ŠV TĖVO JONO PAULIAUS II KALBA LIETUVIAMS LOMŽOS KATEDROJE Spausdinti

Šv. Tėvas Lomžoje (Algimanto Žižiūno nuotrauka)

Nuoširdžiai troškau susitikti su jumis savo viešnagės Lomžoje dienomis, todėl pirmiausia noriu didžiai pasidžiaugti, jog pagaliau galėjo įvykti šis maldos susitikimas čia, Lomžos vyskupijos katedroje — vyskupijos, kurią ir jūs sudarote gyvendami šiame krašte, melsdamiesi ir liudydami savo tikėjimą. Visus jus nuoširdžiai sveikinu.

Džiaugiuosi kartu su jumis, matydamas Lietuvos vyskupų atstovus, taip pat ir kitus Lomžos vyskupo pakviestuosius svečius. Šią valandą mano mintys nejučiomis nuklysta į gražų Seinų ir Suvalkų kraštą, kur gyvena sąmoninga lietuviška bendruomenė. Menu dailią Seinų baziliką, prie kurios esate artimai prisirišę, kur su Lenkijos primų, kardinolu Stefanu Višinskiu, kartu vainikavome Seinų Dievo Motinos statulą.

Gyvenate čia savo tėvų žemėje, siejami bendros lietuviškos kalbos, kuriai ypač daug yra nusipelnęs vyskupas Antanas Baranauskas, palaidotas Seinų katedroje. Jus vienija ir sieja rūpestis išsaugoti tikėjimą, kultūrą ir išlaikyti tautinius papročius savo šeimose ir parapijų bendruomenėse. Šitaip turtėja visa jūsų bendruomenė, o kartu ir Lenkija, kurios jūs esate piliečiai. Tokią laikyseną turėjau mintyje,
 
rašydamas Encikliką "Išganytojo misija": "Krikščionis ir krikščioniškoji bendruomenė iš esmės įsijungia į atskirų tautų gyvenimą ir, Evangelijos dvasios skatinami, lygiai įsitraukia į ištikimą tarnystę savo tėvynei, tautai ir kultūrai, taip pat visados siekia laisvės, kurią mums atnešė Kristus. Krikščionybė atvira visuotiniam broliškumui, nes visi žmonės yra to paties Tėvo vaikai ir broliai Kristuje!"

Akivaizdžiu jūsų lietuviškos kalbos ir kultūros išlaikymo ir puoselėjimo pavyzdžiu yra Punsko bendrojo lavinimo licėjus. Tiktai šitokiu jaunimo švietimo keliu užtikrinsite ateitį ir išlaikysite savo lietuviškąją savastį. Savosios bendruomenės gyvenime stenkitės tobulai įgyvendinti tą Bažnyčios nuoširdžiai siūlomą mintį.

Jėzus Kristus savo, kaip vyriausiojo kunigo, maldoje aprėpė visus, kurie tikės; meldėsi taip pat ir už jus, kad įvairialypiame tautų, genčių ir kalbų pasaulio akiratyje ir jūsų tauta susirastų sau deramą vietą, kad "visi būtų viena '\ "kad pasaulis įtikėtų " (Jn 17, 21). Kristaus valia Bažnyčia vienija visas tautas, įvairiopai rūpinasi jų dvasiniais turtais. Jūsų kunigų sielovadinis darbas remia teisėtus tautinius siekius, stiprina Jūsų sąmoningumą ir jūsų savastį. Todėl itin svarbu, kad atsirastų pašaukimų kunigystėn iš pačių vietinių lietuviškų šeimų, kuriose gyva tikroji krikščioniška dvasia. Puikiai suprantate, kaip nepaprastai reikia lietuvių kunigų ne vien tik jums, bet ir kitiems.

Brangūs broliai ir seserys lietuviai! Tėvai ir motinos! Tebūna pašaukimas kunigystėn ir į vienuolius jūsų maldų tikslas ir uolaus tikėjimo vaisius. Štai ko šiandien jūsų nuoširdžiausiai prašo Popiežius.

Be to, kas anksčiau minėta, susitikimas su lietuvių bendruomene Lomžos bažnyčioje dar turi platesnę ir gilesnę reikšmę! Susitikimas su jumis dar labiau įprasmina mintis ir atveria širdį visai lietuvių tautai, kuri taip nebetoli, kad išties mus teskiria vien Lomžos vyskupija. Kaipgi šią akimirką mums to neprisiminti? Argi šio bendro mūsų susitikimo metu, nepaisant jokių sienų, nepasiekia tikėjimo ir vilčių atbalsis tos tautos — Lietuvos šalies, — kuri man tokia artima ir brangi!

Su dideliu susijaudinimu dabar prisimenu 1987-ųjų metų birželio 28 dieną, kai Lietuvos Bažnyčia Vilniuje ir Visuotinė Bažnyčia Romoje, Šv. Petro bazilikoje, šventė Lietuvos Krikšto 600 metų sukaktį. Anuomet Europos episkopato atstovų akistatoje tariau žodžius, kurie ir nūnai nenustojo savo reikšmės, o rasi paskutinių metų ir mėnesių akivaizdoje tie žodžiai dar labiau pabrėžia mano prieraišumą jums ir mylimai Lietuvai: "Brangūs mano broliai seserys iš Lietuvos!.. Visa savo širdimi esu su jumis ir nuo seno trokštu būti su jumis. Kasdien malda lankau jūsų Tėvynę. Su ta malda ir tuo jūsų prisiminimu kartu su manimi jungiasi visa Bažnyčia. Ypač Europos žemyno Bažnyčia jaučia gyvą ryšį, mieli broliai seserys, su jumis, kurių jau pati geografinė padėtis, visa jūsų istorija — priklauso šio žemyno didžiųjų tautų krikščioniškai šeimai'*.

