IŠLAISVINIMO TEOLOGIJA Spausdinti
JOS KILME IR IŠTAKOS

Reakcijos ir vertinimai
Reakcijas ir vertinimus, kurie jau pradėjo reikštis apie 1972 - 73 metus, galima suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie atėjo "iš vidaus", t.y. iš pačių Pietų Amerikos teologų, ir "iš oro" — iš Siaurės Amerikos ir Europos teologų ir kitų šaltinių. Jų buvo ir tebėra gana daug, todėl nesistengsiu jų visų išvardyti. Paminėsime tik pačius būdingiausius. Išlaisvinimo teologijos iškilesnieji asmenys, pvz., Assmann'as, Galilea, Gutierrez'as, Segundo labai gerai žinojo, kuriose vietose jų formuojamoje teologijoje yra dar nepilnai išryškintų sąvokų. Jie visus pirmuosius ta tema pasirodžiusius veikalus pakartotinai pavadino "pirmąja redakcija" (lietuviškai pasakytume "juod raščiu), kurie gana ryškiai nudažyti subjektyvia spalva. Todėl tie teologai labai atvirai kvietė savo kolegas ir visus kitus jų krašte gyvenančius teologijos ekspertus pasisakyti bei išvystyti savotišką tarpusavio dialogą. Geras pavyzdys pažvelgti ne vien tik į tai, kas buvo gera padaryta, skelbiant šias naujas Išlaisvinimo teologijos mintis, bet reikią paminėti ir trūkumus, kuriuos kiti pastebėjo šioje teologijoje. "Visa tai rodo, kad Išlaisvinimo teologija negali užsidaryti savose utopijose — tame didžių idealų įvaizdžių pasaulyje. Si naujoji teologija privalo būti akcijos teologija, tačiau labai tvirtai atremta į gerai išmąstytą strategiją, skelbiama, naudojant konkrečią gyvenimišką taktiką. Ji neprivalo būti tik J. B. Metz'o politinės teologijos imitacija, o originalus, Pietų Amerikos tikinčiųjų situaciją atliepiąs kūrinys. Tai betgi įvykdyti nėra lengva, turint prieš akis vidutinės klasės krikščionis, kurie linkę pasiduoti abstrakcijom".27. Buvo ir kitų panašių perspėjimų iš Išlaisvinimo teologų kolegų pusės.

Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 3.

Reakcijos bei kritika, atėjusi, taip sakant, "iš išorės", buvo ir tebėra labai gausi ir įvairi. Pavartę Europos teologinius žurnalus, šios naujos teologijos atžvilgiu pastebėsime eilę taiklių pastabų, kai kur net aštrių kritikos žodžių. Apie ją yra pasisakę net ir iškilieji teologai, kaip Yves Congar, O.P., Hans Urs von Balthasar, Francois Hubert Lepargneur, Ph. - J. Andre-Vincent, O. P., ir kiti. 1977 metais Šveicarijoje įvykusi teologų konferencija paskelbė Tarptautinės Teologų Komisijos dokumentą, pavadintą "Theologie der Brefreiung", kuriame pateikta išsami Išlaisvinimo teologijos kritika. Šiaurės Amerikoje taip pat netrūko kritiškų balsų šios teologijos atžvilgiu. Minėtini: Michael E. Smith, New Yorko arkivyskupijos seminarijos profesorius ir James V. Schall, S.J.,; pasauliečiai: Michael Novak ir JAV buvusi ambasadorė prie Jungtinių Tautų — Jean Kirkpatrick. Šie ir kiti anksčiau minėtųjų teologų pasisakymai yra paskelbti James V. Schall, S. J., redaguotoje knygoje "Liberation Theology".28. Čia noriu pacituoti vieną iškalbingiausių ir galbūt kandžiausių šios naujosios teologijos kritikų, prancūzų domininkoną Ph.-I. Andre-Vincent. Jis žurnale "Nouvelle Revue Theologiąue" 1976 m. Nr. 98 paskelbė straipsnį, pavadintą "Išlaisvinimo teologijos". Autorius savo straipsnyje pripažįsta, kad Pietų Amerika šiuo metu yra davusi labai daug įdomių idėjų, sukūrusi eilę "sprogdinančių mitų", tačiau visus juos pralenkia "Išlaisvinimo teologija", gimusi tuo metu, kai vyko karštos partizaninės kovos, t. y. pačiame pastangų sūkuryje "pakelti bei įsąmoninti mases", kad priešintųsi "kapitalistų priespaudai". Tačiau, pastebi autorius, visa ši kova buvo vedama vidurinės klasės — buržuazijos žmonių ir jaunų studentų bei inteligentų, o ne pačių darbininkų ar beturčių. Šie revoliucionieriai, kurių tarpe straipsnio autorius mini du vardus, atstovaujančius šios revoliucijos dviem kraštutinėms kryptims — Hugo As-smann, aiškiai pasisakiusį už marksistinę klasių kovos sampratą, ir Gustavo Gutierrez — labiau nuosaikų teologą, manevruojantį tarp kelių besikryžiuojančių srovių. Po to, apžvelgęs Pietų Amerikos revoliucijų istoriją, autorius pateikia ištraukų iš pačių Išlaisvinimo teologijos atstovų raštų, kurie rodo, kaip viską, net ir malonės sampratą, norima interpretuoti pagal marksistines kategorijas. Straipsnio pabaigoje daroma išvada: "Jokie istoriniai faktai, jokia žmonijos drama, netgi ir toji, kuri paliestų net visą pasaulį, negali būti šaknimi teologijos — tos teologijos, kuri remiasi Kristaus — Atpirkėjo įvykdytu išlaisvinimu ir yra palietusi visus žmones. Nesvarbu, kaip baisi ir pavojinga būtų "trečiojo pasaulio" padėtis, toji neapsakoma priespauda ir vargas, šaukiąs teisingumo iš dangaus — niekas negali būti pagrindu teologijai. Politinė situacija apsprendžia politinę akciją, paremtą politiniais principais. Faktas, kad Evangelija suteikia naujos šviesos politiniams principams dar nedaro jos teologija. Išlaisvinimas, kurį atneša Kristus, nėra apribotas ir nukreiptas tik į socialinę dramą, bet apima visą žmogiškojo gyvenimo dramą, kurioje žmogus atsistoja veidas į veidą su Dievu".29

Iš kolektyvinių pareiškimų, beveik tuo pačiu metu paskelbtų JAV, minėtini du: 1975 m. sausio pabaigoje paskelbtasis "Hartfordo pareiškimas", kurį pasirašė 24 ryškesnieji Siaurės Amerikos teologai (jų tarpe buvo katalikų, protestantų ir stačiatikių), norėta 13-oje tezių — klausimų ir atsakymų formoje — iškelti dabar besiformuojančias tendencijas, tarp kurių minima ir Išlaisvinimo teologija, ir kviesti visus gerai susimąstyti, kur visa tai veda, nes dabar vis ryškesnis transcendencijos praradimas sudaro didelį pavojų tradicinei krikščionijos sampratai. Jie dėl to ir pavadino šią deklaraciją "Appeal for Theological Affirmation".30 Po šito pareiškimo netrukus pasirodė liberališkai nusiteikusių teologų pasisakymas, paskelbtas Cambridge (Mass.) ir pasivadinęs "The Boston Affirmation". Taigi, tie dešimt metų tarp 1970 ir 1980 JAV teologinėje dirvoje buvo gana judrūs ir dalinai paskatinti Pietų Amerikoje besiformuojančio naujojo Išlaisvinimo sąjūdžio.

