JUANITA Spausdinti
Mano vardas Juanita. Truputį keistas -, ar ne? Išgirdė tik vardą, daug kas pagalvoja, kad esu ispanė, o pamatę nustemba, kiti net sumišta, nes aš esu paprasčiausia negrė. Gal ir ne visiškai paprasčiausia, bet vis tiek negrė. Šį pavasarį man suėjo septyniolika metų, pabaigiau aukštesniąją mokyklą, gavau stipendiją ir esu priimta į universitetą studijuoti matematikos mokslų. Sakydama, kad gal ir nesu visiškai paprasčiausia, tą ir turėjau galvoj. Kiek čia paprasčiausių negrių gauna stipendijas? Ypač tokių, kurių motinos ligoninėje plauna grindis ir šluostinėja nuo langų ir radijatorių dulkes. Mano motina ir šluosto, ir plauna, ir abi iš to gyvenam. Ne visiškai iš to. Aš pati uždarbiauju, kur tik darbo gaunu. Kol buvau mažesnė, prižiūrėdavau vaikus, nuo pernai rudens gavau kasininkės darbą Staro supermarkete ir visiškai rimtai taupiau mokslui. Ir šiandien nežinau, kas iš manęs išeis, bet grindų plauti tai tikrai nesirengiu. Tegu plauna tie, kurie nieko geresnio neišmano ar nenori išmanyti.

Nors visi mane laiko gudria, bet šį pavasarį padariau tokią klaidą, kokią tik pati kvailiausia galva tegali padaryti. Nežinau net ką daryti ir nežinau, ko pasiklausti. Prasitarsiu kam nors iš klasės draugų, juoksis. Sakys, tai gudruolė. Užmiršo su kuriuo galu reikia galvoti. Jie mano, kad aš su Arnoldu jau nuėjau ligi galo. Pagal jų supratimą, kitaip ir negalėjo galvoti. Arnoldas tikrai dailus vyras. Aukštas, šviesiaplaukis, pailgo veido, mėlynomis akimis. Tokiomis, koks būna dangus labai sausą ir labai giedrą dieną. Mudu pasišnekėdavom, nueidavom į kiną, į diskoteką. Tik tiek. Bet kaip tu pasakysi kitoms, kurios iš trečio, o kartais ir iš pirmo šnektelėjimo, eina ligi galo. Jos netikės. O jeigu patikės, tai juoksis visais galais. Sakys, atsirado šventoji. Tų šnekų aš nelabai bijau. Dievas davė ir man aštrų liežuvį, kuriuo galiu atsipjaustyti kaip skustuvu, bet kas iš to. Pradėjusi atsipjaustyti, paliksi taip viena, kaip vienintelė kėdė tuščiame kambaryje. Svarbiausia, jog visi žino, kad Arnoldas mėgsta ganytis po svetimas pievas. Kai anais metais Beatričė, blondinukė, mėlynakė, viena iš pačių gražiausių mokyklos mergaičių, pasidarė abortą ir ką tik nenumirė, visi šnibždėjo, kad buvo jo darbas. Aš paprastai nemėgstu žodžių į medvilnę vynioti ir svetimus reikalus ne visada linkusi palikti svetimiems. Jau tada Arnoldas sukosi ir apie mane. Sykį, kai ėmė darytis per daug įkyrus, pasakiau: "Nori ir mane Beatričės keliu nuvaryti?" Jis, žinoma, išplėtė akis, ėmė muštis į krūtinę, kad jos net neprisilietė. Tada ir dėjau tiesiai į akis: "O kaip Marva? Ar jos irgi nė pirštu nepalietei?"

Marva buvo negrė, daili, liekna, ilgakojė ir labai artima mano draugė. Ji gana ilgą laiką buvo susipainiojusi su Arnoldu. Ne sykį ją buvau net dengusi. Jos tėvai buvo gana griežti, ir ji, kai šeštadienį ar sekmadienį kur nuslypdavo su Arnoldu, tėvams pasakydavo, kad eina su manim. Pasisakysiu, kad ir man pačiai būdavo nelengva. Juodu dingdavo, o man krūtinėje sunkus kamuolys pasilikdavo. Mane irgi traukė į jo pusę, nors jis su manim tik pajuokauti temėgdavo. bet ir aš tada dar net šešiolikos metų neturėjau, tik ką metai reiškia, jeigu jau prieš jų atėjimą esi visiškai suaugusi. Užtat, kai Marva išsigandusi atsivertė, kad ji jau nėščia, net nesuabejojusi išdrožiau:

—    Tuoj pasakyk Arnoldui.
—    Marva išplėtė ir taip jau nemažas akis:
—    Jam? O ką jis padarys?
—    Ar tai vaikas ne jo?
—    Žinoma, kad jo. Niekas kitas net artyn nebuvo priėjęs, bet ką jis bepadarys?

O ką? Tegu veda ir toliau tą patį daro, ką darė ligi šiol.

Buvau pikta ant abiejų. Ant Arnoldo ir ant Marvos.

—    Veda? — Marva taip nustebo, lyg būčiau kokią naujieną pasakiusi. Kaip jis mane?...
—    Labai paprastai. Kaip visi kiti. Ar bijai sumaišyti juodą su balta? Nebijok, tavo juodumas jo baltume nepranyks. Jeigu pranyktų, tai jau iš vergijos laikų visų negrių vaikai būtų buvę balti.

—    Kad ir tu... Manai, kad jo tėvai sutiks? Ir visi giminės...
Marvos akyse sužibo ašaros.

—    Tai taip ir paliksi? Ir lauksi? — beveik šaukiau. —Tėvai... Ar jis tėvų klausė, kai tave apgavo.

