RIČARDO MIKUTAVIČIAUS KNYGA "KAD LIETUVA NEIŠSIVAIKŠČIOTŲ" Spausdinti
Parašė Edita Nazaraitė   
Kun. Ričardas Mikutavičius

"Jis ir aš/ vienas į kitą/ per žaizdas smengam/ ir skaudam/ taip artinamės/ tiek suartėjame". Tai kunigo Ričardo Mikutavičaius eilutės iš jo poezijos knygos "Kad Lietuva neišsivaikščiotų", skirtos Kristijono Donelaičio 275 metų gimimo sukakčiai paminėti. Poetas savo knygą taip ir pavadino — variacijos donelaitine tema. Ją išleido Ateities Literatūros Fondas Čikagoje 1989 metais, o knygos mecenatas — dr. Albinas Šmulkštys.

Knygos "Kad Lietuva neišsivaikščiotų" leidėjai, pristatydami autorių, rašo, kad R. Mikutavičius gimė Kaune, ten pat baigė kunigų seminariją, šiuo metu klebonauja Babtuose.

"Šalia kunigo pareigų pastoracijoje, Ričardas Mikutavičius visą laiką domėjosi poezija ir pats ją rašė. Maironiui ir sukilėliui kun. Antanui Mackevičiui skirtieji ciklai buvo paskelbti Aiduose. Šiuo metu Mikutavičiaus eilėraščiai jau spausdinami ir Lietuvos periodikoje", rašoma įvade.

Nors variacijos donelaitine tema yra proginiai eilėraščiai, tačiau tomis eilėmis poetas kalba apie amžinus mums, lietuviams, skausmus ir rūpesčius: tai nuolatinė kova už savo būvį, už savo kalbą, troškimas išlikti savimi savo žemėje, kurioje lietuvis tiek amžių buvo engiamas, žeminamas, plėšiamas, niekinamas, prievartaujamas.

"Už visus/ atsikėlė prieš Būrą/ iš abejingo/ žvelgimo nuo kryžiaus nužengė/ kalbėjimo panoro,/ kuriame/ viskas susilydo į ištikimybę,/ o visas palikimas/ išsilieja/ kaip kraujas."

Mikutavičiaus žodžiai lėti ir ramūs, taupūs. Eilėraščių eilutės išdėstytos grakščiai, su saikingu erdvės pajautimu. Erdvė Mikutavičiaus poezijoje atsiranda ne tik vizualine prasme, bet sklinda taip pat iš eilėraščio vidaus. "Susiūbuoja ugnis,/ noksta šiluma,/ pakvimpa dūmas/ iš anapus girios/ pro langą/ saulė įkrenta/ iš prietėmio išnyra būras/ išsisakyt ką jaučia."

Mikutavičiaus donelaitinėse variacijose pats Donelaičio asmuo neturi konkrečių bruožų, o tik virsta rūpesčio ir susikrimtimo simboliu, tampa gerąja dvasia, kuri gaubia Lietuvą ir jos vaikus, autoriaus įkūnytus į būro įvaizdį. Poetas, pats būdamas kunigu, gražiai išvengia religinio formalumo savo eilėraščiuose. Knygoje "Kad Lietuva neišsivaikščiotų" tikėjimas pulsuoja pro tirštą kančių miglą, išsilieja meile kenčiantiems ir vargstantiems. "Dar vis nesimato,/ kur būras pasidės,/ kaip jo žodis išliks/ tas niekieno ir visų".
Mikutavičiaus poezijos knyga "Kad Lietuva neišsivaikščiotų" pasižymi kompoziciniu ir stilistiniu vientisumu, pasirinktoji donelaitinė tema varijuojama, išradingai perpinant ją su tikėjimo, kasdienybės ir dvasios pakylėjimo temomis. Tai tartum ramių, pilkšvų spalvų lino audinys, jaukiai skleidžiantis lietuviškos dvasios šviesą, apie kurią su gilia meile ir dar gilesniu liūdesiu mąsto Donelaitis. "Jis būrus atsiduodančius aplėks/ pakvipusiais laukais,/ be laimės atsivėrusius,/ atsilapojusius,/ balsais mažais prilenkusius/ kalbėjimą į raštą..."

Nemažai poetinės elegancijos yra eilėraščių triptike "Palikimas", gražiai knygos pabaigoje nuskamba poetinis mini ciklas "Metų laikai".
Kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus eilėraščiai į skaitytoją prabyla savita kalba, kurios verta įsiklausyti atidžiau.
Edita Nazaraitė