LIKIMUI MUS APVOGUS Spausdinti
Parašė ANTANAS DUNDZILA   
Antanas Dundzila, novelės "Likimui mus apvogus" autorius.

—    Daktare, šiandien man truputį geriau. Nebeūžia ausyse, nors vis skauda tą sulaužytą ranką, — lėtai tardamas žodžius, išvarginto žmogaus akimis į mane žiūrėjo senyvas vyriškis.
—    Pone Sloveli, pastarosiomis savaitėmis jūs man atrodote geriau, — raminau jį, nors pakilęs jo kraujo spaudimas nieko gero nežadėjo.
Gerai, kad jis buvo liesas, iš jaunystės atletiško sudėjimo, vidutinio ūgio vyras. Tačiau atsižvelgiant į jo septynių dešimčių metų naštą, cukraligę ir nesuskaičiuojamai surūkytų cigarečių sugadintus plaučius, pradėjusi tinti dešinioji koja man nepatiko.
—    Ar kojos netirpsta, galite vaikščioti?
—    Galiui galiu, — jis skubėjo lyg norėdamas pats sau užsitikrinti sveikatos būklę. — Pavargstu greitai, bet einu gerai.
—    O galva nesvaigsta atsistojus?
—    Jau seniai išmokau stotis lėtai, lėtai pradėti eiti, — šyptelėjo mano pacientas. — Kartais būna ir taip, kaip lėktuve be deguonio aukštokai skrendant...
Aš žinojau, kad mano pacientas yra buvęs lakūnas, tad į šį jo palyginimą nekreipiau dėmesio. Pasižymėjęs patikrinimo duomenis, bandžiau kalbą pakreipti kita linkme:
—    Tai kada vėl jus aplankys šeima?
—    O nežinau... Sūnus užsiėmęs, o dabar dar nori į Čekoslovakiją nuskristi. Žinote, bepigu dabar, kai Čekoslovakija vėl Čekoslovakija, o ne rusų smaugiamas šuniukas.

Mudu jau anksčiau buvome išsikalbėję, ir aš žinojau, kad jis čekas. Jis buvo daug vyresnis už mane. Baigiantis karui, kai žmonės bėgo iš Lietuvos, aš dar dešimties metų neturėjau. Jis tuo metu jau skraidė britų aviatorių gretose. Pilotai, tiesa, tais laikais buvo labai jauni, nes britams jų labai trūko. Karui pasibaigus, Slovelis grįžo Čekoslovakijon, bet po komunistų perversmo ją vėl paliko. Kurį laiką tada dar bastėsi po Europą. Vėliau gavo piloto vietą Flying Tiger oro transporto bendrovėje ir įsikūrė Amerikoje.
--------------------
* Novelė, laimėjusi Lietuvių rašytojų draugijos Aloyzo Barono vardo 1990 metų 500 dol. premiją. Vertinimo komisija: Nelė Mazalaitė, Alina Staknienė, Leonardas Žitkevičius.

Kartais jį apžiūrėjęs pagalvodavau, kas jis buvo per žmogus, kai dar buvo jaunas. Iš jo paties pasakojimų reikėjo spėti, kad avantiūrinės dvasios bent protarpiais jam nestigo. Kaip profesionalas, jis turėjo būti geras pilotas, išskraidęs tūkstančius valandų. Tačiau laimė nuo jo kartais nusisukdavo, nes du sykius turėjo nusileisti ne savo noru, skridimo tikslo nepasiekęs. Nors jis ir buvo išgyvenęs avarijų siaubą, tačiau liko sveikas, išskyrus sulaužytą ranką.

Jo asmenybei vis dėlto kažko trūko. Gal trūko išsimokslinimo, gal savotiško intelekto. Taip maniau todėl, kad jis beveik niekada jokio įvykio nuosekliai nepapasakodavo. O gal tai buvo jo, kaip pasakotojo, talentas, nes po kiekvieno epizodo likdavo dar ir įdomių klausimėlių, kokių nors neaiškumų. Būdamas mediku, aš tą nuoseklumo trūkumą aiškinau senatve ir silpnėjančia atmintim. Buvau tikras, kad jis kartais ir giriasi. O kartais atrodydavo, kad jis lyg juokauja, mane už nosies vedžioja, gal nori švelniai paerzinti.

Atsimenu, mudviejų pokalbiai nuklysdavo apie lietuvius. Apie čekų imperatoriaus Vytautui siųstus vainikus jis nebuvo girdėjęs, bet mielai dalindavosi bendrais okupacijos rūpesčiais mudviejų kraštuose. Kelis kartus jis man teigė, kad buvo skridęs virš Lietuvos, tačiau neatskleisdavo jokių detalių ar bent skridimo aplinkybių. Kai jį švelniai kvosdavau, jis tik niurnėdavo, kad taip tikrai buvo ir kad, galim eiti lažybų, jis man tai galėsiąs įrodyti. Tokius pokalbius laikydavau savo paciento dabartiniu avantiūrizmu. Juk ir kiti senatvės kamuojami pacientai man daug visokių net nesąmonių pripasakodavo. Juos mandagiai išklausydavau, nes tai buvo terapijos dalis.

— Daktare, jei būtume jaunesni, jus į Lietuvą nuskraidinčiau, cha, cha, cha, — už lovos galo laikydamasis, atsargiai atsistojo Slovelis. — O kaip būtų, jei aš dabar įsimanyčiau Čekoslovakiją aplankyti? Ar mane išleistumėt kokiam mėnesiui iš sanatorijos?
Man šis klausimas buvo nemalonus. Nežinojau, ar jis rimtai klausia ar juokauja. Niekur keliauti jis nebegalėjo.
—    O į lėktuvą ar pats įliptumėt nesilaikydamas? — vengiau tiesioginio atsakymo.
—    Įlipti tai įlipčiau, bet įgulą tai išgąsdinčiau. Atrodau, kaip giltinė, cha, cha, cha, —jis pats nukreipė kalbą man norima linkme. — Daktare, kai kitą kartą ateisite, papasakosiu apie skridimą į Lietuvą. Šiandien, matau, skubate...
Tą popietę aš jau tikrai vėlinausi pacientus lankydamas. Atsisveikindamas pažiūrėjau jam į akis ir dar pagalvojau, kad jis tikrai gudrus: jis tokiais pažadais viliojo, kad pas jį ilgiau pabūčiau. Vienatvė ir nuobodulys ypač kamavo mano prižiūrimus senelius. Nuo vienatvės ir nuobodulio vaistų nebuvo, o Valium tablečių Sloveliui duoti dar negalėjau.
— Tai iki kito karto, — mostelėjau ranka.

Užmiršęs savo pacientus, sekančią popietę aš patogiai sėdėjau lėktuve, pakeliui į Londoną.

Tarptautinė medikų konferencija buvo suorganizuota įprasta tvarka. Viešbučio salėse buvo skaitomos profesinės paskaitos, bet taip buvo siūloma visokiausių ekskursijų, išvykų, o vakarais — visokių kitokių pramogų. Kas norėjo — ėjo į paskaitas. Kas nenorėjo, ypač užsieniečiai, — kiekvieną dieną, vien dėl formalumo įsirašę į programos dalyvių registrą, vyko į ekskursijas ir pramogas. Tokiu būdu konferencijos sąskaiton buvo galima paatostogauti: konferencijos bei kelionės išlaidos įsiskaitė į bendrą profesinių išlaidų skaičiavimą, už jas nereikėjo mokėti pajamų mokesčių. Per metus Amerikos In-ternal Revenue Service gydytojui leido nuo pajamų taip nusirašyti ne daugiau dviejų konferencijų išlaidas.

Aš pasirinkau išklausyti dvi paskaitas ir aplankyti vieną naujai atidarytą senelių sanatoriją. Būčiau bandęs klausyti ir daugiau paskaitų, jei jos būtų buvusios man įdomios. Kadangi tokių nebuvo, tai nebuvo reikalo stengtis būti šventesniam už popiežių. Po konferencijos dar keliom dienom nuvykau pady-kinėti į Airiją, kur banguojančios, žalios kalvos melancholiškai dvelkė senove ir primityvia žemdirbyste.

Į Londoną grįžau dieną prieš išskrisdamas namo. Tą popietę, nustojus lyti, nutariau šiaip sau pasibastyti gatvėmis, pažiūrėti, kaip gyvena britai.

Už gero pusvalandžio atsiradau prie knygų krautuvės. Ji buvo senesnėje miesto dalyje, komerciniu požiūriu gan gyvoje Museum gatvėje. Didoka vitrina, knygų lentynomis užstatytos vienerios durys ir atidarytos kitos, vedė į patalpą, nuo grindų iki lubų prikrautą knygų. Daug naudotų knygų buvo išdėta ant stalų šaligatvyje, naujų — ant visokiausių padėklų krautuvės viduje. "Aurum Press, Ltd., Publishing House and Bookstore", išdidžiai skelbė didokų raidžių užrašas. Įėjau.

