Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lietuva ir žydai istorijos šviesoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė IVINSKIS ZENONAS   

IV. Žydų vaidmuo nepriklausomoje Lietuvoje

(Tęsinys iš praeito numerio)

Iš pat pradžios reikia pastebėti: žydų įnašas Lietuvos atstatymui ir jų įvairių sluoksnių elgsena tautinės lietuvių valstybės atžvilgiu buvo taip įvairūs, jog bendrus teigimus ar kokius nors apibūdinimus vis reikia patikslinti atskiromis konkrečiomis lietuvių - žydų santykių apraiškomis ar daryti stambių išimčių.
Neginčijamas yra faktas, kad absoliuti žydų dauguma ilgą laiką visai nuošaliai stovėjo nuo tautinio lietuvių judėjimo. Gal kaip tik dėl to žydų nematyti 1917 - 18 m. Vilniaus reikšminguose įvykiuose. Tai buvo Lietuvių konferencija, kuri 1917 rugsėjo 22 išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią Vasario 16 aktą. Visur čia Lietuvos žydų nebuvo.

Todėl A. Smetona tada ir parašė "Lietuvos aide" reikšmingą vedamąjį, kad tokiais lemiamais momentais tautos dauguma viena pati turinti spręsti krašto ateitį, o mažumos tik vėliau pakviečiamos bendradarbiauti su dauguma.

Taip ir buvo padaryta! 1918 gruodžio 5, Valstybės Tarybos Prezidiumo pavestas, Augustinas Voldemaras sudarė pirmąjį Lietuvos ministrų kabinetą. Į ji ministru be portfelio žydų reikalams buvo pakviestas vyresniosios kartos žydų visuomenės veikėjas Jokūbas Vygodskis, šiuos reikalus tvarkęs vėliau ir Sleževičiaus kabinete Lietuvai pavojingais mėnesiais iki Dovydaičio kabineto (1919 kovo 12).
Po mėnesio į naują Sleževičiaus kabinetą ministru žydų reikalams atėjo senas veikėjas ir žinomas žydų mokslininkas Maksas Soloveičikas, tose pareigose išbuvęs beveik trejus metus. Nuo Steigiamojo seimo iki 1924 vasario 12 ministru kabinete vis buvo ministras be portfelio žydų reikalams. Paskutinis toks ministras buvo advokatas Simai a s Rozenbaumas. Kai jis 1924 vasario 12 gindamas žydų kultūrinę autonomiją, atsistatydino, po penketos savaičių, tiksliau kovo 19, krikščionių daugumos seimas panaikino ministeriją žydų reikalams. Jos ne be atgaivino nė tautininkų valdžia.

Lietuvai vedant kovą 1919 - 20 m. už savo valstybinę egzistenciją, buvo šviesių ženklų, rodančių, kad . alis žydų yra gana pozityviai nusiteikę naujosios valstybės atžvilgiu. Įsitikinę, kad bolševizmas Rusijoje laikysis ir toliau, antikomunistai žydai turėjo vilčių, kad naujakurėje, demokratiškus šūkius skelbiančioje Lietuvoje jie ir sau, ir savo bendruomenei įgys daugiau teisių. Valstybinių švenčių dienomis iki pat nepriklausomybės sutemų smagu būdavo žiūrėti, kai paraduose Kaune praeidavo nemažas buvusių žydų savanorių būrys, kurių nevieno krūtinę puošdavo Vyčio kryžius.

Toliau, kaip anksčiau minėjau, jau nebėra bendro masto žydų ir lietuvių santykiams. Tuometinė žydų visuomenė buvo ideologiškai stipriai suskilusi. Veikliai žydų s o ci al de mok ratų organizacijai "Bundui" nuėjus tarnauti komunizmui, nebuvo nieko nuostabaus, kad vieni jauni žydai ėjo savanoriais ar buvo mobilizuoti ginti nepriklausomai Lietuvai, o kiti tuo pat metu per komunistų partiją kasėsi po Lietuvos pamatais.

Liečiant karines žydų tradicijas Lietuvoje, reikia pažymėti, kad jau ir anksčiau atsirasdavo didžiųjų sukrėtimų laikais demonstratyvių lojalumo ženklų tautai, kurios žemėje žydai gyveno. Sakysime, 1863 m. sukilime dalyvavo ir žydų sukilėlių būriai. 1654 m. vasarą, kai Maskva pradėjo savo didįjį brovimąsi į Lietuvą, Vilniaus žydai po savo raudona vėliava, apvedžiota baltais dryžiais ir turinčia hebraišką įrašą, sutelkė 130 savanorių; jie siuntė ir savo žvalgų prieš rusus. Tai savo atsiminimuose yra rašęs valdovo Vladislovo Vazos gydytojas.17
Grįžtant prie žydų vaidmens kuriant Lietuvos valstybę, reikia pastebėti, kad jie gana aktyviai reiškėsi visuose demokratinės Lietuvos seimuose, ypač Steigiamajame, į kurį jie pasiuntė savo 7 vyresnio amžiaus atstovus: advokatus ir kitus žinomus veikėjus. Jų pora jau buvo buvę atstovai ir Rusijos Dūmoje.18
Kai kurie anų iškilesniųjų žydų buvo pritraukti ginti ir bendriems Lietuvos reikalams. Paminėtina, kad pasirašant Lietuvai su Sovietų Sąjunga taikos sutartį 1920 liepos 12, reikšmingą vaidmenį suvaidino Lietuvos taikos delegacijos narys, jau minėtasis S. Rozenbaumas, pasižymėjęs ir anksčiau, gindamas Lietuvos reikalus 1919 m. Paryžiuje lietuvių taikos delegacijoje. Nors ši delegacija ir nebuvo oficialiai pripažinta, tačiau uoliai sekdama Paryžiaus taikos Konferencijos darbus, naudingai kėlė Lietuvos klausimą. Paryžiuje kaip Lietuvos žydų atstovas žydų delegacijų komitete taikos konferencijoje dalyvavo tada ir Maksas Soloveičikas, turėjęs gerų progų informuoti Vakarų Europos žydų visuomenę Lietuvos reikalais.