Išlaisvinimo teologijos kritikai labiausiai puolė šios naujosios teologinės krypties nekritišką kai kurių marksistinių idėjų panaudojimą, t. y., marksistinės hermeneutikos panaudojimą krikščioniškoms tiesoms, o ypač Sv. Raštui interpretuoti. Dauguma balsų, kilusių iš Siaurės Amerikos kraštų, buvo gana ramūs ir objektyvūs, tačiau aštriausiai vis dėlto prabilo kai kurie teologai iš tos pačios Pietų Amerikos. Pacituosiu Jums Gutierrez Gonzales reakciją į minėtąją Gustavo Gutierrez programinę knygą "Išlaisvinimo Teologija": "Esam priversti daryti išvadą, kad šiai naujajai teologijai formuotis vienas pagrindinių veiksnių, kaip jie skelbia, buvęs marksizmas, kad ne jie marksistines mintis "įtraukė ir panaudojo", bet kad marksizmas juos ir visą jų teologiją įtraukė į save (jo ispaniškas žodis — comprehendido), nes regimai marksizmas bus mūsų autorius įtikinęs ne tik Evangelijas, bet ir visą Sv. Raštą naujai perinterpretuoti markizmo šviesoje".31 Toje pačioje Pietų Amerikoje buvo ir nuosaikesnių balsų, pvz., arkivyskupas (dabar kardinolas) Pironio, kurie ragino "išlaisvinimą" suprasti išeinant iš asmens išsivadavimo nuo įvairiausių pavergiančių veiksnių, svarbiausia — nuodėmės. Jeigu naujoji išlaisvinimo teologija siekia pilnai patenkinti pagrindinius tikinčiųjų poreikius, jai būtina išvystyti tikrai krikščionišką etiką. Šie nuosaikūs balsai buvo girdimi abiejuose Pietų Amerikos vyskupų suvažiavimuose: Medellin, Kolumbijoje, ir Puebla, Meksikoje.32

Norint duoti kiek pilnesnį Išlaisvinimo teologijos vertinimą, tektų skirti žymiai daugiau laiko. Vieną geriausių ir taikliausių pastabų šiuo reikalu yra pateikęs Chicagos universiteto teologijos profesorius Langdon Gilkey knygoje "Reaping the VVhirlwind". Jis, kalbėdamas apie Išlaisvinimo teologijos sukeltą sąjūdį, pastebi, kad centrinės šios teologijos prielaidos esančios labai miglotos. Pvz., nė vienas tų teologų tiksliai nepaaiškina, ką jie supranta žodžiu "prislėgtieji, beturčiai". Kita, šio profesoriaus nuomone, nepilnai išvystyta ir neišbalansuota sąvoka — tai labai paviršutiniškas eschatologijos traktavimas. Gilkey primena tiems teologams, kad(kalbant apie eschaotologiją ir visą išganomąjį pocesą, reikia integruoti į vieną logišką visumą ir pasaulio kūrimo, ir nuodėmės, ir apvaizdos sąvokas. Toliau toje pačioje knygoje prof. Gilkey labai originaliai sklaido išlaisvinimo teologų "visuomeninės nuodėmės" sampratą, ją gerokai papildydamas. Jo manymu, šita nuodėmė pasireiškia ten, kur vyksta struktūrinis istorinio proceso suvaržymas taip, kad nebelieka vietos naujoms galimybėms kūrybiškai reikštis ir toliau vystytis. Tuo būdu tikroji žmogaus gyvenimo paskirtis paverčiama aklu likimo žaismu. Gilkey siūlo "išlaisvinimą" suprasti daug giliau: tai turėtų būti radikalus žmogaus asmens laisvės akcentavimas visuomenėje, žmogaus radikalus išlaisvinimas, o tai yra jau kur kas daugiau, negu vien kliūčių ir aplinkybių pašalinimas nuodėmei išvengti. Esą reikalinga daug giliau ir pačią istoriją suprasti. Juk yra neišskiriama vienybė, pabrėžia Gilkey, tarp istorijos vidinio ir išorinio veido, tarp žmogaus asmeninės laisvės ir tų veiksnių, nuo kurių priklauso visa žmogaus istorijos eiga. Jis paliečia taip pat politikos ir sociologijos ryšį su religija ir tvirtina, kad politinis - socialinis išsilaisvinimas nesąs tas pat, apie kurį kalbame Evangelijose, būtent atpirkimas. Politinis išlaisvinimas tiktai panaikina papildytų nuodėmių pasėkas, bet neįstengia sunaikinti pačios nuodėmės. Evangelijos išlaisvinimas, pakartoja Gilkey, — tai atstatymas nutrauktojo santykio žmogaus su Dievu - Kūrėju: naujų santykių su kitais žmonėmis atnaujinimas. Tai vienintelis kelias ir pačiai nuodėmei išrauti bei sunaikinti. Bet tai jau labai toli už Išlaisvinimo teologijos ribų. "Krikščioniškoji istorijos samprata iš esmės skiriasi nuo sekuliaristinės - profaniškosios sampratos ne vien dėl to, kad krikščioniškoji skelbia Dievą kaip viso ko pagrindą ir viso istorinio išsilaisvinimo priežastį, bet žymiai daugiau — krikščioniškoji istorijos samprata yra unikali ir nepalyginama ypač tuo, kad ji pabrėžia malonės, atleidimo ir susitaikinimo galimybę — galimybę atgimti iš naujo, būtent, išlaisvinimą, kurį Dievas yra pažadėjęs savo klaidžiojantiems vaikams".33

Nežiūrint kritikos ir Pietų Amerikos vyskupų perspėjimų bei raginimų, teologų suvažiavimuose, kurie vyko tarp 1975 ir 1982 m. abipus Atlanto, pareikštų rezervų, Išlaisvinimo teologų įžiebtas sąjūdis plečiasi. Literatūros šia tema jau turime įvairiomis kalbomis dešimtimis ir net šimtais knygų. Pvz., čia JAV ORBIS leidykla šiuo metu gausiausiai leidžia išlaisvinimo tema veikalus — daugiausia vertimus į anglų kalbą. Iki 1981 metų vis dėlto kontroversijos už ir prieš šią teologiją vyko daugiausia tarp teologų, akademiniuose sluoksniuose, kol 1981 m. Brazilijoje pasirodęs pranciškono T. Leonardo BofT veikalas "Bažnyčia, charizma ir jėga. Išlaisvinimo teologija ir institucinė Bažnyčia" sukėlė tiek daug ginčų, kad iki šiol vykusios ramios diskusijos išsiliejo į platų pasaulį, atkreipdamos ir tokių žmonių dėmesį, kurie iki šiol šito naujojo sąjūdžio beveik nepastebėjo. Tėvo L. BofFo knygoje mintys reiškiamos labai drąsiai, ir kai kurie teigimai bei klausimai, nukreipti prieš institucinę Bažnyčios struktūrą, tuojau atkreipė diecezijos Brazilijoje vyskupų dėmesį. Knyga susidomėjo ir Tikėjimo kongregacija. Pirmiausia Boffas turėjo pasiaiškinti vietos vyskupams. Pasiaiškinimas įteiktas raštu, kurio viena kopija pasiųsta į Vatikaną. Tikėjimo Kongregacijos prefektas kard. Joseph Ratzingeris, išstudijavęs autoriaus paaiškinimus, 1984 m.gegužės 15 d. pasiuntė oficialų laišką, kuriame iškelta eilė pastabų, liečiančių Leonardo Boffo tvirtinimus. Sykiu su šiuo laišku pasiųstas ir pakvietimas autoriui atvykti į Romą pasiaiškinti. Susitikimas įvyko Vatikane 1984 m. rugsėjo 7 d. Europos spauda, aišku, šį įvykį plačiai aprašė, pabrėždama sensacinguosius, pusiau nugirstus gandus ir spėliojimus. Tačiau pats Boffas, po ilgai užtrukusio pasikalbėjimo korespondentams pareiškė, kad diskusijos vykusios broliškoje dvasioje ir daug klausimų buvę išaiškinta. Tos pačios 1984 m.vasaros gale, rugpjūčio mėnesį, pasirodė Vatikano Tikėjimo Kongregacijos dokumentas, pavadintas "Instrukcija, liečianti kai kuriuos Išlaisvinimo teologijos požiūrius". To dar negana. Beveik tuo pat metu itališkai paskelbta knygelė, kurioje vienas italų žurnalistas išspausdino privataus pasikalbėjimo su kard. Ratzingeriu tekstą. Šis intervievv įvyko atostogų metu tą pačią vasarą Pietų Tiroly, Brixeno mieste. Visi šie įvykiai negalėjo praeiti tyliai. Priešingai — jie tapo tikra sensacija, sukėlusią nemažą audrą, kuri iki šiol dar nėra nurimusi.