—    Kaip galime patarnauti? — tuoj pat nustebino šalia išdygusi, elegantiškai, bet paprastai apsirengusi jauna pardavėja. Kiek toliau, knygyno gilumoje taip pat stovėjo gražiai apsirengęs mano amžiaus vyriškis.

—    Ką turite naujo iš medicinos, ypač iš geriatrijos? — greitai sumečiau klausimą. Aš buvau nepatenkintas, nes nieko pirkti neketinau^ tenorėjau pažioplinėti ir pasibastyti. Maniau, kad čia bus aprūkusi krautuvė, panaši į antikvariatą ar muziejų.
Tačiau dėmesys įėjusiam klientui bei abiejų tarnautojų išvaizda man jau sakė, kad čia ne taip sau šiukšlynas, bet kompetetingai vedama knygų prekybos įstaiga.

—    Labai gaila, pone, bet Aurum Press medicinos literatūra neužsiima, — šiltu tembru, tačiau oficialiu tonu atsakė pardavėja. — Aš jums galiu rekomenduoti labai gerą knygyną, prekiaujantį medicinos literatūra. O gal jus dar kas nors domina, ką mes galim pasiūlyti?

—    O kokioje srityje jūsų firma specializuojasi?

—    Knygyne laikome grožinę literatūrą ir kai kurių humanitarinių mokslų ledinius. Taip pat turime labai gerą skyrių Australijoje išleidžiamų knygų. O mūsų leidykla leidžia istorines ir politinių mokslų knygas. — Dabar prie mūsų jau buvo priartėjęs ir tas vyriškis. Aš nutariau, kad jam buvo nuobodu ten vienam knygyno gilumoje. Ir jis norėjo įsijungti į pokalbį.

—    Įdomu, įdomu, — melavau. Gal turite ką apie Lietuvą, apie Pabaltijo kraštus? — Buvau tikras, kad ir šiomis temomis jie nieko neturės ir tada paleis mane vieną dykinėti.

—    Turime visai naują leidinį, mūsų pačių išleistą, — dabar jau įsiterpė pardavėjas. — Ar esate skaitęs ką nors iš Tom Bower raštų?

—    Ne, gaila, Bower pavarde rašytojo neprisimenu.
—    Stai, paskutinė jo knyga, tik prieš mėnesį pasirodžiusi, — pardavėja jau rankose laikė žalsvu ir raudonu aplanku papuoštą knygą, "The Red Web". Vyriškis paėmė iš jos knygą:
—    Labai dėkui, — pasakė jai ir atsisuko į mane.

—    Štai, čia yra britų žvalgybos veikla Pabaltijo kraštų rezistencijoje pokario metais. Autoritetingas leidinys, rasite daug anksčiau neskelbtos medžiagos.

Aš atskleidžiau knygą, ir, iš įsiūtų kreidiniame popieriuje iliustracijų, iš karto į mane žiūrėjo Dau-mantas-Lukša. Man kojos truputį susvyravo, ir aš nežymiai atsirėmiau į knygomis apkrautą stalą. Pirmuose puslapiuose išspausdintas turinys daug nesakė, bet pasitikėjimą leidiniu kėlė čia pat įdėti gana geri Pabaltijo kraštų žemėlapiai. Gale, šaltinių sąraše, mirgėjo lietuviškos, latviškos ir estiškos pavardės, buvo bibliografija ir vardynas.

Sumokėjęs penkiolika svarų, jau gatvėje skubiai versdamas knygos lapus, grįžau į viešbutį. Tuoj pat godžiai susiieškojau, kur buvo rašoma apie lietuvius. Londono ir Airijos įspūdžiai dabar man neberūpėjo.

Man galvoj ūžė Juozas Lukša-Daumantas-Skrajūnas ir knygoje dokumentuotas 1950 metais jo grįžimas į Lietuvą:
"On 1 October Luksha and two others, Bene-dictus Trumpys and Paulus Širvys, the radio opera-tor, bade Belic farewell... Six hours later they were at the U S Air Force base in Wiesbaden. Two Czechs, wartime RAF pilots, were already plotting the north-easterly course which unmarked C47 would follow to the dropping zone. Since their first drop of two Ukrainians one year earlier, they had perfected a fail-safe routine, flying at 200 feet across the Russian border and climbing at the last moment to 500 feet, the minimum height for a safe parachute drop. They prided themselves that the enemy's ra-dar had so far failed to alert interceptors... Two days later, on 3 October, in perfect weather, the C47 took off... The three agents landed in the Tauragės area after a thirty-second fall..."
Aš tada jau neabejojau, kad vienas iš šitų pilotų buvo mano pacientas Aleksandras Slovelis. Atsisveikindamas aną kartą jis juk dar žadėjo papasakoti apie skridimą į Lietuvą... Na, kai dabar jį lankysiu, tai išsikalbėsime...

Virš Atlanto, lėktuvo pirmos klasės keleivių skyriuje vos galėjau ramiai sėdėti. Kokius penkis ar šešis kartus vis ėmiau ir varčiau knygą, vietomis ją skaičiau, bandžiau įsisiurbti į nuotraukas. Nuodugniai pergalvojau visas kitas apie Lukšos grįžimą skaitytas žinias. Lietuviški leidiniai skelbė, kad planuota nusileidimo vietovė buvo Kazlų Rūdos miškai, bet ne už šimto kilometrų į šiaurės vakarus esanti Tauragės apylinkė. Kai kas teigė, kad tai buvo navigacijos klaida. Be kokio nors konkretesnio įrodymo tokio teigimo aš kažkaip nenorėjau priimti. Klausiau savęs: kodėl, kodėl jie iššoko taip toli nuo pasirinktosios vietos?
Taip, reikės su Sloveliu išsišnekėti, išsiaiškinti. Jis gal ir šią Tauragės paslaptį atskleis...

***

Grįžus namo, visų pirma reikėjo išsimiegoti. Kaip muitinėje reikia mokėti už bagažą, taip už tą šešių ar septynių valandų laiko skirtumą tarp Gren-vičo ir namų aš savo organizmui visada turėdavau atsimokėti papildomomis miego valandomis. Į sanatoriją tačiau man nebuvo ko skubėti, nes grįžau pirmadienį, o pareigų neturėjau iki trečiadienio.

Sekančią dieną slampinėdamas namuose, perverčiau turimas knygas apie partizanus Lietuvoje ir dabar jau nuosekliai, nuo pradžios iki galo, perskaičiau iš Londono parsivežtą knygą. Palyginęs duomenis su lietuviškąja literatūra, nepaisant kai kurių lietuviškų vardų sudarkymo, knygoje radau tik vieną didesnį prieštaravimą: lietuviai autoriai Širvį vadino Klemensu, o britas — Pauliumi. Man buvo ypač įdomu, kad britas sugebėjo paskelbti dar tokių paties skridimo duomenų, apie kuriuos lietuviai nebuvo rašę. Buvau tikras, kad Slovelis man dabar papasakos dar daugiau.

Kaip buvo įprasta, trečiadienį keltuvu užvažiavau į sanatorijos penktą aukštą ir pasisveikinau su personalu. Skyriaus sekretorė plačiai šypsojosi:
—    Kaip pavyko konferencija, kas dedasi Anglijoje?
—    Konferencija buvo kaip konferencija. O apie Anglijos sanatorijas ir senelių priežiūrą, tai štai kokia mano nuomonė: kai pasensite, nesiruoškite ten važiuoti, jūs čia pacientus prižiūrite daug geriau!
—    Daktare, komplimentais neišsipirksite, — už mano nugaros atsiliepė vyriausioji skyriaus sesuo.
—    Ką parvežėte mums lauktuvių?
—    Lauktuvių, hm..., — greitai galvojau ką sakyti. — Aš jums vežiau užšaldyto inkstų apkepo, to britų kulinarijos šedevro... Bet muitinės atėmė jį. Sakė, kad į Ameriką vežti maistą, turintį daug cholesterolio, dabar uždrausta...
—    Neišsisuksit, daktare. Mūsų amžiaus moterims cholesterolis nekenkia, —nenusileido skyriaus personalas.
Dar besikalbant, iš lentynos pradėjau traukti pacientų ligos istorijas. Paprastai, atėjęs lankyti ligonių, peržiūrėdavau visą pacientų medžiagą sanatorijos personalui skirtoje raštinėje. Jei reikėdavo, apie pacientus ten dar pasiteiraudavau gailestingų seserų. Tuomet pacientus lankydavau ir surašydavau tolimesnius nurodymus.

Traukdamas Slovelio bylą, pasukau galvą į vyriausiąją seserį:
—    Tai kaip mūsų pacientai, kas ypatingesnio čia įvyko per tą dešimtį dienų?
—    Pradėkim nuo pono Slovelio, — ji atsakė.
—    Jums išvykus, jį ištiko priepuolis, jis dabar guli suparalyžiuotas 525-tame kambaryje.
Išgirdęs seselės žodžius, aš vos garsiai nešūktelėjau, kad jūs turbūt juokaujate, sesele! Tačiau susilaikiau: toks tuo metu išsprūdęs išsireiškimas būtų buvęs visiškai ne vietoje.

