LIETUVA VIDURIO EUROPOS KONTEKSTE Spausdinti
Parašė J. Liepinis   
Literatūros ir Meno savaitraštis 1988 - 1989 metais pergyveno kokybinę transformaciją — tapo ne tik tikrai literatūriniu ir lietuvišku, bet ir europietiškų savaitraščiu. Žengtas ypatingas žingsnis atstatant ryšius su tikrąja, o ne su anksčiau oficialiniuose leidiniuose propaguota fasadine vidurio Europos kultūra. Taip į lietuvių kultūros sąmonę grįžo Czeslaw Mi-losz, o Almio Grybausko dėka pasigirdo uždrausti vardai ir žodžiai iš Čekoslovakijos: Bohumil Hrabal, Miroslav Kundera, Josef Skoreckis, Vaclav Ha-vel, "čekų sokratas" Jan Patočka, 77-jų metų Chartija ir kt. Viešai kalbama apie oficialiosios literatūros skurdą, alternatyviosios gylį ir plotį.

Prie tų Literatūros ir Meno numerių laiškanešio krepšyje glaudžiasi dar ir metraščio "Cross Currents" (Kryžminės srovės) aštuntas tomas (1989). Šią Vidurio Europos kultūros antologiją, išsamiausią tokio pobūdžio rinktinę, leidžia Michigano universitetas Amerikoje. Leidinio patarėjų sąraše randame daugelį dabar Literatūroje ir mene linksniuojamų pavardžių: Milošą, Kunderą ir kt. Kadangi žurnalo leidėjai Lietuvą laiko Vidurio Europos dalimi, vienas tų patarėjų yra Yale universitete dėstantis poetas Tomas Venclova. Metraštį redaguoja čekų kilmės literatūrologas Ladislavas Matejka.

Aštuntasis "Kryžminių srovių" tomas apima platų Vidurio Europos kultūros lauką ir dar sykį patvirtina jos įvairybę bei turtingumą. Jame randame straipsnius apie 1942 metais žuvusį lenkų rašytoją, pranašišką kovos prieš totalitarizmą pirmtaką Boleslovą Mačinskį, daug medžiagos apie vengrų, čekų, jugoslavų avangardistus; pasikalbėjimą su iš Rytų Europos pasitraukusiu rašytojų Jurek'u Be-cker'iu, plačią filmo bei teatro apžvalgą. Spausdinamas austrų rašytojo Er-win'o Sylvanus'o libretas operai "Jan Palach" apie čekų studentą, kuris, kaip vėliau Romas Kalanta, 1968 m. susidegino   protestuodamas   prieš savo tėvynės okupaciją.

Lietuvai skirtus 30 puslapių metraštyje užpildo dialogas apie žydų ir lietuvių santykius ir keli į anglų kalbą išversti Tomo Venclovos eilėraščiai. Dialogą sudaro Venclovos straipsnis apie žydus ir lietuvius pirmą sykį išspausdintas 1976 metais Tarybų Sąjungos žydų savilaidiniame leidinyje "Tarbut"; Žuvinto slapyvardžiu pasirašytas atsakymas Venclovai, pasirodęs savilaidinės "Aušros" 9-ajame numeryje 1977 metais; ir Venclovos atsakymas Žuvintui 1978 metais. Šio dialogo tema: atsakomybė už žydų ir lietuvių tragediją II-ojo pasaulinio karo metu Venclova prideda šįmet Amerikoje parašytą komentarą, kuriame jis atmeta dviejų simetriškų "holokostų" — vieno (nacių) prieš žydus, o kito — komunistų (stalinistų) prieš kitus rytų europiečius — teoriją. Pasak jo, žydų holokostas buvo absoliutus ir todėl tai unikalus įvykis istorijoje. Stalininis lietuvių, latvių, estų, ukrainiečių, rusų, žydų naikinimas buvo dalinis — tik kai kuriais atvejais jis peraugdavo — ar galėjo peraugti — į tikrą "holokostą", kaip Krymo totorių atveju. Istorikui šis skirtumas visiškai aiškus. "Bet sušaudytam lietuviui vyskupui, badu mirusiam ukrainiečiui ūkininkui, koncla-geryje mirusiai ruso ar žydo 'liaudies priešo' dukteriai šis skirtumas buvo neįžiūrimas. Mes lenkiam galvas ir juos atsimindami", rašo Venclova.

1988-ųjų metų rudenį, grįždamas iš Čekoslovakijos į Lietuvą, Almis Grybauskas rašė: "Pajutau grįžtąs iš provincijos į Europą, o ne atvirkščiai. Iš miegančio krašto grįžau į bundantį". Nuo to laiko pasikeitė padėtis ir Čekoslovakijoje. Bunda Vilnius, Ryga, Talinas; pabudo ir Praha, Budapeštas, Varšuva — visa toji vidurio Europos kultūros sritis, kuriai taip iškalbiai atstovauja metraštis "Cross Currents" (Kryžminės srovės).