Marva taip nepaliko. Arnoldas viską sutvarkė, bet ir ją pačią numetė kaip karštą geležį. Nudegė pirštus ir nuėjo, net per petį nepažiūrėdamas. Tada tai ir man pasidarė kitoks. Pašnekėdavom kaip lygus su lygiu, bet kur nors išeiti nesutikau. Žinojau, kuo tas išėjimas galės baigtis, o Marvos nuotykis vis per nugarą tebeėjo. Nežinau, ar galėčiau abortą pasidaryti, o motiną tai tikrai iš proto išvaryčiau.

Mokyklą ir Arnoldas pabaigė. Kartu pabaigėm. Kartu gavom baigimo pažymėjimus, tik jo buvo toks, kad į universitetą stoti negalėjo. Trūko reikalingiausių dalykų. Tėvai, sako, irgi nebuvo laimingi. Net į baigimo iškilmes neatėjo. Ir Arnoldas nebėjo namo. Mokykloje daugiausia laiko praleisdavo automobilių remonto klasėje. Jeigu nebūtų traukusios mergaitės, toje klasėje būtų ir nakvojęs. Ir dabar tuoj rado darbo kažin kokiam garaže. Sakė:

—    Jeigu tėvams nereikia manęs, man nereikia jų.

Kai išėjom iš mokyklos, kokią savaitę jo nemačiau. Vieną dieną paskambino, pasisakė, kad smagu dirbti, dar smagiau, kad nereikia į tėvų rankas žiūrėti. Jau turįs butelį. Mažą. tik porą kambarių ir virtuvėlę, bet jam tuo tarpu daugiau nereikia. Turi savo atskiras duris, savo raktą.

—    Tėvai vis nenori suprasti, kas man yra, kad nenoriu eiti į daktarus, bet supras. Kai po kelerių metų turėsiu savo dirbtuvę ir kokį dešimt mechanikų, supras. Automobiliuose man jokių paslapčių nebėra, tik reikia prisižiūrėti, kaip viskas tvarkoma. Ir pinigų reikia užsidirbti, — šnekėjo su pasitikėjimu, o paskum paprašė, kad susitiktumėm. Gal galėčiau užeiti net pas jį, pamatyčiau, kaip jis gyvena ramiai pasišnekėtumėm.
Man vėl per nugarą nulėkė Marvą, bet pasakiau:

—    Lygiai šeštą baigiu darbą. Ateik prie supermarketo.

Atėjo. Atvažiavo su senu, įlenktais šonais fordu. Corvettę, su kuria pirma lakstydavo, atėmė tėvas.

—    Važiuojam pas mane. Parodysiu kaip gyvenu — pasakė atidaręs mašinos duris, bet aš nesėdau.

—    Važiuojam, pašnekėsim, — spyrė.
—    Šnekėti galim ir čia. Aš ir laiko nedaug teturiu.
—    Kur lėksi? Juk šiandien jau pabaigei.
—    Čia pabaigiau, bet vakare einu vaikų daboti. Užeisiu, kai nedirbsiu.
—    Sekmadienį?
—    Šį sekmadienį dirbu. Gal kitą.
—    Gerai, kitą. Sutarta!
—    Ne visiškai. Gal reikės ką pavaduoti.

—    O Juanita, — beveik sudejavo. — Su tavim niekada negalima susitarti. Kodėl leidies taip stumdoma?

—    Niekas manęs nestumdo. Einu, kur tik galiu. Einu, kad reikia pinigų.

Arnoldas valandėlę patylėjo. Maniau, kad sės į mašiną ir nulėks. Iš jo visko galėjai tikėtis. Mergaitės sakydavo: "Daryk, kaip jis nori. Nedarysi — draugystės nebėr." Užtat jis visada gaudavo, ko norėdavo. Ir kol norėdavo. Aš galvojau kitaip. Prisipažinsiu, kad jis traukė ir mane. Labai traukė, bet aš nenorėjau dėl jo savo gyvenimo sugadinti. Kaip Marva. Atrodė, kad niekas nežinos, bet dabar jau visi žino, kad pasidarė abortą. Daug kam nei šilta, nei šalta, bet nėjai. Ir ne tėvams. Dieve mano, kas darėsi namie. Motina net nervų sukrėtimą gavo. Dvi savaites ligoninėje gulėjo. Tėvas pastorius, didelis negrų vadas, eisenų, streikų ir demonstracijų organizatorius, o duktė... Ir dar su baltuoju velniu. Marvos nė namie nebelaiko. Išsiuntė pas motinos seserį į Atlantą. Nežinau, ką mano motina darytų, jeigu man tai atsitiktų. Iš namų neišvarytų ir aborto neleistų daryti, bet gerai tai nebūtų. Tai kas, kad man jau septyniolika, ir kitos manaamžės seniai viską išragavusios, kitos net persiragavusios. Korėta net antrą abortą jau pasidarė. Sakė, tos prakeiktos piliulės jai neveikia. Kitoms veikia, jai ne. O gal jai tyčia vaistininakas ne tokių pakišo, kad nespėjai berno dar kaip reikiant prisileisti, ir jau turi.

—    Zinai, Juanita, kad aš tikrai bėdoj. Tokioj, kad nors pasiusk, — nutraukė mano kažin kur benulekiančias mintis, ir aš nuo Korėtos vėl sugrįžau prie Arnoldo, kuris tebestovėjo toj pačioj vietoj ir pirštu tebetrynė tą pačią, rūdžių apėstą automobilio vietelę.

Pakėliau akis.

—    Jeigu tu man nepadėsi, nežinau, ką reikės daryti. Tu tikrai netikėsi. Aš pats negaliu tikėti, kad mano paties tėvas galėtų būti toks pasiutęs. Kad būtų koks grioviakasys ar šiukšlininkas, bet dabar daktaras. Ir ne bet koks. Širdies chirurgas. Už valandos pasiterliojimą tūkstančius plėšia. Niekas net pagalvoti negalėtų, kad jis būtų toks kiaulė. Kad galėtų būti. Ir žinai, ką jis man padarė? Kad jį velniai raiti kur nujotų. Zinai, ką jis man padarė? Zinai?