Šalia šių šviesių lietuvių ir žydų santykių istorijos faktų, kurių čia tik dalį primename, nuo pat nepriklausomybės pradžios buvo ir šešėlių, temdžiusių lietuvių ir žydų sambūvį.

Tautiškai nusiteikusį lietuvį nervino, pavyzdžiui, nuo seno išlikusios hebrajų raidėmis "jidiš" kalba išrašytos žydų krautuvių iškabos. Taip buvo visuose miestuose ir miesteliuose, ypač Kauno senamiestyje ir Vilniaus gatvėse rikiavosi viena šalia kitos tik žydų krautuvės. Kai žydų krautuvių savininkai iškabų srityje nieko nedarė, ėmėsi slaptos energingos veiklos ką tik įsteigto Lietuvos universiteto studentai. Vieną 1923 kovo mėn rytą Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir kt. miesto gyventojus nustebino visos juodai užteptos žydiškos krautuvių iškabos. Tas pat pasikartojo 1930 m., susibūrus keliolikai studentų. Žydiškų iškabų už tepimas šį sykį persimetė ir į provinciją (Prienai, Jieznas ir kt.). Vėliau vyriausybės buvo patvarkyta, kad visos viešos iškabos būtų tik valstybine kalba.

Šalia šitos smulkios trinties, kurią greit buvo galima pašalinti, kilo didesnis konfliktas su žydais dėl rusų kalbos vartojimo. Apskritai žydai lie-' tuvių kalbos vartojimo reikalu nebuvo uolūs. Jie jautėsi galį nepaisyti gyventojų daugumos kalbos. Šiuo atžvilgiu įdomių pareiškimų žydų atstovai yra padarę ir Steigiamajame seime.19

Patriotai lietuviai, žinoma, piktindavosi, kad, pvz., žydai, nekreipdami dėmesio į lietuvių kalbą ir jos nesimokydami, Kauno Laisvės alėjoje demonstratyviai kalbėdavosi rusų kalba. Šitas konfliktas persimetė ir į universitetą. Tai irgi buvo ne rasiniai ar antisemitiniai motyvai. Trintis kilo dėl to, kad žydai studentai norėjo būti rusiškosios kultūros reiškėjais, reikalaudami rusų kalbai viešosios kalbos teisių. O lietuviai studentai, kurių tėvai tiek sunkių kovos metų buvo pakėlę su caro žandarais dėl lietuviško spausdinto žodžio, stipriai piktindavosi tokia vieša ir erzinančia žydų studentų elgsena nemėgiamo rusiškumo naudai. Tai buvo laikai, kada lietuvis savo tautinėje valstybėje norėjo girdėti kalbant tik lietuviškai. Net ir traukiniuose tada buvo didelėmis raidėmis ant priklijuotų popieriaus juostų užrašyta: "Kalbėkite lietuviškai!" Tad suprantama, kodėl žydų studentų elgsena lietuvius erzino, ir 1925 m. rudens semestro pradžioje universiteto I-jų rūmų didžiojoje salėje įvyko lietuvių ir žydų studentų muštynės. Žinoma, tuo žydų mėgiamos rusų kalbos klausimas nebuvo išspręstas.

Universitete buvo kilęs dar ir kitas lietuvių ir žydų studentų šankirtis. Kaip žinoma, žydai uoliai griebėsi studijuoti laisvąsias profesijas, ypač mediciną. Jų čia atsirado 5-6 kartus daugiau, negu normaliai pagal žydų gyventojų procentą medicinos fakultetan būtų galėję patekti. Kai kada žydų tautybės studentai sudarydavo 35 - 40 proc. visų naujai į medicinos fakultetą stojančiųjų. Tada lietuviai studentai ėmė kelti balsą, kad būtų įvestas numerus clausus, atitinkąs žydų gyventojų procentą Lietuvoje.

Šitas reikalavimas buvo pagrįstas tuo, kad medicinos fakulteto senosios auditorijos (ypač ana-tomikumo namelis), kol dar nebuvo pastatyti naujieji medicinos fakulteto rūmai, jokiu būdu negalėjo sutalpinti visų naujai stojančiųjų studentų. Lietuviams būdavo nemalonus akibrokštas, kai žydai studentai pirmieji užtvindindavo auditorijas ir iš anksto užimdavo negausias sėdimąsias vietas. Tautininkų režimo laikais naujai stojantiems žydams buvo lietuvių kalbos egzaminai ir tuo būdu, galima sakyti, buvo įvestas numerus clausus.
Ryšium su medicinos studijomis atsirado dar vienas trinties pagrindas, kuris kartais lietuvių ir žydų studentus privesdavo ligi įniršimo, kaip tai atsitiko, sakysime, 1929 - 30 mokslo metais. Nors ir gausiai studijuodami mediciną, žydai anatomijos pratimuose drauge su lietuviais studentais piaustydavo tiktai krikščionių lavonus, nes žydų lavonų niekas neduodavo. Tada lietuviai kėlė balsą, kad žydai anatomijos studijoms teiktų ir žydų lavonų. Tačiau šis lietuvių reikalavimas vis praeidavo negirdomis ir todėl dar labiau įtempdavo santykius.
Iš nepriklausomybės laikų čia liečiame labai trumpai tik vieną kitą lietuvių - žydų santykių atžvilgį. Bet šis klausimas yra vertas gilesnės studijos, juo labiau, kad medžiagos būtų galima surankioti nemaža. Stabtelsime čia tik ties dviem sritimis, būtent, ekonomine ir kultūrine.

