OCTAVIO PAZ'O POEZIJA |
Parašė OCTAVIO PAZ |
Vertė Povilas Gaučys ŽODIS Žodis, tikslus balsas, ir vis tiek dviprasmis; tamsus ir šviesus; žaizda ir versmė, veidrodis, veidrodis ir žėrėjimas, žėrėjimas ir durklas — gyvas mylimas durklas, tau nebe durklas, bet švelni ranka: Vaisius. Mane provokuojanti liepsna, žiaurūs, ramūs vyzdžiai svaigulo viršūnėje; nepramatoma šalta šviesa, besirausianti mano bedugnėse, pripildanti mane nieku, žodžiais, bėgančiais kristalais, kurie į savo greitį pajungia mano likimą. Žodis jau ne mano, bet iš manęs, anoniminis ir likiminis, kaip druska, užšaldytas deimantas, mano tamsios ašaros. Žodis, vienas žodis, apleistas, besijuokiąs, tyras, laisvas, kaip debesies vanduo, kaip oras ir šviesa, kaip kad aš, kai užsimirštu, Žodis, vienas žodis, paskutinis ir pirmutinis, tas, kurį visad nutylime, tas, kurį visad sakome, sakramentas ir pelenai. Tavo žodis, neišsakomas, siuntantis grožis, žydras elektrinis kardas, smingąs į krūtinę ir mane sunaikinantis. JAUNYSTE Šuolis bangos Balčiausios Kiekviena valanda Žaliausia Kiekviena diena Jauniausia Mirtis. RUDUO Liepsnomis, gaisruotais rudenimis kartais dega mano širdis, tyra ir vieniša. Vėjas ją pažadina, paliečia jos vidurį ir ją laiko šviesoje, kuri nesišypso niekam. Kiek atpalaidoto džiaugsmo! Ieškau rankų, povyzos kūno, to, kas laužo mūrus ir gimdo apsvaigusias formas, palytėjimą, garsą, posūkį, spartą, nuogos šviesos dangiškus vaisius. Ieškau savyje kaulų, negrotų smuikų, švelnių ir tamsių slankstelių, lūpų, svajojančių lūpas, rankų, svajojančių paukščius... Ir kažko, kas nežinoma ir sako "niekad", krenta iš dangaus, iš tavęs, mano Dieve ir mano priešininke. MERGAITĖ Mergaite, tu sumini medį. Ir medis auga, lėtas, stipriai apakindamas, iki mum grąžina žalią žvilgsnį. Mergaite, tu sumini dangų. Ir debesys kovoja su vėju, ir erdvė tampa permatomu kautynių lauku. Mergaite, tu sumini vandenį. Ir nežinia kur srūva vanduo, mirga lapuose, kalba tarp akmenų ir drėgnais garais mus paverčia. Mergaite, tu nieko nesakai. Ir geltona banga, saulės potvynis, ant savo keteros mus iškelia, į keturis horizontus mus išblaško ir nepaliestus mus grąžina i vidudienį būti savimi pačiais. PARAŠYTA ŽALIU RAŠALU Žalias rašalas kuria sodus, girias, pievas, lapijas, kur dainuoja raidės, žodžius, kurie yra medžiai, frazes, kurios yra žali žvaigždynai. Leisk, kad mano žodžiai nukristų ir tave padengtų, kaip lapų lietus sniego lauką, kaip gebenė statulą, kaip rašalas šį puslapį. Rankos, juosmuo, kaklas, krūtinė, kaip jūra tyra kakta, sprandas, kaip miškas, dantys kando žolės stiebelį. Tavo kūnas prisipildo žaliais ženklais, kaip medžio kūnas atžalomis. Tenebūna tau svarbūs tie maži šviesulingi randai! Žiūrėk į dangų ir į jo žalią žvaigždžių tatuiruotę. DU KŪNAI Du kūnai vienas prieš kitą kartais būna dvi bangos, o naktis vandenynas. Du kūnai vienas prieš kitą kartais būna du akmenys, o naktis dykuma. Du kūnai vienas prieš kitą kartais būna būna šaknys, naktyje sujungtos. Kartais būna skustuvai, O naktis žaibas. Du