Iš kur aš galėjau žinoti? Žiūrėjau tik įsispyrusi į akis ir bijojau galvą į šoną pasukti: atrodė, kad jau pusė aikštės prisirinko žmonių, ir visi klauso, už ką mane tas baltas bernas čia vaksija.

—    Nė vienas sveiko proto žmogus net spėti negalėtų. Šiandien atėjo į garažą, paklausė, kur man įrankių dėžė, net raktą, su kuriuo tada dirbau, iš rankų ištraukė, įmetė į dėžę, uždarė, pasiėmė ir išėjo. Kai paklausiau, kam jos prireikė, atsisuko ir pasakė: "Jeigu nori dirbti savarankiškai, dirbk su savo įrankiais." Ar ne pasiutęs? Ar ne tikras kiaulė? Kam jam tie mano įrankiai reikalingi? Pagaliau jie ir ne jo. Dirbdamas mokykloje, pats susirankiojau, bet ar jam pasakysi? Kartais nušneka taip, jog atrodo, kad ir visas pasaulis jo pinigais nupirktas. Nesuprantu, kaip neliepė nusimauti kelnių ir nusivilkti marškinių, nes tie tikrai už jo pinigus pirkti. Pirko ne jis, motina, bet vis tiek už jo pinigus. Ne jam rūpėjo ne tas. Jam rūpėjo atimti rankas. Be įrankių — kaip be rankų. Tas pats.

—    Ar garažas neturi įrankių? — įterpiau, kad ką nors pasakyčiau.

—    Turi. Turi sau, ne darbininkams. Darbininkai turi turėti kiekvienas savo. Kas savo turi, tai ir žiūri, kaip savo. O kai ne savo, tai tuojau išnešioja ir naujų reikia.

—    Kaip be įrankių dirbsi?

—    Tas ir yra, kad nedirbsiu. Kai visi pamatė, kas atsitiko, tai šiandien paskolino, bet rytoj reikia turėti savo. Darbininkai supranta, o tėvui nei šilta, nei šalta. Pasiėmė dėžę ir persikreipęs išėjo. Buvo tokia gėda, kad į žemę galėjau susmegti. Ir mechanikai pasiutę. Ir manedžeris toks pat. Jie negali suprasti, kodėl nenoriu eiti į gydytojus. Vienas net pasakė. Ligi ausų išsišiepė ir pasakė: "Keiskimės vietom. Aš tau atiduosiu savo įrankius, tu man atiduok savo tėvą. Rytoj pat išeinu į universitetą. Niekur kitur, tik į daktarus". Nė vienas negali suprasti, kad man tepatinka gydyti tik mašinas. Nesvarbu kokias. Tik pamatau, kaip ratas sukasi, ir suprantu, ko jam trūksta. Bet jie nesupranta. Ir tėvas nesupranta. Jis negali suprasti, kaip jo vaikas gali dirbti visą mėnesį už tiek, kiek jis gauna už vieno piršto pajudinimą, — pasakė, nusisuko į kitą pusę ir pirštais perbraukė akis.

Mačiau, kad jis nelaimingas, bet nežinojau ką daryti. Jeigu būtumėm buvę kur kitur, būčiau mėginusi nors apkabinti, bet čia vidury aikštės ir to negalėjau. Kaip aš juoda jį baltą... Prie visų praeinančių akių...

—    Ką dabar darysi? — tepaklausiau. — Eisi pas tėvą? — dar pridėjau.

—    Ar kad pro duris išmestų? Arba kad susimuštumėm? Kai persikreipęs nešė įrankių dėžę, norėjau pasivyti ir drožti gelžgaliu per galvą, kad čia pat susmuktų, bet susilaikiau. Kaip aš čia savo paties tėvą. Bet namie, kai būtumėm vienas ant vieno, negaliu pasakyti, kas galėtų atsitikti. Kiek jo ten tėra. Tik liežuvis ir pinigai. Viena ranka paėmęs tėkščiau į sieną, kad net priliptų. Bijau, kad taip gali atsitikti, tai ir atėjau pas tave. Paskolink ligi pirmos algos. Sears tebėra atidarąs, nulėksiu ir nusipirksiu pačius reikalingiausius. Tik tiek, kad galėčiau dirbti. Už dėžę ir viską, ką joje turėjau, reikėtų atskaityti netoli tūkstančio. Jeigu galėtum, kokius šimtą dvidešimt penkis.

—    Tiek daug? — nustebau.

—    Įrankiai pasiutiškai brangūs. Jeigu turi laiko, važiuokim kartu. Pamatysi, kiek kas atseina. Nebijok, aš grąžinsiu viską. Ligi paskutinio cento. Kai užsidirbsiu, dar ir daugiau pridėsiu. Kai pradėsi mokytis, neužteks, ką turi. Ne sykį sunku bus net išsiversti, bet mano kišenė tau bus atvira. Tėvui nebus, motinai nebus, bet tau visada. Kas mums padės, jeigu vienas kitam nepadėsim. Ant žodžio aš ir neprašau, parašysiu skolos raštą.

Klausiau jo žodžių, žiūrėjau į tokį nuskriaustą, alyvuotais drabužiais, ir gailestis nuėjo per visą. Ir gailestis, ir piktumas. Koks pasiutęs turi būti tėvas. Mano motina taip nepadarytų. Džiaugiasi, kad mušuosi į mokslus, bet jeigu muščiausi o kokį kitą užsiėmimą, taip pat džiaugtųsi. Kai pradėjau dirbti supermarkete taip pat apsidžiaugė. Sakė, jeigu su mokslu kas nors neišeitų, ir supermarkete palengva galėčiau įsidirbti į gerą vietą. Gabių ir darbščių žmonių visur reikia, o Arnoldo tėvas galvoja kitaip. Jam tik daktaras žmogus, ir aš užsidegiau būti geresnė už jį. Daug geresnė.

—    Palauk, tuoj atnešiu, — pasakiau ir nubėgau, bet ir nubėgdama pamačiau, kaip Arnoldo veidas nušvito.

