PAVAKARIŲ ELEGIJA

Rimsta diena, greitai vėjas nuščius,
Šnekas kvietys su rugiu tėvo klėty...
Mama, padėk amžiaus metų naščius,
Eisim galop į dausas pasilsėti...

Eisim už tėvo vėlelę ištart
"Amžiną atilsį" ant Kryžių kalno.
Su "Tėve mūsų" linksmai apsiverkt
Pro pastarą atdūsį švelnų...

Eisim, sesuo, su visom giminėm
Dar kartą žemėje apsikabintų, —
Skausmo marintas žaizdom, it ugnim,
Sielas aprišt meilės bintu.

KATAKOMBŲ ŠVIESA

Katakombų urvuos jie ir gulė ir kėlės
Vien tiktai širdimi pasišvietę.
Katakombų šviesoj dygo gydančios gėlės
Ir viduržiemy vasarą kvietė.

Ir pro grotų piktų užtvarų ir žabangų,
Kur mėnulis nesėdo, saulė kur netekėjo,
Netekties nevilty įsitvėrę į sieloje degantį dangų
Jie tikėjo, tikėjo, tikėjo, tikėjo,

Kad išeis tuos kražius Lietuva, kaip žadėta,
Kaip iš kronikų raštų išskaitė,
Tos nakties katakombų lietuvišką ghetto
Ir išneš laisvėn protėvių kraitį.

Ir pro geležį grotų, pro sargybinių plieną
Jie tikėjo, tikėjo, tikėjo, tikėjo,
Į dangaus dovanotą stebuklą — į dieną,
Į galybę teisybės Teikėjo.

VĖLINIŲ VELIUMAS
 
Ruduo. Lietus. Ir vėjas žaidžia namo langine.
Nešioja lapų kupetas, j mirusiųjų vėles panašias.
Kas grjžot iš Sibiro atsiliepkit, o jei ne,
Mes atlaikysime už jūsų vėlę
su egzekvijom šventas Mišias.

Tautos prisikėlimo viltys blanksta Vilniuj ir Kaune.
Trumpėja šviesios dienos. Temsta prieš šešias.
Kas gyvas dar, kas geriate ir valgot atsiliepkit, o jei ne,
Mes atlaikysime už jūsų vėlę
su Libera me
šventas Mišias.

Kasdien kas nors išeina. O kiek liko — mums statistika
nutyli, nežinia.
O reikia jūsų, baisiai reikia. Neišeikit į sritis ne šias...
Kas dar su Lietuva ir gulate, ir keliat — atsiliepkit, o jei ne,
Mes atlaikysime už jūsų vėlę
egzortines
šventas Mišias.

LEMTIS
 
Ateinam žemėn laikinai,
Išeinam amžinai;
Iš kur, į kur, kada, deja,
Žinai ir nežinai.

Lemtis, kas lemta, tai nulems,
O pėdos, kai sutems,
Paliks težinomos tiktai
Gal tik geriems draugams

Gyvent be saiko — neskubėk,
Mirtin itin nebėk,
O ji sutiks tave ir tars:
"Sudie, čia tašką dėk..."

Ir tu dedi. Ir tu žadi —
Nebus žaizda skaudi.
Tikrai nebus? Tikrai nebus
Užmigusioj širdy.
 

INTERDIKTAS

"Metas, kai pranašai pasitraukia...
(M. Martinaitis)
"Nesustabdysi bėgančio laiko...
(Maironis)

Ar ne metas pranašams nutilti,
Ar ne laikas užrakini duris
į gyvenimą, j ateitį, j viltį,
Kad tylėtum tartum balso neturįs?..

Te anarchija visus žingsnius užvaldo,
Pyktis,
   melas maišos su smala peklos,
įtūžis,
   pagieža,
        kerštas galvas skaldo —
Šunės ištikimai plos, o žmonės los!..

Te kalbų banga pagavus godų gandą,
Šimtą kartų jį padaugins, kas, kodėl ir kam — neklaus;
Praeitis naktin nutįs kaip užmiršta legenda,
Kaip kažkas dabar nerealaus.

Pranašai viešai visai nutilkit,
Nesang paikas laikas taikos užrakint duris
Į gyvenimą, į prasmę ir į ateitį, į viltį,
Kad tylėtum, tartum balso neturįs...    

1990, lapkritis