Už kelių minučių buvau Slovelio palatoje. Jis dabar gulėjo vienas ir buvo aišku, kad tai sunkios ligos priblokštas ligonis. Jo dešinysis šonas buvo suparalyžiuotas. Jis negalėjo kalbėti, tik judino akis ir kairę ranką. Dešinioji veido pusė buvo perkreipta, o iš nekontroliuojamai praviros burnos į ant peties padėtą rankšluostėlį sunkėsi seilės. Man pasirodė, kad, mane pamačiusios, jo išvargusios akys apsidžiaugė. Jis lyg bandė pasijudinti lovoje, bet vos truputį tepakreipė lūpas ir liguistai kilstelėjo kairę ranką.

Atidžiai jį apžiūrėjęs ir išstudijavęs ligos istoriją, neturėjau jokios vilties, kad Slovelis kada nors vėl kalbėtų ar vaikščiotų.
Į palatą įėjo vyriausioji seselė:
—    Apie priepuolį pranešėme sūnui, jis buvo atvykęs. Tada ponas Slovelis dar buvo sunkiai sergančių ligonių skyriuje, intensyvioje priežiūroje. Jo būklė greitai stabilizavosi, tad grąžinome vėl čia, tik į privatų kambarį.
—    Taigi, matau. Atrodo, kad viskas buvo gerai tvarkoma. Aš dar kartą turėsiu peržiūrėti specialistų raportus.
Seselė priėjo prie Slovelio lovos spintelės, atidarė stalčių ir man padavė voką:
—    Jaunasis Slovelis atvežė šį voką. Jį prašė jums, daktare, perduoti. Dar prieš priepuolį jo tėvas jam sakęs kažkokius popierius atvežti į ligoninę, jums parodyti.
Mudu su sesele kalbėjomės atsisukę į ligonį. Aš mačiau, kad jis akimis mūsų pokalbį seka. Kai seselė man padavė voką, jis lyg ir pritarė jai: kelis kartus nuleido ir pakėlė akių vokus ir lyg tai pajudino kairės rankos pirštus. Aš pakėliau voką prieš jo akis ir klausiamai, švelniai į jį pažiūrėjau. Jis tuos akių ir pirštų judesius pakartojo.
—    Mes darysime viską, kad jums būtų gerai, pone Sloveli, — garsiau negu paprastai pasakiau ir mudu su sesele išėjom iš palatos. Jis liko vienas, visiškai vienas ir visiškai bejėgis.
Kai, aplankęs visus ligonius, grįžau į skyriaus raštinę, seselė sukinėjosi aplinkui ir pastebėjo:
—    Pono Slovelio padėtis sunki ir liūdna, ar ne, daktare?
—    Sutinku, sunki ir liūdna. Bet darysime viską, ką šiomis sąlygomis galima padaryti.
Jai tačiau dar rūpėjo Slovelio palatoje man paduotas vokas:
—    O tas vokas, daktare... Ar ten yra kas nors reikšmingo jo ligai? Man lyg pasirodė, kad Slovelis nudžiugo, kai jums tą voką padaviau...

Voką aš jau buvau peržiūrėjęs, jis buvo neužklijuotas. Be abejo, ir seselė anksčiau buvo peržiūrėjus voko turinį. Ligonio palatoje tarp mūsų trijų įvyko mažytė, o gal skaudi, o kam nors gal svarbi drama. Ji, būdama tos dramos dalyve, norėjo žinoti daugiau.
—    Ne, ligai nieko reikšmingo ten nėra, — atsakiau. — Ponas Slovelis yra buvęs lakūnas. Apie jo skraidymus esame dažnai ir įdomiai kalbėję. Voke, tuose keliuose lapuose, man atrodo, yra jo kokio nors skridimo duomenys. Aš dar turėsiu atidžiai į juos pažiūrėti. Ten lyg kokio nors seno dienyno ištrauka, kelionės planas, maršrutas, žemėlapio škicas... Atrodo, šaltojo karo metu jis slaptai skraidė po rusų užimtas teritorijas. Aš tą voką grąžinsiu jo sūnui.

Voke, pageltusiuose lapuose, iš karto aiškiai suprantamų duomenų nedaug buvo. Kai kur įskaitomai, o kai kur ir ne, ten dar matėsi neišblukę, juodu ir mėlynu pieštuku sužymėti skaitmenys ir, spėliojau — vietovių vardų sutrumpinimai bei aviacijos, meteorologijos žemėlapiuose naudojami, ar gal tik anais laikais tebenaudoti, ženklai. Tačiau atsižvelgiant į tai, ką aš dabar žinojau, nebuvo jokios abejonės, kad tie paslaptingi užrašai lietė Lukšos-Daumanto grįžimą į Lietuvą.

Buvau pasiryžęs prie tų užrašų prisėsti, juos atidžiai išstudijuoti. O šiuo metu galvoje sukosi mintis apie likimo ironiją, likimo mums keliamus prieštaravimus. Visai atsitiktinai Londone mane nuvedęs į knygyną, likimas juk man iš tikrųjų nusišypsojo. Tačiau tas pats likimas čia pat mane prakeiktai ir apvogė, prieš savaitę visiems laikams suparalyžiavęs Slovelį! Likimas tikrai nežino, ką daro, nusprendžiau, važiuodamas namo.
***

Pirmadienį, 1950 metų spalio antrą dieną, Wiesbadene, Vokietijoje esančioje Amerikos karo aviacijos bazėje susitiko aštuoni vyrai.
—    Štai, pagaliau esame visi vienoj vietoj, — uždarydamas duris, nusišypsojo amerikietis, Central Intelligence Agency pareigūnas. Ši valstybinė žvalgybos įstaiga visame pasaulyje buvo žinoma CIA raidėmis. — Sėskime, prašau.

—    Jūs visi mane jau pažįstate, o dabar jus supažindinsiu vienus su kitais. Taigi čia turime lėktuvo įgulą ir keleivius. Iš kairės į dešinę, —jis kilstelėjo ranką, —Aleksandras, lėktuvo pilotas ir skridimo vadovas. Šalia jo Vaclovas, jis skris antruoju pilotu. Mūsų keleivius lydės parašiutizmo instruktorius Fredas. Šio skridimo tikslas yra Lietuva...

Jis stabtelėjo ir apžvelgė dalyvius, lyg tirdamas kokį įspūdį jo žodžiai bus padarę. Kaip ir buvo galima tikėtis, klausytojų veidai buvo rimti, jie visi laikėsi ramiai ir šaltokai. Keli iš jų rūkė. Tik Lukša nežymiai pakėlė galvą, išgirdęs Lietuvos vardą. Lukšos akys tada pastebimai sublizgėjo, jose įsižiebė neslepiamas pasididžiavimas ir pasitenkinimas.

—    Skris keturi keleiviai su manta. Pasiekus tikslą, trys iš jų iššoks: tai Juozas, Benius ir Klemensas. Jų kolega Julius grįš su įgula atgal. Spręsti, ar virš taikinio šokti ar nešokti yra Juozo teisė.

—    Ši misija yra labai svarbi. Misija yra ir pavojinga, todėl ją labai rūpestingai ruošėme. Jūs esate parinkti šiam skridimui todėl, kad esate patikimi, puikūs savo sričių žinovai: apmokyti, aprūpinti ir savo uždaviniuose prityrę. Jūs turite vienas kitu absoliučiai pasitikėti. Savo vadovų įsakymus privalote vykdyti kariškai.

—    Tolimesnę tvarką žinote: rytoj galutinai pa-siruošite kelionei. Dabar dar jums trumpai apibūdinsiu jus pačius. Misijos pasisekimo dėlei, jūs turite šiek tiek vieni kitus pažinti. Patys tačiau nebandykite sužinoti daugiau. Suprantate, kad kuo mažiau vieni apie kitus žinosite, tuo bus geriau kokio nors nepasisekimo atveju. Tad pavardžių, slapyvardžių nė nesakau. Vienas į kitą kreipkitės vardais. Tai, va, dar kartą: skridimo vadovas Aleksas, o čia Vacys, Fredas ir keleivių vadas Juozas. Kiti keleiviai yra Benius, Klemensas ir Julius, — į kiekvieną aiškiai, bet mandagiai parodė ranka.

—    Mus visus riša bendra kova prieš bolševizmą ir rusų okupuoti, naikinami jūsų kraštai. Aleksas ir Vacys yra prityrę lakūnai, čekai. Jiedu yra išvystę ypatingą pažemiu skridimo techniką, tinkamą mūsų uždaviniui. Saugiai nuskristi ir grįžti su jais galimybė yra labai didelė. Pasiekus tikslą, Fredas vadovaus iššokimui ir sutvarkys lėktuvą grįžimui atgal. Karo pabaigoje jis dalyvavo skridimuose į Lietuvą, kai vokiečių kariuomenės apmokyti lietuviai grįždavo tęsti veiksmus už rusų fronto linijų. Mūsų keturi keleiviai yra priesaikas davę Lietuvos partizanai. Tarp savęs jie yra kaip broliai. Jie iš tikrųjų save ir vadina miško broliais.

—    Dabar mes vyksime apžiūrėti skridimui ruošiamo lėktuvo. Grįžę, pagal daiktų sąrašus, kiekvienas tikrinsite savo mantą. Išskrendat rytoj vakare.
Rytoj su pilotais galutinai nustatysime maršrutą ir patikrinsime radijo ryšių, meteorologijos, lėktuvo krūvio ir kitas detales.

Grupė jau buvo prie durų, bet pareigūnas juos sulaikė:
—    Nuo šio momento viskas yra laikoma griežčiausia paslaptimi. Jūs visi miegosite bazėje, niekur nebegalima išeiti, su niekuo kitu susisiekti. Bet kokiais reikalais kreipiatės tik į mane. O dabar važiuojame prie lėktuvo.

Nuošaliame aerouosto kampe stovėjo pilkai nudažytas, bet visiškai juoda papilve, be jokių kitų ženklų, C47 tipo transporto lėktuvas. Iš tolo, eiliniam žmogui jis galėjo priminti ant žemės tupintį pilką balandį: pakėlęs galvutę į viršų, uodega beveik liečiąs žemę. Tačiau tai buvo puiki, amerikiečių technologijos pagaminta oro transporto mašina. Berlyno blokados metu su ja amerikiečiai nurungė rusus. Generolas Eisenhoweris yra išsireiškęs, kad be šio lėktuvo ir be džypo karas būtų vykęs visai kitaip. Nors pasaulyje jau sparčiai plito naujesni, pokariniai amerikiečių lėktuvų modeliai, šaltojo karo uždaviniuose žymų vaidmenį tebeturėjo šis, savo pranašumą daug kartų įrodęs, dvimotoris.

Visiems sulipus į vidų, Fredas kairiame šone uždarė didžiąsias duris ir atidarė mažesniąsias:
-— Šoksite pro čia. Parašiutai atsidarys automatiškai, juos ištrauks prie šios štangos prikabinta juosta. Šoksite taip, kad vadas ir abu parašiutai su daiktais nusileistų jūsų viduryje: nusileidę tada iš abiejų pusių visi subėgsite į vieną centrą prie vado, prie daiktų. Šokimo metu aš stovėsiu čia. Julius stovės prie ano kablio... Piloto uždegta raudona lemputė, bus signalas visiems pasiruošti: jums prisikabinti juostą prie štangos, pasitikrinti diržų sagtis, o man — atidaryti duris. Kai tik užsidegs žalia šviesa, jūsų pirmasis, nieko nelaukęs, iššoks.

Čia Fredas atsisuko į Lukšą:
-— Juozai, kuris iš palydovų šoks pirmas?
—    Tegu šoka Benius, jis geriau ginkluotas, — atsakė Lukša. — Radistas iššoks paskutinis. Kai tik nusileisi, pasiruošk ginklą ir bėk prie pirmojo ryšulio, pradėk jį tvarkyti! — pridėjo Lukša, žiūrėdamas į Trumpį. — Aš pats bėgsiu antrojo ryšulio link, o Klemensas atbėgs prie manęs.

—    Gerai, — pritarė Fredas. — Po Beniaus mudu su Julium išstumsime lauk vieną krovinį, po to iššoks Juozas, tada eis antras krovinys ir trečiasis desantininkas... Atėjus šokimo laikui, nieko kito nedarykit, tik žiūrėkit į mane ir klausykit mano komandos: atsistojate tarpduryje, rankomis įsikabinate va taip į angos rėmą, ir išsistumiate iš lėktuvo. Visi turit iššokti labai greitai, kad nusileistumėte arti vienas kito... Penki parašiutai lėktuvą paliks per ne daugiau kaip keturias sekundes. Teoriškai skaičiuojant, tuomet tarp pirmo ir paskutinio nusileidusio dalyvio bus apie dviejų šimtų metrų atstumas. Šitaip į susirinkimo vietą niekam nereikės toli bėgti.

—    Jei nėra kitų klausimų, tai pereikim visą lėktuvą, — pasakė pilotas.
Išilgai liemens, lėktuvo pasieniuose buvo įtaisyti paprasti suolai. Normaliai tokiu lėktuvu galėjo skristi 28 keleiviai, tiek buvo sėdimų vietų. Grindyse ir sienose buvo pritaisyta daug visokių kablių ir skylių bagažui pririšti. Liemens viduryje, maždaug ties sparnais, jau stovėjo įmontuoti trys atsarginiai benzino bakai, reikalingi tolimesniems skridimams. Nežiūrint tų benzino bakų, lėktuvo vidus atrodė gana erdvus ir labai tuščias. Pačiame priekyje, pro siaurų durelių angą, matėsi pilotų kabina.

—    Skrendant sėdėsite ir visus daiktus laikysite užpakalyje šitų benzino bakų. Kadangi čia benzinas, tai arti bakų prašau nerūkyti. Parūkyti galėsite arba pačiame lėktuvo gale, arba po vieną retkarčiais atėję į pilotų kabiną. Skrisime naktį. Visos šoninių langų užuolaidos visą laiką turi būti užtrauktos, tad virš savo vietų galėsite užsidegti švieseles. Iki taikinio teks skristi apie septynias valandas, tad bus laiko ir pasnausti...

Čia įsiterpė antrasis pilotas:
—    Iš anksto įspėjame, kad kelionė nebus labai patogi: mes dažnai keisime skridimo kryptį, lėktuvas bus sukiojamas tai į kairę, tai į dešinę. Žemai skrisdami, ragausime ir kratymo, neramaus oro, visokių sūkurių ir oro duobių. Į tai nekreipkite dėmesio, šitie lėktuvai ir dideles audras atlaiko.

Antradienio popietę Lukša, abu pilotai ir CIA pareigūnas susirinko pasitarimui.
—    Skridimo tikslas yra Kazlų Rūdos miškų masyvas, štai čia, — ant žemėlapio uždėjo pirštą pilotas. — Mes į Lietuvą įskrisime iš pietų, dešinėje Nemuno vagos pusėje. Įskridus į Lietuvą, mums reikės Juozo kabinoje, padės atpažinti vietoves, naviguoti, —pasakė žvelgdamas į Lukšą. — Pasiekus šitą upės kilpą, — parodė į Birštono apylinkes, — suksime į šiaurės vakarus. Tada Juozas jau grįš prie keleivių ir daiktų, užsidės parašiutą ir pasiruoš iššokimui. Per dešimt minučių būsime čia, virš taikinio.
—    Kur yra parinkti antriniai taikiniai? — paklausė antrasis pilotas.

A. GALDIKAS. LIEPSNOJĄS RUDUO. Tempera ant drobės. A. Galdiko galerijoje Niujorke.

Atsakė Lukša:
—    Galime iššokti į pietryčius nuo Birštono kilpos, Merkinės-Varėnos apylinkėse. Taip pat galime skristi į šiaurės vakarus nuo Kazlų Rudos, į dvi vietoves Žemaitijoje.
—    Virš Lietuvos mes neturėsime laiko sukiotis, ilgai skraidyti, — pastebėjo pilotas. — Jei reikės pasisukinėti, tai ne daugiau dvidešimt minučių ar pusę valandos. Jei nebus kokių taikinio pakeitimų, tai po Kazlų Rūdos mes visu greičiu trauksime link Baltijos jūros.

CIA pareigūnas Lietuvos žemėlapi dabar patraukė į šoną ir dalyviams atskleidė Rytų Vokietiją:
—    Įskridimui į sovietų erdvę esame parinkę du galimus kelius. Vienas būtų šitoj vietoj, tuoj į šiaurę nuo Čekoslovakijos sienos, kur baigiasi Tiuringijos kalnai: • Šiuo slėniu tyliai, tamsoje praslystumėt pro sieną prie Plauen miestelio ir tada jau skristumėt į šiaurės rytus, Dresdeno link.
—    Mes vengsime didesnių miestų, — tuoj pat pastebėjo antrasis pilotas.

—    O, suprantama, suprantama, Vacy! O antras kelias būtų skristi per rusų zoną alijantų kontroliuojamu koridorium iki Berlyno, ten lyg tai leistis Tem-pelhofo aerouoste, bet staiga nusisukti į šoną ir nuskristi savais keliais. Šitaip jūs legaliai skristumėt iki Berlyno ir, apskritai, būtų daug trumpesnis skridimas priešo teritorija. Tačiau rusai apie jūsų lėktuvą tada jau iš anksto žinos, nors prie Berlyno mes galėsime bandyti juos apgauti.
—    O kaip?
—    Berlyne suvaidinsime lėktuvo avariją: išsprogdinsime dirbtinį užtaisą, padegsime porą statinių benzino ir, garsiai visiems paskelbę aliarmą, uždarysime aerouostą, išsiųsime gaisrininkus. Tada aerouosto erdvėj turėtų sukinėtis bent penki ar šeši lėktuvai, o tarp jų ir jūs jau kur nors labai žemai... Jums nuskridus, aliarmą atšauksime. Pranešime, kad tai buvo iš anksto suplanuotas bandymas aerouosto gaisrininkams. Tamsoje per tą visą sukeltą maišatį rusai nepajus, kad jūs Tempelhofe nenusilei-dote...