Dabar trumpai sustokime prie Tikėjimo Kongregacijos rašto, kuris yra instrukcinio pobūdžio. Tai gana ilgas raštas, padalintas į vienuolika skyrių. Atidžiau pažiūrėję, pastebėsime, kad šis dokumentas turi dvi gana skirtingas dalis. Pirmoji yra labai pozityvi. Ten nušviečiama teologinė Išlaisvinimo samprata ir pabrėžiama esminė žmogaus pavergimo šaknis — nuodėmė. Šios instrukcijos nereikia suprasti kaip paneigimo visų tų pozityvių pastangų, evan-geliškojo užsidegimo ir uolumo, kuris šios krypties teologų ir jų pagelbininkų skiriamas vargšams, beturčiams, prispaustiems, beteisiams. Toliau šiame rašte kalbama apie Bažnyčios pastangas nuo pat pradžios ir per visą jos istoriją ypatingą išskirtiną dėmesį skirti vargšams, bedaliams, alkaniems ir pavergtiesiems; Bažnyčia visais laikais pirmoje vietoje statydavo svarbiausiuoju savo uždaviniu ginti žmogaus asmens orumą ir laisvę; kad Bažnyčia ir dabar ryžtasi "skaityti laiko ženklus" ir remti bei sveikinti visas pastangas, ginant žmogaus asmens orumą, pagrindines įgimtas teises ir laisvę. Vieną skyrelį skirdama Išlaisvinimo sąvokai kedenti, instrukcija nurodo dokumentus, Šventraščio vietas ir tradicijoje išugdytus argumentus, išaiškinančius tikrąją Išlaisvinimo sąvoką. Po to eina paaiškinimas, kokia svarbi yra mokomoji Bažnyčios funkcija — magisterium ir hierarchijos vaidmuo, "skaitant laiko ženklus". Tačiau nuo šeštojo skyriaus šis dokumentas daro staigų posūkį: išryškėja negatyvus, kritikuojąs, perspėjąs tonas. Duodama gerokai vietos marksistinės analizės bei hermeneutikos kritikai. Po to eina 18 vadinamų raginimų bendrajai "orientacijai" Išlaisvinimo teologijos atžvilgiu. Labai aiškiai pabrėžiamas reikalas vengti maišymo politikos su grynai religiniais dalykais ir budėti, liekant visuomet ištikimais krikščioniškai suprastos artimo meilės liudytojais.

Kadangi teologinė atmosfera, kaip minėta, 1984 m. viduryje buvo jau ir taip gerokai įkaitusi, tai visiškai suprantama, kodėl po šios instrukcijos pasirodymo pasigirdo labai aštrių, prieš Tikėjimo Kongregaciją ir ypač jos prefektą kardinolą Ratzingerį nukreiptų kritikos žodžių. Jau visai nuošalyje palikdami periodinę sekuliaristinę spaudą, matome, kaip karštai prabilo kai kurie vienuolijų viršininkai. Didelėm raidėm kai kuriuose net ir katalikų redaguojamuose laikraščiuose bei žurnaluose pasigirdo kaltinimai, kad jau sugrįžusi "inkvizicija", kad daromos pastangos "nutildyti'kūrybingus jaunuosius teologus ir 1.1. Toks gerai žinomas žurnalas kaip Concilium paskelbė 1984 m. antrojoje pusėje straipsnį 'Grėsmė naujajam Bažnyčios keliui", kur nedviprasmiškai solidarizuojama su Išlaisvinimo sąjūdžiu. Vienos miesto pranciškonų viršininkas Ulrich Zan-kanella labai šiurkščiai ("tūžliai", sakytų prof. Maceina) sukritikavo šią instrukciją. Panašiai pasielgė ir Šveicarijoje tą vasarą įvykusios pastoralinės vienuolių komisijos paskelbtasis komunikatas, kuriame aštriai metamas kaltinimas anai Tikėjimo Kongregacijos instrukcijai, esą ji, "gretindama Išlaisvinimo teologiją su marksistiniu ateizmu, kelianti visai nepagrįstą šia naująja teologija nepasitikėjimą ir jį diskriminuojanti pasaulio akyse". Minimoji komisija yra įsitikinusi, kad Išlaisvinimo teologija pažadino Pietų Amerikoje "naująsias sekmines" (žurnalas Kirche und Leben). Šie Šveicarijos teologai ir minėtasis Vienos pranciškonų viršininkas gina L. Boffą, tvirtindami, kad Išlaisvinimo teologija nesanti marksizmo pavergta, o tik pasinaudojusi Kari Markso visuomenės analize, idant jos skelbėjai bei idealistai galėtų atlikti konkrečius uždavinius. Vienas jų esąs vadinamųjų "liaudies bendrijų" — communidades de base — kūrimas. Šie maži eklezijiniai vienetai, kilę iš pačių žemiausių liaudies sluoksnių, taip sakant, kilusių iš pačių "pagrindų — de base", sudarą Pietų Amerikos religinio gyvenimo nugarkaulį.

Lygiagrečiai su kritikos balsais, nukreiptais prieš Tikėjimo Kongregacijos instrukciją, taip pat pasirodė ir teigiami to dokumento vertinimai. Vienas svarbiausių buvo Peru valstybės vyskupų pareiškimas, paskelbtas 1984 m. rudenį, jiems oficialiai "ad limina'lankant popiežių. Be jų, Šiaurės Amerikoje ir Europoje pasigirdo balsų iš autoritetingų ir nusipelniusių teologų ir pasauliečių, kaip Hans Urs von Balthasar, Henri de Lubac ir kitų, manančių, kad instrukcija pasirodžiusi kaip tik laiku. Pagaliau ir ta pati instrukcija, kaip jos paskelbimo dieną pareiškė pats kard. Ratzingeris, nesanti galutinė ir pilna, o tik paliečianti kai kuriuos Išlaisvinimo teologijos aspektus. Jis žadėjo greitai paruošti pilną ir išsamų šios problemos apibūdinimą. Šitą mintį kardinolas pakartojo dar specialiai pačiam Leonardui Boff ui pasiųstame laiške 1985 m. kovo 15 d. Ten Tikėjimo Kongregacijos prefektas savo ir visos Kongregacijos vardu, pritariant Šv. Tėvui, iškėlė Leonardo Boff o išgarsėjusioje knygoje "Bažnyčia: charizma ir jėga" virtinę tvirtinimų, ypač liečiančių Bažnyčios struktūrą, dogmos supratimą ir Apreiškimą, kurie nesiderina su tradiciniu Bažnyčios mokslu ir reikalingi apsvarstymo, patikslinimo bei suderinimo. Kardinolas pabrėžia vieną centrinį tos knygos pavojų — tai autoriaus tendenciją viską sureliatyvinti. "Neturime teisės nupiginti Dievo žodžio ir sakramentų sampratos, paverčiant ir suvedant į produkcinės paklausos kategorijas, tuo pakeičiant giliąją tikėjimo ir santykio su Dievu realybę į eilinį sociologinį fenomeną".35 Šio palyginti trumpo laiško gale primenama, kad galutinis ir aukščiausias kriterijus, sprendžiant, kas leistina, teisinga ir autentiška, lieka Bažnyčios mokomosios galios — magisterium galioje. Vėliau spaudoje buvo paskelbta, kad Tėv. Leonardo Boff as, priėmęs šias pastabas su vienuolišku nuolankumu ir pasakęs: "Geriau aš pasiliksiu su Bažnyčia, negu su savąja teologija" (iš Kirche und Leben).36