Lietuvos nepriklausomybės pradžioje skeptikai keldavo balsą, esą neturtinga ir maža Lietuva sunkiai galėsianti išsilaikyti, nes ji neturinti akmens anglių, geležies rūdos ir žibalo šaltinių. Bet galop ir pesimistai turėjo pritilti, kai lietuviai, į-gimto "gaspadoriško" proto vedami, ne tik atstatė savo I pasaulinio karo sugriautą ūkį, bet ir pakėlė visą Lietuvos ekonominį lygį iki gana aukšto laipsnio. Tačiau kaip tik todėl ir atsirado tarp žydų ir lietuvių varžybos. Visuomenės ūkio srityje lietuviai ėmė veikti organizuotai, kas, žinoma, siaurino žydų ekonominės veiklos lauką. Lietuvoje kooperacija, kurios pradmens reikia ieškoti jau XIX a. gale, išaugo ant sveikų pagrindų. Į miestų ir miestelių prekybą lietuviai koją įkėlė per vartotojų kooperatyvus. Šios rūšies laimėjimus Lietuvos miestuose būtų galima pavaizduoti daugybe faktų. Užteks paminėti, kad, pvz., Kauno kooperatyvas "Parama" 1940 m. pradžioje turėjo 29 krautuves su 325 tarnautojais ir darbininkais, o kooperatyvo apyvarta 1939 m. siekė beveik 8,5 milijono litų. Lietuvos prekybos kooperatyvai gana sėkmingai susijungė į žemės ūkio kooperatyvų sąjungą "Lietūkį". Pieno perdirbimo bendrovės buvo sujungtos "Pienocentro", kuris visą Lietuvą aptraukė pieninių tinklu. 1939 m. Pienocentras, kuris organizavo ir kiaušinių eksportą, išvežė vien sviesto 17.308 tonas. Tad XIX a. pagarsėjęs dvaro žydas "paktininkas", organizavęs ponui pieno ir jo produktų pardavimą, beliko istorijos prisiminimas.

Nuosekliai dėstant, čia reikėtų dar bent paminėti didžiąsias akcines bendroves, kurios stiprino Lietuvos ekonominį pajėgumą. Pirmiausia minėtina maisto produktų (ypač mėsos) bendrovė "Maistas" su penkiomis eksportinėmis skerdyklomis. 1938 m. "Maistas" išvežė maisto gaminių už 57.800.000 litų. Taip pat reikšminga buvo ir 1939 m. įsisteigusi akcinė bendrovė "Sodyba", kurios tikslas buvo konservuoti vaisius, daržoves, uogas, grybus, vaistažoles ir juos eksportuoti. Dar reikšmingesnis buvo dalykas, kad, įsteigus akcinę bendrovę "Lietuvos cukrus", 1932 m. Marijampolėje buvo pastatytas Lietuvoje pirmas cukraus fabrikas. Antras cukraus fabrikas buvo įkurtas 1936 m. Pavenčiuose, o trečias (užbaigtas tik 1940 m.) Panevėžyje. 1938 m. cukraus buvo pagaminta 28.700 tonos. Tai, žinoma, dar nė iš tolo nepatenkino Lietuvos vidaus rinkos; daug cukraus reikėjo dar importuoti.

Vis stipriau organizuodamiesi ekonominėje srityje, lietuviai kaip tik paveržė tas sritis, kurias buvo užėmę žydai. Čia turiu galvoje linų, pakulų ir nuobraukų eksportą, kurį žydai nuo seno, kaip ir sėmenų, grūdų ir arklių, turėjo savo rankose. 1935 m. įsteigta kooperatyvų sąjunga "Linas" taip intensyviai organizavo linų eksportą, jog šis 1939-40 m. pasiekė 58 proc. (iš 17.781 tonų linų eksporto "Linas išvežė 10.320 tonų).

Šiais keliais pavyzdžiais, kurie, žinoma, nė iš tolo negali pateikti pilno vaizdo, tenorime parodyti, kad lietuviai vis labiau ėmė brautis į jų anksčiau taip vienašališkai apleistą visuomenės ūkio sritį. Jie tai vykdė visiškai laisvų prekybinių varžybų būdu, nereikalaudami jokių varžymų mažumoms. Tenorėčiau pridurti, ką buvo parodęs Lietuvos gyventojų surašymas 1923 m. Tada 76,7 proc. visų gyventojų vertėsi žemės ūkiu, o lietuvių krašte buvo 80,6 proc. Tai akivaizdžiai rodo, kokis mažas lietuvių procentas nepriklausomybės pradžioje buvo ne žemės ūkyje: vos 3,9 proc. Per du nepriklausomybės dešimtmečiu tas procentas betgi stipriai ir nuolatos didėjo lietuvių naudai.

