Literatūros mokslininko Alberto Zalatoriaus žodis Spausdinti
Parašė Albertas Zalatorius   

Literatūros mokslininko Alberto Zalatoriaus (dešinėje) žodis, tartas Operos rūmuose Vilniuje 1989 m. birželio 6 d., pradedant Bernardo Brazdžionio (kairėje) poezijos vakarą, kuriame dalyvavo aktoriai (L. Noreika), dainininkai ir muzikai. Ant stalelio liaudies meistro Ipolito Užkurnio kūrinys (dovana poetui). Visa programa buvo transliuojama per televiziją. Nuotrauka Antano Gylio.


Didžiai gerbiamas ir mylimas poete Bernardai Brazdžioni! Bernardai Brazdžioni! Bernardai Brazdžioni!
Jūsų vardą lyg magišką burtažodį pakartojau tris kartus ne todėl, kad jis skambus ir malonu tarti. Jį pakartojau dėl to, kad tardamas jaučiu prabundant šventą tikėjimą žmogaus nuoseklumu ir tvirtybe, tikėjimą, kurio mums visiems šiandien taip trūksta. Jį pakartojau dėl to, kad jis pirmą kartą šiuose rūmuose skamba, nors turėjo skambėti jau daugelį kartų. Jį pakartojau garsiai dėl to, kad jo niekas Lietuvoje nebedrįstų tarti pašnibždomis.

Stebuklas ne tai, kad Jūs atvykote. Atvykti galėjote ir pernai, ir užpernai. Stebuklas ne tai, kad Lietuva Jus nešioja ant rankų. Ji taip ir turi daryti, nes Jus nuoširdžiai myli. Stebuklas tai, kad Jus jau galima nešioti ant rankų, klausytis Jūsų poezijos bažnyčiose ir aikštėse. Jeigu Jūs būtumėte atvykęs prieš porą metų, Lietuva nebūtų galėjusi su Jumis susitikti, kitaip tariant, Jūs nebūtumėte prie jos prileistas. Geriausiu atveju būtumėte skaitęs savo eilėraščius išrinktiesiems ir atrinktiesiems, o Jūsų veidas televizorių ekranuose būtų šmėkštelėjęs tik keliom sekundėm. Taigi suartėjimas nebūtų įvykęs, nors Jūs būtumėte veržęsis prie tautos, o tauta — prie Jūsų. Dabar tas suartėjimas įvyko. Todėl pats didžiausias stebuklas ir yra tai, kad taip atsitiko. O juk galėjo būti ir kitaip. Galėjo tas draudimų ir baimės laikas nusitęsti dar kokį dešimtmetį, galėjo sušlubuoti Jūsų sveikata ir dar, dievai žino, kas galėjo atsitikti. Jeigu nebūtų įvykęs šis susitikimas, Lietuva būtų jautusi didelę likimo nuoskaudą —ji būtų nepamačiusi iš arti savo poeto, kurio vardą keletą dešimtmečių nešiojosi širdy kaip Tėvynės ir Dievo meilės pavyzdį, o Jo eilėraščius kartojo kaip maldas. Jeigu nebūtų šio susitikimo, likimas būtų nuskriaudęs ir Jus, poete: Jūs nebūtumėte pamatęs, kiek gyvasties ir jėgos dar turi Lietuva, mokanti kada reikia veidmainingai prisnūsti ir patylėti, o kada reikia atsikelti ir prabilti.

Lietuvai Jūs esate daugiau negu poetas. Jau beveik pusę amžiaus jai esate svarbiausių jausmų ir vilčių įsikūnijimas, simbolis, išreiškiantis tai, kojai labiausiai trūksta ir dėl ko daugiausia kenčia. Jeigu žiūrėtume į jus tik kaip į poetą, rastume nemaža kitų poetų, kurie savo talentu galėtų su Jumis lygiuotis. Bet šiais niūriais laikais mes negalėjome žiūrėti į poeziją tik kaip į poeziją, o kas bandė tai daryti, tas arba tyčia apsimesdavo, arba nejausdavo gyvos žmonių širdies. Gąsdinami, tremiami, šaudomi, išvaromi iš namų ir bažnyčių, nuvaromi nuo žemės, verčiami kalbėti atėjūnų kalba ir garbinti atėjūnų stabus, kurstomi vienas prieš kitą, matydami, kaip tolsta nuo mūsų vaikai, mes verkėme, tiesėme rankas į dangų, priešinomės, pykome, puolėme į neviltį ir vėl iš jos bridome. Ir visas tas nuotaikas radome jūsų poezijoj — tiek toj, kuri parašyta Lietuvoje, tiek toj, kuri parašyta iš jos išvykus. Tik tos paskutiniosios daug kas negalėjo gauti. Bet ir negaudami žinojo, kad Jūs esate ištikimas pasirinktam keliui ir einate juo tiesiai, einate ne todėl, kad protu suvokiate to kelio teisingumą, o kad kitaip negalite. Kol tauta nėra atgavusi švenčiausių dalykų, Jums atrodė per menka kalbėti apie mažiau šventus, nors gal ir labai įdomius. Mes Jums dėkingi už tai, kad nesusižavėjote antraeilėmis vertybėmis, nors nuo tų antraelių jūsų poezija gal ir būtų buvusi margesnė.

Čia pas mus poetai oficialiai apdovanojami liaudies poetų vardais. Netikėkite tais apdovanojimais —jie neatitinka teisybės. Liaudies poetas ne tas, kas mėgdžioja tautosaką, ir ne tas, kas įtinka liaudies mandato negavusiai valdžiai. Liaudies poetas tas, ką liaudis nešioja ant rankų kaip savo dainių ir pranašą. Jeigu kas Lietuvoje šiuo metu vertas tokio vardo, tai tik Jūs, gerbiamas poete.

Jūsų vaidila Valiūnas, eidamas per Lietuvą, pamato procesiją ir klausia: "Ką laidojote, žmonės?" O žmonės jam atsako: "Mes laidojam mirtį... Vilty mes gyvenam". Jūs irgi ėjote per Lietuvą ir matėte procesijas, kurias dabar vadiname mitingais. Jeigu jų būtumėt paklausęs, tikriausiai būtų irgi atsakyta: "Mes laidojam mirtį... Vilty mes gyvenam". Žinokite, kad prie tos vilties prisidėjo ir Jūsų poezija.
Kadaise Jonas Aistis, rašydamas apie Jus, savo straipsnį gražiai pavadino: "Jeruzale, Jeruzale! Nenoriu mirštančios tavęs". Jeigu man tektų rašyti apie Jus, straipsnį pavadinčiau taip: "Lietuva, Lietuva! Tikiu tavim kaip Dievu, o Dievu — kaip Lietuva".

Ačiū, kad atvykote. Tikiuosi, mes iki šiol Jūsų neapvylėme, gal neapvilsime ir šį atsisveikinimo vakarą.

Albertas Zalatorius
Vilnius, Operos teatras 1989 birželio 6 d.