Išlaisvinimo teologijos įtaka ir ištakos
Faktas, kad Tikėjimo Kongregacija matė reikalą viešai paskelbti minėtąją instrukciją, kad tiesioginiai susirūpino kai kuriais Išlaisvinimo teologijos iškilesniais teologais, kad vis gausėja balsai iš teologų ir neteologų pusės rodo, jog Pietų Amerikoje gimęs teologinis svarstymas ir daromieji eksperimentai jau yra pavirtę tikru sąjūdžiu, kuris gali tapti dabartiniame Bažnyčios gyvenime ir grėsme, ir palaima. Šia teologija susidomėjimas ypač sustiprėjo Šiaurės Amerikoje pastarųjų penkių metų būvyje. Nors kai kurios Išlaisvinimo teologijos idėjos ir praktiški pritaikymai čia nėra aktualūs, tačiau pačią pagrindinę mintį yra suvokę JAV iškilesnieji teologai. Minėjome Langdon Gilkey. Jam pritaria ir buvęs Union Theological Seminary New Yorke profesorius ir prezidentas John Bennett, Robert McAffey Brown ir kiti. Pastarasis visai neseniai ta tema parašė knygą, pavadintą "Theology in a new Key", primenančią prieš 40 m. Suzanne Langer naujus kelius praskynusį veikalą "Philosophy in a new Key" Harvardo universitete. Šie protestantų teologai labai susidomėjo Pietų Amerikos teologais ir ypač vertina Gustavo Gutierrez pirmąjį veikalą, davusį visam šitam sąjūdžiui vardą. Išlaisvinimo teologijos įtaka jau pastebima ir vadinamųjų "naujųjų evangelistų" (The new evangelicals) gyvenime.37 JAV katalikų teologai: Avery Dulles, S.J., David Tracey, kanadietis Gregory Baum taip pat rimtai kedena ir gana palankiai vertina šios teologijos teiginius. Bostono pakraštyje veikiančios Weston School of Theology profesorius David Hollenbach, S.J., 1979 metais paskelbtoje knygoje "Claims in Conflict. Retrieving and Renewing the Catholic Rights Tradition"38 daug vietos skiria ir išlaisvinimo teologu iškeltoms mintims, ypač toms, kurios liečia pagrindines žmogaus teises ir mato naujų galimybių, pasinaudojant kai kuriomis Pietų Amerikoje iškilusiomis mintimis, duoti tvirtus teologinius pagrindus žmogaus teisių teorijai. Temos, kurios dominuoja išlaisvinimo teologiją, kaip "socialinė nuodėmė", Dievo karalystė ir žmonių išganymas, suprastas kaip radikalinis išlaisvinimas, jau patenka ir į kitų kraštų teologų raštus. Sociologas John A. Coleman mano, kad, suderinus ir praturtinus Šiaurės Amerikai būdingą civilinės religijos sampratą su krikščioniškąja socialine etika, ateity būtų galima laukti pilnai subrandintos ir integruotos politinės teologijos.39 Reikia dar paminėti, kad pastaruoju metu daugelyje katalikų seminarijų ir universitetų teologinių fakultetų yra įvestas Išlaisvinimo teologijos kursas, kuris studentų tarpe labai populiarus.

Prof. Pranas Dovydaitis, mokslininkas, enciklopedistas, Lietuviškosios Enciklopedijos viceredaktorius (1931 - 1940), Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, ateitininkų kūrėjas, nuo kurio gimimo gruodžio 2 d. suėjo 100 metų.

Išlaisvinimo teologijos sąjūdis rado gyvo atgarsio jau ir kituose kraštuose bei kontinentuose. Ta tema jau yra paskelbta veikalų Filipinuose, Sri Lankoje, Pietų Afrikoje, Pietų Korėjoje ir dar kituose "trečiojo" pasaulio kraštuose. Šį susidomėjimą dar gerokai sustiprino 1976 m. Detroite įvykęs Šiaurės ir Pietų Amerikos teologų suvažiavimas,40 kuris paskatino tų pačių metų gale panašų suvažiavimą sušaukti Dar Es Saliam, Tanzanijoje. Į šį Afrikos teologų suvažiavimą buvo pakviesti ir keli Pietų Amerikos teologai, kurie ten dalijosi savo patirtimi. 1984 m. prasidėjęs ir milijonines mases žmonių palietęs badas Abisinijoje ir Sudane, buvo vienas konkrečių paskatų ir Afrikos tikintiesiems iš savosios patirties taško žvelgti į išlaisvinimo problemą. Nors Afrikos būklė, nežiūrint minėto bado, palyginti yra daug geresnė už Pietų Amerikos žmonių neturtą bei priespaudą, tačiau išlaisvinimo mintis ir Afrikos tikintiesiems krikščionims yra labai aktuali. Jiems išlaisvinimas pirmiausia reiškia visišką išsivadavimą kultūrinėje srityje, būtent noras nusikratyti Europos kolonistų atneštos kultūros likučių ir energingos pastangos atkurti, iškeliant iš savosios tautos gelmių autentišką gimtojo krašto, afrikietiškąją kultūrą. Šiuo metu vienas ryškiausių šitos minties skelbėjų ir puoselėtojų yra Tanzanijos krašto teologas Nyami-ti. Jis jau kelis kartus buvo susitikęs su žymesniaisiais Pietų Amerikos teologais. Jam paaiškėjo, kad ir Afrikoje reikėtų kurti tokias mažas "liaudies bendrijas", panašias į Brazilijos ir kitų Pietų Amerikos kraštų katalikų jau sudarytąsias "comunidades de base". Šis dinamiškas Tanzanijos teologas yra įsitikinęs, kad Evangeliją skelbiant, ypač būtina pabrėžti visų žmonių įgimtą teisę augti, vystytis, kurti, išskleisti savojo krašto žmonėse slypinčius kūrybinius turtus bei kilniąsias dvasines vertybes. Apie Pietų Afrikos ir kitų kaimyninių kraštų krikščionių patirtį labai gerą vaizdą rasime Nairobi universiteto profesoriaus ir studentų kapeliono Joseph G. Dondera knygoje "Non-Bourgeois Theology. An African Experience of Jesus", išleistoje 1985 m. vasarą Orbis leidyklos New Yorke. Si knyga yra autoriaus trečioji, kurioje mums, vakariečiams, atskleidžiamas Afrikos tikinčiųjų pasaulis. Jis nuostabiai turtingas ir tuo pat metu labai atviras krikščioniškajai Evangelijos šviesai. Ten rasime vaizdžiai atpasakotą gyventojų sielose rusenantį vienybės bei laisvės troškulį. Laisvė suprantama kaip išsivadavimas iš atneštinės kultūros likučių, kuri šiuo metu jau visai neberodo gyvybės ženklų, nors dar kai kurie oficialūs vietinės Bažnyčios pareigūnai retkarčiais bando palaikyti senąsias europines tradicijas, šen ir ten primaišydami afrikietiškų elementų. Šio autoriaus įsitikinimu, gilus vienybės ilgesys ir tikrai nuoširdi, autentiška Afrikos tikinčiųjų ekumeninė dvasia, jau labai ryškiai pastebima pasauliečiuose, esanti kaip tik to viduje rusenančio vienybės ilgesio ženklai. Afrikiečiai, be abejo, skaudžiai pergyvena atskirų genčių tarpusavio nesantaikas, ginčus ir net kruvinus konfliktus, beprasmę rivalizaciją ir pražūtingas kovas. Tačiau Jėzaus asmuo ir jo mokslas juos žavi ir teikia jiems vilties. Tai paaiškina, kodėl Afrikoje šiuo metu, pro-porcignai imant, yra daugiausia konvertitų. Katalikų Bažnyčia, sako autorius, čia turi nepaprastai derlingą dirvą. "Jie (afrikiečiai) trokšta būti įjungti ir tapti visos žmonijos dalimi. Šito pasiekti jie tikisi per tą Bendriją, kurioje visi tikintieji yra susibūrę aplink Jėzų — tokią Bendriją, apie kurią jie girdi, skaitydami šv. Pauliaus apaštalo laiškus.42.