Aleksas šyptelėjo ir atsisuko:
—    Vacy, aš manau, kad skrendame per Berlyną, gerai?
—    Pritariu!
—    Skrisime Berlyno koridoriumi! — autoritetingai visiems patvirtino pilotas.
—    Labai gerai! — atsiliepė CIA pareigūnas. —

Aš susisieksiu su Berlynu ir sutvarkysiu šitos "avarijos" režisūrą.
—    Dar pakalbėkime apie orą, — pastebėjo Vaclovas.
—    Vėliausias oro žinias gausite vakarop, — atsivertė užrašų knygutės lapą CIA pareigūnas. — Išskrendant iš Wiesbadeno bus giedra. Berlyne pranašauja dviejų mylių matomumą ir debesis trijų tūkstančių pėdų aukštyje. Helsinkyje naktį bus plunksniniai debesys ir giedra, o Varšuvoj darganota, atmosferinis spaudimas jau dabar krinta. Atrodo, kad Dancigo-Varšuvos ruože galite pataikyti į lietų. Šiandien Vilniuje debesuota, apie penki laipsniai Celsijaus. Rytais virš Baltijos reikia tikėtis miglos. Tai tiek dabar apie orą. Prieš išskrisdami dar gausite visus reikiamus radijo ryšių kodus.

—    Kuriuo laiku, maždaug, būsime virš Lietuvos? — paklausė Lukša. Iš klausimo buvo galima jausti, kad savo mintyse jis jau buvo nuskridęs ir nusileidęs. Jam dabar terūpėjo partizaninės taktikos detalės savojoje žemėje.
"Šitaip savo misijai pasiruošusį kovotoją sutinki tik kartą gyvenime", — pagalvojo CIA pareigūnas, laukdamas vieno iš pilotų atsiliepiant.
—    Apie antrą nakties.
—    Puiku! Turėsime laiko tamsoje susitvarkyti, užkasti parašiutus ir dingti iš nusileidimo vietos!



Dar prieš sutemstant, abu pilotai buvo prie lėktuvo. Sumetę savo krepšius į vidų, jie pradėjo sistemingai apžiūrinėti lėktuvą iš lauko.
—    Prieš tokias keliones aš taip pat vis tikrinu, kad nebūtų kur nors kokio detonatoriaus, — užvertęs galvą, pasakė Aleksas, šviesdamas lempute į ratų įtraukimo angą. — Aš kartais suabejoju, ar mūsų amerikiečiai tikrai nori, kad grįžtume gyvi...
—    Kodėl taip manai? Kam čia jiems reikėtų mūsų mirties? — į jį atsisuko nustebęs Vaclovas.
—    Matai, po kelių tokių skridimų mes gal per daug jau visko žinome, brolyti... Tas faktas jiems gali būti nemalonus. Tai kas, kad esame pasižadėję niekada, niekam apie šitas operacijas nesipasakoti. Dėl to ir tikrinu viską!
—    Jei jie norėtų mus nužudyti, galėtų juk lėktuvą susprogdinti virš jūros arba sovietų erdvėje. Tada paprasčiausiai negrįžtame, taškas.

—    A, bet tokiu būdu dar gali likti įrodymų, gali atsirasti liudytojų arba net kaltinimų! O jei mes, sakykime, užsimušam besileisdami savame aerouoste, tai jau čia tik eilinė aviacijos nelaimė, taip sakant, savos šeimos tarpe... Nebūk naivus, pasaulis yra klastingas, Vacy... Mudu taip pat tarnaujame klastingiems žmonėms... Mūsų vienintelė garantija glūdi tame, kad mūsų ir mūsų darbdavių siekiai šiuo metu sutampa ir kad mudu geriau valdome lėktuvą už kitus!
—    Na, aš nieko įtartino nematau. Išvis, lėktuvas atrodo sutvarkytas, gerai paruoštas kelionei. Aš jau lipu į vidų.
—    Aš irgi tuoj ateisiu.
Vaclovas atsisėdo pilotų kabinos dešinėje kėdėje ir rūpestingai pradėjo dėlioti planšetę su žemėlapiais, radijo kodus ir instrumentų bei prietaisų tikrinimo sąrašus. Ant dešinės kojos, virš kelio jis prisitaisė rašymui paruoštą lentelę su kelionės dienyno lapais, pora pieštukų. Kėdės dešinėje stovėjo jo lakūno krepšys, kuriame tarp kitų skridimui reikalingų daiktų buvo specialiai aviacijoje naudojama benzino, lėktuvo svorio bei greičio, navigacinių skaičiavimų liniuotė. Kai kairėje kabinos sėdynėje įsitaisė Aleksas, Vacys užklausė:

—    Kaip tau atrodo mūsų keleiviai?
—    Jie atrodo gerai. Iš jų ypač Juozas daro gerą įspūdį. Jis yra tikras partizanas, vado tipas.
—    Kalbi, lyg jį pažintum...
—    Tiesa, nepažįstame jų nė vieno. Bet jis man atrodo vis tiek ne toks, kaip kiti... Cia tik mano nuojauta, bet jis man neatrodo eilinis žmogus! Ir jis joks maniakas! Man atrodo, kad jis bet ką pajėgtų padaryti, kad savo tikslą pasiektų.
—    Aleksai, tik jau jo taip nedievink!
—    Ne, jo visai nedievinu. Bet jis mane stebina, kokiu tai būdu veikia, aš juo instinktyviai pasitikiu! Man atrodo, kad, jei būtų reikalas ir jei tikslas tikrai būtų jo Lietuva, tai, tik trumpai jam paaiškinus kad ir apie šio lėktuvo valdymą, jis jau galėtų pakenčiamai lėktuvą skraidinti! — Aleksas čia save lyg nuo įsibėgėjimo sulaikė ir nusišypsojo. — Na, nebijok, nebijok, šiąnakt lėktuvą valdysime mudu!

—    Nemanau, kad iš viso galima taip greitai apie žmones spręsti!
—    Kartoju, Juozas man neatrodo kaip paprastas partizanas, paprastas desantininkas ar koks sabotažo kurstytojas... Atsimeni mūsų vakarykštį pasitarimą?.. Mes kalbėjome apie skridimo detales, o jam rūpėjo tik kiek bus likę nakties saviems uždaviniams! Ir tai buvo ne baimės rūpestis, bet nedelsiamas savo pareigų vykdymas! Tas žmogus yra kap žaizdras: savo kovos reikalais jis dega viduje!
—    Jei tai tiesa, tai nežinau, ar mano jėgos išneštų tarnauti jo dalinyje, — pastebėjo Vacys.
Į tai Aleksas neatsakė, bet užvedė kitą kalbą:
—    Ar tu supranti, kodėl tik trys jų iššoks, kodėl Julius grįžta atgal? Juk šis skridimas tai ne pasivažinėjimui, ne malonumui!
—    Nesuprantu ir nebandau suprasti šito viso nesuprantamo žaidimo.
—    Man tačiau jų gaila...
—    Tu manai, jie skrenda į pražūtį?

—    Į tikrą pražūtį, be jokios abejonės! Vacy, mes jų jau niekad daugiau gyvų nebematysime! Jie visi arba žus kautynėse, arba, paimtus gyvus, NKVD sunaikins... Girdėjau, kad Lietuvos partizanai gyvi nepasiduoda. Desperacijoje jie prie veido išsisprog-dina granatą, kad rusai negalėtų žuvusiųjų atpažinti, partizanų giminių bausti...
—    Mudu irgi rizikuojame savo galvomis, šitaip skraidydami. Esame net ciano ampulėmis aprūpinti... O tu dar manai, kad ir amerikiečiai gal nori mudu nugalabinti! Jei tai tiesa, tai sunku pasakyti, kur yra mūsų priešai, kas draugai, kuo galime išvis šiame pasaulyje pasitikėti.