Daug yra paskelbta statistikų žemės ūko, prekybos, pramonės ir kitose Lietuvos visuomenės ūkio srityse, ir čia būtų galima paminėti daug įspūdingų skaičių. Deja, niekur nėra atskirų statistikų, kokį procentą žydai sudarė bendroje prekyboje, Lietuvos importe ir eksporte, o ypač pramonėje, kurioje jie vis dar tebebuvo įsitvirtinę odos (Frenkelio fabrikai Šiauliuose), avalynės, lentpiūvių, baldų, plytų, tabako, bravorų, malūnų, saldainių ir eilėje kitų sričių. Apskritai reikia pasakyti, kad lietuvių šuolis į ekonominį gyvenimą, būtent, į prekybą, pramonę ir amatus nebuvo jau tokis stiprus, jog žydai čia būtų netekę galimybių toliau verstis. Žydas turėjo čia, kaip sakoma, įgimtą "gyslelę" ir seną patyrimą, kurį lietuviui reikėjo dar įsigyti. Dažnas lietuvis prekybininkas ar smulkios įmonės savininkas vertėsi nelengvai, nes Lietuvoje kreditas tada buvo labai brangus. Neįmanoma buvo rasti pigių paskolų, kad būtų galima labiau išplėsti įmonę ar prekybą.

Žydų ir lietuvių koegzistencijai Lietuvoje tinkamai įvertinti reikėtų ją tiksliau palyginti su žydų gyvenimu kaimyninėse valstybėse. Ir štai, čia pat reikia pabrėžti, kad, sakysime, žydų varžymai bei persekiojimai nacistinėje Vokietijoje Lietuvai nedarė jokios įtakos. Priešingai, tais pačiais metais, kai 1938 lapkričio mėn. Reiche buvo organizuojama garsioji "Kristallnacht", t. y. žydų sinagogų deginimas, jų krautuvių daužymas ir plėšimas, Lietuvoje buvo laikinai priglausta daug šimtų žydų šeimų, atvykusių iš Austrijos po "Anschluss'o". (Čia pasižymėjo savo humaniškumu vidaus reikalų ministerijos generalinis sekretorius pik. B. Štencelis). Tuo pačiu metu Ulmanio valdomoje Latvijoje žydams, kurių ten buvo perpus mažiau negu Lietuvoje, teko irgi patirti įvairių varžymų, o Lenkijoje — nemalonių antisemitizmo demonstracijų. Lietuvoje tuo tarpu kai kas tik pamurmėdavo, kad, pvz., žydai broliai Ilgovskiai vykdo milijonines viešąsias parangas, ir tuo viskas baigdavosi. Lietuvių ir žydų santykius, žinoma, kiek temdė 1932 m. įsteigta Lietuvių verslininkų sąjunga, jungusi lietuvius prekybininkus, pramonininkus ir amatininkus. Verslininkai reikalavo mažiau remti kooperatyvinę, o daugiau privatinę lietuvių prekybą. Anot M. Biržiškos, rėksmingi, neaukštos kultūros verslininkų sąjungos pareiškimai "įaštrino lietuvių santykius su žydais".20 Verslininkai, be abejo, atliko daug ir naudingo darbo. Jie, pvz., įsteigė pirmąją Lietuvoje verslinio - a matini o pobūdžio prekybos mokyklą Kaune.21 Apie prekybos mokyklas kalbant, pirmiausia reikėtų iškelti žymų Prekybos instituto vaidmenį.

Kalbant apie žydus nepriklausomoje Lietuvoje, reikia trumpai stabtelėti ir ties žydų įnašu lietuvių kultūriniam gyvenimui. Liečiant šį klausimą giliau, reikėtų suminėti ir anuos garsius, pasaulinį vardą įsigijusius žydus muzikus, skulptorius ir kitokius iškilius meno bei mokslo atstovus, kurie buvo kilę iš Lietuvos, kaip, pvz., garsusis JAV smuikininkas Jaša Heifetz: gimęs 1906 m. Vilniuje ir ten baigęs muzikos mokyklą, šiandien jis, berods, vis dar tebelaikomas vienu iš garsiausių pasaulio smuikininkų; arba iš Druskininkų kilęs ir prieš I pasaulinį karą Vilniuje keletą metų mokęsis skulptorius Jacąues Lipschitz ir eilė kitų žymių žydų vardų.
Mums čia terūpi trumpai atsakyti į klausimą, kaip elgėsi Lietuvoje lietuvių ir jų kultūros atžvilgiu žydų šviesuomenė, jos akademikai. O jų buvo tiek daug laisvosiose profesijose. Čia betgi randame tik vieną kitą vardą žydo, susijusio su lietuvių kultūrinėmis meno ir mokslo apraiškomis. Nors žydai Lietuvoje buvo gražiai ekonomiškai įsitaisę ir stipriai pralobę, jie vis dėlto labai maža tesidomėjo lietuvių tauta. Be abejo, būtų perdaug reikalauti, kad jie būtų buvę mecenatai mokslui ir menui ar stipendijų teikėjai. Tokių ir tarp lietuvių buvo gana reta. Bet ir čia iš bendro teigimo reikia padaryti išimčių. Štai, pvz., Lietuvos garbės konsulas Berlyne Hiršavičius Berlyne įsikūrusiai Draugijai šelpti Lietuvos studentams Vokietijoje paaukojo (1920 m.) 24.000 auksinų. Jis taip pat rūpinosi įrengti studentų valgyklą ir bendrabutį.21 Bet šiaip jau anksčiau minėtą kultūrinį griovį sunku buvo ir nepriklausomoje Lietuvoje užlyginti. Tik vienur kitur teatsirado simpatiškas lieptelis.

