Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Berželis ir sėtuvė (beletristika) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KATILIŠKIS MARIUS   
Ignas Pamparas grįžo iš karo. Po metų kitų valdžia jam davė žemės sklypą, geros žemės, geroje vietoje, tik jis nežinojo, ką su ja daryti. Buvo jisai vyras ištekinis, pečiais galėjo sieną išversti, o rankomis sutraukyti pantį. Bet ką su jomis padarysi tai žemei? Tada geri žmonės prirodė jam piršlį. Jie parvažiavo, apsikalbėjo, susiderėjo, ir taip Ignas parsivedė pačią. Tokie tada buvo laikai, kad, nori - nenori, turėjai ką nors daryti.

 

Uošvis su talka darbavosi visą vasarą. Nudrėbė iš molio kūtę, prie jos daržinę pašarams. Iš lentpiūvėje apdorotų rąstų surentė trobą. Tada jau atvarė porą karvių, avelių būrį, atvažiavo poriniu vežimu su visais pakinktais ir visais ūkio įrengimais.
Smarkus buvo mūsų kaimynas Ignas. Jis ardėsi nuo apyaušrių iki vėlumos, plėšdamas užsigulėjusius dirvonus, ir pilna burna rykavo:
kad griebsiu, tai griebsiu,

griebsiu bent septynias, —

kai sutrenksiu, tai skambės

grindys geležinės ,,,


Mes žinojome, kad skambės, tik kur tos geležinės grindys? Ir kaip jos skambės ir kaip sutrenkti, apsiavus naginėmis? Bet žinojome taip pat, kad Ignas grįžo iš karo ir gal tebeturi batus su geležinėmis pasagėlėmis, kuriais visuomet apauti kareiviai.
— Dėde Ignacai, ar tamsta kariavai su priešais?
— Kaip nekariausi? Reikėjo.
— Ar su kryžiuočiais?
—- Su tokiais ne. Smagiai lenkus pamušėme ties Širvintais.
— O su kalavijuočiais, Ignai, neteko?
— Tokių neaptikom. . . Bet lupom bermontininkus prie Radviliškio.
Prie Radviliškio? To aš nežinojau. Mano sesuo skaito Prano Lietuvos istorijos vadovėlį, ir aš viską moku mintinai. Patsai skaityti ir rašyti dar nemoku, lygiai kaip dėdė Ignas, bet žinau visus Lietuvos priešus ir visus karus. Pusė mūsų priešų plieniniais šarvais apsikalę, o kiti be šarvų ir skydų: tai gudai ir totoriai, gal dar ir lenkai. Tad ir klausiu:
— O su totoriais?
— Negirdėjom tokių.
— O su gudais?
— Su gudais? — susimąstė Ignas. — Gal ten ir gudai buvo. . . Bet mes ruskiais ir bolševikais vadinom juos. Iškaršėm gerai nugaras prie Panevėžio ir Daugpilio . . .
Oi, oi, Ignui bus tekę pakariauti. Kartą prasitarė, kaip jo sunkusis kulkosvaidis suarė velėną prie Semeliškių, kaip lygiai jis dabar aria dirvonus uošvio arkliais.
Ir vieną dieną jis išlėkė iš trobos ir į diendaržį. Apmovė arkliui apinasrį ir ant nugaros, be balso.

— Kur taip skubinies?
— Bėgu bobutės . . .
— Kodėl bėgi?
— Nežinai tu, durneli. Pati baigia sugriūti . . . Kaip ten sugriūti, kas ten sugrius? Jatulio
daržinė baigia sugriūti, tai visi matom.
Jis grįžo netrukus, pasiėmė kirvį, pirštais apčiupinėjo ašmenis.
— Kur eini, Ignai?
— Į mišką.
Ir aš einu kartu.
Jis ilgai vaikščiojo ir kažin ko ieškojo. Paskui sustojo prie dailaus berželio. Nukirto jį, nugenėjo šakas ir užsidėjo ant peties. Aš paėmiau jo kirvį, ir taip mes grįžom palaukėn.
Man labai rūpėjo, ir jo paklausiau:
— Ką darysi su berželiu?
— Supsiu, linguosiu . . .
— O ką linguosi?
— Nežinau ką . . .
Kieme pasitiko šuva ir iš trobos kažin kokie, neįprasti verksmai ar kvykavimai. Išbėgo senė Kigienė ir suriko visu balsu:
— Sūnų turi Ignacai! Garbink Dievą, Sutvėrėją! Pulk į kojas mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui!
Nei jis puolė kam nors į kojas, nei jis ką darė. Tik mačiau, kaip jo vešlūs, geltoni ūsai sutvisko drėgme. Jis mat juokėsi.
Pasmaukęs kepurę ant pakaušio, pirštais glamžė plaukus ir dairėsi po pašalius.
Paskui jis daržinėje atrado, kas jam patiko. Tai buvo jo uošvio atgabenta sėtuvė, pinta kažin kada tėvų ir senelių, iš liaunučių karklų vytelių.
— Toji bus gera . . .

Lietuvos

beržai

(tolumoj

Vilniaus

pilis)




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai