KAZYS BIZAUSKAS: BRANDOS METAI Spausdinti
Parašė PRANAS ZUNDĖ   
5. Ateities keliu
Atsakomingasis Ateities redaktorius buvo kun. Aleksandras Dambrauskas - Jakštas, kuris taip pat parašė įžanginį žodį pirmajam Ateities numeriui. Bet didžiumą redakcinio darbo atlikdavo jo jaunieji talkininkai. Jie taip pat savo straipsniais, korespondencijomis, apžvalgomis ir kit. užpildydavo didelę dalį viso leidinio skilčių. Kun. Dambrauskas taip apibūdina savo kaip Ateities redaktoriaus darbą [21, p. 135]:
Pats jos (Ateities — P. Z.) redagavimo darbas man buvo visai nesunkus, nes jauni mano bendradarbiai (Pr. Dovydaitis, a. a. V. Endziulaitis, K. Bizauskas, Putinas ir daugybė kitų) paskirtu laiku pristatydavo man užtektinai prirengtų rankraščių; man belikdavo tik peržiūrėti, be nėra juose kokių klaidų prieš ortodoksiją, ir išvesti korektūrą. Kiek prisimenu, tų klaidų beveik nepasitaikydavo. Darbas ėjo sklandžiai: jauni Ateities rašytojai krutėjo, kaip bitės: vieni gamindavo rimtesnių įvedamųjų straipsnių, kiti poezijos ir beletristikos, treti siųsdavo korespondencijų apie ateitininkų veikimą įvairiose vidurinėse ir aukštose mokyklose, ketvirti rašinėjo naujų knygų recenzijas. Todėl man pačiam beveik nieko netekdavo pridėti.

Nuo 6-7 numerio Ateities programa buvo padidinta dar nauju — folkloro skyrium. Jis buvo pavadintas Mūsų tautinės kūrybos žiedai. Ten buvo dedamos ateitininkų surinktos liaudies dainos, raudos, pasakos, patarlės, mįslės, burtai, prietarai. Jei kitos Ateities programos dalys buvo daugiau ar mažiau katalikiškos, tai šis folkloro skyrius yra buvęs išskirtinai tautiškas.

Daug vietos skiriama ir grožinei kūrybai — tiek poezijai, tiek beletristikai. Tačiau, anot Juozo Girniaus, iš gausių "pašauktųjų" tik vienas pasirodė tikrai "išrinktasis" [19, p. 518]. Tai Vincas Mykolaitis - Putinas, kuris pradėjo savo poeziją Ateityje skelbti jau pirmaisiais metais. Šiaip jau dauguma pirmųjų
---------------
Tęsinys iš 1990 Nr. 4.

Ateities bendradarbių, jų tarpe ir Kazys Bizauskas, vėliau įėjo mūsų istorijon ne kaip poetai ar rašytojai, bet kaip visuomenės veikėjai, politikai, mokslo darbuotojai ir pan.

Faktiniais redaktoriais pirmaisiais Ateities gyvavimo metais buvo Pranas Dovydaitis ir Eliziejus Draugelis. Mokslo skyrių ir polemiką religiniais klausimais redagavo Dovydaitis, gi Draugelis — beletristiką ir ateitininkų kuopų gyvenimo kroniką. Draugelio teigimu, pirmieji Ateities numeriai buvo užpildyti beveik jo vieno novelėmis bei apysakomis [12, p. 61]. Taip bent jam atrodė po kone penkiasdešimties metų, neturint po ranka tų pirmųjų Ateities numerių...

Apie Ateities platinimą, bendradarbių tinklo organizavimą, ryšius su kuopelėmis Draugelis rašo [12, p. 61]:
Pranas Dovydaitis buvo besireiškiąs būsimas mokslininkas, užsidaręs savyje ir savo didelės bibliotekos sienose, nemėgo ir nenorėjo tiesioginiai santykiauti su draugais moksleiviais: eiti į jų tarpą, organizuoti kuopeles, skyrius, šaukti suvažiavimus, juose kalbėti einamais klausimais, sakyti ugningas kalbas ir 1.1. To jis nedarė, nes netiko tokiam darbui. Jo darbas buvo svarbesnis: pavyzdžiui, sunkios artilerijos paruošimas būsimai pėstininkų, kavalerijos ir tankečių atakai.

Aš ir mano mokinys a. a. Vytautas Endziulaitis, sesuo Magdalena, P. Radzevičius, P. Grajauskas, Janulis, K. Bizauskas ir vėliau ištisa eilė užsidegėlių jaunuolių idealistų atliko kitą darbą. Mes, lyg kregždės, skraidėm po Lietuvą, kūrėm ateitininkų kuopeles, organizavome rajonus, instruktavom ir t.t.

Žinoma, kaip pastebi Juozas Girnius, iš tolimos Maskvos, kur jis tada gyveno ir studijavo, E. Draugeliui nebuvo įmanoma kregžde po Lietuvą skrajoti [19, p. 364]. Vietoje faktinis centras buvo Kauno moksleiviai ateitininkai, kurių pirmininkas Kazys Bizauskas administravo Ateitį ir, išsiuntinėdamas ją į mokyklas kuopoms, savaime mezgė ir organizacinį ryšį; šventadieniais ir pats retkarčiais nuvažiuodavo aplankyti kitų miestų ateitininkus. Pavyzdžiui, vieną tokią išvyką Dogelis taip aprašo [9, p. 132-3]:
Bizauskas ir Radzevičius dumia 1912 m. Vilniun ateitininkų reikalais. Jiedu atliko Kaune išpažintį, manydami Vilniuje Aušros Vartų bažnyčioje priimti komuniją. Nuvykę į Vilnių, kreipėsi į Vilties redaktorius: Smetoną, Kubilių, Noreiką, klausinėdami, ar nežino mokinių, kurie tiktų į ateitininkų eiles. Redaktoriai teiravosi pas Bizauską ir Radzevičių, ko jie siekia tie ateitininkai, ir kuo jie mano būti suaugę. Papasakojo, ko ateitininkai siekia: atnaujinti visa Kristuje, o mano būti redaktoriais ir šiaip veikėjais. Tie ponai įsižeidė jaunuolių pasakymais. Marcelės Kubiliūtės dėka, kuri darbavosi prie Vilties administracijos, kartu ir mokėsi, sužinota ir sudaryta ateitininkų kuopelė iš dviejų gimnazistų Kairių, Rondamanskaitės Janinos, M. Kubiliūtės ir dar vieno asmens —viso 5 žmonių. Ateitininkų instruktoriai Vilniuje mito daugiausia chalva ir pomeran-čiais — skanu ir pigu. O paskutinę buvimo Vilniuje dieną iš džiaugsmo, sėkmingai atlikę savo uždavinį, po dvi porcijas chalvos suvalgė ir gardžiai sukirto geresnius pietus valgykloje prie Bakštos, kuri Bizauskui, kaip gyvenusiam Vilniuje prie tos gatvės, buvo gerai žinoma.

Kitą tos ankstyvosios ateitininkiškos organizacinės veiklos epizodą aprašo Lietuvių Katalikių Moterų Draugija savo leidinyje Mūsų kelias [79, p. 38-43]:
Marijampolės ateitininkių organizavimu pirmasis pasirūpino Kazimieras Bizauskas, tuokart Kauno gimnazijos mokinys. Jis atsiklausė tada Marijampolėje mergaičių gimnazijoje kapelionavusio kun. Gustaičio, kuriai iš mergaičių galima būtų pavesti ateitininkių organizavimą. Kun. Gustaitis nurodė Magdaleną Ruškytę, pirmos klasės mokinę. K. Bizauskas pakvietė ją vykdyti gyvenime tikyba ir tėvynės meile pagrįstus kilnius norus. Tuojau ji sušaukė savo ištikimiausias drauges. Pirmajame susirinkime į nares įsirašė 19. Pirmininke išrinko pačią organizatorę. Veikimas vis stiprėjo, jos rinkosi slaptai. Susirinkimų vieta buvo vienuolyne, Blaivybės namuose, o dažniausiai pirmininkės M. Ruškytės kambaryje. Jos svarstė įvairius mergaičių ir moterų gyvenimo klausimus. Labai aktuali tema buvo apie moterų protą. Net dr. Vincas Pietaris šį klausimą spręsti buvo pirmininkės įtrauktas. Daugiausia laiko kuopelė skyrė mokslui: lietuvių kalbai, Lietuvos istorijai, lietuvių literatūrai, Lietuvos geografijai.

Ateitis turėjo didelį poveikį savo organizacinės savimonės   ieškančiai   katalikiškai   moksleivijai.
Moksleiviai važinėjo po Lietuvos miestus ir kaimus, rinkdami folkloro medžiagą, lankydami lietuvius moksleivius ir Ateities tikslams prijaučiančius, rinkdami prenumeratą ir aukas. Ateitininkijai įgaunant savitą ideologinį charakterį, neišvengiamai atėjo metas, kuomet aušriniečių ir ateitininkų, anksčiau susispietusių į bendras kuopeles, keliai turėjo išsiskirti. Kur tokių bendrų moksleivių kuopelių nebuvo, ten ateitininkai pradėjo jau atskirai savo kuopeles steigti.

Ateitininkų judėjimui remti pas kun. Dogelį buvo sudaryta slapta kasa. Didžiausi josios ramsčiai buvo kun. A Staniukynas iš Amerikos ir kun. Indrų -lis. Vietiniai prisidėdavo prie ateitininkų rėmimo nedidelėmis aukomis. Pinigai buvo reikalingi kelionės išlaidoms apmokėti instruktoriams ir atvykstantiems iš kitur į susirinkimus Kaunan [9].

Kun. Paulius Dogelis buvo ateitininkų globėjas ir tam jis labai tiko. Nors pats buvo vyresnės kartos, bet labai mėgo savo jaunuosius globotinius, daug su jais bendravo, ir tų savo jaunųjų draugų taip pat buvo labai mėgiamas. Vasaros metu jis, P. Radzevičius, K. Bizauskas, A. Milčius darydavo išvykas į Pažaislį, dažniausiai pėsti.

Pasiimdavome vandens bonkoje su citrinos išspaudomis gerti, skudučius pasiskudučiuoti ir maudavome. Vadinasi, idėjos draugai visur vieningais buvome — rašo jis savo prisiminimuose [9, p. 132-3]. Arba štai kitas pavyzdys:
Susirinkę ateitininkai — dažniausiai svečiais būdavo Radzevičius ir Bizauskas — linksmai juokaudami praleisdavome laiką. Pašnekėję apie rimtus dalykus, apie Ateitį ir ateitininkus, apie naujus kandidatus į ateitininkus, pajuokaudavome ir šposus krėsda-vome. Buvo priprastas lietuviškas — tautiškas šposas sūrį slėgti. Užguldavo jie mane užsivertę ant sofos, sulipdavo vienas ant kito po 3 - 5 žmones ir spausdavo — vadinasi, aš buvau sūris. Paskui eidavo į apačią, kas buvo ant pat viršaus. [9, p. 131].

Tame laikotarpyje Kazio Bizausko spaudos ir visuomeninė veikla taip pat darėsi brandesnė ir ša-kotesnė. Savo atsiminimuose, kuriuos mums perdavė Pranas Dovydaitis, Bizauskas štai kaip vaizduoja to meto moksleivių nuotaikas [11, p. 31-2].:
Ateičiai pasirodžius, visas organizacijos darbas ėmė eiti sparčiau, nes pasidarė lyg koks centras, kuris spietė visus krūvon. Tačiau tuo metu kai kur vis

Panevėžio gimnazijos VI kl. mokiniai su klasės aukl. K. Bizausku 1918 m. spalio mėn. Sėdi (iš k. į d.): Urbelis (žuvęs), Skorubskaitė (mirusi), Krikščiūnas (miręs), K. Bizauskas, Sapocka, Z. Tyrulytė-Oželienė, A. Valavičius. Stovi (iš k. į d.): Požėla, P. Paliukas. J. Dagelis (?), J. Kliveč-ka, L. Račiūnas, Steikūnas, J.Sipe-lis, St. Simuliūnas, J. Lelis (miręs), A. Urbšas, J. Mėlis, Vėbra, Chmieliauskas, J. Žilys, J. Pinigis, Janeliūnas.
 
dar laikėsi bendros kuopelės su aušrininkais. Vieni ir kiti vis dažniau rinkdavosi skyrium, nes atsirasdavo grynai savų reikalų, laikomų paslapty nuo kitų; bendrieji posėdžiai buvo tik ginčų arena. Pamažu eita tą bendrą darbą likviduoti. Ateitininkai vienur susikūrė savo kuopeles visai skyrium; tokiais atvejais nebuvo ir kas likviduoti; kitur bendrosios kuopelės skilo dalimis, proporcingai dalinosi turtą, knygas ir kt. Lietuvių moksleivių sąmonė brendo; organizavimosi dvasios apimti moksleiviai kūrė kuopeles taip, jog jau pirmaisiais Ateities gyvenimo metais beveik kiekvienoje gimnazijoje buvo ateitininkų kuopelės, kai kur net dvi ar trys. Jos dar buvo silpnos, negausingos; bet jos jau buvo tokios užuomazgos, kurios galėjo plėtotis, stiprėti ir suaugti į tvirtą kūną. Ateičiai pasirodžius, kad ir radosi dvasinis centras, bet veikiai paaiškėjo jo esant permaža — reikėjo administracinio centro visam veikimui suderinti ir tolimesnio organizavimosi direktyvoms išdirbti. Brendo konferencijos klausimas. Ir tikrai, 1911 m. birželio mėn. pradžioj įvyko I-moji Ateitininkų Konferencija Kaune, Draugijos bute prie Parodos aikštės (dabar Rotušės aikštė 10). Nuo tos pirmosios konferencijos buvo aišku, kad darbas neš gerų vaisių ir kad yra didelės vilties kilniais katalikybės obalsiais suburti aplink Ateitį daugel lietuvių moksleivijos ano meto rusiškose gimnazijose.

Tas administracinio centro suorganziavimas ir viso ateitininkų "veikimo suderinimas", apie kurį Kazys Bizauskas rašė Pr. Dovydaičiui, buvojo visuomeninių ir organizacinių sugebėjimų pirmas rimtesnis išbandymas. K. Bizauskas taip pat rūpinosi telkti Ateičiai bendradarbių ir korespondentų, padaryti ją ateitininkų organizacijos įvaizdu ir šaukliu. Antrųjų
Ateities metų angoje jis savo kreipinyje / drauges ir draugus rašo [82, p. 46-7]:
Jau suėjo metai, kaip pasirodė Ateitis. Visi mes ją pamilom, ją pamėgom ir su ja susigy venom. Mūsų širdyje jaučiamas karštas noras matyti Ateitį kuo įvairiausią, kuo įdomiausią ir mes visi stengėmės savo plunksna, savo norais prie to prisidėti. Jei mes norime, kad ji būtų tobulesnė, įvairesnė, labiau užimanti, tai turime išaiškinti saujos ydas. Kiekvienas tikrai susipratęs ateitininkas ir ateitininkė turi jausti savyje priedermę išreikšti savo tikriausias nuomones ir pranešti, ko Ateičiai trūksta ir kaip tuos trūkumus prašalinti, kad šiais antrais metais Ateitis būtų tobulesnė, įvairesnė ir kad dar didesnį skaičių draugių ir draugų apie save suspiestų.