Nubėgusi į supermarketo raštinę, išsikeičiau čekį, atskaičiau šimtą dvidešimt penkis dolerius, sugniaužiau į saują, atnešiau ir padaviau.

—    Pasitikrink. Čia šimtas dvidešimt penki, — pasakiau.

Jis paėmė, ištiesė, perlenkė dvilinkus ir įsidėjo į marškinių kišenėlę.

—    Nepamesk, — įspėjau. — Pamesi, daugiau negausi.
—    Nesibaugštink. Pinigų niekada nepametu.
—    Pinigai ne mergaitės, — bastelėjau.
—    Mergaites, bet ne tave. Tavęs niekada nepamesiu.
—    Nors ir kažin kas? — šyptelėjau.

—    Nors ir kažin kas. Še, — ištiesė lapelį popieriaus. — Jeigu nenorėčiau grąžinti, galėsi traukti į teismą. Kiekvienas teisėjas bus tavo pusėje, — nusišiepė.

Lapelį paėmiau, bet net akies nemetusi įsikišau į rankinuką.

—    Kodėl neperskaitei? Gal ko yra negeras. Juk žinai, kad aš ne iš raštingųjų.

—    Koks skirtumas, — pasakiau. — Pinigai vis tiek jau tavo kišenėje. Jeigu tikrai įrankių reikia, paskubėk, kol neužsidarė.

—    Ačiū. Skolingas tikrai neliksiu, tik nebūk tokia kieta, — šyptelėjo, ištiesęs ranką pirštų galais palietė veidą, beveik šokte įšoko į mašiną ir nulėkė.

Pasilikau viena, ir toks jausmas suėmė, kad tuos savo pinigus temačiau paskutinį sykį.
Išėmiau raštelį.

"1981 metais liepos mėnesio 11 dieną, aš, Arnoldas Kekys, pasiskolinau iš Juanitos Hollyday 125 dolerius, kuriuos, jeigu viskas gerai eis, žadu grąžinti po savaitės, bet jeigu viskas neis taip, kaip planuoju, ypač jeigu Juanita nepasistengs būti man tikrai gera, grąžinimas gali užtrukti ir ilgiau. Gal net mėnesį, ar kokius du. Jeigu nebus tikrai gera, tokia gera, kaip yra graži, gal reikės negrąžinti ir daug ilgiau. Gal net kokius metus, nors nemanau, kad taip atsitiktų, nes pinigus grąžinti tikrai noriu. Ir grąžinsiu, kai ji pati supras, kad nereikia būti tokiai nepalenkiamai."

Daug prirašė, bet gale nepasirašė. Iš karto pasijutau apgauta, bet paskum sumečiau, kad pačioj pradžioje užtvirtino: "Aš, Arnoldas...." Tas svarbiausia, o ką prirašė paskum, nieko nereiškia. Tos visos užuominos apie gerumą. Išgriaus... Gera buvau ir būsiu, bet ne taip, kaip jis norėtų. Taip, kaip norėsiu aš pati. Kas žino, gal kada, ir vien nuo to "gal kada" šiluma nuėjo per visą.

*

Praėjo savaitė, nė žodžio iš Arnoldo. Praėjo antra — nė brakšt. Galvojau skambinti, bet tik tada suvokiau, kad nežinau, kur jis dirba. Net nežinojau, ar tikrai jis kur dirba. Gal pasiėmė pinigus ir išdulkėjo į kitą miestą. Ir pasiėmė gal ne iš manęs vienos, gal iš daugiau kur prisirankiojo. Kas jį žino? Išlėkė kur nors, kad tėvas nesurastų. Žiūrėjau į raštelį ir galvojau, kad anos savaitės uždarbį jau galiu ramiai peržegnoti. Norėjau suplėšyti ir išmesti, kad nors motina kada iš netyčių nerastų.

Mudvi gyvenam dviejuose kambarėliuose, ir viena nuo kitos nesislapstom. Jeigu ko ieškom, visiškai laisvai pasivartome po viena kitos daiktus. Nei viena, nei kita neieškom ir net nepasigendam šiandien labai madingo privatumo, bet dabar pajutau, jog būtų tikrai gera, kad motina neliestų mano daiktų, bent knygų. Įkiščiau tą raštelį, ir tegu guli. Ką gali žinoti, kada nors gal prisireiks. Jeigu tik sužinosiu, kur nusitrenkė, nepasisarmatysiu nueiti į smulkių ieškinių teismą. Net motinai nepasakiusi nueisiu. Jeigu ji kaip nors sužinotų, kad visos savaitės uždarbį bernui sukišau, nežinau kas būtų. Už tokį kvailumą gyvą užpjautų.
Rūpestingai išlyginau lapelį ir įdėjau į užrašų sąsiuvinį. Kad netyčia toje vietoje neatsiverstų, dviejų lapų kraštelius sulipinau ir padėjau į knygdėtę tarp kitų sąsiuvinių. Trečią nuo apačios, kad prireikus ir pati galėčiau rasti.


A. DARGIS    JURGIO JANKAUS 80 METŲ SUKAKČIAI Spalvota litografija Nuotr. V. Maželio

*

Trečios savaitės vidury sužinojau, kad Arnoldas tebėra mieste. Viena iš draugių matė prie ežero. Taškėsi po vandenį su kažin kokia meksikiete. Pasakysiu, jog ir apsidžiaugiau, kad neišbėgo su pinigais kur į kitą miestą, bet kartu ir per širdį dilgtelėjo, lyg iš tikrųjų rūpėtų ne pinigai, o jis pats. Porą kartų net pati paežerėn nuvažiavau. Vieną sykį šiokią dieną, kitą sekmadienį. Išvaikščiojau visą paežerę, susitikau keletą pažįstamų, bet Arnoldo nė kvapo. Maniau, kad anai mergaitei tik pasivaideno, bet į galą mėnesio vieną vakarą paskambino.