Pirmiausia reikia paminėti 1944 m. Auschwi-tze sudegintą žinomą Lietuvos teisininką Simoną Bieliackiną, kuris jau 1922 m. rudenį buvo paskirtas į naujai atidaryto Lietuvos universiteto Teisių fakulteto branduolį civilinei teisei. Jis rašė lietuviškai teisinių veikalų, redagavo Kaune Lietuviškosios Enciklopedijos civilinės teisės ir teisenos skyrių, lietuviškai parašė eilę beletristinių knygų. Jo 1907 m. gimęs sūnus Teodoras buvo taip pat lietuviško nusistatymo. Išvykęs Islandijon, jis ten kėlė Lietuvos ir Vilniaus klausimą, sykiu bendradarbiaudamas "XX amžiuje" ir "Naujojoje Romuvoje". Toliau čia paminėtinas Kauno gete 1944 m. pavasarį žuvęs Humanitarinių mokslų fakulteto italų kalbos ir literatūros lektorius Dovydas Michelis. Jis daug rašė italų spaudoje apie lietuvių meną, o su J. Talmantu vertė Dantės "Dieviškosios komedijos" Pragaro giesmes.

Leksikografijos srityje pasižymėjo Benjaminas Sereiskis, kuris 1933 m. išleido gana rūpestingai paruoštą, stambų lietuvių - rusų žodyną. Kiek sutrumpintai jo tas darbas buvo perspausdintas kasdienos reikalam 1948 m. Sereiskis mokėjo labai gerrai lietuviškai ir rašė žydams ir rusams lietuvių kalbos vadovėlių. Čia pat reikia prijungti nuo Pa-pilės kilusį žodynininką Chackelį Lemcheną, kuris 1936 m. baigė Humanitarinių mokslų fakultetą ir taip ,pat išmoko labai gerai lietuviškai. 1948 m. okupuotoje Lietuvoje jis paruošė pirmąjį leidimą gero rusų - lietuvių kalbos žodyno, kurio yra jau ėjęs 3-sis praplėstas leidimas. Lemchenas yra redagavęs dar specialių žodynų, o pernai išleido studiją apie lituanizmus Lietuvos žydų tarmėje. Trečias žydas lituanistas, apie kurį buvo sakoma, esą J Balčikonis jį laikęs savo geriausiu lietuvių kalbos mokiniu, buvo Izidorius Kisinas. Savo vardą 15 įamžino lietuvių bibliografijoje visa eile nuostabiu rūpestingumu paruoštų darbų. Nuo geto išgelbėtas čigono "perkrikšto" dokumentais, Kisinas ona pozityviai reiškėsi lietuvių bibliografijos ir ir kultūros istorijos srityje iki pas savo mirties (1958).

Reikia paminėti ir literatūros istoriką - semi-tologą Nachmaną Chaimą Šapiro, kuris pradžioje kaip lektorius, o vėliau kaip ekstraordinarinis profesorius dėstė Humanitarinių mokslų fakultete semitologiją. Patekęs 1941 m. į Kauno getą, jis žuvo su šeima 1943 m. gale IX forte. Pažymėtina įdomi Šapiros 100 puslapių studija, išspausdinta minėto fakulteto žurnale "Darbai ir Dienos" (Nr. 2, 1931) apie nuo Gardino kilusį žydų poetą lyriką Leibą Neidusą, kuris simpatiškai apdainavo Lietuvos gamtą, Vilnių ir jo apylinkes.

Dailiosios literatūros srityje užsiminėme prabėgomis tik novelių rašytoją Bieliackiną. Tačiau reikėtų šią sritį nuosekliau ir plačiau patyrinėti. Žydai yra, pvz., išsivertę nevieną lietuvį rašytoją. Lietuviškai jie leido nuo 1935 m. "Apžvalgą" ir "Sekmadienį". Mums tačiau terūpėjo čia surasti ir paminėti lietuviškai rašiusius žydų rašytojus, tokius, kaip dabar Lietuvoje panevėžiškis Mykolas Sluckis.

Iš muzikų verta paminėti Vilniuje gimusį jau nuo 1920 m. dalyvavusį valstybės operos orkestre smuikininką Mišą Hofmeklerį ir jo jaunesnį brolį Leibą, kuris buvo nacių nužudytas. Leiba Hofmekleris pasižymėjo kaip operos ir baleto dirigentas. Su lietuvių baletu jis buvo išvykęs į Monte Carlo ir Londoną.
Dar paminėsime reikšmingą Lietuvos žydų įnašą Klaipėdos bylai. Čia tepažymėsime du vardu. Tai žurnalistas Robertas Valsonokas, rašęs daug straipsnių lietuvių ir vokiečių spaudoje, 1932 m. išleidęs gerą knygą "Klaipėdos problema", o 1933 m. rašęs vokiškai apie bylą Haagoje dėl direktorijos pirmininko Boettcherio atstatymo ir išspausdinęs studiją apie Klaipėdos uostą. Dar žymesnis buvo įnašas iš Seirijų kilusio žymaus žydų veikėjo advokato Jokūbo Robinzono, buvusio teisių patarėjo užsienio reikalų ministerijoje. Tarp jų įvairių ir Lietuvą liečiančių veikalų paminėtinas 1934 m. išleistas dvitomis Klaipėdos Statuto komentaras (lietuviškai ir vokiškai, viso tad 4 tomai).

V. Žydų tautažudystė 1941 - 1944

Prieš trumpai apžvelgiant žydų padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos metu^-kuri reiškė II pasaulinio karo metu žydams mirtiną pavojų visur ten, kur tik įsiveržė Hitlerio divizijos, reikia tarti porą žodžių apie lietuvių - žydų santykius pirmosios komunistinės okupacijos metais (1940 - 41).