kūnai vienas prieš kitą tai dvi krintančios žvaigždės Į tuščią padangę. SU TAVIM Melsvai žalio vėjo gūsiai Porom beskraidančių papūgų smarkumas Pasaulis liepsnoja Medis Varnom kunkuliuojąs Dega nesudegdamas Tu stovi rami Tarp aukštų saulėgrąžų Esi šviesos stabtelėjimas Diena Yra didelis ryškus žodis Balsių virpėjimas Tavo krūtys Sirpsta mano akyse Mano mintys Lengvesnės už orą Esu tikras Matau savo gyvenimą ir mirtį Pasaulis yra realus Matau Gyvenu permatomybėje KŪNAS IR PASAULIS Dvasia Yra kūno išradimas Pasaulis Yra dvasios išradimas. Ne Taip regimybės irrealumas telieka vien skaidrumas Tavo žingsniai gretimam kambary Žalias griaustinis Bręsta Padangės lapijoj Esi nuoga Kaip balsė kaip liepsna Liepsnų sala Žėrinčių anglių gailestinga aistra Pasaulis vaizdų sauja Paskendusi muzikoje Tavo kūnas Ištirpęs mano kūne kliedinčiam suteikia žvilgsniui tikrovę. VANDUO IR VĖJAS Išsiliejęs vanduo gašliam žaibe Kibirkščiuoja Mano žydrą ir juodą naktį. Tu perneši per mano kraujo mišką Medžius su sėklos kvapu. Medžius baltus, medžius juodus. Tu gyveni rubine. Žėrinti akimirka ugnies lašas, Išstatytas į naktį. Vandens kūnas, beribis kūnas, Mažytėje lovelėje. Tavo liūties maurojimai Praplečia begalybę, Padaro labiau neišmatuojamą naktį, Vienatvę dar vienišesnę Jūra tave iškelia ligi balčiausio riksmo, Aimanos gebenė įsmeigia savo nagus j mano sprandą. Jūra tave sudrasko ir išlupa akis. Trupantis smėlio bokšte, Tavo vėjai sprogsta ir išsisklaido. Karaliai juodųjų gaidžių gedule. Mirtis ar prisikėlimas virš suanglėjusio miško. Su kirviu praeina saulė. Vandens kūnas nakties brangakmenis, Nuostaba ir šviežumas ir paslaptingas dobilas. Jį įsiutina vėjas ir vėjas jį nuramina. JUDESYS Jeigu tu esi gintaro kumelaitė, Aš esu kraujo kelias. Jeigu tu esi pirmasis sniegas, Aš esu tas, kuris uždega aušros gaisrą. Jeigu tu esi nakties bokštas, Aš esu tavo kaktoje deganti vinis. Jeigu tu esi rytmečio potvynis, Aš esu pirmojo paukščio riktelėjimas. Jeigu tu esi apelsinų krepšys, Aš esu saulės peilis. Jeigu tu esi akmeninis aukuras, Aš esu šventvagiška ranka. Jeigu tu esi gulinti žemė, Aš esu žalia nendrė. Aš esu žalia nendrė. Jeigu tu esi vėjo šuoras, Aš esu palaidota ugnis. Jeigu tu esi vandens burna, Aš esu samanų lūpos. Jeigu tu esi debesų miškas, Aš esu juos sukapojantis kirvis. Jeigu tu esi išniekintas miestas, Aš esu pašventinantis lietus. Jei tu esi geltonas kalnas, Aš esu raudonos rankos kerpė. Jeigu tu esi bekylanti saulė, Aš esu kraujo kelias. SVEČIAI Per miestietišką akmens ir sausros naktį į mano kambarį įžengia laukai. Ištiesia žalias rankas su paukščių apyrankėm, su lapų apyrankėm. Po ranka vedasi upę. Laukų padangė taip pat įeina su savo tik ką nuraškytų brangenybių pintine. Ir jūra atsisėda šalia manęs, ant grindų ištiesdama savo balčiausią uodegą. Iš tylos išdygsta muzikos medis. Ant medžio kabo visi gražūs žodžiai, kurie švyti, noksta, krenta. Bet visa prisipildė sparnais. Sakyk, ar iš tikrųjų tai laukai, ateiną iš taip toli, o gal tai tu šalia manęs sapnuoji sapnus? |