Taigi, draugės ir draugai, pasistenkite, kad šis mūsų paraginimas nebūtų balsu, šaukiančiu girioje.
Nuo savęs gi turiu štai ką pridurti.
Ateičiai turi rūpėti, žinia, visi lietuvių moksleiviai. Iki šiolei Ateityje jaučiama stoka korespondencijų ir žinių iš moksleivių gyvenimo. Ateities redakcija čia visai nekalta. Tuomi turi pasirūpinti patys ateitininkai. Taigi, draugės ir draugai iš visų kraštų, nesigailėkite triūso ir kuodaugiausia siųskite žinių iš savo kampelio.

Kas dar ką turi — atsiliepkite, ir manau, kad Ateities redakcija neatsisakys paskelbti, kokios jūsų, draugės ir draugai, nuomonės apie mūsų brangią Ateitį.

Kazys Bizauskas 1918 metais

6. Pirmosios ateitininkų konferencijos

Viršminėta pirmoji slapta ateitininkų konferencija buvo sušaukta Kazio Bizausko iniciatyva 1911 m. birželio 7-8 dienomis Kaune. Apie šį suvažiavimą Eduardas Turauskas, pats jame dalyvavęs, o vėliau rinkęs medžiagą ateitininkų istorijai, pateikia tokią informaciją [60, p. 44]:
1911 m. vasarą įvyksta Pirmoji Moksleivių Ateitininkų Konferencija. Telšių kuopelė deleguoja J. Butkų (vėliau paraudonijusį Butkų Juzę) ir mane. ... Nepamirštamos, brangios dienos. Akis į akį pamatome, išgirstame savo vadus, pranokėjus, šulus: uniformuotą, šaunų, judrų Eliziejų Draugelį; paprastą, kuklų, bet gilų Pr. Dovydaitį; paskutiniosios ar priešpaskutiniosios klasės gimnazistą Kazį Bizauską.
E. Draugelis imponuoja savo grožine proza, rašydamas Ateity K. Lizdeikos slapyvardžiu.

Pr. Dovydaitis skaito referatą Kristaus problema.
K. Bizauskas, gyvas, judrus, suka visą organizacinį ratą, 'nusileidžia iš savo 'aukštumų' (vyr. klasių) ligi mūsų pienburniukų ir tuomi žavi, imponuoja, pririša ir sutvirtina.

Kita proga Turauskas apie tą konferenciją rašo [59, p. 446]:
Šioje konferencijoje buvo svarstomi pirmukart organizacijos įstatai, kurie vėliau kiekvienoje konferencijoje buvo taisomi bei tobulinami. Tų ranka rašytų — slaptų įstatų turėjo teisės laikyti vieną egzempliorių tik kuopos pirmininkas, kas buvo pažymėta tam tikrame paragrafe. Šioje konferencijoje Pr. Dovydaitis kalbėjo tema iš religijos klausimų.

Tiesa, P. Dirkis savo atisimimuose mini anksčiau, būtent 1911 m. gegužės mėnesio pabaigoje, Kaune pas kun. Aleksandrą Dambrauską - Jakštą įvykusią konferenciją, kurioje dalyvavę iš studentų Pr. Dovydaitis, El. Draugelis ir iš kelių miestų po vieną atstovą [7, p. 82]. Daugiausia tai buvę susibūrę Kauno smalsesnieji moksleiviai ir vienas kitas alum-nas - klierikas. Konferencija buvusi informacinio pobūdžio, kurioje pranešimus darę apie įsisteigimą Ateities kun. A Dambrauskas - Jakštas, Pr. Dovydaitis ir Kazys Bizauskas, ir prašę ją remti visokeriopai: pinigais ir raštais. Bet greičiausiai tai buvo ta pati aukščiau minėta pirmoji ateitininkų konferencija, tik Dirkio nurodytas laikas — gegužės mėnuo — yra pagal senąjį kalendorių.

Ar buvo toje birželio mėnesio konferencijoje oficialiai išrinkta ateitininkų vadovybė, neaišku. Nėra tačiau abejonės, kad Kazys Bizauskas tuo metu buvo veikliausias ateitininkų organizatorius ir, kaip jau minėta, tos Pirmosios ateitininkų konferencijos iniciatorius ir organizatorius. Kun. Stasys Yla, Ateitininkų vadovo autorius, tame vadove įrašė Kazį Bizauską pirmuoju ateitininkų centro pirmininkų sąraše, bet nepasako, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko [20, p. 116]. Taip pat ir Simas Sužiedėlis teigia Kazį Bizauską buvus pirmuoju ateitininkų centro valdybos pirmininku [56, p. 144]. Tai, t. y. Bizauską kaip ateitininkų pirmininką, mini viename savo straipsnių, kurio ištrauka žemiau pateikiama, ir anų 1911 metų įvykių liudininkas A. Žalvarnis [66, p. 132]:
1911 m. apie rugsėjo mėnesį Petrapilio Akademijos prof. Bučys Kaune Blaivininkų salėje laikė religinio turinio paskaitas. Sutraukė daug klausytojų ir iš provincijos. Teko ir man būti. Džiaugiausi, matydamas salėje daug moksleivių. Sužinojau, kad daugumas tų moksleivių yra ateitininkai. Patyręs apie juos iš a. a. p. Stanelytės, Saulės seminarijėlės mokytojos, ir iš Ateitininkų pirmininko K. Bizausko, kas jie tie ateitininkai: tai šviesios ateities kūrėjai, kurie laikydamiesi šūkio 'Viską atnaujinti Kristuje', gyvena tikslu: Dievas, tėvynė, dora ir mokslas.

Tuojau po paskaitos būsiąs ateitininkų susirinkimas, tik ne visi galėsią dalyvauti. Gavau ir aš, kaip svečias,   kvietimą  dalyvauti.   Tiesa, aš, mat, pasižadėjau parašyti himną, jeigu gausiu pamatyti jų darbus. Ėjome, išsiskirstę po du, į p. Garale-vičiaus namus, a. a. kan. Aleknos butan. Šeimininko nebuvo namie. Priėmė mus p. Mykolas Antanaitis, Saulės pradžios mokyklos mokytojas, kurio žinioj matėsi kriaušių pintinė. Ir p. vice-šeimininkas ir jo kriaušės visus žavėjo. Be to; keli moksleiviai turėjo mandalinas ir balalaikas. Greit atsirado prezidiumas. Pirmininkaujančio labai graži, entuziastiška prakalba: Gražiausios rūšies žydinčios gėlės spyg liuotuose keruose. Per skausmus į garbę. Per aspera ad astrą! Mūsų keliai — Golgotos keliai; bet po Golgotos šviesi Rezurekcija. Kurkime laužą, kad Lietuvai būtų šviesu ir nešalta... Uždekime jaunimą, tegu jis dieną naktį šviečia!...

Turauskas šį pirmąjį (įvykusį 1911 m. birželio pradžioje — P. Z.) moksleivių ateitininkų suvažiavimą vadina pirmąja visuotine ateitininkų konferencija. Anot Juozo Girniaus, tai teisinga tik iš dalies, būtent tiek, kiek ir šiame moksleivių suvažiavime buvo dalyvavę ir vienas kitas studentų [19, p. 530]. Greičiau 'visuotinesnis' buvęs tų pačių metų liepos 15 d. suvažiavimas, kiek apie tai galima spręsti iš Prano Kuraičio 1911.X. 10 laiško kun. A. Staniuky-nui [31]:
Buvo susirinkusių (nežiūrint į sunkias aplinkybes') apie 23 žmonės: tarp jų buvo šeši ar septyni kunigai, kiti svietiški studentai, gimnazistų kuopelių atstovai, trys merginos gimnazistės ar kursistės (gerai nežinau), Veiverių mokytojų seminarijos slaptos draugijos atstovas. Susirinkime pirmininkavo Maskvos studentas E. Draugelis, sekretoriavo Kijevo stud. Tiškus ir Kauno gimnazistų slaptos katalikiškos kuopelės pirmininkas K. Bizauskas.