—    Kur buvai dingęs? — pasakiau.
—    Kitaip negalėjau, — ėmė teisintis. — Kai pamėginsi pati viena gyventi, suprasi, kiek nelauktų reikalų atsitinka. Bet pasakyk, ar rytoj vakare neapsikrovus darbais?

Pagalvojau. Ne, rytoj vakare kol kas niekur dar nebuvau užsikabinusi, bet pasakiau:

—    Kodėl?
—    Va ir vėl kodėl? Ar sunku pasakyti?
—    Ne sunku, bet noriu žinoti, kam manęs prireikė. Ar darbo duosi?
—    Na, gerai, gerai. Jeigu iš manęs kas būtų pasiskolinęs pinigų ir dingęs, šiauščiausi ir aš. Galiu pasakyti, ir kam tavęs prireikė. Noriu grąžinti skolą.
—    Atvežk j krautuvę. Rytoj dirbsiu ligi šešių.

—    Aš taip nenoriu. Taip be jokio dėkingumo. Rengiu mažas įkurtuves, noriu, kad ir tu būtum. Šeštą atvažiuosiu pasiimti.

—    Kad nežinau...— nutęsiau. Reikėtų pareiti namo persirengti.
—    Nereikia. Būsi gera, kaip būsi.
—    Kas dar bus?

—    Nieko ypatinga, tik patys artimiausi. Pamatysi. Visi kasdieniškai.
—    Ir tu?

—    Ir aš. Aš visada kasdieniškai. Taip mėgstu. Džiaugiuosi atsikratęs šilkiniais marškiniais, kaklaraiščiais ir išdailintais drabužiais. Mane visada traukė paprastumas.
Sutikau.

Kai išėjau iš darbo, jis jau laukė. Vienmarškinis, atlapu kaklu, šviesiomis kelnėmis, nealyvuotas, tik automobilis tebebuvo tas pats aprūdijęs ir aplankstytas.

—    Girdi? — pasakė užvedęs motorą. — Pūruoja kaip kačiukas.
—    Tik iš viršaus dar reikėtų apžiūrėti.

—    Iš viršaus? Ir tu, kaip visi. Tik iš viršaus. Tyčia nieko nedarau ir nedarysiu. Viduje jis naujesnis už naują. Tokį aš laikysiu. Kada mes suprasime, kad svarbu ne tas, kas iš viršaus, bet kas viduje. Ar labai išalkus?

—    Labai.
—    Tai gerai.
—    Kodėl?
Arnoldas plačiai išsišiepė.

—    Pietums pats viską paruošiau. Pirmą sykį savo gyvenime. Kai sau, tai kaip sumetu, taip ir gerai, bet svečiams... Gerai, kad išalkusi: valgysi, kad bus ir ne taip gerai padaryta. O jeigu ir išalkusi negalėsi, mesiu lauk ir eisim kur geriau paieškoti.

Tada ėmiau ir pasakiau kas nuo paskambinimo knitino:

—    Gal verčiau atiduok skolą dabar ir paleisk mane čia pat. Juk žinai, kad aš tik viską gadinsiu.

—    Kodėl? — pasuko galvą į mano pusę.

—    Pats žinai kodėl. Aš nei žolės nerūkysiu, nei angelo dulkių neuostysiu, nei lovon ar kur ant grindų su kuom pakliuvo negulsiu. Tik nuotaiką visiems gadinsiu.

Arnoldas nusikvatojo.

—    Kas tau sakė, kad taip bus. Užtikrinu, kad nebus nei žolės, nei ko kito. Tokių dalykų apskritai mano namuose nėra. Ir nuotaikos niekam negadinsi. Kam šneki, kol nieko nematai...

*

Sustojo vienoje iš didesnių gatvių prie apšepusio dviejų aukštų namo. Apačioje buvo namų pardavimo agentūra ir maisto produktų krautuvėlė. Viršutiniai langai uždangstyti užuolaidom. Maniau, kad sustojo ko nusipirkti, bet jis išlipo, apėjo aplink mašiną ir atidarė mano duris.

—    Tai čia? — žioptelėjau.

—    Manei, kad Sunny Hills? — išsišiepė. Sunny Hills priemiesty gyveno jo tėvai ir kiti
panašaus kalibro žmonės. Ką čia kalbu: panašaus. Daugeliui Sunny Hills gyventojų Arnoldo tėvai buvo gal net nelabai pageidaujami įsibrovėliai, prisimenami tik tada, kai kuriam nors gero chirurgo prireikdavo. Pats Arnoldas juokdavosi, kad jo tėvas vis dar negali į Sunny Hills golfo klubą įsisprausti.

—    Pamatysi, ne taip blogai, kaip atrodo, — juokavo vesdamas tarp tvoros ir namo siauru takeliu.

—    Tik visa bėda, kad mašinos prie namo negalima statyti. Tik vieną valandą. Vis reikia ieškoti vietos kur šalutinėje gatvelėje.

—    Bet dabar palikai.

—    Tik nuvesiu į vidų ir bėgsiu perstatyti. Pasirodė, kad jis gyvena ne tame didžiajame, prie gatvės, bet kitame, toli kiemo gale, didelių klevų pavėsyje. Namelis buvo mažytis, iš virtuvės ir dviejų kambariukų. Iš lauko irgi gerokai apšepęs, bet viduje gana švarus.

—    Pasisekė, — aiškino Arnoldas. — Cia daug metų gyveno vieno mūsų mechaniko motina. Prieš mėnesį ją palaidojo, tai per jį čia įsikūriau. Patinka?

—    ir nelaukdamas, ką aš pasakysiu, išbėgo mašinos pastatyti į saugią vietą.