Danilo Kiš yra vienas žymiausių Vidurio Rytų Europos autorių. Savo knygose "Sodas, pelenai", "Kapas Borisui Davidovičiui", "Mirusiųjų enciklopedija", jis poetine proza aprašo savo kartos ir regiono likimą. Kritikai lygina jo romanus su Her-mann'o Broch'o, Bruno Šulco ir Franzo Kafkos veikalais. Amerikoje leidžiamame žurnale "Transforma-tions" išspaustintame interviu jis kalba apie Rytų ir Vakarų literatūrą.

Į klausimą, ar iš viso yra Vidurio Europos tradicija, ir, jei taip, kaip ją apibūdinti, Kišas atsakė: "Aš esu Vidurio Europos rašytojas pagal savo kilmę, ten mano literatūrinės šaknys. Sunku aptarti, ką reiškia būti Vidurio Europos rašytoju, bet savo atveju įžvelgiu tris sudėtines dalis: esu pusiau žydas; gyvenau Vengrijoje bei Jugoslavijoje ir, augdamas, skaičiau abiem kalbom; su vakarų, rusų ir žydų literatūromis susipažinau toje vidurio srityje tarp Budapešto, Vienos ir Zagrebo. Mano apšvieta vyko šioje teritorijoje".

Anot Kišo, Vidurio Europos literatūrai būdingas ironiškas lyriškumas. Gal tai slaviško ir vengriško lyriškumo derinys, kalbėjo jis, su žydiška ironijos dalelyte, kaip druskos grūdeliu.

Kišas sutiko, kad ne tiktai rašytojams iš vadinamų "pakraščių", bet ir visiems autoriams, neišskiriant Pietų Amerikos ir JAV-jų, reikia, kad Paryžius juos pastebėtų ir priimtų. Tada, kaip, pavyzdžiui, atsitiko su Williamu Faulkneriu, jie tampa pasaulio kultūros dalimi. Paryžius tebėra "didžioji virtuvė" — intelektualinis šurmulys, argumentai universitetuose ir kitur. Ten labai daug kalbama apie knygas, geras ir blogas. Paryžius — tai lyg nuolatinė knygų mugė, kurioje išstatoma pasaulio literatūrinė gamyba.

Ar toje "mugėje" nepasitaiko iškraipymų, klaidinančių pažiūrų? Taip, atsakė Danilo Kišas. Vakariečiai laukia iš mūsų, kad mes, Rytų Europos autoriai, rašytume apie politiką, o ne apie meilę.
Ar Rytų Europos rašytojai jaučia spaudimą prisitaikinti prie tų Vakarų Europos lūkesčių? Paties Kišo kūriniuose daug rašoma apie meilę tarp tėvų ir vaikų, bet erotinės meilės tema neegzistuoja.

Taip, atsakė Kišas, Europa mato mus, rašytojus iš "kitos Europos", kaip žmones, kurie visad turi buri politiškai užsiangažavę ir turi rašyti apie politiką. Jie — amerikiečiai, europiečiai , kiti — turi teisę rašyti tomis temomis, įskaitant ir apie meilę, o politinius klausimus jie rezervuoja mums. Aš tam priešinuos, nes nenoriu būti uždarytas tokiame gete. Antra vertus, turiu prisipažinti, kad kai mes iš "kitos Europos" rašome metafiziniais klausimais, pasijuntame nejaukiai, tarsi būtume išdavę kažką labai svarbaus. Aš visą laiką svyruoju tarp tų dviejų jausmų. Kai rašau ne-politiškom temom, jaučiu, kad eikvo-j u laiką, o kai imu rašyti apie politiką, pasijuntu išdavęs svarbias gyvenimo apraiškas anapus jos. Kroatų rašytojas Krieža kadaise pareiškė: "Politika yra mūsų likimas". Mano manymu, politika yra mūsų nelaimė.

Kišas netiki j amžiną priešingybę tarp "homo poeticus" ir "homo poli-ticus", poetinio ir politinio žmogaus. Kiekvienas rašytojas, sako jis, turi mėgint apspręst savo poziciją, nustatyt savo paties vertybių hierarchiją.

O ką jugoslavų rašytojas mano apie Vakarų autorių pagrindinę problemą — pagundą nusilenkti "menas menui" teorijai. Štai Danilo Kišas atsako: "Laimingi tie žmonės, kurie išvengia būti supolitintais. Ir laimingi tie rašytojai, kurie gali išspręsti tą politikos prieš metafiziką, politikos prieš lyriką problemą".

Lietuvoje neretai nusiskundžiama užsienio komentatoriais, kurie nesuprantą Vidum - Rytų Europos. Kaip malonu pasidalint mintimis apie naują knygą, kurios autorius, anglų publicistas Timothy Garton Ash yra vienas įžvalgiausių šio Europos regiono interpretuotojų.
Ash o knyga pavadinta "Negandų nauda: Esejai apie Vidum Europos likimą" (The Usesof Adversity, N.Y., Random, 1989). Joje autorius analizuoja vyksmą, kurį jis vadina "refoliucija" — revoliucijos ir reformos darinį, Vidurio Europai pereinant iš totalitarizmo į demokratiją. Lietuvis skaitytojas šioje knygoje atpažins daug savo ir savo tautos patirties.

