VILDŪNŲ ELEGIJA |
Parašė MYKOLAS KARČIAUSKAS |
Pranciškaus ir Kazio Bizauskų atminimui kryžius Pranciškonų ordino Lietuvoje atgaivintojo Tėvo Pranciškaus Bizausko, OFM, ir Nepriklausomybės Akto signataro, ministro Kazio Bizausko atminimui Atėjau Vildūnų kryžkelėm, tyloj migtojo
Kryžius, vakar pastatytas; rudenio graudinga Evangelija, visiems, kurie dar nežinojo, Išvirkščiom akėčiom užsikloję, iškalbingi Išvirkščia kalba, lyg joninių sėdėt įpratę, virti Lig petrinių: jaučiai, sukantys likimo ratą, Ar dar girgžda jums sudegusių sodybų svirtys, Gėdos įtapo pro vergo dalią nebematot?... Ištremtieji grįžo ir atleido. Tik gaudimas Girdisi pagelžkely, Vildūnų, Joniškėlio Kelyje atodūsiai kaip lauktas atgimimas Paslapties, stiprybės: vėlei eina prisikėlęs Tuo pačiu keliu Pranciškaus Asyžiečio brolis, Pranciškonų ordino vienuolis, eina rodžiai, Elgetauja Lietuvai šauksmu iš savo tolių Knygneše dvasia ir Skordskio katekizmo žodžiais... Tuo pačiu keliu Kazimieras Bizauskas eina, Mūsų Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvą pasauliui kėlęs ir gyvybės kaina Ją užstojęs gūdžio pagriovy nuo naujo maro... Ar girdėjot jų žingsnius atėję šventint kryžių, Ar pakėlėt savo širdis virš senų galūksnių? Ar skaidrėjo mintys, atitirpo sielų ižas, Kad sugrįžtų įšalę įkalinti dar šūksniai Paskutiniai tremtinių Vildūnų, Joniškėlio; Suvada, jog einam tuo pačiu keliu sugrįžę Lietuvon, tą pačią vėliavą aukštai iškėlę, Glaudžiamės kaip grumstai, Lietuvos vaikai, prie kryžių Atminties ir išminties jos... Mažupė ten teka Mūšos prieglobstin ir vandenys jų susilieja... Paklausykite, ką jie vienybėje mums šneka, Kokios šviesios gimė jų klajonėse idėjos? Kiek ilgai jūs išvirkščiais dar marškiniais dėvėsit Ir bijosit atsikvėpt, Jarais laukais pakilti, Juk pakilo, ir ne kartą, žemė iš griuvėsių Kryžkelėj žiaurumo ir vargų iškėlus viltį... Atėjau Vildūnų kryžkelėn... Iš gilumos man Žodžiai skaudūs ir tikri aidėjo; iš knygelių, Iš sukilėlių dainų ir savanorių guosmės... Švietės kryžius kryžkelėj lyg klūpantis ant kelių. |