Eilėraščiai |
Parašė PRANAS VISVYDAS |
Grenadoje Grenadoje gimiau — ne mieste, ne saloj, bet žodyje, kurio skambėjimas dainoj suteikdavo gyvybinį patosą ilgėtis tolimų vietovardžių erdvės. Cvetajeva pasakė: atėjo metas, ir aistra erdve pavirto... ir tada atsiskleidė poezija. Artuma Juk ne gelmė. Tik artuma, pasiekiama kiekvieną mirksnį, suartina tave su ja. Ir balsas jos pasiekiamas, ir atspindys iš veidrodžio, ir vakaro vėsa pakrantėje. Tereikia tik ištiesti mintį ir mylinčiosios delną palytėti, ir pasakyti: Tu esi šalia. O jeigu jos tikrai nėra šalia, nenusiminki: svajonės būsenoj dar tebėra prisiminimo kūnas, toks pats tikroviškas kaip neišblėstančioji meilė, kadais alsavusi artumo grožiu. Mąstanti širdis Dabar širdis yra kitoniška nei vakar — prie neatverto lango likusi su lūkesčiu akyse. Dabar ji pasidavus minčiai po dideliais agavų lapais apmąsto būsimus - nebūsimus veiksmus... tikra, kad viskas nežinomybėj tvyro, ir ką darysi nedarysi, staigmena ar biologinė srovė nulems širdies plakimą. Dabar ir vakar — prie atviro ir neatverto žmogaus likimo budinti širdis su liūdesiu akyse. Muziejuje Paveikslai žiūri į mane didžiųjų meistrų akimis ir stengiasi atspėti mįslę, kurią slepiu jausmų liemenėj. Cezanas, Modiljanis ir Miro. Matisas, Brakas, Renuaras, Čiurlionis, Galdikas ir ko nepaminėjau, tai atsiprašau Monmarte budinčio Bonaro. Tiek grožio — net baisu! Bet ar atspės bent vienas, kokį abstraktą nutapyti sapne man pažadėjo meistrė — žavioji Blezdingienė? Šokis Apibariau tave už tai, kad nemokėjau su Vaizduote šokti naujausio šurum-burum. Žingsniai gi paprasčiausi — ji pasakė — linguok j dešinę, į kairę, ženk į priekį ir atgal, ritmingai kirkšniniais judesiais, lengvai ir, žinoma, jausmingai, nes šokiui reikia gracijos. Taip atsitiko ketvirtadienį ant molo Santa Monikoj, kur vakarais šokdina liaudį dainuojantis ir žvangantis metalas. Dėl viso ko kraipiausi kaip kiti pagal galingą būgnų trenksmą ir lūžtančių bangų kreščendus, ir Pacifiko plento dūzgesį... Vaizduotė šoko įsijautusi, o aš lyg būčiau trenktas. Sugrįžimas Jai grįžtant, iš paskos automobilyje lydėjo penki šiaurietiški veidai su puokšte orchidėjų. Kodėl penki, o ne šeši ją gatvėm palydėjo? Neklauskite, bičiuliai: ne skaičiuje esmė, bet amžinoj rudens idėjoj - sugrįžti žemėn lydimam kelių ištikimųjų. Tik toks bendravimas suartina visų mintis. Tik sugrįžimas — net pats kukliausias — grąžina skolą žemei. Dantonas Galų gale išlukštenau sau ešafotinį eilėraštį apie Dantono karalystę. Išėjo vienas posmas. O iš tiesų tik vienas žodis — kraujas. Saulėta Šeštąja gatve ėjau mąstydamas: iš to kas nors galbūt įkvėpto išsivystys? Ten šiaurėje kalvų viršūnėse, praėjus lietui, švietė lyg Gralio indai pastatai. Tačiau vaizde auksiniame tebeklajojo senas žodis: kraujas. Sudie! — tariau peizažui — Dantonas šiandien sieloj viešpatauja. Šviesos proskyna Jis buvo melancholiškas ir išsiblaškęs kaip dažnas pakeleivis, įstrigęs ilgėliau svetur. I tėviškę vis rašė laiškus, linkėjo daugeliui sveikatos ir taikos. Vis ruošėsi kitąmet kelionei — aplankyt sodybą, kur gimė ir užaugo, berods krantuos Dubysos. Bet sykį sankryžoj, belaukdamas žalios šviesos, įsižiūrėjo į konjako plakatą įspūdingą — su moterim apnuoginta prie pastato antenų. Aure — pakliuvo į šviesos raudoną proskyną, per amžius vedančią į tą sodybą, kur užaugo, berods krantuos Dubysos. |