OCTAVIO PAZ'O POEZIJA Spausdinti
Parašė OCTAVIO PAZ   
Vertė Povilas Gaučys                                    
 
ŽODIS

Žodis, tikslus balsas,
ir vis tiek dviprasmis;
tamsus ir šviesus;
žaizda ir versmė, veidrodis,
veidrodis ir žėrėjimas,
žėrėjimas ir durklas —
gyvas mylimas durklas,
tau nebe durklas, bet švelni ranka: Vaisius.

Mane provokuojanti liepsna,
žiaurūs, ramūs vyzdžiai
svaigulo viršūnėje;
nepramatoma šalta šviesa,
besirausianti mano bedugnėse,
pripildanti mane nieku, žodžiais,
bėgančiais kristalais,
kurie į savo greitį pajungia mano likimą.

Žodis jau ne mano, bet iš manęs,
anoniminis ir likiminis,
kaip druska, užšaldytas deimantas,
mano tamsios ašaros.

Žodis, vienas žodis, apleistas,
besijuokiąs, tyras, laisvas,
kaip debesies vanduo,

kaip oras ir šviesa,
kaip kad aš, kai užsimirštu,
Žodis, vienas žodis,
paskutinis ir pirmutinis,
tas, kurį visad nutylime,
tas, kurį visad sakome,
sakramentas ir pelenai.

Tavo žodis, neišsakomas,
siuntantis grožis,
žydras elektrinis kardas,
smingąs į krūtinę ir mane sunaikinantis.
 


JAUNYSTE
 
Šuolis bangos
    Balčiausios
Kiekviena valanda
       Žaliausia
Kiekviena diena
          Jauniausia
Mirtis.



RUDUO

Liepsnomis, gaisruotais rudenimis
kartais dega mano širdis,
tyra ir vieniša. Vėjas ją pažadina,
paliečia jos vidurį ir ją laiko
šviesoje, kuri nesišypso niekam.
Kiek atpalaidoto džiaugsmo!
Ieškau rankų,

povyzos kūno,
to, kas laužo mūrus
ir gimdo apsvaigusias formas,
palytėjimą, garsą, posūkį, spartą,
nuogos šviesos dangiškus vaisius.
Ieškau savyje
kaulų, negrotų smuikų,

švelnių ir tamsių slankstelių,
lūpų, svajojančių lūpas,
rankų, svajojančių paukščius...

Ir kažko, kas nežinoma ir sako "niekad",
krenta iš dangaus,
iš tavęs, mano Dieve ir mano priešininke.


MERGAITĖ

Mergaite, tu sumini medį.
Ir medis auga, lėtas,
stipriai apakindamas,
iki mum grąžina žalią žvilgsnį.
Mergaite, tu sumini dangų.

Ir debesys kovoja su vėju,
ir erdvė tampa
permatomu kautynių lauku.

Mergaite, tu sumini vandenį.
Ir nežinia kur srūva vanduo,
mirga lapuose, kalba tarp akmenų
ir drėgnais garais mus paverčia.

Mergaite, tu nieko nesakai.
Ir geltona banga,
saulės potvynis,
ant savo keteros mus iškelia,
į keturis horizontus mus išblaško
ir nepaliestus mus grąžina
i vidudienį būti savimi pačiais.

PARAŠYTA ŽALIU RAŠALU

Žalias rašalas kuria sodus, girias, pievas,
lapijas, kur dainuoja raidės,
žodžius, kurie yra medžiai,
frazes, kurios yra žali žvaigždynai.

Leisk, kad mano žodžiai nukristų ir tave padengtų,
kaip lapų lietus sniego lauką,
kaip gebenė statulą,
kaip rašalas šį puslapį.

Rankos, juosmuo, kaklas, krūtinė,
kaip jūra tyra kakta,
sprandas, kaip miškas,
dantys kando žolės stiebelį.
Tavo kūnas prisipildo žaliais ženklais,
kaip medžio kūnas atžalomis.
Tenebūna tau svarbūs tie maži šviesulingi randai!
Žiūrėk į dangų ir į jo žalią žvaigždžių tatuiruotę.

DU KŪNAI

Du kūnai vienas prieš kitą
kartais būna dvi bangos,
o naktis vandenynas.
Du kūnai vienas prieš kitą
kartais būna du akmenys,
o naktis dykuma.

        Du kūnai vienas prieš kitą
kartais būna būna šaknys,
naktyje sujungtos.
Kartais būna skustuvai,
O naktis žaibas.

Du kūnai vienas prieš kitą
tai dvi krintančios žvaigždės
Į tuščią padangę.