—    Taip mes irgi rizikuojame... Bet mūsų rizika kitokia, ji retesnė, jos periodai trumpučiai, mums už ją atlygina. Žiūrėk, rytoj šiuo laiku, esu tikras, mudu gersime vokišką alų, leisime šiąnakt su rizika užsidirbtus pinigus ir džiaugsimės savo skridimu. O tik pagalvok apie juos: rytoj šituo laiku rusai, kaip pasiutę, Lietuvos miškuose jau medžios tuos mūsų tris keleivius... Ką tu manai, kiek ilgai jie gali išlikti gyvi ar nepalūžę? Apie bet kokį rytdienos alų jie tikrai negalvoja.
Vacys žvilgtelėjo į laikrodį ir giliai įtraukė oro:

—    Gana šitų kalbų! Jau laikas pradėti tikrinimą pakilimui! O mūsų keleiviai juk žino, kur skrenda ir ką daro.
Aleksas dar buvo per smarkiai įsibėgėjęs savo mintyse:
—    Vacy, šalia "kur", ir "ką", jie taip pat labai aiškiai supranta ir "kodėl". Skirtumas tarp mudviejų ir jų "kodėl" yra labai didelis. Skirtumas tarp mudviejų su partizanais ir amerikiečių to "kodėl" yra vėl kitoks, čia jau beveik ciniškas! Siuo metu tie visi trys "kodėl" sutampa, visą vežimą į vieną pusę traukia. O dėl to sutapimo tik jie vieni ir vyksta į tikrą mirtį... Mudu, tiesa, truputį rizikuojame savo kailiais. Amerikiečiai rizikuoja tik šiuo senstančiu lėktuvu. Na, gerai sakai, pradėkime tikrinti maršrutą ir kuro
apskaičiavimus!
Abu lakūnai truputį pasisuko vienas į kitą ir, ant tarp jų atlenktos trečiosios sėdynės, pasitiesė pluoštą lapų.
—    Bendras maršrutas yra iš Wiesbadeno į Berlyną, tada į rytus maždaug link Lomžos ir Gardino. Čia pasukam į šiaurę ir skrendame Nemuno vagos dešine puse. Po Kazlų Rūdos per Lietuvos teritoriją kertame į šiaurės vakarus, į Baltijos jūrą. Skrisdami Baltijos tarptautine erdve, pasiekiame Olando salą ir Danijos pakraščiais atskrendame į Vakarų Vokietiją. Nusileidžiame Hamburge. Iš viso ore išbusime apie dvylika valandų. Didesnę laiko dalį skrisime normaliu, 160 mylių per valandą greičiu.
Skridimui per Rytų Vokietiją ir Lenkiją Vacys buvo smulkiai išskaičiavęs kursą zigzagais: laikantis bendrosios rytų krypties, jie planavo skristi po dvidešimt minučių apie trisdešimt laipsnių kairiau, po to tiek pat laiko, tokiu pačiu nukrypimu — dešiniau. Navigavimas buvo išskaičiuotas laikrodžiui ir kompasui. Kursui patikslinti jie naudojo matomus žemės ženklus, perskrendamas upes, ir, kas valandą iš Vakarų Berlyno ir iš amerikiečių ambasados Helsinkyje išsiunčiamus, trumpus radijo signalus. Virš Lietuvos zigzagais skristi nebeplanavo.

—    Pakylame 6:45, — tęsė Vacys, — Berlyne būsime 8:25, Gardino apylinkėje apie pirmą nakties, Kazlų Rūdoj prieš antrą, tada į Baltiją ir nusileisime apie 6:30 ryto su maždaug valandos laiko benzino atsarga. Į maršrutą įskaičiau, kad, skrendant į rytus, gali reikėti skristi kad ir prieš dvidešimt mylių vėją. Skaičiavau, kad grįžtant atgal vėjo nebus. Pakilsime su 1,180 galonų benzino.
—    Atrodo, viskas gerai, — pritarė Aleksas. — Skaičiavimuose, navigacijoje tu neapsirinki...
—    Taip kaip tu, apie žmones spręsdamas, — šyptelėjo Vacys.
Truputį po šeštos, jau sutemus, prie lėktuvo privažiavo nedidelis sunkvežimis. Iš jo ėmė lipti vyrai su daiktais.
—    Tu pabaik tikrinti, aš einu pasitikti keleivių, — pasakė Aleksas. Atsargumas ir savisaugos jausmas jį skatino pačiam matyti, kas sulips į lėktuvą ir kur bei kaip susidės daiktus.

***
Trys kombinezonais apsirengę vyrai ėmė daiktus iš sunkvežimio ir krovė į lėktuvą. Kiti du priiminėjo ryšulius lėktuvo duryse. Per kelias minutes tokiu būdu lėktuve atsirado du ryšuliai su jau iš anksto pritvirtintais parašiutais, parašiutai žmonėms, trys pailgi maišai su ginklais ir kiekvieno desantininko kietai prigrūstas, išsipūtęs ryšulėlis. Baigdami dar įkėlė dėžę su kelionei paruoštais sumuštiniais, vaisiais ir kava.
—    Lėktuvas paruoštas. Pagal planą už dvidešimt minučių išskrendame, — trumpai pasakė Aleksas šalia stovėjusiam CIA pareigūnui.
—    Mes taip pat pasiruošę! — išgirdęs Alekso žodžius, žengė artyn Lukša.
Pareigūnas atsakė jiem abiem:
—    Oro pranešimai nepasikeitę. Visa kita irgi sutvarkyta. Tempelhofas patvirtino mūsų "bandymo" planus, laukia jūsų atskrendančių. Linkiu sėkmingos kelionės, mano ponai!

Pasiliekančiam pareigūnui Lukša ištiesė ranką:
—    Dėkoju! Lietuvos laisvės kovotojų vardu dėkoju! — jo žodžiai nuskambėjo iškilmingai.
—    Linkiu sėkmės jums ir laisvės jūsų kraštui! — šis atsakė.
Žiūrėdamas CIA pareigūnui į akis, Lukša truputį išsitempė, saliutui sudėtais pirštais palietė savo kaktą, ir, daugiau nieko nesakęs, pasisuko lėktuvo link. Be žodžių, tik pro forma mostelėjęs saliutą, jį nusekė Aleksas. Kai abu vyrai įlipo, Fredas įtraukė į vidų kopėtaites ir uždarė lėktuvo duris.

—    Fredai, paruošk kabiną pakilimui, — pasakė Aleksas, eidamas į lėktuvo priekį.
Maždaug už valandos, kai jie perskrido alijantų oro ryšių mazgą ir artėjo prie įskridimo į Berlyno koridorių, į pilotų kabiną atėjo Fredas.
—    Kaip mūsų keleiviai? — užklausė Vacys.
—    Keleiviai idealūs, viskas gerai. Kaip čia judviem viskas einasi?
—    Kol kas nėra ko skųstis. Aplinkui judėjimas mažas, oras geras. Lėktuvas pats skrenda, beveik nuobodu! Sakau, jeigu man neduosit darbo, tai aš šoku su parašiutu laukan, manęs čia nereikia...
—    Atsiras, atsiras tau darbo, nesiskubink niekur šokti! — įsikišo į šį draugišką erzinimąsi Aleksas. — Jei mes tau darbo pakankamai nesugalvosim, tai rusus pasikviesim talkon! Ot, tavarišč, tada tau bus!

—    Joks rusas nelįs artyn, žinodamas, kas su mumis skrenda. Juk matei, kokius ginklų maišus tie džentelmenai vežasi... Su tokiais galime dar ir kokį mus užpuolusį rusų naikintuvą sutvarkyti.
—    Vyrai, tik jau nešaukit vilkų iš girios! — pakėlė rankas į viršų Fredas. — Mums čia ne oro kautynių reikia, o tyliai, ramiai, tamsoje nuskristi ir parskrist...

Kai Tempelhofo aerouostas atšaukė aliarmą ir vėl iš naujo nusileidimui surikiavo visus atskridusius lėktuvus, pilkasis C47 jau buvo apie trisdešimt mylių nutolęs pietryčių kryptimi. Dabar jis skrido be jokių šviesų, maždaug 200 pėdų aukštyje virš žemės.
—    Mieli keleiviai! — per garsiakalbį prakalbėjo Aleksas. — Prieš dešimtį minučių mes sėkmingai išsprukome iš Berlyno ir dabar toliau skrendame taip, kaip mes norime, o ne kaip bepročiai tironai liepia... Viskas vyksta pagal planą. Berlynas pranešė, kad rusai savo oro gynybos neužaliarmavo. Tai reiškia, kad mūsų apgavystė pavyko. Už keturių valandų priartėsime prie Lietuvos sienos.
—    Tas vyras ne tik su humoru, bet ir pilnas pasitikėjimo, — pastebėjo Būtėnas šalia sėdinčiam Lukšai.
—    Ir pasitikėjimo, ir humoro šitokiuose uždaviniuose labai reikia. Be humoro, be geros nuotaikos partizanas neištvertų.