Baigiamosios pastabos ir išvados
Iš to, kas pasakyta, galėjome susidaryti šiokį tokį vaizdą, kas vyksta dabar Katalikų Bažnyčioje, gimus Išlaisvinimo teologijai. Idėjos, kurių pirmieji daigai prasimušė Antrojo pasaulinio karo Europoje politinės teologijos formoje, vėliau "importuoti" į Pietų Ameriką, jau yra išsiskleidę į tebeaugantį sąjūdį. Jis tapo rimtu iššūkiu ne tik Katalikų Bažnyčiai, jos mokomajai funkcijai — magisterium, — bet ir visai krikščionių benruomenei. Reakcijos, kaip matėme, buvo ir tebėra labai įvairios: nuo kultūrinio pasmerkimo iki tolerancijos ir atvirai pareikšto noro palaikyti sąjūdį. Katalikų Bažnyčios vadovybė, išleisdama minėtąją instrukciją, labai aiškiai parodė susirūpinimą kai kuriais Išlaisvinimo teologų teiginiais ir už jų slypinčia marksistinės minties įtaka, kuri pačią Evangelijos tiesą išstato į pavojų nuklysti nuo tradicinio kelio ir tuo suklaidinti net geriausios valios žmones. Be šio rašto, straipsniai, išsamiai kedeną visą Išlaisvinimo teologijos sąjūdį, taip pat išreiškė beveik bendrą žymesniųjų teologų — katalikų ir protestantų — nuomonę, būtent, kad Išlaisvinimo teologijos sukeltas sąjūdis esąs ne kokia nauja teologijos mokykla, bet greičiau laikytinas simptomu giliau glūdinčio krikščioniškosios minties nerimo, bandančio ieškoti naujų būdų efektyviau atsiliepti į tai, kas buvo daugelio gal tik intuityviai nujausta — kas tikinčiojo žmogaus akimis atrodė Dievo įkvėpta ir jau Vatikano II susirinkime ilgai diskutuota. Tai iš vidaus kyląs paskatas klausti, kas šiuo metu darytina, kad Bažnyčia, kurioje amžių bėgyje sukaupta tiek dvasinio turto, įstengtų šiuo metu ir dabartiniame pasaulyje efektyviai vykdyti jai pavestąją misiją — atnaujinti pasaulį ir palenkti viską Kristui, to pasaulio atpirkėjui ir išganyutojui. Si problema visada buvo aktuali ir centrinė, tokia ji yra ypač šiuo metu. Vatikano II nutarimai ir kiti svarbūs ankstesnieji nutarimai bei dekretai, paskelbti jau po šio susirinkimo, labai pamažu buvo įgyvendinti. Bandymai tą centrinę viziją paversti tikrove, aišku, susidūrė su nepasisekimais. Daryti įvairūs eksperimentai, neišvengta klaidų iš visų pusių — ir iš liberališkai nusiteikusių, nekantrių reformatorių, ir iš lėtai pajudančių konservatorių, "tradicionalistų". 1985 m. lapkričio mėnesį Romoje vyko viso pasaulio katalikų vyskupų ir vienuolijų vadovų pasitarimas, kuriame kaip tik norėta atvirai pažvelgti, kas Bažnyčios gyvenime padaryta, po Vatikano II susirikimo praėjus 20 metų. Baigiantis metams, Vatikane buvo paskelbta tų svarstybų santrauka, kurioje matome, kaip teigiamai visame Bažnyčios pasaulyje yra įvertintas Vatikano II susirinkimo vaidmuo. Pasiryžta ir toliau gyventi to istorinio susirinkimo dvasia ir vykdyti ten padarytuosius nutarimus.43

Prof. Stasys Šalkauskis, filosofas ir pedagogas, tautos ideologas, paskutinis nepriklausomos Lietuvos VDU rektorius, filosofinių veikalų autorius. Jo gimino 100 metų sukaktis buvo gegužės 4/16 d.

Centrinė Bažnyčios problema, kuri paskatino popiežių Joną XXIII sušaukti visuotinį susirinkimą, esmėje lieka ta pati — Bažnyčios ir aplamai visos krikščionybės santykis su dabarties pasauliu, sugebėjimas "skaityti laiko ženklus" ir dabarties žmogui efektyviai liudyti Evangeliją. Išlaisvinimo teologų pagrindinė intuicija, kurią pripažįsta ir minėtoji Tikėjimo Kongregacijos instrukcija, yra labai gera ir pastangos pilnai pateisinamos. Todėl netinka lengvai ranka numoti į tuos, kurie nuoširdžiai gyvena vargšų, beturčių ir beteisių žmonių rūpesčiais, bandydami suteikti jiems teologiškai pagrįstą išsivadavimo viltį. Tokius nereikėtų apšaukti išsišokėliais, marksistinės sistemos vergais, kaip juos yra pavadinę aštresnieji kritikai. Be abejo, yra vienas kitas per greitai pasinešęs į kraštutinumus, norėdamas vienu mostu išspręsti šią komplikuotą problemą. Tačiau ir jie, sudarą tik nežymią mažumą, visas savo kūrybines jėgas aukoja vargšų reikalui. Mano supratimu, tai savotiški liudininkai, kurių žygis reiškia daugiau už vieną kitą neatsargiai ištartą žodį ar per greitai padarytą išvadą.

Tokį norą geriau suprasti ir objektyviai vertinti dabar jau įsisiūbavusį Išlaisvinimo teologijos sąjūdį yra parodę keli katalikų teologai ir filosofai. Paminėsiu tik jėzuitą Roger Haight, sistematinės teologijos profesorių Regis kolegijoje, priklausančiai Toronto universitetui. 1985 m.vasarą pasirodė Haighto stambus veikalas, pavadintas "An Alternate Vision. The Interpretation of Liberation Theology". Paskaitos rėmai neleidžia plačiau panagrinėti šios knygos. Norėčiau tik paminėti autoriaus pagrindinę mintį. Jis šiuo veikalu siekia pozityviai vertinti reikšmingiausius Išlaisvinimo teologijos autorius, prisipažindamas esąs palankus centrinei jų idėjai, t. y., iš grynai teologinio taško pažvelgti į visą iki šiol išaugusį Išlaisvinimo teologijos sąjūdį. Roger Haight imasi darbo labai rimtai ir savo teiginius pasveria labai atsargiai, objektyviai. Jo galvojimas panašus į anksčiau minėtąjį universiteto profesoriaus Langdon Gilkey. Ir vienas, ir kitas iš anksto nepasmerkia Išlaisvinimo teologijos. Cikagiškis siūlo kai kurias pataisas, kurios galėtų šią naująją teologiją padaryti tikrai reikšminga ir nauja pastanga teologijos mokslų arenoje, gi torontiškis Haight ima viską plačiau ir išsamiau. Jis kritiškai apžvelgia visą Išlaisvinimo teologų išryškintą visumą, iškelia centrines jų prielaidas. Po to sugestijuoja, kad į šį naująjį sąjūdį turėtume pažiūrėti teigiamai ir paklausti, ar šio sąjūdžio skelbiamąją viziją nebūtų galima priimti kaip rimtą tradicinės teologijos pakaitalą. Paliesdamas Išlaisvinimo teologams priskiriamąjį polinkį naudotis marksistine interpretacija, Haight sako, kad marksistinę analizę galima suprasti dvejopai: objektyvia prasme — kaip vieną viską apimančią ideologinę sistemą (objectively given vvholistic system) arba subjektyviai — egzistencine prasme. Jis mato Išlaisvinimo teologų raštuose kaip tik šį subjektyvų aspektą. Tie teologai, sako autorius, pirmiausia stengiasi aprašyti konkrečią Pietų Amerikos tikinčiųjų daugumos situaciją bei visas tas struktūras, kurios yra priežastimi daugumos vargo, neturto ir priespaudos, ir tada jie bando visą aną būklę egzistenciškai suprasti ir ieškoti praktiško kelio išsivaduoti.