Taigi tąkart buvo suvažiavę ir studentų, ir moksleivių atstovai. Atitinkama buvo ir programa, kaip toliau rašo Kuraitis tame pačiame laiške:
Susirinkimas tęsėsi dvi dieni. Pirmą dieną buvo pašvęsta aptarimui bent svarbesniuose bruožuose katalikų moksleivių idėjinės platformos, laikraščio Ateities reikalų ir gimnazistų organziacijų dalykų. Visi kiek galint prisižadėjo remti ir agituoti už Ateitį, padaryti ją daugiau prieinamą ir tinkamą savo turiniu gimnazistams.

Ateitininkų kuopelės ir suvažiavimai buvo mišrūs, berniukų ir mergaičių. Bet šiaip jau mergaičių ateitininkių tarpe tuo metu buvo smarkiai palaikoma moterų judėjimo idėja, moterys stengėsi iškovoti lygias teises su vyrais. Jų tarpe tai idėjai daug dirbo Antanina ir Kotryna Gustaitytės, Saliomė Banaitytė ir kitos. Jų iniciatyva kilo sumanymas sukviesti Kaune slaptą mergaičių ateitininkių suvažiavimą. Sumanymui pritarė ir vyrai ateitininkai. Toks ateitininkių suvažiavimas, bene vienintelis "separatistinis" visoje ateitininkijos istorijoje, įvyko 1912 m. kovo 31 d. Kaune. Jame dalyvavo apie 20 mergaičių ateitininkių. Nors buvo iš kalno nusistatyta į suvažiavimą neįsileisti vyrų, tačiau, po tam tikro apsvarstymo, buvo vis dėlto įleisti, kaip berniukų ateitininkų atstovai, K. Bizauskas, P. Kerpė ir P. Radzevičius [59, p. 447], [9, p. 134-35].

Kazio Bizausko ir Paulinos Liepaitės vestuvės Skiemonyse 1919.11.4 d. Pirmoje eilėje (iš k.): Paulina Liepaitė -Bizauskienė, Kazys Bizauskas ir Darata Liepienė (Paulinos motina)

1912 m. birželio 21-22 d. Kaune šaukiama antroji ateitininkų konferencija, kurioje dalyvauja jau 45 atstovai iš Palangos, Liepojos, Šiaulių, Telšių, Ukmergės, Kauno, Marijampolės, Veiverių, Vilkaviškio ir kitų vidurinių mokyklų, "kur tik lietuvių mokinių esama" [4, p. 35-6]. Konferencijoje buvo pranešta, jog esama "250 suorganizuotų narių ir apie 60 prisidėjusių" [19, p. 358].

1912 m. Kazio Bizausko vadovaujami Kauno ateitininkai pradėjo ruošti viešus ateitininkų vakarus. Tie vakarai paprastai vykdavo Tilmanso salėje švenčių atostogų metu. Dažnai prie jų rengimo prisidėdavo ir iš Maskvos atvykę Rūtos draugijos studentai ateitininkai K. Dulskis, P. Grajauskas, E. Draugelis ir kiti. Pirmas toks vakaras buvo surengtas 1912 m. gruodžio 30 d. Jame pianinu skambino Lo-puška, smuiku griežė S. Miezinskaitė, dainavo 100 žmonių Kurausko vedamas choras [9, p. 136].

Apie kitą panašaus pobūdžio ateitininkų parengimą kun. Paulius Dogelis tuose savo atsiminimuose rašo [9, p. 139-40]:
Lietuvių Katalikių Moterų Draugija Maironio namuose Kaune laikė mergaičių ruošos mokyklą. Toje mokykloje mergaitėms praktikuotis buvo vieša valgykla. Maironio namuose buvo ir salė susirinkimams daryti. Ateitininkų štabas Kaune matė reikalo suvesti į pažintį visus Kauno ateitininkus, veikusius slapčia kuopelėmis. Jie vienas kito nepažinojo, išskyrus savo kuopelės narius. Pamatyti didelį būrį ateitininkų buvo kiekvienam įdomu. Bet kaip tai padaryti. Stabas sumanė surengti pas 'moteris katalikes' — taip vadindavo L. Kat. Moterų Druagiją — vakarienę, į kurią bus pakviesti tik ateitininkai. Už vakarienę su valgyklos vedėja buvo susitarta užmokėti po 50 kapeikų nuo žmogaus. Kas iš ateitininkų turėjo 50 kap., tas užsimokėjo, kas neturėjo, iš kitų šaltinių buvo užmokėta.

Suplaukė iš viso Kauno Maironio salėn per 100 ateitininkų: vyrų ir mergaičių. Slaptai veikusiems ir tik girdėjusiems, kad ir daugiau yra ateitininkų, dabar savo akimis pamatyti tokį didelį būrį buvo nepaprastai džiugu. Susipažinę tarp savęs, susėdo užstalėn pasivaišinti. Prie stalo vienas kitas prabilo. Jų kalbose jautėsi kažkas įtikinančio, nepaprasto, kas stiprino tik ką neseniai įskiepytas jaunuolių idėjas. 'Visa atnaujinti Kristuje' — girdėjosi jaunų kalbėtojų lūpose. Kitam iš džiaugsmo ir iš idėjos brangumo akys ašarojo. Vakarienei pasibaigus, buvo linksmoji dalis: žaidimai ir šokiai. Jiems vadovavo K. Bizauskas.

Nors po spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. rusinimo politikos poveikis Lietuvoje kiek sumažėjo, bet tautinio atgimimo vyksmas ir ypatingai lietuvių kalbos vaidmuo tautinės kultūros raidoje buvo gerokai pažeisti. To vaisius buvo paspartėjęs lenkėjimo procesas, ypač dvasininkijos ir visuomenės tarpe. Dažnas mokslus einantis jaunuolis ar jaunuolė vengė 'mužikiškos' lietuvių kalbos ir mieliau naudodavo 'ponišką' lenkų kalbą. Kazys Bizauskas tuo klausimu savo straipsnelyje 'Viena iš mūsų svarbiųjų priedermių' ateitininkams rašo [83, p. 182-3]:
Ruošiamės visi prie būsimo visuomenės darbo. Tam tikslui būtinai reikalingas savo kalbos žinojimas. Be to, negalima ne tiktai savo jausmų išreikšti, bet ir darbuotis. Net ir geriausi planai, geriausi norai, išreikšti netobulai, sukelia nusišypsojimą klausytojų tarpe. Jau dingo tie laikai, kada negalima buvo laisvai mokytis gimtosios kalbos. Turime kalbos vadovėlių, taisyklingai parašytų įvairių knygų. Jei tiktai atsirastų noras, tai netrukus galima išmokti savo gimtosios kalbos. Dar vienas dalykas yra reikalingas, kad išmokti taisyklingai lietuviškai kalbėti: reikia kuo daugiausiai kalbėti lietuviškai. Kiekvienas pašnekesys su savo draugais ar draugėmis tebūna mums lietuvių kalbos pamoka. Stenkimės kalbėti visados ir visur grynai lietuviškai. Nesigėdinkime, jei geriau mokantis pataisys mus, nors tai būtų ir prie kitų. Mylėti savo kalbą pridera lietuviams ir lietuvaitėms.