Pasilikusi dairiausi. Miegamajame stovėjo senoviška misinginė lova, uždengta dailia, iš spalvotų medžiagos gabaliukų susiuvinėta lovatiese. Dvi pjaustyto medžio komodos. Viena žemesnė su veidrodžiu, kita aukštesnė. Pradariau stalčius. Buvo tušti, tik viename gulėjo keli apatiniai ir visaip susirangiusios kojinės. Ėmė pagunda surinkti jas ir sunerti poromis, bet vėl susilaikiau. Tegu sau. Kitam kambary stovėjo padėvėta sofa, du foteliai, staleliai, knygų spinta. Pravėriau. Ant lentynų buvo tik Arnoldo mokykliniai vadovėliai ir kelios knygos apie automobilius. Virtuvėje burzgė senas šaldytuvas, stalas užtiestas raudona languota staltiese ir padengtas tik dviem. Ore draikėsi kepsnio kvapas. Ėmė pagunda praverti krosnį, bet susilaikiau, sugrįžau į salionėlį ir atsisėdau į fotelį. Fotelis buvo sėdėtas ir persėdėtas. Kai sėdau, taip ir nugrimzdau, visiškai panašiai, kaip į mūsiškį. Kokios bus įkurtuvės, kad stalas padengtas tik dviem? Kada pradės kiti rinktis? Ir kas tokie? Gal pavalgysim dviese, ir kai aš plausiu indus, o jis tvarkys svečiams užkandžius, pradės ir jie rinktis? Atrodys, lyg mudu čia gyventumėm ir svečių lauktumėm. Negerumas nuėjo per visą. Norėjau pakilti ir išeiti, bet už durų pasigirdo tripenimas.

—    Kur tie tavo artimieji? — mečiau jam tiesiai į veidą.

—    Kokie artimieji? — išplėtė akis.
—    Juk sakei, kad bus nedaug ir vien tik artimieji. Kur jie?

Arnoldas išsišiepė savo įprastu šypsniu.

—    Ar neužtenka? Nieko kita artimesnio už tave ir save neturiu. Ar neužtenka? Kvailo būrio reikia? Kur du geri bičiuliai, tai tenai ir visas pasaulis. Ar ne?

—    Argi jau tokie geri bičiuliai? — dar prikišau. Jis atsisėdo ant fotelio atramos ir apkabino per pečius.

—    Žinoma, kad geri. Aš visada ieškojau tikro bičiulio, tikro draugo. Sukau ratus, ir vis grįžau prie tavęs, o dabar žinau, kad kitaip nebebus. Mudu, arba niekas. Bet aš alkanas. Alkana ir tu, Einu ką nors pamesti ant stalo. O gal einam abu. Bus smagiau.

Pakilo, paėmė už rankos ir pabučiavo į žandą. Jis ieškojo, bet nepaklausė, ar aš irgi ieškojau kokio bičiulio. Kodėl tik jis vienas turi ieškoti ir tik jis rasti, o aš tik būti randama? Kaip šalia kelio numestas daiktas? O Viešpatie!

Bet pakilau ir aš. Abu nuėjom į virtuvę ir abu dejom maistą ant stalo. Jis šnekėjo, kaip gera dirbti patinkamą darbą ir gyventi niekieno neprižiūrimas.

—    Įsivaizduoji, kas būtų atsitikę namie, jeigu būčiau tave pasikvietęs pietų. Motina jau būtų buvusi ligoninėje, o tėvas mažiausiai dvyliktą pamokslą baigtų.

Tėvo nebuvau mačiusi, net iš tolo, bet motina sykį šnekėjo mergaitėms apie gyvenimo duobes. Ji sakė, tų duobių yra pilna visiems, bet labiausiai galima susižeisti tose, kurios pasitaiko gyvenimo prieangy. Man ji patiko. Gal todėl, kad ir jos, ir mano motinos mintys buvo labai giminingos. Po jos šnekos dar ilgai sėdėjom, šnekėjom, net juokėmės. Vienoda buvo su baltomis ir su juodomis, nesiskubino išbėgti ir nesigąsčiojo, kai juoda mergaitė prieidavo artyn pasišnekėti. Negalėjau įsivaizduoti, kad išsigąstų, jeigu kuri ir į jos namus nueitų. Net ir su Arnoldu.

Galvojau, bet nieko nesakiau. Arnoldas prakimšo bonką raudono vyno. Sakė, kad tokiu pat jo tėvas tik didelius svečius tevaišina. Valgėme gerokai perkeptą jautienos kepsnį su grybų padažu, su tokiu, kurį tik jo motina temokanti pagaminti. Po kepsnio gėrėm kavą ir valgėm riešutinius ledus. Norėjau paklausti, ar ir ledai tokie, kokius motina perka. Jis buvo čia, didžiavosi, kad ištrūko iš tėvų, bet jutau, kad ištrūkęs dar neranda, kas galėtų juos pakeisti. Gal ir neras, nes su kiekvienu žodžiu, su kiekvienu daiktu vis grįžta ir grįžta į juos. Kiekviename judesyje ir žodyje jaučiasi apkartęs pasiilgimas, kurį dar didina jautimas bejėgiškumo, kad nėra kaip per tą apkartimą perlipti. Nenoromis ateina mintis, kad tarp motinos ir manęs tokio apkartimo negalėtų atsirasti. Bet kažin... Kažin... Kažin, ką ji pasakytų, jeigu taip imčiau, su Arnoldu susimesčiau ir atsikelčiau gyventi į tą jaukų namelį ? Ar nepasakytų, kad daugiau jai akyse nesirodyčiau? Gal ir nepasakytų, bet lengva nebūtų. Ne syki sakė: "Savo gyvenimą gyvensi tu pati, ne aš už tave." Bet... nereikia pasenti, kad suprastum, jog žodžiai eina vienu keliu, o gyvenimas kitu. Ne visada, bet labai dažnai, ir šį sykį... Žvalgiausi, pagunda ėmė, manau, kad ir Arnoldas nesispirtų. Bent mėnesį kitą. Būčiau geras įrankis ir jo tėvams pabadyti. O kas atsitiktų su mano planais? Bet kam kito planai rūpi?