Tai, tvirtina Roger Haights, nėra joks marksistinės sistemos kaip nedalomos visumos pasisavinimas, bet tiktai praktiškas panaudojimas kai kurių marksistinės socialinės analizės elementų geriau šiai socialinei tikrovei suprasti. Jis kritiškai žvelgia į Tikėjimo Kongregacijos instrukciją ir jos antrojoje dalyje pastebi, kad ten primetamoji Išlaisvinimo teologijai marksistinės analizės įtaka greičiausiai būsianti atsiradusi dėl to, kad nebuvę aiškiai išskirti anie du marksistinės analizės aspektai. Vatikano instrukcija, autoriaus manymu, ima marksizmą tiktai "objektyvia" prasme — kaip ideologinę visumą — ką ir patys Išlaisvinimo teologai pakartotinai yra paneigę. Šią distinkciją, liečiančią marksizmą, metodiškai sklaido ir Joseph Kroger savo straipsnyje "Prophetic-Critical and Practical-Strategic Tasks of Theology: Habermas and Liberation Theology", atspausdintame "Theological Studies" 1985 m. kovo mėn. numeryje.45 Šio autoriaus manymu, Tikėjimo Kongregacijos prefektas, pasirašęs po 1984 metais paskelbtąja instrukcija, priskyręs visiems Išlaisvinimo teologijos atstovams tą pačią tendenciją — nekritiškai pasisavinti marksistinę analizę ir viską suvesti į marksistinį pirmenybės skyrimą vargšams beturčiams (marxist fundamentai option for the poor), tačiau arčiau pažvelgus į tų teologų raštus, galima pastebėti, kad beveik nė vienas taip šia kryptimi nėra pasisakęs. Šio straipsnio autorius sugestijuoja, kad reikia geriau ir atidžiau įsiskaityti į svarbesniųjų Išlaisvinimo krypties teologų veikalus, ir paaiškės, <ad jie kaip tik griežtai skiria objektyviai suprastą marksizmą ir marksizmo analizę kaip mokslinį meto-ią. Kitaip tariant, yra skirtumas tarp marksizmo pasaulėžiūros, kurią visi Išlaisvinimo teologai atmeta, ir marksistinės ekonominio gyvenimo analizės panaudoto metodo. Jau ir pats Gustavas Gutierrez pirmojoje savo knygoje pareiškė, kad, kalbant apie marksizmą, tenka, be jau minėtos distinkcijos, dar minėti trečiąją, kuri skiriasi nuo abiejų minėtųjų. Tai esąs tas marksizmo aspektas, kuris kalba apie revoliucinę praktiką — politinę strategiją pasauliui perkeisti. Šio straipsnio autorius daro išvadą: todėl instrukcijos antrojoje dalyje taip griežtai pasisakyta prieš marksistinio elemento įjungimą į Išlaisvinimo teologiją, kad kard. Ratzingeris greičiausiai nepadarė minėtųjų distinkcijų. Žodžiu, čia liečiami centriniai gnozeologiniai bei heuristiniai klausimai. Ir Joseph Kroger, ir anksčiau minėtasis Roger Haight ir keli kiti, kaip Kenneth Aman, Anselm K. Min46 spėja, kad kard. Ratzingeris priskyrė Pietų Amerikos teologams pirmąją, t. y. objektyviąją marksizmo sampratą. Labai aiškiai šią mintį pabrėžia ir jėzuitas Juan Luis Segundo, kuris, norėdamas apginti Išlaisvinimo teologus, parašė stamboką veikalą, angliškai pasirodžiusį 1985 m. lapkričio pabaigoje. Veikalas pavadintas "Theology and the Church. A Response to Cardinal Ratzinger and a YVarning to the YVhole Church." Šiame švelniu poleminiu tonu parašytame veikale vyresnės kartos Pietų Amerikos teologas nori skaitytojams priminti, kad kritikuoti Pietų Amerikos gyvenimą ir ten besiformuojančią teologiją iš tolo, ar tai būtų iš Europos, ar iš kito krašto, gerai nepažinus Lotynų Amerikos gyvenimo, esą labai rizikinga ir galima padaryti per greitas išvadas bei per aštrius sprendimus. Trečias skyrius šioje knygoje kaip tik ir skiriamas metodologiniams ir hermeneutiniams klausimams. Cia daroma labai aiškiai anksčiau minėtoji marksizmą liečianti distinkciją. Autorius stengiasi apginti savo tautiečius teologus ir siūlo mintį: ar nevertėtų pasvarstyti iš esmės, kokį vaidmenį teologija vaidina konkrečiame tikinčiųjų gyvenime; kad dabar neturėtume kalbėti apie įvairias teologijas, o tik apie visų bendrąją krikščioniškąją atsakomybę prieš pasaulį.48

Trumpai sustoję prie šitų heuristinių problemų, norėjome tik parodyti, kaip Išlaisvinimo teologija jau suspėjo išprovokuoti ne vien tik paviršutinius, daugiau poleminius balsus, bet prasiskverbti ir žymiai giliau, t. y. klausti: kam šiandien metodiškai teiktina pirmenybė — teorijai, kuri mus paruoštų praktikai, ar gyvenimo praktikai, kuri paruoštų teorijai, kitaip tariant, kas pirmesnė — teologija ar teopraktika. Išlaisvinimo teologija, kaip paaiškėjo, yra pasisakiusi už praktiką (Theopraxis, kartoja jie), iš kurios eventualiai turėtų gimti bei išsivystyti nauja toelogija.49 Tikėjimo Kongregacijos paskelbtieji dokumentai, atrodo, pabrėžia teorijos pirmenybę prieš praktiką ir daro atitinkamas išvadas.

Baigiant rūpėjo trumpai sustoti prie dar bendresnio, pačius krikščioniškosios teologijos pamatus liečiančio klausimo: ar dabartinė tradicinė mūsų teologija (dabar ją kai kas nori vadinti "centrine", kad atskirtų nuo Išlaisvinimo ir kitų teologijų, pvz., feministinės, kurioms duodamas "periferinių" teologijų vardas), atremta į aristotelinį - tomistinį - scholastinį modelį, yra vienintelė galima Dievo - žmonių - pasaulio santykių interpretatorė, vispusiškai kvalifikuota grumtis su šio meto aktualiomis problemomis? Ar negalima būtų, panaudojus kai kuriuos elementus iš kitų filosofinių sistemų, sukurti naujus, efektingesnius modelius? Šis klausimas pastebimas ir minėto Roger Haight mintį provokuojančiame veikalo centre. Šiandien, manau, jau reikia klausti, ar nebūtų atėjęs laikas ieškoti naujo modelio — pakaitalo, alternatyvos — nebijant panaudoti net ir kai kuriuos elementus, randamus marksistinėje analizėje ir juos kaip įrankius panaudoti efektyvesniam konkretaus socialinio gyvenimo reiškinių supratimui? Jau seniai girdimi balsai, reikalaują teologiją padaryti gyvenimišką, veikliau sugebančią ne tik "skaityti gyvenimo ženklus", bet ir vadovauti jų atnaujinimui Kristaus dvasioje. Pažvelgę j vakarų pasaulio, t. y. krikščionybės įtakoje sukurtos kultūros istoriją,pastebime, kad praeityje ne vienas elementas buvo pasisavintas iš kitų minties sistemų. Sv. Augustino mintijimas, kaip žinome, buvo subrandintas, laikantis daugelio Platono filosofijos elementų ir jo minties sukurtas modelis juk vyravo krikščionių gyvenime ir teologijoje iki 13 šimtmečio. Sv. Tomas Akvinietis, nors labai gerbdamas šv. Augustiną ir nuolat jį cituodamas, vis dėlto išdrįso nuo šio modelio nusisukti ir panaudoti, jo įsitikinimu, daug veiksmingesnį Aristotelio minties kelią, sukurdamas naują modelį. Bažnyčios vadovybė, bijodama, kad šiuo naujuoju modeliu nebūtų išardytas krikščioniškosios tradicijos ir apreikštojo Kristaus mokslo palikimas, juk bandė "nutildyti" "Summos" autorių. Tačiau, kaip istorija rodo, naujasis modelis pamažu įsipilietino ir su mažais pakeitimais teberemia krikščioniškosios teologijos pastatą. Jono XXIII kvietimas į visuotinį susirinkimą ir raginimas "atidaryti Bažnyčios langus į pasaulį" — itališkai "aggiornamento" — sudabartinti, nereiškė, kad tuojau būtų pro tuos atdarus langus išmesta viskas, ką Bažnyčios šimtmečių patirtis sukaupė ir kas buvo laikoma nepaliečiama. Jis nesiūlė nuo pat pradžių kurti naujų modelių, išmesti senąjį pro langą, bet eiti pamažu, protingu žingsniu, pasikliaujant Sv. Dvasios vadovavimu; ieškoti naujų būdų, kaip "skaityti laiko ženklus", kad Bažnyčia vėl užimtų vadovaujantį vaidmenį, kaip kadaise visame kultūriniame gyvenime.