Iš pasakyto galima padaryti sekančias išvadas:
1)    Kiekvienas lietuvis ar lietuvaitė turi pasistengti gerai, taisyklingai (be jokių barbarizmų) išmokti lietuviškai kalbėti. Gėda tam, kas nežino savo tėvų kalbos.
2)    Kiekvienas lietuvis ar lietuvaitė savo suėjimuose, savo santykiuose turi lietuviškai kalbėti, kad įgytų miklumą savo gimtoj kalboj.
3)    Lietuviškai kalbėkime visur ir visados. Viešai parodykime, kad lietuvių esama.
4)    Eidami į krautuves, knygynus ir kitas įstaigas Lietuvoje vartokime lietuvių kalbą, nes tuo prispir-sime kitataučius, ypač lenkus, gerbti mūsų prabočių palikimą.
5)    Skaitykime gerus lietuviškus raštus, o taipogi ir laikraščius. Platinkime juos tamsiųjų sodiečių tarpe.
6)    Mokykimės gražiųjų Lietuvos dainelių. Kiekvienas moksleivis ar moksleivė (ar turi klausą ar ne) teišmoksta tų mūsų dainelių, kurios jam primins Lietuvą su visais vargais ir rūpesčiais ir paskatins prie darbo savo tautiečių labui.

7. Studijos Maskvoje ir karas

Baigęs gimnaziją, Kazys Bizauskas išvyko tęsti mokslo į Maskvą ir 1913 m. rudenį pradėjo studijuoti Maskvos universiteto teisių mokslo fakultete. Maskvoje tuo metu buvo gana gausus lietuvių studentų būrys. Bizauskas rado jau ten iš anksčiau studijuojančių savo bendraminčių (jų tarpe P. Dovydaitį, E. Draugelį, P. Grajauską, V. Endziulaitį, Z. Starkų ir kitus), o taip pat ir savo bendro darbo bičiulių, kurie tais metais drauge su juo pradėjo ten savo studijas (Romas Dulskis ir kiti).

Maskvos universiteto medicinos fakulteto studento Eliziejaus Draugelio iniciatyva, 1910 m. Maskvos lietuviai katalikai studentai buvo įsteigę savo draugiją, kuriai tuomet priklausė 7 nariai, tame skaičiuje Pranas Dovydaitis ir Antanas Kaunas. Pradžioje susirinkimai būdavo slapti ir įvykdavo pas kun. Emilijoną Paukštį. Susirinkimuose būdavo aiškinami religiniai, filosofiniai ir visuomeniniai klausimai, naujausios gamtos mokslų hipotezės ir kit. [42, p. 456]. Bet šiaipjau keliais pirmaisiais savo gyvavimo metais toji draugija ypatingesne veikla nepasižymėjo, iš dalies gal dėl mažoko narių skaičiaus.

Tais pačiais metais Maskvoje buvo įsteigta ir Lietuvių draugija Maskvos aukštinu mokyklų studentams šelpti. Tai buvo vieša legali organizacija, kuri tvarkėsi pagal valdžios patvirtintą statutą. Vienu metu (laike Pirmojo pasaulinio karo) toji draugija turėjo per 600 narių. Nors jos oficialus tikslas buvo vien tik šalpa būtent remti medžiagiškai aukštosiose Maskvos mokyklose studijuojančius savo narius, bet faktiškai ji taip pat daug nuveikė visuose lietuvybės ugdymo baruose. Vienas iš tokių svarbiųjų tos draugijos darbų buvo moksleivių žurnalo Aušrinės redagavimas 1910 -1913 m. Nors toji draugija, pagal savo įstatus, buvo nepolitinė ir nepasaulėžiūrinė, bet praktiškai joje vyravo "pirmeiviai", t. y. kairiųjų ir liberalių pažiūrų studentai.

Į Maskvą atvykęs Kazys Bizauskas rado aukščiau minėtą Lietuvių katalikų studentų draugiją be-merdinčią. Jis tuojau pat ėmėsi visa savo jaunatviška "fakso" energija ją gaivinti. Jo pastangomis, 1913 m. lapkričio 27 dieną buvo sukviestas tos draugijos narių ir jai prijaučiančių susirinkimas, kuriame buvo nutarta jos vietoje įsteigti lietuvių studentų ateitininkų draugiją vardu "Rūta" [4, p. 35-6]. Tad ta prasme tikriausiai ir reikia suprasti žinią, paskelbtą tų metų Ateityje, kurioje tas susirinkimas vadinamas "steigiamuoju" [19, p. 341]. Tame susirinkime draugijos pirmininku buvo išrinktas Kazys Bizauskas, vicepirmininku — V. Endziulaitis, ir sekretorium — E. Draugelis. Draugijai steigiantis, jai priklausė 11 lietuvių studentų. Be aukščiau minėtų, kiti jos nariai tuo metu buvo Romas Dulskis, J. Vailokaitis, Zigmas Starkus, Bronius Draugelis (Eliziejaus Draugelio brolis), Janulis, Pijus Grajauskas, K. Avižienius ir Valickas [29, p. 105].

Nors Rūtos draugija, kaip ir jos pirmtakė, narių skaičiumi nebuvo didelė, bet veiklą išvystė gan intensyvią. Vienas iš pirmųjų jos darbų buvo suorganizavimas katalikų studentų ir moksleivių vakaro 1914 m. sausio 6 d. Kaune. Tuo vakaro ruošimu, draugijai pavedus, rūpinosi K. Bizauskas, K. Avižienis ir R. Dulskis [55].

Jei ne visas, tai bent dalį savo pirmųjų studentiškų vasaros atostogų Kazys Bizauskas tikriausiai praleido Rygoje, Latvijoje, nes, kaip jau buvo minėta, 1914 m. gegužės - rugsėjo mėnesiais jis ten redagavo Rygos garsą.

1914 m. rugpjūčio mėnesį prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas bematant suparaližavo bet kokią lietuvišką visuomeninę veiklą Lietuvoje, tačiau jis pradžioje nepadarė ypatingesnio poveikio studentų ateitininkų veiklai Maskvoje, tai veiklai praktiškai nekliudė. Draugijos narių skaičius kiek padidėjo, jų dėmesio centre savaime iškilo klausimai, kurie siejosi su karu: kaip krikščionys turi reaguoti į karą, ką tas karas lemia Lietuvai, kokia turėtų būti karo metu draugijos veikla ir pan. [51].

Bendrai gi Maskvos lietuvių studentų veikloje karo pradžioje pasidarė itin aktualus vienybės ir bendro darbo klausimas. Tai greičiausiai buvo natūrali išdava to. kad prasidėjęs karas sudarė daug daugiau galimybių tokiai bendrai veiklai pasireikšti: labdarybės bazarai, koncertai, sužeistų lietuvių kareivių globa ir 1.1. Iniciatyvos šiame reikale ėmėsi Lietuvių draugija Maskvos aukštųjų mokyklų studentams šelpti. Tos draugijos pirmininkas Vytautas Petrulis 1914 m. spalio 22 d. raštu kreipėsi į Rūtos draugiją, kviesdamas pastarąją bendrai darbuotis. Rūtos draugija savo 1914.11.3 d. posėdyje nutarė deleguoti Kazį Bizauską ir P. Grajauską į minėtos draugijos valdybos posėdį, kad ten išsiaiškintų, kokiomis sąlygomis siūloma bendradarbiauti [51]. Deja, tos sąlygos Rūtai pasirodė nepriimtinos. Pastarosios argumentai buvo išdėstyti žemiau pateikiamame atsakomajame rašte, rašytame 1914 m. lapkričio pradžioje [51, p. 405]:

Lietuvių Draugijos
Augs tųjų Maskvos Mokyklų
Studentams Šelpti Valdybai.