Šiandien prisimenu tą ypatingą katalikiškos tautos šventę — 600metų Lietuvos Krikšto sukaktį, kuri priartino Europos bendruomenei ir pasauliui turtingą krikščionišką paveldą, kur per amžius suleido stiprias šaknis, giliai persmelkė tautos dvasią ir tapo šio baltų krašto Bažnyčios tvirtovės dvasingumo, kultūros ir civilizacijos skatini u.
Lietuva! Šventųjų, kankinių ir didvyrių Tėvyne!

Lietuva, Marijos žeme! — kaip kadaise su nuostaba pasakė apaštališkasis vizitatorius, vėliau tapęs popiežium Pijum XI.

Lietuva — jogailaičių dinastijos, šv. Kazimiero, Lietuvos istorijos liudininko, taip artimai susijusio su Lenkijos istorija, kraštas.
Šis vyras gimė karališkoje Vavelio pilyje, o po ankstyvos savo žemiškosios mirties grįžo į Vilnių, iš kurį V avelį kadaise atkeliavo jo prosenelis — lietuvis Jogaila. Tas Šventasis, kaip Lietuvos globėjas, buvo išskirtinis lietuvių vienybės simbolis amžiais, ypač sunkiaisiais išbandymų metais istorijoje.

Šv. Kazimiero asmuo, kurį kaip savo globėją lygiai kartu su broliais lietuviais garbina lenkai, paryškina bendrą abiejų kaimyninių tautų istoriją ir kaip vilties spindulys švysteli į darnią, vaisingą ir visų veiklos sričių bendradarbiavimo ateitį, visados gerbiant pripažintus tarptautinio bendradarbiavimo principus, kurie padėtų išsaugoti tvirtą taiką šioje Europos dalyje.
Lietuva —palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio, vienuolinių bendruomenių įkūrėjo ir atnaujintojo, uolaus Nekaltai Pradėtosios garbintojo, nenuilstančio ir drąsaus Vilniaus Bažnyčios Ganytojo gimtine!

(Čia Popiežius prabilo lietuviškai.) Lietuva! Girdžiu tavo balsą. Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios ir po pasaulio žemynus išsisklaidžiusios tautos. Ir atsiliepiu į šį balsą iš čia, kai esu taip arti. Tikiuosi, kad susitikimas su lietuviais Lomžoje priartins tą dieną, kai keliaująs Popiežius aplankys ir Lietuvą.

Iš Lomžos katedros mano kelionės į Lietuvą reikalą pavedu Tai, kuri spindi Aušros Vartų šventovėje ir yra mums visiems: jums, lietuviai, ir Popiežiui, — Aušra, šviečianti viltimi. Šia intencija dvasiškai persikeliu kartu su jumis prie šv. Kazimiero karsto Vilniaus katedroje, taip pat prie karsto palaimintojo Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus Marijampolės šventovėje.
Deja, aš negaliu taip gerai kalbėti lietuviškai, kaip kardinolas Sladkevičius. Dar turiu mokytis. Gera, kad tai bus po mano apsilankymo Lomžoje.

Jums ir visiems jūsų broliams prie Nemuno, Neries, Baltijos ir visur, kur tik plaka lietuviška širdis, tariu: reikia melstis, reikia tikėti, reikia vieningai ištverti tikėjime ir meilėje. Iš Aušros Vartų, kurie yra nepalaužiamos tautinės dvasios simbolis, kurie nepajudinamai stovi besikeičiančių, nesyk skausmingų ir dramatiškų istorijos įvykių verpete, Gailestingumo Motina yra paguoda ir dvasinė atrama ne tik lietuviams, bet ir kaimynams, vilties ženklas tautai, kuri supranta iš šios šventovės sklindantį išsigelbėjimą — meilės, taikos, teisingumo ir laisvės spindesį (p/g. "Viešpaties Angelo" maldos metu tartą žodį 1987.06.28).

Kristaus, skelbiančio vienybės, taikos ir meilės Evangeliją: "Kad jie pasiektų tobulą vienybę ir pasaulis pažintų, jog tu esi mane siuntęs ir juos myli taip, kaip mane mylėjai" (Jn 17, 23), —maldos dvasia linkiu jums, jūsų bendruomenėms ir visai lietuvių tautai,
broliai ir seserys, meile tikinčias širdis vienijančių geidžiamų vaisių.

Mylimi lietuviai! Su jumis Kristus! Su jumis Gailestingoji Motina Marija! Su jumis Bažnyčia! Su jumis Popiežius!
Jus, čia susirinkusius, jūsų šeimas, parapijas, bendrijas ir visus, kuriuos jungia dvasios vienybė, iš visos širdies laiminu.