METAMORFOZE LIETUVOJE 1926 METAIS Spausdinti
60 metų sukakčiai

Rinkimai į IlI-ąjį seimą turėjo įvykti 1926 metų gegužės pradžioje. įjuos kirkščionių partijos ėjo, per daug pastikėdamos. Kiekviena veikė atskirai ir net nesudarė bloko rinkimuose gautų balsų likučiams pasidalinti.

Balandžio pradžioje buvo paskelbta popiežiaus bulė apie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą, įsteigtos trys naujos vyskupijos: Telšių, Panevėžio ir Kaišiadorių. Po to kelis sekmadienius iš eilės Kauno bazilikoj vyko naujų vyskupų konsekracijos.

Oficiali pusė atrodė labai krikščioniška. Tam daug reikšmės skirta.

Paskutinį sekmadienį prieš rinkimus bažnyčiose buvo paskelbtas vyskupų laiškas rinkimų reikalu. Buvau tada Kauno universiteto jaunas studentas ir tą sekmadienį buvau pakviestas nuvykti į S. miestą pavasarininkų surengtą Tėvynės dieną. Dalyvavau pamaldose. Bet kai kunigas iš to laiško per pamokslą paskaitė, kad abejojantieji už kurį sąrašą balsuoti pasiklaustų klebono, mačiau vyrų pusėje ne vieną priklaupiantį ir išienantį iš bažnyčios.

Tylinčioji dauguma nebuvo atspėta rinkimuose. Krikščionys demokratai gavo tuos pačius 14 atstovų ir Darbo federacija vietoj 12 gavo 5 atstovus. Utenos apygardoj Darbo federacija nesurinko reikalingo skaičiaus ir prarado visus balsus.

Birželio pradžioje III-ajam seimui susirinkus, lietuviškos partijos pasaulėžiūros atžvilgiu taip buvo viena nuo kitos atitolusios, kad nebuvo jokios galimybės sudaryti lietuvišką seimo daugumą. Rinkimų laimėtojai valstiečiai liaudininkai ir socialdemokratai į koaliciją pasikvietė mažumas. Jose tik žydų lojalumu buvo galima pasitikėti, o lenkų ir Klaipėdos krašto vokiečių lojalumas buvo labai abejotinas.

Vienas primųjų III-ojo seimo darbų buvo skubotas amnestijos paskelbimas politiniams kaliniams. Jie iš Kauno kalėjimo buvo paleisti birželio pirmoje pusėje, sekmadienio vidurdienį ir su raudona vėliava demonstravo Laisvės alėjoje. Jie užkabinėjo žiūrovus ir praeivius, kad gerbtų jų vėliavą. Dėl negerbimo senukui generolui Bulotai net numušė kepurę.

Niekas tos demonstracijos netramdė. Jos atgarsių tada buvo spaudoje. Bet dabar ta spauda mums neprieinama. Gal tik 1926 metų seimo stenogramose būtų galima šį tą surasti.

1926 m. rudenį, universitete prasidėjus mokslo metams, studentų ūpas buvo labai pasikeitęs. Daugelio labai pakilo tautinis jausmas. Per studentų atstovybės rinkimus neolituanai gavo du atstovus daugiau negu turėjo ir dar vieną korporantą pravedė technikų draugijos vardu.

Lapkričio 21 d. Liaudies namuose įvyko tautiškai ir valstybiškai nusistačiusios, kaip tada buvo sakoma, studentijos mitingas ir po to eisena į Karo muziejų.

Dalyvavau ir mitinge, ir eisenoje. Išėjus iš Liaudies namų, iš tolo buvo matyti, kad išėjimas iš Lukšio gatvės į Laisvės alėją buvo užstotas raitosios policijos. Mes, žygiavusieji užpakalinėse gretose, pasiskirstėme į šaligatvius ir jais pasiekėme muziejų.

Būdami dar šaligatvyje, matėme, kad muziejaus sodelyje anksčiau atvykusius blaškė raitoji policija. Bet staiga iš kažkur išniro generolas Nagevičius ir policininkus iš sodelio išvijo. Po to prie paminklo žuvusiems sugiedotas Lietuvos himnas ir išsiskirstyta.

Rytojaus dieną "Ryto" dienraštyje buvo išspausędinta interpeliacija vyriausybei dėl vakarykščių įvykių, pasirašyta krikščioniškų frakcijų ir tautininkų. Kauno lietuviškoji visuomenė buvo sukrėsta.

Lapkričio 23 d. įvyko kariuomenės šventė. Iškilmių centras - vėl Karo muziejus ir tas pats sodelis. Visuomenės ir studentijos prisirinko daug. Prezidentas dr. Kazys Grinius, nors dalyvavo, bet nekalbėjo. Vyriausybės vardu kalbėjo krašto apsaugos ministras pulk. Papečkys. Jo kalba buvo palydėta tyla. Po jo į tribūną įlipęs A. Smetona kalbėti visuomenės vardu buvo sutiktas ovacijomis.

Tokioj įkaitintoj atmosferoje įvykęs 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas praėjo be kraujo praliejimo. To perversmo priežastis tirdamas, istorikas Zenonas Ivinskis buvo surinkęs daug medžiagos. Bet jam per anksti mirus, ta medžiaga pasiliko jo archyvuose.