—    Jis irgi būtų geras partizanas, — pasakė Būtėnas.
—    Svetimtaučių nepriimam į kovotojus, — draugiškai, bet ir pamokančiai pastebėjo Lukša. — Be to, jis čia reikalingesnis... Bet kokia sparnuota varna šitokių vyrų skraidymui neprilygs!
Lėktuvo priekyje lakūnai buvo įjungę autopilotą. Nors nustatytu kursu lėktuvas "skrido pats", reikėjo labai atidžiai sekti žemės paviršių, nes buvo skrendama labai žemai. Prie labai mažos lemputės antrasis pilotas žymėjosi savo skaičiavimus ir tikrino žemėlapį. Pilotas sistemingai sekė žalsvai žėruojančius instrumentus ir lauke besikeičiančius nakties vaizdus. Jis vis ieškojo bet kokių įtartinų švieselių ar kokių kitokių ženklų, kurie jų skridimui grasintų.
—    Zinai, čia beveik praverstų turėti trečią pilotą ar navigatorių, — pasakė Aleksas. — Vienas tada tik skaičiuotų kurso pakeitimus, o du žiūrėtų viso kito.

—    Galime pasikviesti čia Fredą. Bet iš tos trečios sėdynės žemyn matosi daug mažiau, o instrumentams vis tiek reikia lakūno.
—    Ei, artėjame lyg prie upėsr prie dviejų upių santakos!
—    Labai gerai, tai Odros upė! — Vacys vėl pasižymėjo dienyne. Kol kas viskas eina pagal planą! Tuoj įskrisime į Lenkiją. Už dviejų minučių keičiam kursą, suksim į šiaurės rytus. Pasiruošk: naujas kursas bus nulis, šeši, penki. — Čia, aviacijoje įprastu būdu, laipsniais nuo šiaurės buvo nurodoma kompaso kryptis.
—    Nulis, šeši, penki, — pakartojo Aleksas ir atjungė autopilotą.
—    Trisdešimt sekundžių iki kurso keitimo, — įspėjo Vacys, sekdamas chronometrą. — Pradedu skaičiuoti: penki, keturi, trys, du, vienas, pradėk posūkį į nulis, šeši, penki!
Skrendant virš Lenkijos, pas pilotus atėjo Lukša.
—    Nusilenk šitą sėdynę ir sėsk, — pakvietė Aleksas.
—    Juk turbūt nusibodo. Gal užrūkysim?
—    Ačiū! O, žiūrėkit, nemaniau, kad taip žemai skrendame! Ar aš čia jums netrukdysiu?
—    Jokiu būdu! O dėl mūsų skridimo aukščio, tai Eifelio bokštas yra bent penkis kartus aukštesnis... Gerai, kad atėjai: čia mums trims bus ir maža repeticija: paties juk mums reikės, kai įskrisime į Lietuvą!
—    Į Lietuvą, į Lietuvą! — pakartojo Lukša. — Kur maždaug dabar esame?

—    Koks pusvalandis į vakarus nuo Vyslos upės. Varšuva liks nuo mūsų šiek tiek toliau į dešinę, Vyslos aukštupyj. Skrisime Varšuvos šiaurėje, gal matysis miesto šviesos. Tačiau žemai skrendam, galim ir nematyti. Jei mes miesto šviesų nematysim, tai irgi gerai: tada ir jie mūsų nematys, negirdės...
Besišnekučiuojant, berūkant priartėjo laikas Berlyno ir Helsinkio radijo signalams. Nustatytu laiku iš Berlyno grojama muzika nutrūko, ir pilotų ausinėse pasigirdo kartojamas, lyg Morzės abėcėlės raidę siunčiantis, pučiamojo instrumento garsas. Signalo metu Vacys pasukinėjo vieną rankenėlę ir greitai pasižymėjo kelis skaitmenis. Pakeitęs bangą į ambasados siųstuvą Helsinkyje ir procedūrą pakartojęs, Vacys trumpai paskaičiavo ir pranešė:

—    Esame apie dvidešimt septynias mylias nukrypę nuo kurso ir apie šešiolika minučių vėluo-jamės. Čia nieko tragiško, aš tuoj išskaičiuosiu pataisą. Sakyčiau, skrendame prieš pietryčių vėją.
—    Priekyje mažėja matomumas, — atsiliepė Aleksas. — Atrodo, teks skristi per tą prie Varšuvos pranašautą darganą. Kilsime truputį aukščiau, bus saugiau. Jei ir radaru mus suseks, blogame ore jokie naikintuvai mūsų neieškos.
Aleksas žvilgtelėjo į laikrodį ir nuspaudė garsiakalbio mygtuką:
—    Dabar būtų geras laikas užvalgyti, liko apie valanda iki Lietuvos. Fredai, atnešk čia mums ką skanaus į priekį! Mieli keleiviai, šį kartą dar atleiskite mums, valgyti kartu su jumis negalėsime...
Lukša nusišypsojo, atsistojo ir, pasilenkęs į priekį, pasakė:

—    Gero apetito! Aš einu valgyti pas keleivius. Būdamas keleiviu, ta privilegija naudosiuosi iki pat kelionės galo...
Prieš pradėdami valgyti, lietuviai vyrai nulenkė galvas maldai:
—    Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, prašome, mūsų tėvynei laisvės dienas, — pradėjo Lukša savo pamėgtais, kun. Ylos parašytais maldos už tėvynę žodžiais. — Duok jėgų mums, kovojantiems, ir laimink šį mūsų žygį! Palaimink šias dovanas, kurias valgysime iš Tavo malonės...
Už valandos Lukša vėl sėdėjo su pilotais priekyje.
—    Artėjame prie Nemuno, tuoj turi būti Gardinas, — sausai pasakė Vacys.
Praslinko kelios minutės.
—    Taip, tas miestas Nemuno dešinėje yra Gardinas, — patvirtino Lukša. — Cia jokios abejonės: ant kalno bažnyčios mūrai, Nemuno šlaitas! Merkinės dar nematau, ten debesys viską užstoja.
Aleksas pastebėjo:

—    Tai reiškia, kad antraeile Merkinės-Varėnos nusileidimo vietove pasinaudoti negalėsime! Jei nematom žemės, tai negalit šokti į nežinią. Gerai, kad vis tiek pirma mes norim Kazlų Rūdos!

Jie dar įskrido į skystą, pažemiu plūduriuojantį rūką ar debesį.
—    Jau turėtume kirsti dešinį Nemuno intaką, Merkio upę, — pastebėjo Lukša. — Ar mes dar vis Nemuno dešinėj?
—    Taip, dešinėj! Aš tik ką dar mačiau upę.
—    Beveik visą laiką per gražų orą sau skridome, o dabar, prie taikinio, tai raganos čia dūmus pradėjo pūsti! Toki debesys, tpfu! — bumbėjo Vacys.
—    Vyrai, kantrybės, vėl lyg giedrėja!
—    Tas miestelis kairėje turi būti Alytus!
—    Jei taip, tai už poros minučių bus Nemuno kilpa!
Lukšos balse dabar buvo neslepiamas susijaudinimas:    •

—    Man atrodo... — pradėjo sakyti ir sustojo. — Va, jau aiškiai matau Nemuno kilpą! —jis beveik sušuko. — Sveikinu, sveikinu, puikiai atskridote!
Jis atsistojo, atvertė savo sėdynę ir, kad geriau matytų į priekį ir žemyn, abiem rankom pasirėmė ant pilotų sėdynių atramų. Vacys savo dėmesį buvo sukaupęs į navigaciją:

—    Taip, tai Nemuno kilpa! Už minutės naujas kursas! Naujas kursas bus du, aštuoni, trys. Liko dvidešimt minučių iki pirminio taikinio!
—    Du, aštuoni, trys, — pakartojo Aleksas.
—    Laikas atsisveikinti, — rimtu, vėl visiškai ramiu balsu pasakė Lukša. —Tegu Dievas jus, mus ir mūsų kraštus saugo! Ačiū jums, laimingai grįžkite, — ir paspaudė abiem pilotam rankas.
—    Laimingai jums, laimingai jums! — abudu čekai pakartojo.
—    Šiandien aš tikrai esu labai laimingas: po trijų metų grįžtu pas savo kovos brolius! — pasakė Lukša ir atbulas pro duris išlindo atgal.
—    Ką tas jo pasakymas reiškia? — nustebęs paklausė Vacys, pabrėždamas žodį "tas", kai Lukša jau buvo apleidęs jų kabiną. — Argi gali būti, kad jis jau anksčiau partizanavo, prasimušė į vakarus ir dabar vėl grįžta atgal?

Atsakymui nebuvo laiko, nes jie jau buvo virš Nemuno kilpos ir Aleksas lėktuvą suko kairėn.
—    Iki taikinio septyniolika minučių, — per garsiakalbį paskelbė pilotai. — Fredai, ruoškitės iššokti!
Už dešimties minučių, kai jau vyrai buvo užsidėję parašiutus, ir Fredas laukė bet kuriuo momentu raudonos šviesos, įsijungė garsiakalbis:
—    Atrodo, skrendame į lietų. Būkite vis tiek visi pasiruošę...
Tuoj pat sekė vėl pranešimas:

—    Esame iššokimo aukštyje, bet lietuje. Žemės nematyti. Cia mus gerai skalbia! Visi būkite pasiruošę!..
Į desantininkus žiūrėjo Fredas:
—    Lietui lyjantjokiu būdu šokti negalima! Šlapi parašiutai neveikia!
Į tai Lukša nieko neatsakė, tik nuleido galvą. Prašneko Būtėnas:
—    Tai tau ir pasidarė! Po tokio pasiruošimo, po viso šito skridimo...
—    Esame virš taikinio, tačiau vis dar lyja. Juozai, ateik greitai į priekį pas mus, prašau, — nuskambėjo per garsiakalbį.
Jau su parašiutu Lukša atsistojo. Bendrakeleiviams dar paminėjęs, kad Merkinės-Varėnos ruože oras taip pat blogas, jis atsikabino maišą su ginklu, savo krepšį ir nuskubėjo pas pilotus.
Lėktuvui skrendant lietaus debesyje, pilotų kabinoje trys vyrai skubiai tarėsi. Du iš jų žiūrėjo į žemėlapį, o Aleksas, nepasukdamas galvos, į instrumentus ir pro langą.