Kai pavalgėm, tuoj ėmiau plauti indus. Jis norėjo neleisti, sakė aš ne už tarnaitę atėjau, bet nenusileidau. Padaviau rankšluostėlį ir liepiau šluostyti. Nežinau ką jis šluostydamas galvojo, bet man rodėsi, kad taip visą laiką gyventi būtų gera.

Kavos gerti nuėjom į salionėlį. Norėjau sėsti į fotelį, bet jis pasodino ant sofos, pripylė taureles benediktino ir pats atsisėdo šalia.

—    Kad nežinau. Man jau ir vyno buvo lyg per daug, o dar tas...— nutęsiau.
—    Tik vieną, kad kava būtų skanesnė.
—    Man ir taip skani.

—    Bet nežinai kaip bus, kai sumaišysi su benediktinu.

Sriūbtelėjau. Buvo saldus, bet ir gerklę nudegino kaip karšta geležim. Benediktiną buvau girdėjusi, bet ragavau tik pirmą kartą.

—    Kad baisiai stiprus! Net degina!
—    Taip tik atrodo. Degina prieskoniai. Kai tą išgėriau, jis tuoj pripylė kitą.
—    Ką galvoji! Kaip aš girta į gatvę išeisiu?

—    Nereikės eiti, aš parvešiu.
—    O ką motina pasakys, kai įeisiu šlytinėdama?
—    Negi tuoj ir eisi? Pasėdėsim, vienas kitu pasidžiaugsim. Nuvešiu, kai būsi visiškai išsiblaiviusi.

Buvau galvą atrėmusi į sofos atramą ir net nepajutau, kaip jis pasilenkė ir ėmė bučiuoti į lūpas. Aš, rodos, neatsakiau, bet ir pati tikrai nežinau: virpulys nuėjo kiaurai, kvapą užėmė. Tik po kelių akimirkų pasukau galvą į šoną.

—    Juk ne tam mane pasikvietei. Žadėjai skolą atiduoti, — vos kvapą atgaudama pasakiau.

—    Ir atiduosiu. Kai vešiu namo, atiduosiu. Turiu. Ir dar kiek. Praėjo tos dienos, kai reikėjo į tėvo rankas žiūrėti. Kai buvau bėdoj, man padėjai, jeigu tau kada reikės — aš padėsiu. Kokie būtumėm draugai, kad vienas kito reikalo nesuprastumėm.

Šnekėjo kairiąja apkabinęs per pečius, o dešine atseginėjo palaidinukę.

—    Ne šiandien, — pasakiau, paėmusi už rankos.

—    Jeigu ne šiandien, tai ir pinigai bus ne šiandien, — vėl ėmė glaustytis ir siekė bučiuoti.

—    Ką mano pinigai turi bendra su šiandien ar ne šiandien? — pasitraukusi į sofos kamputį pasakiau.

—    O tą, ką ir skolos raštelyje parašiau, Kai būsi gera, tada grąžinsiu.
—    Nori mane mano pinigais pirkti?—pasakiau. — Žinok, kad aš net ir tavo pinigais neperkama. Gal kokia ir perkama, kokia portorikietė.

—    Portorikietė?
—    Žinoma. Ta, kur paežerėje kojom susipynę gulėjote.
—    O ta...— numykė. — Ji prie manęs kabinosi, ne aš prie jos. Kodėl nepriėjai, būtum pamačiusi teisybę.

Tuo tarpu išsisukau iš jo rankų, atsistojau ir pasiėmiau rankinuką.

—    Tai kaip? Atiduosi skolą, ar ne? — visiškai rimtai pasakiau.
—      Arnoldas išsišiepė.

—    Ir vėl susimoviau. Tikėsi ar ne, bet aš tegalvojau, kad gražiai praleisime vakarą, kad gerai, gerai pasimylėsime negalvodami apie jokius pinigus. Aš tegalvojau, kad šis vakaras bus pradžia mudviejų tikros draugystės, tikro artumo. Juk žinai, kad jau seniai nuo tavęs negaliu atitraukti akių. Supratau, kad tu ne tokia, kaip kitos, kurios gerai ir greitosiom. Bet kur. Parke, ežere, automobilyje. Kai dabar radau tokį ramų kamputį, tik apie tave ir tegalvojau. Čia niekas netrukdo, nieks nesimaišys, čia galima mylėtis ligi apsvaigimo, o tu tuoj apie pinigus. Tuoj, kad noriu pirkti. Eik tu Juanita, Juanita. Kada tu pažiūrėsi į mane kaip į tikrą... Kaip į tikrai nuoširdų draugą. Argi nematai, kad tave myliu taip, kaip nė vienos niekada nesu mylėjęs? Ar nematai?

Jam bešnekant, mano siutas ėmė mažėti. Ėmė vertis net kiek juokinga visos situacijos pusė, ir jau visiškai ramiai pasakiau:

—    Matai, Arnoldai, aš jau tokia, kad mano išmanyme meilė su pinigais nesimaišo. Aš vargo motinos vaikas, tai man ir pinigo perspektyva visiškai kitokia. Ir meilės kitokia. Abu nesimaišo. Kai atiduosi skolą, tada galėsime ir mylėtis.

—    Tikrai?
—    Ar gali kas pasakyti, kada tikrai?
—    Bet aš noriu, kad tu pasakytum.
—    Jau pasakiau. Kelių sykių reikia?

—    Na gerai, tegu būna ir taip. Žinau, kad pinigas tau brangesnis už viską.

—    Ne brangesnis. Pinigas niekada nebrangesnis už tą, ką gali už jį įsigyti, o visiškai niekas prieš tą, kurio pinigu negali pirkti, — pasakiau kaip pamokslininkas.

Jis nuėjo į miegamąjį, atsinešė čekių knygutę.

—    Ar palūkanų reikės? — šyptelėjo.
—    Iš draugų palūkanų neimu. Bet kodėl ne grynais?