Anglų publicistas aprašo, kaip Vidurio - Rytų Europos tautos susigrąžino savo istorinę atmintį, bet jis perspėja per daug netikėti "Vidurio Europos mitu", kurį, esą, išpopuliarinęs čekų rašytojas Milanas Kunde-ra. Ash primena, kad Vidurio - Rytų Europos praeityje buvo ne tiktai teigiamų, bet ir neigiamų reiškinių. "Rytų Europos idėja" jam reiškia ne tiek praeities atgaivinimą, kiek dabartį. Jo žodžiais, vertybės ir nusiteikimai susiję su jų gimininga istorija —imperijų viešpatija, inteligentijos pilietinio įsipareigojimo tradicija, iš nuolatinių negandų ir pralaimėjimų išaugęs įprotis ironizuoti. Bet svarbiausias saitas —jų pačių bendra, tiesioginė ir unikali patirtis nuo Jaltos konferencijos tarybinio pobūdžio santvarkose". Vidurio Europa nėra sritis, kurios sienas galima nubrėžti žemėlapyje.... Tai dvasios karalystė, tvirtina Ash.

Nepaisant to, primena autorius, vidurio europiečių pažiūros nėra monolitiškos. Jis palygina trijų žymių rašytojų — vengro Gyorgy Konrad o, čeko Vaclavo Havel'io ir lenko Adant o Michnik'o—politines programas ir atranda, kad skirtumai tarp jų didesni už panašumus. Visi trys pasisako už moralinių principų pirmenybę ir atmeta politinį oportunizmą; reikalauja civilizuotos visuomenės, be smurto ir paremtos "socialine savigyna"; tvirtina, kad pasaulinės taikos neįmanoma pasiekti, kol nepasikeis Europos politinės realijos. (Michnik'o žodžiais, "karo pavojų sumažinti bus teįmanoma, kai bus pilnai gerbiamos žmogaus teisės"). Tačiau, kai jų teorijos pradedamos įgyvendinti praktikoje, jų keliai išsiskiria, nes konkrečios politinės aplinkybės jų šalyse yra labai skirtingos.

Prieš trejus metus Timothy Garton Ash taip išpranašavo Vidurio - Rytų Europos ateitį: "Pamažu, palaipsniui, skirtingais ir sudėtingais keliais Rytų Europos tautos išgaus vis daugiau pliuralizmo ir nepriklausomybės... Dalį jiems metodiškai ir sąmoningai suteiks jų valdovai, bet pagrindines nuolaidas išplėš spaudimas iš apačios. Tai ne "reformuoto" ir atgyjančio komunizmo pažanga, bet pūvančio ne-vatotalitarizmo atžanga. Tai ne Tarybų Sąjungos finlandizacija, bet oto-manizacija". (Ash čia turi omenyje paraleles su turkų otomanų imperijos iširimu.)

Knygos autorius rašo, kad Vidurio Europoje pabudo kolektyvinė sąžinė, įvyko moralinė revoliucija. Bet jis taip pat klausia: Kas bus, jei revoliucija laimės? Ar ir po pergalės ji išliks morali? (Tai klausimas, į kurį daugelis Rytų - Vidurio europiečių, įskaitant ir lietuvius, atsako su atsargiu optimizmu.)

Ir šią įžvalgią knygą jau pralenkė įvykiai. Paskutinysis jos esėjus parašytas 1989 metų gegužės mėnesį. Nuo to laiko, įvykiai Lenkijoje, Vengrijoje, Rytų Vokietijoje, Čekoslovakijoje — ir Pabaltijyje — pajudėjo tokiu greičiu, kokio ir autorius nenumatė.
Gaila tiktai, kad knygoje beveik visai nekalbama apie Lietuvą, Latviją ir Estiją. O šiandien Pabaltijo šalys jau yra neatjungiama Vidurio - Rytų Europos, jos taikingos revoliucijos ir žygio į laisvę bei demokratiją dalis.
J. Liepinis

Lituanistikos tyrimo ir studijų centras senienų rinkoje įsigjo vienos Lietuvoje ir JAV šeimos archyvą. Tai Paškevičių šeimos išlaikyti dokumentai. Jų seniausias yra testamentas, darytas 1685 m. Yra ir daugiau raštų bei reikmenų iš Lietuvos — Lenkijos valstybės laikų — apie 300 vienetų. Lituanistikos tyrimo ir studijų centro pirmininkas yra prof. dr. Jonas Račkauskas. Centro adresas: Jaunimo centro patalpos, 5620 S. Claremont, Chicago, II 60636.