SU TAVIM

Melsvai žalio vėjo gūsiai
Porom beskraidančių papūgų
            smarkumas
Pasaulis liepsnoja
      Medis
Varnom kunkuliuojąs
Dega nesudegdamas
         Tu stovi rami
Tarp aukštų saulėgrąžų
Esi šviesos stabtelėjimas
           Diena

Yra didelis ryškus žodis
Balsių virpėjimas
        Tavo krūtys
Sirpsta mano akyse
        Mano mintys
Lengvesnės už orą
        Esu tikras
Matau savo gyvenimą ir mirtį
Pasaulis yra realus
Matau
Gyvenu permatomybėje
 

KŪNAS IR PASAULIS

Dvasia
Yra kūno išradimas
Pasaulis
Yra dvasios išradimas.
Ne    Taip
regimybės irrealumas
telieka vien skaidrumas
Tavo žingsniai gretimam kambary
Žalias griaustinis
        Bręsta
Padangės lapijoj
        Esi nuoga
Kaip balsė
        kaip liepsna
Liepsnų sala
Žėrinčių anglių gailestinga aistra
Pasaulis
       vaizdų sauja
Paskendusi muzikoje
       Tavo kūnas
Ištirpęs mano kūne
       kliedinčiam
       suteikia žvilgsniui tikrovę.


VANDUO IR VĖJAS

Išsiliejęs vanduo gašliam žaibe
Kibirkščiuoja
Mano žydrą ir juodą naktį.
Tu perneši per mano kraujo mišką
Medžius su sėklos kvapu.
Medžius baltus, medžius juodus.

Tu gyveni rubine.
Žėrinti akimirka ugnies lašas,
Išstatytas į naktį.

Vandens kūnas, beribis kūnas,
Mažytėje lovelėje.
Tavo liūties maurojimai
Praplečia begalybę,
Padaro labiau neišmatuojamą naktį,
Vienatvę dar vienišesnę

Jūra tave iškelia ligi balčiausio riksmo,
Aimanos gebenė įsmeigia savo nagus j mano sprandą.
Jūra tave sudrasko ir išlupa akis.
Trupantis smėlio bokšte,
Tavo vėjai sprogsta ir išsisklaido.
Karaliai juodųjų gaidžių gedule.

Mirtis ar prisikėlimas virš suanglėjusio miško.
Su kirviu praeina saulė.
Vandens kūnas nakties brangakmenis,
Nuostaba ir šviežumas ir paslaptingas dobilas.
Jį įsiutina vėjas ir vėjas jį nuramina.

JUDESYS

Jeigu tu esi gintaro kumelaitė,
            Aš esu kraujo kelias.
Jeigu tu esi pirmasis sniegas,
            Aš esu tas, kuris uždega aušros gaisrą.
Jeigu tu esi nakties bokštas,
            Aš esu tavo kaktoje deganti vinis.
Jeigu tu esi rytmečio potvynis,
            Aš esu pirmojo paukščio riktelėjimas.
Jeigu tu esi apelsinų krepšys,
            Aš esu saulės peilis.
Jeigu tu esi akmeninis aukuras,
            Aš esu šventvagiška ranka.
Jeigu tu esi gulinti žemė,
            Aš esu žalia nendrė.
Aš esu žalia nendrė.
Jeigu tu esi vėjo šuoras,
            Aš esu palaidota ugnis.
Jeigu tu esi vandens burna,
            Aš esu samanų lūpos.
Jeigu tu esi debesų miškas,
            Aš esu juos sukapojantis kirvis.
Jeigu tu esi išniekintas miestas,
            Aš esu pašventinantis lietus.
Jei tu esi geltonas kalnas,
            Aš esu raudonos rankos kerpė.
Jeigu tu esi bekylanti saulė,
           Aš esu kraujo kelias.

SVEČIAI

Per miestietišką akmens ir sausros naktį
į mano kambarį įžengia laukai.
Ištiesia žalias rankas su paukščių apyrankėm,
su lapų apyrankėm.
Po ranka vedasi upę.
Laukų padangė taip pat įeina
su savo tik ką nuraškytų brangenybių pintine.
Ir jūra atsisėda šalia manęs,
ant grindų ištiesdama savo balčiausią uodegą.
Iš tylos išdygsta muzikos medis.
Ant medžio kabo visi gražūs žodžiai,
kurie švyti, noksta, krenta.
Bet visa prisipildė sparnais.
Sakyk, ar iš tikrųjų tai laukai, ateiną
            iš taip toli,
o gal tai tu šalia manęs sapnuoji sapnus?