse knygose. Iš tikrųjų, įmantrus ir retai pas mus sutinkamas jumoro integravimas į pasakojimo struktūrą, nepaverčiant viso veikalo lėkštu šposavimu, įpūtė aniems Baranausko romanams gerokai gyvybės.

Tuo tarpu "Piliakalnio šešėlyje"jumo-ro beveik nėra. Tiesa, pasitaiko juokingų įtarpų, lyg blėstančio aido iš ankstesnės prozos, bet tos properšos retos ir organiškai neįpintos į pasakojimo tėkmę. Sunku tikėti, kad Baranauskui būtų išsekęs linksmumo šaltinis. Ar nebus čia tik kaltas tasai pradžioje minėtas autobiografinis motyvas? Juk tai, kas asmeniškai pergyventa, visada yra rimta, o ne juokinga. Galima juoktis iš savęs, bet jokiu būdu negalima gaminti jumoro iš šventų jaunystės prisiminimų. Žvelgiant iš tokio taško, nėra ko stebėtis, kad šis romanas autoriui išėjo toks lėtas ir nešmaikštus.

Kai kam gali atrodyti, kad čia per daug kalbama apie knygos įdomumą, pamirštant tokias svarbias literatūrines ypatybes kaip stilių, kaip idėjinį krūvį, žmogaus atskleidimą, prasmės gijas struktūriniame veikalo išsivystyme. Apie stilių kiek vėliau, o dėl visų kitų dalykų, pasiaiškinti galima paprastai: nėra ką kalbėti apie tai, ko nėra. Baranausko romane ieškoti literatūrinės gelmės, ar kokių nors bendražmogiškų reikšmių, ar idėjinio prasmingumo būtų tuščias ir net neatsakingas žygis. Baranauskas rašė romaną ne "didžiajai literatūrai", ne akademinių kritikų disputams ir doktorantų disertacijoms, bet žmonėms, skaitytojams: jų džiaugsmui, jų malonumui, jų atvangai. Todėl ir aptariant tenka kreipti dėmesį į tai ką autorius užsibrėžė pasiekti, o ne į tai, ko jis neketino. Ir labai gerai, kad nebandė jis savo knygos kelti ant "amžinosios literatūros" pjedestalo, tuščiai filosofuodamas ar dirbtinai versdamas savo veikėjus alsuoti kilnumu bei pasiaukojimu idealams. Gal dėl to ši knyga yra simpatiška, palyginus su mūsų vidurkio prozos gailiai nesėkmingu stypčiojimu link Parnaso.

Nežiūrint to, kad "Piliakalnio šešėlis" visumoje atrodo neįspūdingas, literatūrinės technikos atžvilgiu jis nėra bespalvis. Baranauskas rašo savitai, turi individualų braižą, su kuriuo vargu ar pasislėptų net po painiausiu slapyvardžiu. Jo stiliaus pliu
sai glūdi ne tiek puošniam žodingume, kiek sugebėjime surankioti pačius tinkamiausius žodžius aprašomiems daiktams, žmonėms ir situacijoms apibūdinti. Kažkokiame vadovėlyje tvirtino, kad literatūra esanti menas žodžiais pavaizduoti neaprašomą objektą. Jei tai teisybė, tuomet Baranauskas nesunkiai gali pretenduoti į žodžio menininkus.

Daugelis mūsų romanų dūsta po etnografiškumo našta. Tos pažintinės medžiagos apie papročius, gyvenimo būdą, etinių vertybių gradaciją yra ir Baranausko romane. Tačiau dėka autoriaus sugebėjimo taupiai ir taikliai vaizduoti, tie etnografiniai bruožai ne tik nekenkia, bet dar padeda romanui tapt bent kiek svaresniu. Toji informacinė medžiaga neįgrysta, nes, viena, ji išsklaidyta mažais gabaliukais, o antra, ji pateikiama autoriui būdingu atitrauktumu, be pamokslavimo ir be sentimentalaus "kaip viskas buvo gražu ir gera" nusiteikimo. Tuo būdu skaitytojas beveik nejučiom sužino, kaip vaišindavo sodybon atėjusius vaikus, ką reiškė kaime šokiai, patefonui atsiradus, kaip vyresnieji ir bendramečiai traktuodavo gimnazistais pavirtusius kaimietukus, kokios būdavo jaunimo pramogos savaitgaliais ir daug kitų įdomių smulkmenų iš gyvenimo Lietuvos kaime, baigiantis nepriklausomybės laikotarpiui. Žodžiu, kurie domisi etnografija, tie Baranausko romaną ras vertingu ir be visų struktūralistinių literatūros prašmatnybių.

Tiesa, Baranausko etnografinės detalės gali kai ką ir užgauti, ir supykinti. Ypač žmones, kurie į netolimą praeitį žiūri pro subjektyvių interesų akinius. Pavyzdžiui, Vilniaus komunistams visai nepatiks autoriaus aprašomi socialiniai žmonių santykiai pirmosios sovietų okupacijos metu. Bus piktinančių vietų ir tiems, kurie nepriklausomybės laikotarpį yra linkę atsiminti kaip niekuo nesuteptą aukso amžių. Kad ir štai tokia smulkmena, vaizdžiai parodanti jaunesniesiems dabar visai nesuprantamą mūsų senimo vertybę — paklusnumą taisyklei ir formalizmui: "...o kai Miknevičius pradėjo kriokti, parvežė kunigą su sakramentais. Nelaimei, tuo tarpu apie ligonį ir jo vaiką patyrė netolimo miestelio pradžios mokyklos vedėjas. Jau buvo prasidėję mokslo metai. Remdamasis įstatymu, stropusis pedagogas atvedė policiją, kad berniuką suimtų ir etapu pargabentų ten, kur buvo įregistruotas mokykloje. Gailestingam policininkui prašant dar bent lukterėti, kol numirs tėvas, kuriam aiškiausiai tebuvo likę valandos, vedėjas pakėlė triukšmą, grasindamas skųsti apskrities viršininkui... "(p. 33).

Nesulaukęs jokios konkurencijos iš 1984 m. išleistos poezijos ir nurungęs didesnio svorio, bet prastesnių lietuviškų rūbų varžovą (Eduardo Cinzo "Šventojo Petro šunynas"), Baranausko "Piliakalnio šešėlis" laimėjo Lietuvių Rašytojų draugijos premiją. Be abejo, jury komisijai darė įspūdžio Baranausko sklandi literatūrinės kalbos vartosena ir artima praeities nostalgija.

Kadangi nemandagu aptarimą užbaigti piktu ir sugniuždančiu sakiniu, apie Jonės Karužaitės viršelį šiai knygai tenka netarti nė žodžio.