—    Sekantis taikinys yra Tauragės miškai. Tikėkimės, kad ten nelyja, — visiems per garsiaklbį pranešė pilotas.
Praėjo dar dešimt minučių lietuje ir lėktuvas vėl skrido virš tamsių lygumų, išniręs iš debesies.
—    Aš numanau, kur esame. Dabar reikia skubiai susirasti Nemuno vagą, — pasakė Vacys.
—    Kiek laiko jau esame virš Lietuvos? — rūpėjo Aleksui benzinas.

Zigzagais pasisukinėję ir užskridę virš Nemuno, jie pasuko į vakarus. Lukša skubiai žemėlapyje parodė, kur norėtų iššokti. Pilotai vėl pradėjo kilti į iššokimo aukštį, sulėtino lėktuvo greitį ir pasisuko taip, kad iššokimui lėktuvas skristų pamiške. Kai Lukša grįžo iš pilotų kabinos, jau degė raudona šviesa, o Fredas buvo atidaręs duris.

Be žodžių Lukša susirinko ginklų ir daiktų ryšulius, labai greitai abiem rankom paspaudė Būtėno ir Fredo rankas, prisikabino parašiuto juostą prie štangos, patikrinimui ją timptelėjo ir persižegnojo.

—    Juozai, atsidenk lango užuolaidą ir stebėk žemės paviršių, — per garsiakalbį įspėjo Aleksas. — Iš čia šokimui vieta atrodo lygi... Tamsoje dabar sunku pasakyti, bet gali būti krūmų... Pastatų, didelių kelių aplinkui nesimato... Kai iššoksite, atidžiai sekite, kur leidžiasi visi kiti parašiutai, taip bus lengviau vieniems kitus rasti!
Kai raudoną šviesą pakeitė žalia, trys vyrai ir du ryšuliai dingo nakties tamsoje. Traukdamas plazdančias parašiutų juostas į lėktuvą, Fredas suskaičiavo penkis balzganus, išsiskleidusių, vis tolstančių parašiutų skėčius.
—    Dieve, jiems padėk! — jis pasakė lyg sau, lyg Julijonui Būtėnui.
—    Dieve, jiems padėk! — atsiduso Būtėnas ir atsisėdo.

Nuspaudęs ant sienos įtaisyto mikrofono rankenėlę, Fredas pranešė pilotams:
—    Šokimas sėkmingai įvykdytas. Penki parašiutai išsiskleidę. Lėktuvas sutvarkytas grįžimui.
—    Ačiū! Pradedam kelionę namo, — nuskambėjo iš garsiakalbio.
Būtėnas pirštais truputį praskleidė vieno lango užuolaidą ir, pasukęs galvą, stengėsi įsižiūrėti į juodos nakties slepiamą, lėktuvo apačioje slenkantį Žemaitijos peizažą. Fredas lyg įskaitė Būtėno nuotaiką, jo norus. Jis uždėjo ranką ant Būtėno peties:
—    Nueik pas pilotus į priekį, iš ten geriau matysi savo žemę... Nueik!

Po mano sugrįžimo iš Londono praėjus trims savaitėms numirė Slovelis.
Aš pasidariau Slovelio sūnaus man atvežtų užrašų nuotraukas ir, parašęs kelis užuojautos žodžius, viską grąžinau savo buvusio paciento šeimai.

Truputį nustebau, kai vieną dieną man paskambino į kabinetą Slovelio sūnus. Jis padėkojo už užuojautą, tėvo priežiūrą sanatorijoje ir sakė, kad nori susitikti.
—    Daktare, betvarkydamas tėvo paliktus daiktus, žiūrėkite, radau šį laiškutį ir šią nuotruką. Cia yra kas nors bendro su tėvo skraidymu ir tais dokumentais, kuriuos man grąžinote.

Laiškas buvo iš Anglijos, jį 1987 metais Sloveliui parašė Tom Bower. Iš nuotraukos, kaip ir aną kartą Londono knygyne, tamsiomis akimis į mane žiūrėjo Juozas Lukša. Laiške buvo sakoma, kad britų autorius renka medžiagą knygai ir, sužinojęs apie Slovelį, norėtų susitikti ir pasikalbėti. Konkrečiai buvo prašoma žinių apie Lukšos 1950 metų grįžimą į Lietuvą bei bent kokius kitus tuo metu Slovelio skridimus CIA tarnyboje. Pridėta nuotrauka turėjo Sloveliui padėti prisiminti Lukšą.

—    Ar jūsų tėvas su laiško autorium susitiko? — paklausiau.
—    Labai abejoju. Jei būtų susitikęs, būtų pasipasakojęs. Tuo metu tėvas dar buvo savarankiškas ir apystiprės sveikatos.
—    Ar parašė atsakymą? — vis nenustojau vilties, nes knygos autorius minėjo ir anoniminius duomenų šaltinius.
—    Irgi abejoju. Su tokiais prašymais tėvas buvo atsargus, kartais šykštus. Matote, jį saistė įsipareigojimai leistis klausinėjamam tik iš anksto gavus CIA leidimą.

—    Kaip tai? — iš karto nesupratau. — Kokios čia gali būti paslaptys dabar, po tiek metų nuo to skridimo? Be to, juk ir visa padėtis pasaulyje pasikeitusi! Knygos autorius net Latvijoje lankėsi, kalbėjo su buvusiais partizanais ir juos gaudžiusiais sovietų agentais! Amerikoje galioja Freedom of Information Act, pagal kurį po tam tikro metų skaičiaus atidaromi archyvai...
—    Aš nežinau tų įstatyminių plonybių... Bet žinau, kad tėvo pensijos dalis buvo per CIA išrūpinta. Jis buvo jautrus, sakykime, tokiai galimybei, kad pensiją CIA gali jam nutraukti...

—    Aha, suprantu! Su tokiu darbdaviu gal ir negalima juokauti, — sutikau.
—    Tėvas buvo labai atsargus žmogus, gal todėl ir tiek metų sėkmingai išskraidė. Jis mažai kuo pasitikėjo. Aš net truputį nustebau, kai jis paprašė anuos popierius jums atvežti. Sakyčiau, kad jis buvo pradėjęs jau jumis pasitikėti, daktare.
—    Jis buvo malonus pacientas ir labai įdomus žmogus, — bandžiau atsilyginti taip pat komplimentu. — Skraidydamas jis daug pasitarnavo rezistencijai!

Tiesoginiai į mano pastabą jaunasis Slovelis neatsakė.
—    Daktare, aš matau, kad šis tėvo skridimas jums labai rūpi, ar ne? — atsistojo Slovelio sūnus.
—    Tai tiesa, rūpi! Cia juk anksčiau niekur neskelbta, įdomi medžiaga. Medžiaga brangi mūsų kraštui...
—    Tada prašau priimti šiuos man jūsų grąžintus užrašus, šį laišką ir tėvui atsiųstą laisvės kovotojo nuotrauką. Juk šituose reikaluose jus jau turėjote mano tėvo pasitikėjimą, o tai aš labai vertinu... Tai bus lyg ir mūsų šeimos padėka jums,.
Kai jį išleidau, man galvoje dūzgė mintys apie likimą. Štai, likimas mane buvo atvedęs prie pat vienos paslapties atskleidimo... Tačiau paskutiniu momentu tas pats likimas tą paslaptį man išplėšė iš rankų — lyg chuliganas, lyg plėšikas, lyg vagis!

Manyje grūmėsi piktumo ir gailesčio jausmai. Kažkaip neapčiuopiamai pykau ant likimo. Buvo gaila mano buvusio paciento, to padangėmis ir pažemiu drąsiai skraidžiusio Aleksandro Slovelio. Taip pat labai gailėjausi niekada nesutikto, tik šiame epizode mano sąmonėje vėl atgijusio partizanų vado Juozo Lukšos.

Brangūs skaitytojai! Tą lemtingą naktį tik jau jie nebuvo paklydę: iššokimui Tauragę jiems paskyrė likimas.
1990 m. spalio 3 d. — datų sutapimas!
 
KRYŽIŲ  KALNAS. V. Kapočiaus nuotrauka