VILDŪNŲ ELEGIJA Spausdinti
Parašė MYKOLAS KARČIAUSKAS   

Pranciškaus ir Kazio Bizauskų atminimui kryžius

Pranciškonų ordino Lietuvoje atgaivintojo Tėvo Pranciškaus Bizausko, OFM,
ir
Nepriklausomybės Akto signataro, ministro Kazio Bizausko atminimui


 
Atėjau Vildūnų kryžkelėm, tyloj migtojo
Kryžius, vakar pastatytas; rudenio graudinga
Evangelija, visiems, kurie dar nežinojo,
Išvirkščiom akėčiom užsikloję, iškalbingi

Išvirkščia kalba, lyg joninių sėdėt įpratę, virti
Lig petrinių: jaučiai, sukantys likimo ratą,
Ar dar girgžda jums sudegusių sodybų svirtys,
Gėdos įtapo pro vergo dalią nebematot?...

Ištremtieji grįžo ir atleido. Tik gaudimas
Girdisi pagelžkely, Vildūnų, Joniškėlio
Kelyje atodūsiai kaip lauktas atgimimas
Paslapties, stiprybės: vėlei eina prisikėlęs

Tuo pačiu keliu Pranciškaus Asyžiečio brolis,
Pranciškonų ordino vienuolis, eina rodžiai,
Elgetauja Lietuvai šauksmu iš savo tolių
Knygneše dvasia ir Skordskio katekizmo žodžiais...

Tuo pačiu keliu Kazimieras Bizauskas eina,
Mūsų Nepriklausomybės Akto signataras,
Lietuvą pasauliui kėlęs ir gyvybės kaina
Ją užstojęs gūdžio pagriovy nuo naujo maro...

Ar girdėjot jų žingsnius atėję šventint kryžių,
Ar pakėlėt savo širdis virš senų galūksnių?
Ar skaidrėjo mintys, atitirpo sielų ižas,
Kad sugrįžtų įšalę įkalinti dar šūksniai

Paskutiniai tremtinių Vildūnų, Joniškėlio;
Suvada, jog einam tuo pačiu keliu sugrįžę
Lietuvon, tą pačią vėliavą aukštai iškėlę,
Glaudžiamės kaip grumstai, Lietuvos vaikai, prie kryžių

Atminties ir išminties jos... Mažupė ten teka
Mūšos prieglobstin ir vandenys jų susilieja...
Paklausykite, ką jie vienybėje mums šneka,
Kokios šviesios gimė jų klajonėse idėjos?

Kiek ilgai jūs išvirkščiais dar marškiniais dėvėsit
Ir bijosit atsikvėpt, Jarais laukais pakilti,
Juk pakilo, ir ne kartą, žemė iš griuvėsių
Kryžkelėj žiaurumo ir vargų iškėlus viltį...

Atėjau Vildūnų kryžkelėn... Iš gilumos man
Žodžiai skaudūs ir tikri aidėjo; iš knygelių,
Iš sukilėlių dainų ir savanorių guosmės...
Švietės kryžius kryžkelėj lyg klūpantis ant kelių.