Pilnai sutinkame, kad ypač šiuo metu reikia ieškoti to, kas mus vienytų. Todėl ir reikėtų ieškoti gilesnių pamatų tai vienybei įkūnyti.
Išklausę draugus Bizauską ir Grajauską, buvusius Tamstų Valdybos posėdyje, svarstėme dalyką šitaip.

Tamstos kviečiate mus dalyvauti ar kaipo svečius, ar įstoti Tamstų draugijon.
Dėl pirmo dalyko tariame ačiū už pakvietimą, bet nemanome, kad vien atsilankymas galėtų būti tuo taip tarp mūsų reikalingu ryšiu.
Įstoti Tamstų draugijon mes negalime, nes, pirma, mums būtinai reikia dėl itin svarbių priežasčių užlaikyti savo organizaciją, antra, jeigu mes turėtume ir pas Tamstas, kaip buvo sakyta, pilno veikimo liuosybę, tai turėti organizaciją organizacijoj nei Tamstoms negali būti geistina, nei mums patogu.

Yra dar ir trečia išeiga, tai — užmegzti vienybę, jei taip- galima išsireikšti, kooperatyviu būdu, t. y. visose išlaidose ir pajamose, visame rengime dalyvauja abidvi organizacijų iš kalno nustatytąja proporcijos norma. Tiesa, iš pradžių gali kilti techniškų keblumų, kurie vienok gerais norais iš abiejų pusių nesunkiausia galima būtų prašalinti.
Jeigu Tamstos sutinkate su augščiau išreikštu mūsų pageidavimu, tai galima būtų netrukus pradėti tarybas visoms bendro veikimo sąlygoms nustatyti.

Tai laukiame atsako. Visų vardu
Rūtos draugijos pirmininkas: St. K. Bizauskas
Už sekretorių: R. Dulskis

Į tą laišką Lietuvių draugijos Maskvos aukštųjų mokyklų studentams šelpti valdyba 1914 m. gruodžio 21 dienos raštu atsakė, kad ji nesanti visuotinio susirinkimo įgaliota tuo pagrindu jungtis su Rūta. Tokiu būdu pirmos būsimojo valstybės vyro ir diplomato Kazio Bizausko derybos, deja, baigėsi nesėkmingai. Tuomet jis tikriausiai dar net nesvajojo, kad jam vėliau teks atstovauti Lietuvos valstybei visoje eilėje tarptautinių derybų, ir kad paskutiniosios derybos, kuriose jam teks dalyvauti, bus Lietuvai ypatingai lemtingos.

1915 metų vasarą atvažiavęs iš Maskvos į Lietuvą atostogų, Bizauskas kurį laiką gyveno Vilniuje. Kun. Paulius Dogelis savo atsiminimuose iš Vilniaus, skyrelyje Pilvo bendrovė, rašo [9, p. 189]:

Pilvo bendrovė (Vilniuje — P. Z.). Tai naujas karo padaras. Reikėjo apsirūpinti maistu. Karo metu viskas pabrangsta ir sunku maisto gauti. Bendrovėje pigiau maistas atsieina ir linksmiau gyventi. Susibūrė trys vienminčiai ir pagal apetitą, beveik vieno masto vyrai: Bieliauskis, Dogelis, Bizauskis ir Ko., ir įkūrė, jokiais įstatais nesuvaržytą ir jokioj valdžioj neįregistruotą bendrovę, pavadintą labai suprantamu ir realiu vardu — "Pilvo bendrovė". Iš b-vės vardo aiškėja jos tikslas. Bizauskis — tai tas pats Kazimieras B., kursai prieš porą metų iš Kauno su P. Radzevičium buvo atvykęs į Vilnių ateitininkų organizuoti. Paskiau, K. Bizauskiui išvykus Panevėžin stoti lietuvių gimnazijos priešaky, Pilvo bendrovėje palikome tik du: Bieliauskis ir aš.

Taip pat ir Juzaitis savo atsiminimuose mini sutikęs Kazį Bizauską Vilniuje ankstyvą 1915-tų metų vasarą [23, p. 39]:
Tuo laiku, 1915 m. gegužės - birželio mėnesiais, į Vilnių prigarmėjo daug lietuvių, senų ir jaunų, vaikinų ir mergaičių, daugiausia karo pabėgėlių arba rusų valdžios išvietintų žmonių. Kiek atsimenu, jaunuomenė vieną kartą berods karininkų ramovėje suruošė šaunų balių. Buvo daug jaunų merginų, buvo ir daug žadančių vyrukų. Prisimenu gražųjį K. Bizauską, pasipuošusį studento mundierium su šoble; draugavova ir gražiai pasikalbėdavo va. Taigi tas pats B. Kasaitis, kuris Ateityje taip gražiai rašė apie Saliomėją Banaitytę straipsnyje "Ak jūs sapnai, sapnai"... Gatvėje atsitiktinai susitiko va su studentu Antanu Gyliu, Vytautu Endziulaičiu ir Pijum Grajausku.

1915 m. birželio 13 d. Vilniaus karininkų klube įvyko tradicinis lietuvių katalikų studentų Rūtos draugijos vakaras, kuriame dalyvavo ir Kazys Bizauskas. Tą vakarą išsamiai aprašė Vilties korespondentas V-tis [85]. Toje jo korespondencijoje skaitome:
Pirmiausia buvo vaidinama istorinė K. Puidos drama Mirga. Parašytąjį, tiesa, nekaip, daug kas prikišti jai būtų galima. Bet siužetas puikus ir labai šiam momentui tinkamas. Artistai gi ir režisorius (režisavo L. Gira) pasistengė taip užpildyti autoriaus spragas, kad bevaidinant veikalo silpnumus tik įgudęs kritikas pastebėti tegalėjo. Vyriausiąją Mir-gos rolę vaidino jau žinoma Vilniaus lietuvių artistė p. B. Girienė, kitas roles — moksleivių jaunimas. Jie vaidino, žinoma, nelygiai, vienur drąsiau, kitur bailiau. Liuosiausias jautėsi scenoje Bilgenas (stud. Dulskis), kalbėjo natūraliai, gyvai, balsiai. Gražiai vaidino ir Gimbuto rolę stud. K. Bizauskas: jo balsas skambėjo skardžiai, jausmingai. Vytautas (stud. Gi-lys) parodė gražios plastikos, pozą, turėjo ir jausmo daug, tik jo balsas pats savaime, kad ir skardus, bet neaiškus ir nevisai tiko. Silpniausiai vaidino kunigaikštienė Ona, bet ir ji mokėjo savo rolę ir, matyti, stengėsi. Bet užtat pati Mirga, gali sakyt, padengė visas tas ydas...