—    Grynų nelaikau. Tik kelis dolerius. Kur grynus dėsiu. Nešiosiuos į darbą, kad kas ištrauktų? Ar namie, kad kas atėjęs pasiimtų? Tam yra bankas, mergyte. Tam bankas. Ar to ligi šiol nežinojai?

Pakilęs padavė čekį ir vėl apkabino.

—    Sėskim. Dabar nieko nebėra tarp mūsų. Išgersim, kas dar liko išgerti, paskum... tiesa, aš tau atidaviau, o tu man dar negrąžinai paskolos raštelio.

Atsidariau rankinuką.

—    O kad tave kur, — riktelėjau. — Skubinau į darbą ir užmiršau, — pamelavau ir dar pridėjau: Kurį vakarą užnešiu.

—    Nemeluoji? — suspaudė j glėbį, ir vėl ėmiau justi, kaip ima kvapą.
—    Kam man meluoti.
—    Rytoj?
—    Rytoj tikrai dar negalėsiu.
—    Tai kada?
—    Duok telefoną, paskambinsiu į darbą.
—    Jie nemėgsta, kai kas skambina.
—    Maniškiai irgi nemėgsta, bet tu paskambinai.
—    Arnoldas, kiek pasiraivęs, telefoną užrašė.
—    Dabar sėskim ir vakarą užbaikim taip, kaip dera tikriems draugams.
—    Sakiau, kad šiandien negaliu.
—    Kodėl?
—    Gali pats suprasti.
—    Man nesvarbu.
—    Tau ne, bet man svarbu.
—    Zinai, Juanita, tu pradedi mane erzinti. Nori, kad imčiau per prievartą?

Jis staiga pasikeitė ir akyse žybtelėjo žiaurumas. Man per nugarą nuėjo šiurpas. Nebuvau silpna, gimnastikos klasėje šiek tiek mokiausi karate. Mokytojas sakydavo, kad gerai padirbėjusi galėčiau net juodąjį diržą įsigyti, bet Arnoldas buvo vyras. Nors ir lieknutis, bet vis tiek vyras, ir aš iš karto praradau drąsą.

—    Arnoldai, kam tuoj prievarta? Ar draugystė ne tam, kad abu susitartų. Kai reikėjo suprasti tave, aš supratau. Kai šiandien reikia suprasti mane, atėjo tau eilė suprasti. Ir be to man ir taip reikia bėgti. Už penkiolikos minučių turiu eiti vaikų saugoti, — vėl pamelavau.

Nusisukau eiti. Nusisukau drebėdama, kad jis griebs iš užpakalio ir bandys persimesti čia pat ant žemės. Prie durų mečiau žvilgsnį per petį. Jis sėdėjo ant sofos rankas ant krūtinės susinėręs ir žiūrėjo ne į mane, bet į savo kojas.

—    Nepyk, kurį vakarą paskambinsiu, — pati nežinodama kodėl, pasakiau.

Pamačiau, kaip jis griebė už kaklo benediktino butelį. Sprukau lauk, bet trenkimo į mano uždaromas duris neišgirdau.

Tik gerokai vėliau tesumečiau, kad to butelio jis nesviedė. Tik tyčia užsimojo. Tik pagąsdinti. Kur jis tau dėl kokios Juanitos daužys butelį benediktino.

Takučiu nubėgau ligi gatvės. Grįžtelėjau. Arnoldas nesivijo, o man viduje buvo taip, kad norėjau bėgti, šaukti, verkti, kumštimis kiekvieną stulpą daužyti, bet nei bėgau, nei šaukiau, nei akys ašaromis sruvo, tik širdis taip daužėsi, kad net kvapą ėmė.

Kelias gatves apsukau, kol šiek tiek aprimau, pasigavau autobusą ir nuvažiavau namo. Kitą dieną nunešiau čekį į banką, bet po kokių trijų savaičių bankas pranešė, kad jis atšauktas. Arnoldas net ir tuo pasirūpino. Tada supykusi paskambinau į darbą.

—    Ar visada skolas grąžini tuščiais popierėliais, ar tik man? — pasakiau.

Jis nusijuokė, paskum numetė:

—    Tuščias už tuščią. Kai duosi man, atiduosiu ir aš. Dvigubai: ir malonumu, ir pinigais. Jeigu taip šiandien? Septintą valandą?

—    Gerai, septintą. Iš kur paėmei, ten ir atnešk. Septintą rasi krutuvėje prie kasos.

—    Ho, ho. Tai būtų diena.
—    Nori, kad į teismą nusitempčiau?
—    Į teismą?
—    Manai, kad nemokėsiu?
—    Ką mama pasakys?

Nereikėjo matyti. Juste pajutau, kaip išsišiepė. Tūžmas ūžtelėjo per visą ir taip trenkiau ragelį, kad net aidas nuo sienų atsiliepė. Trenkiau, bet ką daryti nežinojau. Pasijutau išmesta į tuščią pakrantę: priešais ryklių pilna jūra, užpakaly džiunglės, pilnos smagiai čiulbančių paukščių, ant medžių šakų apsivyniojusių smauglių ir kiauksinčių panterų. Ar ištversiu ištikimybėje sau pačiai. O Jėzau . . .

Kiek atvėsusi sumečiau, kad reikia gyventi ir tokioje pakrantėje. Paėmiau telefonų knygą ir gal gerą pusvalandį verčiau per visokias miesto, apskrities valstybės ir federalinės įstaigas, kol susiradau smulkių ieškinių teismo numerį. Kol paskambinau gauti informacijų, net pati nustebau, kad buvau tokia rami, lyg teiraučiaus, kur galima nusipirkti kvortą pieno. Klausydamasi paaiškinimų net nusišypsojau, nes pajutau, kad ir tokioje pakrantėje nedingsiu. O jeigu ir motina sužinos. Tai kas. Aš ir pati pasakysiu. Tiesiai ir paprastai. Negaliu suprasti kodėl, bet staiga pasijutau taip, lyg staiga būčiau užaugusi. Tik ar ilgam?...