Jei nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių ir žydų santykiai vystėsi, galima sakyti, normaliai, be ypatingų konfliktų, tai pirmasis bolševikmetis tuos santykius staiga pakeitė iš esmės. Tai atsitiko vėl ne dėl rasinių ar religinių motyvų. Žydai, tiksliau kalbant, žymi jų jaunosios kartos dalis, sovietinę okupaciją pasitiko dideliu entuziazmu. Lietuviai pasijuto nepriklausomoje Lietuvoje gyvenusių žydų skaudžiai apvilti ir net išduoti, nes šie, tuoj atsukę nugarą viskam, kas lietuviams buvo susiję su brangia nepriklausomybe, ėmė visokiais būdais bendradarbiauti su okupantu, stoti Lietuvoje į pirmąsias vadinamos "socializmo statybos" eiles.
Jau ir seniau buvo žinomas faktas, kad nė tūkstančio narių neturinčioje komunistų partijoje, kuri galėjo veikti tik slapta, didžiausią procentą sudarė jaunosios kartos žydai. Anot M. Biržiškos, jie pasireiškė po tariamos "revoliucijos dienų" 1940 m. "komunistų partijos vos besuvaldomu, kartais net nebesuvaldomu netaktiškumu, nepaprastu veržlumu ir aistringų jausmų reiškimu".22

Anksčiau žydams, žinoma, buvo sunku Lietuvoje patekti į valstybines vietas. Jie jausdavosi skriaudžiami, kartais net niekinami. Bet reikia atsiminti, kad Lietuvoje iš viso valstybinių vietų buvo labai maža. Ne be vargo patekdavo į jas ir lietuviai; kandidatų vienai vietai būdavo kartais keletą ar net keliolika.

Dabar gi žydai, lipte aplipę komunistų partiją, ėmė pirmauti įstaigose, įmonėse, spaudoje "ir rėksmingai, net agresingai reklamuoti, taip sakant, savaip užantspauduoti naują tvarką".23 Kai visur "užtvaros" lūžo, jie puolė į komisarijatus, demonstratyviai darėsi aukščiausiais enkavedistų komunistų patikėtiniais ir uoliais jų bendradarbiais.

Vyresnioji žydų karta ir jų sionistinis sąjūdis buvo nusistatę antikomunistiškai, juo labiau, kad turtingesniųjų žydų įmonės, fabrikai, krautuvės ir didesnieji jų namai buvo nacionalizuoti. Pora šimtų žydų šeimų per birželinius išvežimus 1941 m. buvo ir deportuota.24 Šitie antikomunistai žydai tačiau nieko nedarė, neatsiribojo nuo anų "nužydėjusių" žydų siautėjimo ir tuo būdu, ko jau ir pirmąjį bolševikmetį jie baiminosi, užtraukė atsakingumą visiems žydams.

Ilgus šimtmečius gyvendami svetur, žydai, žinoma, buvo išmokę taikytis įvairioms sąlygoms ir naujai atėjusioms valdžioms. Jie įsigijo oportunizmo ir lankstumo. Bet tų, kaip minėta, "nužydėjusių" žydų uolumas, kai jie taip aktyviai reiškėsi anomis tragiškomis deportacijų dienomis, lietuviams buvo tikrai nelauktas. Paaiškėjo, kad prie masinių gyventojų žudynių, tardymų, kankinimų, žiaurių lietuvių kalinimų buvo stipriai savo ranką pridėję daug tokių žydų kaip partijos bendradarbių ar jos narių, talkininkaudami rusų komunistams. Labai nemalonu buvo girdėti, kad, sakysime, nežmoniškais kankinimais įvykdytose Rainių miškelio (prie Telšių) žudynėse aktyviai dalyvavo ir žydai pareigūnai.

Šitokioje tad lietuvių - žydų santykių šviesoje tretysis Reichas pradėjo karą su Sovietų Sąjunga, o lietuviai, slaptos Lietuvių aktyvistų fronto organizacijos vedami, sukilo ir jau birželio 23 d. per užimtą Kauno radiofoną paskelbė Laikinąją Lietuvos vyriausybę.

Tikrai iškraipytų faktus kiekvienas, kas tikėtų komunistinės propagandos kartojamai tezei, esą sukilėliai — partizanai organizuotai nukreipę savo ginklą prieš žydus. Be abejo, tarp jų atsirado ir tokių, kurie asmeniškų motyvų, tamsios sąžinės ar keršto už išvežtą brolį, seserį, tėvus, šautuvo vamzdį nukreipė į nekaltą žmogų tik dėl to, kad jis priklausė kitai rasei.

Norėdami įtaigoti, esą vietiniai žmonės yra labai neigiamai nusiteikę prieš žydus, hitleriniai daliniai, kurie jau iš anksto turėjo planų masiškai naikinti žydus okupuotose srityse, skatino lietuvių sukilėlius jiems talkininkauti. Tai matyti, be kitko, net iš vėlesnių sovietinių tardymų, nors apskritai jų kai kurių duomenų tikrumas gana abejotinas.

Ir sukilėlių - aktyvistų štabas, nekalbant jau apie Laikinąją Lietuvos vyriausybę, nėra niekur rodęs iniciatyvos eiti vokiečiams žydų tautažu-dystės organizuoton talkon. Bet vis tik atsirasdavo NKVD kalėjimuose sėdėjusių ir bolševikmetyje nuo žydų nukentėjusių lietuvių, kurie virto vokiečių dalinių bendradarbiais. Yra tikra, kad vokiečiai žydams naikinti talkininkų rinkdavosi ir prievarta, prieš tai juos nugirdydami. Nors Kauno Laikinajai vyriausybei ir ateidavo žinių apie tokius veiksmus, tačiau ji buvo bejėgė ką nors daryti, nes jos valdžia net ir anų šešių veikimo savaičių metu siekė labai netoli. Juk niekas per šimtmečius negalėjo įsivaizduoti, kad lietuviai kada nors savo iniciatyva būtų ėmęsi prieš žydus smurto. Viename vyriausybės posėdyje buvo labai piktinamasi dėl ką tik Kauno "Lietūkio" garaže įvykdytų egzekucijų. Bet net ir Kauno komendantas, generolas Pohl, kuris buvo tuoj apie tai painformuotas, čia nieko negalėjo padaryti.