Tuojau po to Rūtos draugijos vakaro Kazys Bizauskas, matyt, išvyko iš Vilniaus, nes 1915 m. birželio mėn. 15 d. jo jau būta Pumpėnuose prie Panevėžio.1 Ten jo turėta giminių (teta ar tetos? — P, Z.). Beje, prieš karą ir karo metu Bizauskas Pumpėnuose lankydavosi gana dažnai. Pavyzdžiui, Pumpėnuose jis, matyt, gyveno ir 1913 metų vasarą, nes iš ten jis tuomet siuntinėjo savo korespondencijas Ateičiai.2

Eduardas Turauskas viename savo straipsnių ateitininkų istorijos klausimu mini "Vl-ąjį stud. sąjungos susirinkimą", maždaug tuo metu (t. y. 1915 m. birželio - liepos mėn. — P. Z.), įvykusį, "kiek mena kai kurie dalyviai, bene pas prel. Dambrauską" (58, p. 97). Tas suvažiavimas tęsėsi apie 2-3 dienas. Suvažiavime kalbėjęs dr Antanas Maliauskis. Išrinktuosius suvažiavime redakcijos narius vienas dalyvių, rašydamas savo draugui, slėpdamas, vadinęs Dora (Gylis), Mokslas (Vyt. Endziulaitis), Poezija ar Dailė (Bizauskas) ir 1.1. [58, p. 97]. Kadangi prel. A. Dambrauskas nuo 1914 m. rudens iki 1915.X. 10 d. gyveno Vilniuje, rusų komendanto Grigorjevo įsakymu išsiųstas iš Kauno, tai išeitų, kad tas suvažiavimas įvyko Vilniuje. Bet pats Turauskas kitoje vietoje rašo, kad paskutinė karo meto ateitininkų konferencija Vilniuje ir bendrai Lietuvoje buvusi penktoji, įvykusi 1915 m. birželio - liepos mėnesį. P. Radzevičiaus vedamame bendrabutyje Junkerių gatvėje [59, p. 447]. Galimas dalykas, kad abiem atvejais kalba eina apie tą pačią konferenciją.
Ar Kazys Bizauskas toje konferencijoje dalyvavo, žinių nėra. Jei toji konferencija įvyko prieš virš-minėtą Rūtos vakarą, t. y. birželio mėnesio pradžioje, tai labai galimas dalykas, kad jis joje dalyvavo. O jei toji konferencija įvyko vėliau, tai tikriausiai nedalyvavo, nes tuo tarpu rytų fronte brendo nauji įvykiai. 1915 metų pradžioje vokiečiai, sukaupę jėgas naujai ofenzyvai, pajudėjo visu frontu į rytus. Sumušę rusų II-ąją armiją Rytprūsiuose, vokiečiai 1915 m. pradžioje įsiveržė į Lietuvą. 1915 m. liepos mėnesį jie užėmė Šiaulius ir Panevėžį, rugpjūčio mėnesį — Kauną, o rugsėjo 9 dieną jie įžengė į Vilnių. Tokiu būdu praktiškai visa Lietuva atsidūrė vokiečių rankose.

Vokiečių Lietuvoje įvestas okupacinis rėžimas taip pat gniuždė bet kokią organizuotos lietuviškos veiklos apraišką.
Ir ateitininkų slaptų kuopelių teišsilaikė viena kita, daugiau vegetuodamos, negu tikrai gyvuodamos. Vilniuje 1916 m. ateitininkų kuopelę sutelkė kapelionas kun. M. Reinys. Kauno Saulės gimnazijoje vyresnieji moksleiviai buvo taip pat sudarę mažą ateitininkų būrelį, darydavusį susirinkimus pas kapelioną kun. dr. K. Šovą... Gal ir dar poroj gimnazijų išliko negausios ateitininkų kuopelės [19, p. 367].

Nuo pat pirmojo spausdintos Ateities numerio, Kazys Bizauskas (B. Kasaičio ir kt. slapyvardžiais) teikė jai įvairios lengvesnio turinio medžiagos: straipsniukų, beletristinių bandymų, vertimų, recenzijų. 1913 m. Ateitis atsiskyrė nuo Draugijos ir tapo savarankišku žurnalu. Tais pat metais į redakciją įėjo Kazys Bizauskas, anksčiau pusantrų metų tvarkęs šio laikraščio administracinius reikalus, o tų metų gale — Pr. Dovydaitis, perėmęs Vilties redagavimą, iš Ateities redaktoriaus pareigų pasitraukė. 1914 metų Ateity nebėra nė vieno Dovydaičio straipsnio. Tų metų numeriuose matyti jau V. En-dziulaičio ranka, o vėliau — K. Bizausko [19, p. 520].

1913 metais tapęs Ateities redakcijos nariu, Kazys Bizauskas ir savo studijų metu, ir vėliau uoliai tose pareigose dirbo, kol vokiečiai Ateities leidimo nesustabdė.

Lietuvių encklopedijoje rašoma, kad 1914 m. kovo mėnesį Kaune pasirodė Mūsų ateitis, redaguojama kun. Aleksandro Dambrausko - Jakšto ir Kazio Bizausko, bet dėl rusų cenzūros sustojusi [37, p. 425], [1, p. 25]. To leidinio išėję 4 numeriai. Tik vargu ar teisinga žinia, kad tą laikraštėlį redagavę Jakštas ir Bizauskas. Atrodo, kad jį redagavo E. Draugelis, kuris tuo metu buvo kiek "kietesnės" ateitininkų veiklos linijos šalininkas.

Kita vertus, studentas Kazys Bizauskas 1914 m. gegužės - rugsėjo mėn. redagavo visuomenės, politikos ir literatūros laikraštį Rygos garsą, ėjusį Rygoje nuo 1910 iki 1917 m. du kartus savaitėje. Jį leido Sv. Kazimiero draugija. Kalbamu metu tas laikraštis turėjo apie apie 4000 skaitytojų. Prieš Kazį Bizauską to laikraščio redaktoriais yra buvę J. Tūbelis, J. Kriaučiūnas, D. Šidlauskas, kun. J. Tumas-Vaižgantas ir kiti [45].

Kun. A. Dambrauskas - Jakštas ir P. Dogelis, karui prasidėjus, turėjo rusų valdžios įsakymu keltis iš Kauno, kuris buvo tvirtovės miestas, į Vilnių. Cia buvo suredaguoti 1914 m. Ateities 9-12 numeriai ir 1915 m. 1 - 3 numeriai. Tačiau atspausdinti jie buvo Kaune. Vokiečiams 1915 m. rudenį užėmus Vilnių, Ateitis 1915 m. balandžio —1916 m. birželio mėnesiais visai nėjo [21, p. 138]. Nuo 1916 m. liepos mėn. kun. A. Dambrauskui - Jakštui pavyko Ateitį atnaujinti Kaune, nors ir sunkiomis vokiečių cenzūros sąlygomis, ir ligi 1919 m. vasario jis ją ir redagavo [33, p. 343]. O Ateities 1919 m. antrame nr. buvo toks redakcijos pareiškimas:
Kadangi susirinkusi Vilniuje 28 gruodžio pernykščių metų Ateitininkų konferencija yra nutarus ateitininkų organą Ateitį perkelti iš Kauno į Vilnių ir pavesti redaguoti ją tam tikram kolektyvui,... kadangi daugumas vyresnių ateitininkų yra pastoję kariuomenėn ir todėl neturi laiko berašinėti Ateitin, todėl kauniškė Ateities redakcija linkėdama naujai išrinktam vilniškiui kolektyvui pasisekimo, šiuo numeriu laiko savo darbą užbaigtą ir tolesnį Ateities ėjimą iš Kauno sustabdo.

Ateities 1914 m. liepos - rugpjūčio numeryje, paskutiniame prieš oficialiai ją iškeliant, su kun. A. Jakšto - Dambrausko išsikėlimu į Vilnių, yra įdėtas Kazio Bizausko straipsnis Šiuo metu. Tai lyg redakcijos žodis ateitininkijai kataklizminio visai žmonijai, o ypatingai Lietuvai, įvykio — Pirmojo pasaulinio karo — angoje. Kadangi tas straipsnis charakteringas jo pasaulėžiūrai bendrai ir ypač tuometinei jo pažiūrai į ateitininkišką ir tautinę veiklą, pateikiame jį čia ištisai:

ŠIUO METU
Kasgi mūsų manė, vasaros atostogoms užėjus, kad gali ateiti tokie laikai, kokiais nūn tenka mums gyventi?
Toli buvom nuo kunkuliuojančio politikos gyvenimo, siekėm vien prie savo artimųjų ir artimesniųjų tikslų, vykdėm gyveniman savo širdingiausius troškimus, darbavomės ir jautėme savyje malonų, daug jėgų duodantį džiaugsmą, jogei darbas neeina per niek. Žiūrėjom gražun pasaulin drąsiomis akimis, nes, nors sunkus buvo pereitas uolėtas kelias, visgi tuo keliu jau tolokai buvome nužengę.
Tiesa, klaidžiojom ir klydom, nerimastavom ir abejojom, pasiduodavom savo silpnybėms, bet širdies gelmėse visuomet jautėm, kad mūsų siekiai prakilnūs, šventi, nors kartais mes ir buvome jiems neištikimi. Raminom save, kad visi juk žmonės esame, bet kartu gaivinome ir kurstėme savyje norą tapti geresniais, kilnesniais ir pilnai vertais savo siekimų, savo idealų.