Objektyviau ir ramiau pažvelgę į tą 1984 metų vasaros pabaigoje įvykusį pasikalbėjimą tarp kard. J. Ratzingerio ir italų žurnalisto, vėliau atspausdintą atskira knyga, pavadinta (angliškai) "The Ratzinger Report" pastebėsime, kad Tikėjimo Kongregacijos prefekto pagrindinių minčių tonas iš tikro nėra Išlaisvinimo teologijos pasmerkimas, bet išraiška didelį susirūpinimą ir norą visą šį naująjį fenomeną Bažnyčioje gerai suprasti ir nuoširdžiai parodyti, kur slepiasi nutolti nuo tiesos galimi pavojai. Pateiksiu kelis svarbesniuosius sakinius, kurie geriau nušvies, ką kard. Ratzingeris norėjo pasakyti: "Jei bandysime šį sąjūdį įvertinti iš visumos taško, turėsime pripažinti, kad, priėmę jo atstovų skelbiamas pagrindines prielaidas, ant kurių yra pastatytas Išlaisvinimo teologijos pastatas, tikrai gausime įspūdį nepaneigiamos logikos ir nuoseklumo ryšiais sujungtą kūrinį, pirmu pažveligmu tokį patrauklų, kad jam neįmanoma pasipriešinti. Užėmę biblinio kriticizmo poziciją ir naudodamiesi iš patirties išaugusia hermeneutika bei marksistinės istorijos analizės priemonėm, Išlaisvinimo teologai tikrai sugebėjo sukurti tam tikrą vispusiškai krikščioniškąją realybę išreiškiantį paveikslą. Si visuomeninio gyvenimo vizija pirmu žvilgsniu atrodo pilnai atsakanti griežtųjų mokslų reikalavimus ir į šio meto žmogaus iššūkį, nukreiptą į nusistovėjusius Bažnyčiuos gyvenime moralinius dėsnius. Tad suprantama, kodėl ši teologija pasijunta turinti atsakomybę kreiptis į visus tikinčiuosius ir raginti įsijungti į konkrečią akciją, padarant krikščionybę tikru, veiksmingu pasaulio perkeitimo įrankiu. Si vizija, atrodo, yra jau apie save sujungusi visas mūsų laikų "progresyviąsias" jėgas. Tai paaiškina, kodėl ši naujoji krikščionybės interpretacija pasirodė tokia nuostabiai patraukli teologams, kunigams, vienuoliams ir vienuolėms tose vietose, kur pats gyvenimas ir konkrečios gyvenimo aplinkybės šaukte šaukėsi atsakymo į problemas, ypač gi tas, kurios vargino "Trečiojo pasaulio" žmones. Jeigu šitokios vizijos atžvilgiu kas išdrįstų sakyti NE, savaime būtų apšaukiamas bėgąs nuo tikrovės ir paneigiąs elementariausius proto ir moralės poreikius. Iš kitos gi pusės, jei arčiau pažvelgsime į šį sąjūdį ir pastebėsime, kokia radikali yra šį naujoji krikščionybės interpretacija, įsitikinsime, jog neatidėliojant reikalinga labai rimtai žvelgti į šį sąjūdį ir duoti atsakymą į jo iššūkį. Mes įstengsime sėkmingai pergyventi dabartinę krizę, jei mums pavyks įtikinančiai suvokti mūsų tikėjimo logiką, kaip paties gyvenimo logiką ir padaryti ją tokią aiškią ir neįveikiamą, kad įtikintų, jog duoda žymiai geresnį atsakymą į šio meto iškeltąsias problemas. Tai yra nepaprastai didelis ir viską apimąs uždavinys, todėl labai svarbu, kad visa Bažnyčia, neišskiriant nė vieno, įsijungtų į jo vykdymą. Vienos teologijos čia negana. Vieno tik Bažnyčios autoriteto — magisterium — taip pat neužtenka. Kadangi Išlaisvinimo teologijos atsiradimas ir auganti įtaka plačiose masėse yra akivaizdus ženklas, jog Bažnyčioje dar nėra pakankamo vidinio atsivertimo, todėl tiktai brandus tikėjimas, atsivertimų pagausėjimas ir visų užsidegimas bus tie veiksniai, kurie įstengs pažadinti naujas įžvalgas ir pašaukti į darbą naujų vadovų bei ganytojų, sugebančių daryti reikiamus sprendimus, ir tuo būdu bus galima prasmingai atsakyti į dabarties gyvenimo padiktuotas problemas".50

Šie žodžiai bei mintys rodo mums ne rūstų "kardinolo inkvizitoriaus" (buvo girdėti net tokių užmetimų) veidą bei grūmojančią ranką, o giliai dabarties problemas suprantantį ir nuoširdžiai susirūpinusį tėvą. "Kaip skaudu", sako tam pačiam žurnalistui kard. Ratzingeris, kai pamatai, kiek daug kunigų ir teologų lengvai pasisavina skelbiamą iliuziją, tvirtinančią, jog esą galima sukurti naują pasaulį ir naują žmogų, visai pamirštant jį pirma atversti... Juk iš tikrųjų, giliau pažvelgę, pamatysime, kad visose iškreiptose struktūrose, kuriomis pavergiamas žmogus, pačiose šaknyse yra ne kas kita kaip nuodėmė. Kardinolo pastabos baigiamos teigimu, kad tie, kurie bando sukurti žymiai geresnę ir žmogiškesnę visuomenės santvarką - struktūrą, pirmiausia turi pradėti nuo pačių šaknų, o ne nuo kamieno ar šakų. Tik nuo pačių šaknų pradedant, bus galima išrauti blogio, neteisybės ir priespaudos sugadintą medį.1

Baigiant dar reikėtų paklausti: ar Išlaisvinimo teologija, kurios kūrėjų ir sekėjų intencija yra duoti naują pakaitalą, alternatyvą, modelį teologiniam mąstymui ir teologinei akcijai, kad jos pagalba būtų įmanoma veiksmingiau bei tiksliau atsakyti į Vatikano II susirinkime iškeltąjį raginimą "skaityti laiko ženklus" — ar ši nauja teologinė kryptis pateisino į ją sudėtąsias viltis? Ar šis teologinis "eksperimentas" pradėtas Pietų Amerikoje, tikrai gali pretenduoti į pilną, pagrindinį visoms šalims pritaikomą atsakymą? Rimtesni kritikai, net ir tie, kurie labai palankiai sutiko šią teologiją ir mato daug gero jos kūrėjų pastangose, pripažįsta, jog galimas daiktas, kad ji šiuo metu yra bene geriausias atsakas į "Trečiajame pasaulyje" egzistuojančias problemas, bet visai nepritaikoma kitiems kraštams, ypač tiems, kuriuose ateistinis komunizmas persekioja religiją. Tai labai aiškiai pabrėžė savo ilgos studijos pabaigoje ir dr. A. Maceina. Tą pačią mintį randame išreikštą ir minėtame kard. Ratzingerio pasikalbėjime.52 Taigi ši teologija, bent šiuo metu ir dabartinėje formoje, yra vien tik "periferinė" apraiška ir negali pretenduoti į visuotinę teologinę sistemą.

Pagaliau, žvelgiant į šio šimtmečio galą, dar lieka klausimas: ar bus sukurtas geresnis, pilnesnis ir dinamiškesnis teologinis modelis, kuris galės užimti senojo, centrinio, tradicinio, klasiškojo modelio vietą ir kuriame ras vietos visos dalinės, "periferinės" teologijos, kaip "išlaisvinimo", "feminizmo" ir 1.1. Sis klausimas jau kiek anksčiau rūpėjo Kari Rahneriui, Hans Urs von Balthasarui, Bernard Lonerganui, o dabar jį kelia jaunieji katalikai ir kitų denominacijų teologai. Su šiuo klausimu surištas ir kitas, būtent — ar išliks nepaliesta personalinė, krikščioniškai suprastos žmogaus asmenybės pirmenybė visame būsimajame teologiniame mąstyme, o gal paims viršų kolektyvo, liaudies, klasės, bendrijos vardais pavadinta krikščioniškoji tikrovė, nustumdama asmenį į antraeilę, pagalbinę vietą? Instinktyviai kyla noras visom jėgom priešintis šiai grėsmei, kuri pavergtų tai, kas mums brangiausia bei švenčiausia — mūsų asmens nelygstamąjį kilnumą ir laisvę.