Žydų egzekucijų įsakytojai tebuvo specialūs vokiečių daliniai. Tai matyti ir iš jų pačių autentiškų dokumentų. Kai kur specialūs jų daliniai, vad. "Einsatzkommandos", žydam šaudyti pritraukusios ir lietuvių partizanų, policininkų, juos filmuodavo bei fotografuodavo. Tuo naciai norėjo parodyti, esą vietiniai gyventojai nekenčia žydų. Taip elgdamiesi, vokiečiai betgi uoliai nutylėjo prievartinį momentą, jų policijos įsakymus, apie kuriuos kalba ir pačių vokiečių policijos aktai. Bendra išvada: dauguma, ypač tų, kurie per nesusipratimą ar klaidą buvo pritraukti žydams naikinti, vėliau savo darbo gailėjosi ir jį sunkiai pergyveno. Bet ir apie tokius reikia lietuviams aiškiai pasakyti savo žodį. Mes neturime galimybės dabar bylų kelti, bet met turime parodyti savo nusistatymą ir čia turime būti principingi.

Nuo 1941 liepos 2 vokiečių saugumo policija Kaune visą žydų "valymo akciją", kaip jie tai savo oficialiuose raštuose žymėdavo, suėmė į savo rankas. Saugumo standartfuehreris Jaegeris, surašęs gruodžio 1 d. penkerių mėnesių apyskaitą, vokišku tikslumu pažymėjo, kiek kuriame miestelyje žuvo žydų: vyrų, moterų ir vaikų. Jaegerio išvada: apie 137.346 žydų buvę sunaikinta; belikę Šiaulių

Arbit Blatas Duktė

gete apie 4500, Kaune apie 15.000, Vilniuje taip pat apie 15.000.
Prisimindami skaudžius šios tautažudystės atvejus, žydai yra darę visai lietuvių tautai priekaištų, nors gerai žinoma, kad atsakingumas už žydų žudymą Pabaltijyje priklauso vokiečių daliniams ir tokiems jų pareigūnams, kaip SS-generolui Stahlecker, policijos majorui F. Lechthaler, minėtam standartfuehreriui Jaeger ir kt. Žydai turėjo pagrindo, priekaištaudami lietuviams, kad jų veiksniai tuo klausimu per du dešimtmečius nieko nėra viešai pasakę. Žinoma, yra visiškai aišku, kad vokiečių daliniams talkinę lietuviai nė iš tolo neatstovavo lietuvių tautos nusistatymo. Todėl suprantama, kodėl yra žydų, kurie dar ir dabar tebelaukia, kad lietuviai nuo tokių kruvinų nacių bendradarbių atsiribotų. Tuo klausimu žydai jau anksčiau tikėjosi ir iš vadovaujančių, iš bažnytinių sluoksnių pareiškimo, turėdami galvoje iš kitos pusės daug faktų, rodančių, kad lietuviai yra žydus ir gelbėję, jiems padėję, juos slėpę. Šitas klausimas, žinoma, yra reikalingas rimtos istorinės atramos. Tada ir pati diskusija su žydais tuo klausimu atsistotų kitoje šviesoje. Bet tokį aiškų žydšaudžių išskyrimą reikėtų padaryti. Kažkaip skaudu girdėti bendrus priekaištus tautai, kuri valgydino rusą, lenką, vokietį. (Prisiminkime čia ir tuos keliasdešimt tūkstančių badaujančių vokiečių iš Rytprūsių 1946 - 50, kurie taip šiltai lietuvių pagalbą vėliau prisiminė). Užuojauta žydams ar jų gelbėjimas priklauso tiems patiems lietuvių būdo ir jų paslaugumo bruožams padėti žmogui skaudžioje nelaimėje. Išgelbėtieji ar lietuvių pagalbos patyrę žydai, gyveną įvairiuose kraštuose, čia turėtų ateiti irgi objektyvion talkon.

VI. Baigiamosios išvados

Esame padarę istorinę apžvalgą lietuvių - žydų santykių tokių, kokie jie yra buvę šimtmečių eigoje. Tikime, kad tokiems santykiams nušviesti geriausiai bus patarnauta pagal šūkį: Amicus Plato, sed magis amica veritas. Vaižgantas savo "Pragiedruliuose" buvo nubrėžęs Lietuvos žydams įtaigią programą — bendradarbiauti su lietuvių tauta, padėti jai sunkiu metu, kaip žydas Šumacheris padėjo, slėpdamas lietuviškas kontrabandines knygas žydų kapinėse.
Nepriklausomoje Lietuvoje žydai, žinoma, turėjo lietuviams pripažinti teisės būti savo krašto šeimininkais, kaip dabar ir mes savaime tokią žydų teisę pripažįstame jiems Izraelyje. Tačiau jaunoji žydų karta pirmąjį bolševikmetį nelauktai ir neužtarnautai išdavė lietuvių tautos reikalus. Už tai atsakingumą lietuviai yra priskyrę visiems Lietuvos žydams. Tai yra klaida, kaip lygiai yra klaida priskirti atsakingumą visai lietuvių tautai už anuos labai apgailėtinus atvejus, kai vienas kitas lietuvis talkininkavo ar buvo priverstas talkininkauti vokiečių organams, vykdant Hitlerio programą žydų klausimu.