Būdavo ir nesusipratimų ir nepasitikėjimo, bet ir tai mums tik rodydavo, jog esame per daug žmonės ir per mažai krikščionys — katalikai. Tai mums dar kartą ryškiai pabrėždavo, kad dar tolimas, tolimas laukia mūs kelias tobulybės linkui.
Nežiūrint visa tai sergėjome, it didžiausią brangenybę, savo darbavimosi vaisių. Globojom jį, noki-nom, kad tik išsirptų ir tikrai taptų naudingas Dievui ir Tėvynei. Per visas kliūtis, daromas kitų, per savo paklaidas ir neištvermę godžiai laukėme valandos, kuomet pumpuras pražydės puikiausiąja gėle. Saugojom ją nuo šalnų ir audrų kartais lopytais ir skylėtais stogeliais. Vienok saugojom ir globojom, nes tai mums brangu buvo. Ir štai:
netikėtai atšniokštė su dideliu trenksmu baisusis slibinas, leidžiantis iš savo nasrų ugnies liepsnas ir dūmų sūkurius;
atūžė milžiniška vėtra, draskanti ir laužanti viską, ką tik pakeliui užtinka;
atlėkė tamsiųjų ' šmėklų būriai, nešini nelaimėmis, skurdu, mirtimi.

Baisu pasidarė, kad slibinas nesunaikintų mūsų pastangų rūmo, kad vėtra nenukrėstų dar nenunokusio mūsų darbų vaisiaus, kad šalna nenukąstų mūsų troškimų skaisčiosios gėlelės, kad mirties šmėklos nenumarintų mūsų sveikata ir drąsa tryš-kančios gyvybės.
Ir išsiveržė skundas:
"Dievulėliau! kuo mes kalti?"
Bet toksai, matyti, Tavo Noras.

Vienok, šalin nusiminimai! Kartu su visa savo tauta neškime skaudųjį jungą. Dalis jo tenka ir mums. Nesikratykime ir nesibijokime jo. Esame jauni, turime dar spėkų, tai neškime savo dalį. Jeigu pajėgsime, padėkime ir kitiems nešti, kuriems to jungo teko dar daugiau.
Mums, moksleiviaims ateitininkams, irgi skaudžiai jaučiamas baisusis pasaulio karas.

Visa eilė veikimo sukūrėlių tapo suardyta, ar bent paraližuota. Daugelyje vietų mokslas susidarkė, ypač Suvalkijoje. Reikėjo tat kraustytis į tolimą Rusiją, į svetimą kraštą, pas svetimus žmones. Jeigu kur dar ir yra mokslas, tai jau jis, tarytum, ir neberūpi. Juk įvairios paskalos, pasakos, žinios, ar būtų jos tikros, ar melagingos, veikia į vaidentuvę, erzina dirksnius, taip, kad apie ramų užsiėmimą ir veikimą nei svajoti negalima. Taip su vidutinių mokyklų moksleiviais.

Ne kitaip ir su studentais.
Tiesa, jie kiek toliau nuo karo lauko. Bet juk ir tai dar daugiau gali rūpesnių sukelti, nes nei valandėlei neapleidžia mintis: kasgi dabar dedasi Lietuvoje? namie? su namiškiais? ar jie sveiki gyvi? Pagaliau, kokį laiką grasė pavojus, kad daugeliui reikės stoti karan. Tat ir pas studentus liūdniau, niūriau, tyliau, kaip kitados.

Be to, karui užėjus, pasileido visus mus vienijąs ryšys: turėjo laikinai sustoti Ateitis ėjus. Skaudu buvo ir tai.
Drąsiai todėl galima sakyti, jog nieks neginčys, kad sunkiais nūn laikais tenka mums gyventi. Bet nenusiminkime. Nebūkime įvairiausių karo ūpų vergais, nes tai dar labiau mus silpnina. Saugokimės kraštutinumų.

Yra žmonių kurie karo ūpu, karo žiniomis vien tik ir būna gyvi. Be sensacijų jie, tarytum, užtrokš, kaip žuvis ant upės kranto. Visas ramusis kultūros gyvenimas pas juos nustelbtas karo. Tai vienas kraštutinumas. Gėda mums būtų tokiais būti.
Bet yra ir kitokių žmonių, kuriems, tarytum, karo nėra. Jie nemato, ar bent dedasi nematą, ką karas su savim neša. Jiems karas tapo jau domos nevertu, kasdieniniu reikalu. Jų, tarytum, nekankina mintis, kokią ateitį tasai karas mums nulems. Tokiais būti — būtų mums irgi nedovanotina.

Pasirinkime sau aukso vidurį: ne vergaukime karo ūpui ir neužmirškime, kad karas yra. Bet kas svarbiausia — dirbkime, dirbkime, dirbkime ir nenuilstamai siekime prie seniau jau užbrėžto tikslo dar smarkiau, dar karščiau, kaip prieš karą. Atsiminkime tik, kad po šiam karui Lietuvai ypač bus reikalingi tikintys, dori ištvermingi ir išlavinti darbininkai.

Varykime ir dabar, kiek galima, pradėtąją vagą. Be to, po Naujų Metų ir vėl pasirodė Ateitis. Tad neužmirškime jos, nes £iuo metu ji mums itin brangi: juk tai beveik vienatinis mūsų ryšys šiais skaudžiais laikais.
Tad nenusiminkime,  kad kiek ir skaudesnis smūgis mus ištiko, tik dirbkime ir "Mūs bus ateitis"

(Bus daugiau)
 
Įrašas Bizauskų atminimui pastatytame kryžiuje:
Lapkričio mėn. 1 dieną, Visų šventųjų šventėje, Joniškėlyje, prie magistralės Biržai — Šiauliai, ten, kur į ją įsijungia vieškelis iš Vildūnų kaimo, buvo pašventintas didingas kryžius pagerbti dviem iš Vildūnų kaimo kilusiems nevertai užmirštiems žymiems Lietuvos vyrams — Kazimierui ir Pranciškui Bizauskams.
Tėvas Pranciškus Bizauskas, OFM (1861 -1937) — Lietuvos Pranicškonų ordino atnaujintojas, savarankiškos Šv. Kazimiero provincijos įsteigėjas ir pirmasis provincijolas. Kazimieras Bizauskas (1892 - 1941) — Pranciškaus sūnėnas, vienas pirmųjų ateitininkijos organizatorių, Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas Steigiamajame seime, Lietuvos valstybės tarybos generalinis sekretorius, vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, paskutinis prieškario Lietuvos Respublikos Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, nužudytas Červenėje prie Minsko (1941.06.26).
Kryžius pastatytas Joniškėlio parapijos klebono kun. Benedikto Urbono rūpesčiu. Iškilmėse dalyvavo gausus parapijiečių ir svečių būrys. Puošnų 6 metrų aukščio kryžių iš ąžuolo padarė krekenavietis tautodailininkas Vygandas Petrėnas.
J. Giedraitis, "Katalikų pasaulis", 1990, Nr. 24.