Tas pats rūpestis ir noras apginti šią Kūrėjo mums duotąją dovaną žymi ir Vatikano II dekretus bei visas iki šiol paskelbtąsias popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikas ir kalbas, pasakytas jo kelionių metu įvairiuose kontinentuose. Tokį rūpestį mes galime įskaityti ir Tikėjimo Kongregacijos paskelbtoje instrukcijoje, jos prefekto viešuose pareiškimuose ir pagaliau pernai pasibaigusiame ypatingame vyskupų sinode Romoje. Ar bus kada nors ateityje suformuoti nauji teologinio mąstymo modeliai — sėkmingesni ir veiksmingesni, sugebą nauja, dar mums nežinoma forma prabilti į naujojo šimtmečio žmogų, apginti asmens vertę, sukurti idealesnę žmogaus ir visuomenės santykių sintezę, to dar nežinome. Išlaisvinimo teologijai pasišovus "nupri-vatinti" krikščioniškąjį tikėjimo vyksmą ir suteikti beturčių, nuskriaustųjų, vargšų ir beteisių klasei privilegijuotą vietą visoje Bažnyčioje, kaip matėme, nepavyko suliedinti marksistinės tikrovės sampratos — su tikrai suprastu ir Evangelijos skelbiamu krikščioniškosios meilės ir tarnavimo artimui įsakymu. Todėl vargu ar ši teologija taps būsimiesiems teologiniams modeliams sudaryti rimta talkininkė. Kadangi dabar būsimosios teologijos forma mums dar nežinoma, tenka naudotis tuo, ką turime ir likti atvirais naujoms galimybėms bei naujiems minties modeliams. Neprivalome pasitenkinti vien tik formaliu klasiškojo modelio panaudojimu. Ko šių laikų pasaulis iš krikščioniškosios teologijos laukia — tai ištikimybės mūsų asmens gelmėse įdiegtai nelygstamai vertei, kuri mums yra užtikrinta neišdildomo Dievo ženklo įrašymu sieloje ir nuplauto naują gyvybę teikiančio Kristaus krauju. Nėra šventesnės pareigos, patikėtos teologijai, kaip teigti gyvenimą ir prisidėti prie visuotinio atsivertimo. Tai krikščionių akimis ir yra naujo pasaulio kūrimas.

Šią paskaitą paruošus spaudai, Doktrinos kongregacija 1986 m. balandžio mėn. 5 d. paskelbė antrąją instrukciją Išlaisvinimo teologijos reikalu, kurioje pozityviai pristatoma išbalansuota ir krikščioniško mokslo šviesoje kedenta laisvės ir Išlaisvinimo samnprata.

Kun. dr. Valdemaras Cukuras, Aidų bendradarbis ir šio straipsnio autorius

Tai didelės svarbos dokumentas, kurio daugelis laukė po pirmojo, paskelbto 1984 m. rugpjūčio 6 d., ir ne vienam sukėlusio eibę klausimų dėl tikrosios Bažnyčios minties šio sąjūdžio keliamoms problemoms ir jau įsivyravusiai praktikai. Sis antrasis dokumentas pirmiausia suglaustai pristato esamą situaciją ir nurodo visų nelaimių — laisvės praradimo, pavergimo ir asmens išnaudojimo šaknį — žmogaus nuodėmingumą. Po to nušviečia krikščioniškai suprastą laisvės ir socialinio teisingumo sampratą. Skaitant šią instrukciją, labai ryšku popiežiaus Jono Pauliaus II įtaka, ypač jo trečiosios enciklikos Lahorem Exercens (apie darbo teologiją bei sociologiją) integravimas į visą tekstą. Paskutinioje dalyje, penktajame skyriuje susumuojamos visos Išlaisvinimo teologijos atstovų keliamos temos bei rūžpesčiai ir duodamas labai teigiamas atsakymas, iškeliant pozityviuosius šio sąjūdžio laimėjimus. Dauguma teologų, net ir tie, kurie labai aštriai kritikavo pirmąją instrukciją, iškelia šios pastarosios nepaprastai svarbų įnašą ir reikšmę ateičiai. Todėl visa didžioji kritikos dalis, apie kurią kalbėta paskaitoj, dabar savaime atkrinta. Sis dokumentas, kaip ir pirmasis, būdingai pradedamas lotyniškajame originale Libertatis conscientia savotiškai papildas pirmojo Libertatis nuntius. Taigi, kas aname buvo dar tik "kviesliu", šitiems, kurie nuoširdžiai aukojosi Išlaisvinimo misijai, suteikė vilties ir padrąsino naujoms, pozityvioms teologinėms formoms vystytis.

Išnašos

27.    Plg. Claus Bussmann anksčiau cituota knygą Who do you Say?, 25 p.

28.    Zr. 21 išnaš. Šioje James Schall suredaguotoje knygoje yra 14 įvairių teologų straipsnių Išlaisvinimo teologijos tema.

29.    Angliškasis šio straipsnio vertimas randamas minėtoje James V. Schall, S. J., redaguotoje knygoje Liberation Theology in Latin America, 191-207 p.

30.    Against the VVorld For the World. The Hartford Appeal and the Future of American Religion, ed. Peter L. Berger & Richard John Neuhaus, Seabury Press, New York, 1975.

31.    Bussmann, op. cit., 27 p.

32.    Ten pat, 28 p.

33.    Langdon Gilkey, Reaping the Whirlwind. A Christian Interpretation of History, The Seabury Press, New York, 1981, 68-69 ir 202-239 p.

34.    Zr. Muensterio vyskupijos šiuo vardu pavadinto savaitraščio 1985 m. vasario - kovo mėn. nr.

35.    Tikėjimo Kongregacijos laiško angliškasis vertimas: CRUX biuletenyje 1985 m.

36.    Pareiškimas yra žurnale Kirche und Leben, 1985 m. kovo 31 d. laidoje.

37.    Zr. Richard Quebedeaux, The VVorldly Evangelicals, Harper & Row, New York, 1977.

38.    Sis veikalas išleistas Paulist Press, New York, 1979 m.

39.    Zr. anksčiau cituoto jo veikalo "An American Strategic Theology", 69 p.

40.    Zr. to Suvažiavimo darbus, išleistus Orbis leidyklos, New York, 1976.

41.    Joseph G. Donders, Non-Bourgeois Theology. An African Experience of Jesus, Orbis Books, New York, 1985. Išsamiai "trečiojo pasaulio" Išlaisvinimo sąjūdžius traktuoja: VValbert Būhmann, O.F.M., The Church of the Future. A Model for the year 2001, su Kari Rahnerio epilogu, išleista Orbis Books, N.Y., 1986.
 
42.    Ten pat, 186 p.

43.    Zr. to Pasaulinio vyskupų Sinodo nutarimų galutinio dokumento angliškąjį vertimą, Crux Special, sausio mėn. 6 d., 1986 m.

44.    Roger Haight, S.J., An Alternative Vision. An Interpretation of Liberation Theology, Paulist Press, New York, 1985.

45.    Joseph Kroger, Prophetico - Critical and Practical - Strategic Tasks of Theology: Habermas and Liberation Theology, Theological Studies, vol. 46, No. 1, 3-20 p.

46.    Zr. Kenneth Aman straipsnį "Marxisms in Liberation Theology", išspausdintą Cross Currents, 1984 m. Nr. 4, 427-438 p.

47.    Šią knygą, į anglų kalbą išverstą John W. Diecksmeier, išleido VVinston Press 1985 m.

48.    Panašių minčių yra pilnas Europoje leidžiamas kolektyvinis teologų žurnalas Concilium, Nr . 171

(1984 m.), kurio įvairūs straipsniai liečia vieną bendrą temą, viršelyje išspausdintu sakiniu "Different Theologies, Common Responsibility: Babel or Pentecost?".

49.    Zr. anksčiau minėtąjį profesoriaus Joseph Kroger straipsnį, kuriame jis trumpai paliečia teorijos -praktikos pirmenybės problemą ir mano, kad, jo žodžiais, "pastangos išsiaiškinti ir nustatyti, koks yra tikrasis santykis tarp teorijos ir praktikos, glūdi pačioje Išlaisvinimo teologijos, vykdomos revoliuciniame kontekste, kontroversijų širdyje" — Theological Studies, vol. 46, No. 1, 6-7 p.

50.    The Ratzinger Report, 185-186 p.

51.    Ten pat, 190 p.

52.    Pl. dr. A. Maceinos studijos baigiamąjį paragrafą Tėviškės Žiburiuose, 1985 m. spalio 15 d., John A. Coleman anksčiau cituotą knygą, 62 p. ir "Ratzinger Report", 187 p.


Arch. Jono Muloko antapinio paminklo emblema. Sukūrė Rimas Mulokas