Niekas negali kaltinti visos lietuvių tautos. Daugybė faktų byloja, kad lietuviai žydų žudynėmis biaurėjosi ir visokiais būdais žydus gelbėjo, jau ir šiandien galima ta tema daug pasakyti, remiantis duomenimis ne vien knygos "Ir be ginklo kariai!".
Pasauliui kartais primenama garbinga danų laikysena, esą jie išgelbėjo didelę savo žydų dalį. Tačiau geografinė Danijos padėtis, turėjusios tik mažytį žydų procentą, buvo visai kita. Danams buvo nesunku naktimis laiveliais per salas savo žydus gabenti Švedijon. Kokiu būdu tai būtų buvę galima padaryti Lietuvoje? Visus gelbėjamus žydus reikėjo slėpti pačiame krašte. Bet tai yra atskira plati tema, apie kurią reikėtų atskirai kalbėti.

Mano straipsnis, kuriame liko dar daug nepasakyta, teturėjo tikslą nušviesti lietuvių - žydų klausimą istorinėj perspektyvoj. Jeigu kur buvo pereita ir į gynimąsi, tai tik dėl to, kad dideliu netikslumu ir klaidingais duomenimis daroma lietuviams priekaištų dėl jų elgsenos vokiečių okupacijos metu.

Būtų pats laikas lietuviams ir žydams, bendrai sutarus, nesiginčijant, anuos, prieš trejetą dešimtmečių įvykusius faktus įstatyti į bendros lietuvių - žydų santykių istorijos rėmus. O dabar reikia iš naujo surasti bendrą pagrindą tokiems santykiams, kurie iškyla kaip kultūrinės nepriklausomos Lietuvos gyvenimo prošvaistės, susietos su vardais Bieliackino, Sereiskio, Kisino, Šapiro ir kitų. To linkėčiau visa širdimi.
1. P. Klimas, Praeitis 2 (1933), p. 120, 153; Scripto-res rerum Prussicarum 3, p. 448.
2. A. Bruckner, Dzieje kultury polskiej 1 p. (1957), p. 493.
3. S. A. Beršadskij, Dokumenty i rejestry k istorii litovskičh jevrejev, 1388 - 1550, t. 1-2 (1882).
4. M. V. Dovnar-Zapol'kij, Gosudarstvennoje choziajst-vo vel. kniaž. Litovskogo pri Jagellonach (1901).
5. Codex epistolaris Vitoldi (1882), p. 380.
6. Z. Ivinskis, Lietuvos prekyba su Prūsais 1 (1934),
p. 56.
7. Ten pat (nurodyta eilė šaltinių).
8. P. Pakarklis, Ekonominė ir teisinė Kat. Bažnyčios
padėtis Lietuvoje XV-XVI a. (1956), p. 143.
8a. j. Končius, Žemaičio šnekos 1 (1961), p. 40.
9. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai 1 (1955), p. 390.
10. Ten pat, p. 455.
11. A. Alekna, Žemaičių vysk. M. Valančius (1922),
p. 92.
12. Ten pat, p. 113.
13. K. Korsakas (red.), Lietuvių literatūros istorija
2 (1958), p. 49.
14. V. Kudirkos raštai 2 (1909), p. 126; plg. ten pat apie žydus p. 68, 81.
15. Ten pat, p. 94.
16. "Gimtasis Kraštas", 1971 Nr. 13 (kovo 25).

17. Dr. J. Čeginsko suteikta žinia iš: Maciej Vorbek-Lettow, Skarbnica pamięci. Pamiętnik lekarza krola Wla-dyslawa (1968).
18. Z. Ivinskis, Steig. Seimas, Į Laisvę Nr. 50, (1970), p. 18-19.
19. Plg. V. Vaitiekūnas, Lietuvos suverenumas Steig. Seime, Aidai Nr. 10 (1970), p. 459.

20. M. Biržiška, Lietuvių tautos kelias 1 (1952), p. 39.
21. Liet. Enc. 33, p. 448.
21a. Tuo klausimu autoriui dr. A. Gerutis suteikė įdomios medžiagos, kuri bus kita proga sunaudota.
22. M. Biržiška, ten pat 1, p. 43.
23. Ten pat, p. 43.
24. Tuo klausimu dr. K. Čeginskas suteikė tikslesnių
duomenų, kurie bus vėliau išcituoti.




Griežtai nustatytų ribų darbe nebuvo galima plačiau paliesti eilės klausimų, pvz., žydų pramonė, jų bankai, mokyklos, religinis gyvenimas, Kauno ir Vilniaus getų įrengimas ir kt. dalykų. Autorius surinko įvairiais klausimais medžiagos, kuri čia liko, deja, nepanaudota. Prie visų minėtų klausimų teks sugrįžti. Autorius nuoširdžiai dėkoja už nuorodas, sugestijas ir vertingą medžiagą gautą iš diplomatų, rašytojų, kolegų, bičiulių: V. Alanto, S. Bačkio, J. Brazaičio, K. Čeginsko, A. Geručio, A. Grinienės, J. Griniaus, J. Jakšto, A. Krivicko, J. Lukošiaus, A. Maceinos (jam labai dėkoja autorius ir už kalbos patobulinimą), V. Maciūno, T. J. Vaišnoros, V. Vaitiekūno, J. Žadeikio. Bonn, 1971.VII.15


















 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai