KARL RAHNER, S.J. 1904 — 1984 Spausdinti
Parašė VALDEMARAS CUKURAS   
VIENO ĮTAKINGIAUSIŲ XX-OJO AMŽIAUS TEOLOGO PORTRETAS

Vatikano II susirinkimui pasibaigus, Herderio leidykla (Freiburg im Breisgau, Vokietijoje) ryžosi išleisti veikalą, kuriame būtų susumuoti pagrindiniai teologijos laimėjimai šiame šimtmetyje iki 1980 metų. Tam tikslui sukviesta eilė kompetetingų teologų, atstovaujančių visoms pagrindinėms teologijos disciplinoms ir pasidalinta darbu. Daugiau, kaip po penkerių metų intensyvaus darbo pasirodė trys stambūs tomai, pavadinti "Bilanz der Theologie im 20. Jahrhundert" (Dvidešimto amžiaus teologijos suvestinė).1 Vėliau tie trys redaktoriai sumanė išleisti dar papildomą tomą, kuriame būtų sudėtos dešimties pačių iškiliausių teologų asmens bei jų kūrybos apybraižos. Atrinkta po penkis žymiausius teologus iš katalikų ir protestantų tradicijos. Katalikų tarpe, atrodo, pirmaujančią vietą užėmė jėzuitas profesorius Kari Rahner. Šia proga ir norėtume Aidų skaitytojus supažindinti su tuo žymiu teologu.

I.   Teologo asmenybė ir brendimas

Kari Rahner gimė 1904 m. kovo 5 dieną Freiburg im Breisgau mieste, Badeno provincijoje, Vakarų Vokietijoje. Jo tėvai: profesorius Kari Rahner ir Luise Trescher. Freiburgas jau nuo 14-ojo šimtmečio žinomas savo mokslo institucijom, ypač garsiuoju universitetu ir Herderio leidykla. Universitete profesoriavo daug pasaulinio masto profesorių — filosofų ir istorikų, kaip Edmund Husserl, Martin Heidegger ir daug kitų. Siame meste buvo ir aukštoji meno mokykla bei konservatorija. Taip pat ir lietuviai dailininkai po Antrojo pasaulinio karo turėjo čia savo mokyklą, davusią nemažai iškilių meno kūrėjų. Vokiečiai šioje pietinėje Badeno provincijos dalyje, Schwarzwalde, pasižymi savo darbštumu. Jie rezervuoti, palinkę į melancholiją, bet reikalui iškilus, "dirba kaip arkliai,\ Daug charakteringų šios provincijos žmonių savybių paveldėjo ir būsimasis teologas Kari Rahner.

Jis pradžios mokslą ir gimnaziją baigė šiame mieste, kur jo tėvas profesoriavo. Po gimnazijos baigimo, "abitūros", tapačią vasarą jis apsisprendė įstoti į Jėzaus Ordiną. Kas jį paskatino ta linkme pakreipti savo gyvenimo kelią, atsakymo ir jis pats negalėjo duoti, kai, jau gyvenimo pabaigoje, vieno pašnekesio metu buvo korespondento paklaustas.2 Jam atrodė šis kelias labai natūralus. Beje, ir vyresnysis jo brolis Hugo po poros metų tapo jėzuitu. Jau gimnazijoje Karolis reiškėsi aktyviai Vokietijos katalikų jaunimo organizacijoje — sąjūdyje, įsteigtame 1908 metais ir pavadintame anglišku vardu "Quickborn" — lietuviškai būtų "Jaunystės versmė". Įdomu, kad šis jaunimo sąjūdis turi labai daug panašumo į ateitininkų sąjūdžio programą ir linkmę. Karolis buvo vienas iš pirmaujančių savo bendraminčių tarpe. Jis dalyvaudavo įvairiuose vaidinimuose, suvažiavimuose. Viename tokių platesnio masto suvažiavimų 1921 metais jis pirmą kartą susitiko su tada jaunimo veiklai vadovaujančiu iškiliuoju kultūros filosofu Romano Guardini. Su Guardiniu palaikė artimus ryšius iki pat šio mintytojo mirties. Jam teko vėliau išskirtinė privilegija tuojau po paskutiniojo karo užimti Romano Guardinio garsiąją katedrą Mūncheno universitete. Paminėtinas ir kitas asmuo, kuris padarė jaunajam Karoliui didelę įtaką, ypač religinio brendimo ir dvasinio gyvenimo vystymesi. Tai buvo Italijos ambasadoriaus Berlyne sūnus Pier Giorgio Frassati. Italų ambasadorius, norėdamas, kad jo sūnus gerai pramoktų vokiečių kalbos ir arčiau susipažintų su vokiečių tautos papročiais, apgyvendino sūnų prof. Rahnerio šeimoje Freiburge. Sis jaunuolis, gal tik metais ar dviem vyresnis už Karolį, padarė šiam pastarajam labai gilų įspūdį savo darbštumu, giliu pamaldumu ir nuoširdžiu žmogiškumu. Deja, neilgai jų draugystė galėjo vystytis, nes staiga susirgęs polijo liga Frassati 1925 m. mirė. Visai galima, kad šio bičiulio asmuo dalinai prisidėjo prie Karolio apsisprendimo įstoti į Jėzaus Draugiją. Pirmieji jauno jėzuitų kandidato metai praėjo Feldkirche, Austrijos vakaruose. Po noviciato jis buvo pasiųstas toliau studijuoti į Pulach miestelį prie Mūncheno. Cia jis pasinėrė į filosofines studijas, kurios tęsėsi iki 1927 metų. Yra užsilikę to mėtojo užrašai, ištraukos ir pastabos, kurios rodo, kaip kruopščiai ir pagrindinai jis išstudijavo šv. Tomo Akviniečio filosofiją, daugiausia dėmesio skirdamas jo pažinimo teorijai.

Studijų metu Rahneris perskaitė labai daug knygų, kurios padėjo jam gerai susipažinti ir su kitomis filosofinėmis sistemomis. Daug laiko jis skyrė ir Imanuelio Kanto pažinimo teorijai; jį ypač traukė Kanto trancendencijos samprata ir jo epistemologi-ja. Studijuojant Kantą, Rahneriui vis labiau aiškėjo, kad pagrindinės filosofijos problemos yra esmingai surištos su žmogumi kaip metafizinių svarstymų centru. Kanto keliami klausimai: kaip iš viso galimas žmogiškasis pažinimas ir kokios yra tam pažinimui sąlygos,darė jaunam studentui didelį įspūdį. Šiose studijose pagrindiniu vadovu ir įkvėpėju buvo profesorius, belgų jėzuitas Joseph Marechal (1878-1944). Marechalo pagrindinis veikalas "Le point de dėpart de la mėtaphysique,, prasideda klausimu, kurį kėlė ir Kantas: kame slypi toji sąlyga, kuri įgalina žmogų daryti protinius teiginius ir sprendimus? Marechal norėjo integruoti Kanto mintį, ypač jo epistemologiją, ir suderinti su Tomo Akviniečio pažinimo teorija. Jis kritikavo Kantą, nurodydamas, kad jo epistemologiją esanti statiška, per mažai dėmesio skirianti pačiam protinio sprendimo procesui išaiškinti, nenurodanti, kaip galima teigti, kad šitai yra taip, o ne kitaip, kad tai yra tikra ir teisinga ir 1.1. Norėdamas Kanto trūkumus nugalėti, Marechal į pažinimo procesą įvedė dinaminę struktūrą, būtent nurodė, kad pažinimo procese pažinėjas (subjektas) pereina klausimo ir atsakymo vyksmą, ir po to žymiai išryškina patį protinio sprendimo procesą. Marechal teigė, kad žmogus kiekviename teiginy, liečiančiame tiesą, jau savaime pripažįsta Dievo buvimą (egzistenciją). Kodėl? Todėl, kad savo teiginiuose ir sprendimuose tuo pačiu jau implikuojamas teigimas, jog pasaulis yra prasmingas. Kadangi pasaulis turi prasmę ir suprantamumą ne atsitiktinai, bet tam reikia pagrindo, pasauliui tenka ieškoti galutinio pagrindo, kuris yra paties protingumo ir suprantamumo atrama bei šaknis — Dievas. Šiuo būdu Marechal atsistoja prieš Kantą, kuris skelbė, kad Dievas protu neprieinamas, o prieinami tik pojūčiais patiekiamieji fenomenai. To iškilaus mokytojo įkvėptas, Kari Rahneris nutarė vėliau savo doktorato disertacijai imti temą, kurioje sieks išsamiai panagrinėti žmogiškojo pažinimo procesą, sumaniai panaudodamas Kanto įžvalgas ir įvesdamas jas į originaliąją Tomo Akviniečio epistemologiją. Tai atsispindi ir disertacijos pavadinime: "Geist in Welt". Marechal'o originalus proveržis atvėrė janajam Karoliui akis. Jis pasijuto savotiškai išlaisvintas, jam atsivėrė nauji plotai, kurie padėjo pereiti į pačios Būties pažinimo ir sampratos naujus svarstymus. Jo mokytojas Joseph Marechal, norėdamas atsakyti į priekaištą, kad jo skelbiamoji transcendentinė pažinimo metodologija vedanti prie savotiško onto-logizmo, pabrėžė, kad žmogaus intelekto veiksmuose iškyla viena centrinė žymė, bet tai tik kaip nuolatinė nuoroda į Absoliutą, bet ne Absoliuto įtraukimas, kaip konstituvinio elemento pačiai pažinimo galimybei. Originalu ir nauja Marechalo išvadose buvo tai, kad jam pavyko įrodyti, kaip grynai inten-cionalinės mūsų proto dinamikos pažinimo vyksme, žmogus-pažinėjas, subjektas gali prieiti prie "kito", t.y. nuo pažinėjo minties nepriklausomos būties pažinimo. Toksai kelias skiriasi nuo klasikinės epi-stemologijos, kur pirmiausia pabrėžiamas skirtumas (distinkcija) tarp subjekto ir to, kas nėra subjektas, o tik paskui daromos pastangos šią distinkcija pateisinti, analizuojant patį pažinimo aktą. Tai buvo pradžia "transcendentinio metodo", kurį Rahneris išvystė ir kuris tapo visos jo būsimosios teologinės kūrybos varikliu. Salia filosofinių studijų tuo pačiu metu Rahneris skyrė nemaža laiko studijuodamas mistikus ir gilindamasis į krikščioniškosios maldos esmę. Todėl jau antraisiais studijų metais Walken-burge jis parašo staipsnį: "Kodėl privalome melstis?". Jam tada rūpėjo atsakyti į klausimą: kaip šio meto modernusis žmogus turėtų būti suvoktas Dievo akivaizdoje. Taip pamažu išryškėja jauno mintytojo antropologinis posūkis.

Baigęs šias studijas, Rahneris pagal jėzuitų ordino tvarką pirma turėjo padirbėti gimnazijoje, o tik po to pradėti teologijos studijas Walkenburge, Olandijoje. Čia jo mokytojais buvo žymūs profesoriai: Augustinas Bea, S.J., Švento Rašto specialistas; istorikas K. Prūmm, S.J.; moralistas; F. Hūrth, S.J., ir kiti. Pirmiausia jaunasis Rahneris pasineria į patristines studijas ir gerai susipažįsta su Klemensu Aleksandriečiu, Augustinu, Bonaventūra.

1932 m. liepos 26 d. jis įšventinamas kunigu. Tai įvyko Mūncheno šv. Mykolo bažnyčioje. Kunigystės sakramentą priėmė iš kardinolo Faulhaberio rankų. Pirmiausia, sekant Jėzaus Draugijos regulą, Rahneris atlieka "terciariatą" Lavental, Austrijos Kernten provincijoje. Kadangi savo vyresniųjų buvo

Karl  Rahner,   S.J.

numatytas filosofijos istorijos dėstytoju, kad geriau pasiruoštų, siunčiamas į savo gimtąjį Freiburgą.

Freiburg im Breisgau miestas buvo garsus savo universitetu. Šio universiteto pažiba pirmojoje šio šimtmečio pusėje buvo filosofas Martin Heidegger. Universitetui priklausė ir katalikų teologijos-filosofijos fakultetas, kuris buvo įsteigtas, pasirašius konkordatą tarp Vokietijos ir Šv. Sosto. Į šį fakultetą ir buvo pasiųsti keli jauni jėzuitai, jau suspėję pasižymėti savo gabumais. Jų tarpe matome ir Kari Rahnerį. Žinoma, visus juos traukė prof Heidegge-rio dėstomas filosofijos kursas. Tačiau, savo vadovybės patarimu, jie pirma įsimatrikuliavo katalikų fakultete. Čia filosofijos skyriaus vadovas buvo Martin Honecker, katalikas, griežtas neo-scholastinės krypties atstovas. Vėliau Kari Rahneris ir pora jo bičiulių jėzuitų ieškojo galimybių patekti ir į Hei-deggerio garsųjį filosofijos seminarą. Tai nebuvo lengva, nes iš kandidatų reikalauta kvalifikacijų ir noro atkyviai jungtis į seminaro eigą, kuriai vadovavo pats žymusis filosofas ir reikalavo iš studentų labai daug. Po gerokų pastangų Kari Rahneriui pavyko patekti į šį seminarą. Su juo pateko ir pora kitų, kaip J. B. Lotz, B. Welte, kurie išaugo į pirmaeilius katalikų filosofus ir profesorius. Filosofijos doktoratui gauti šalia filosofijos kurso buvo reikalaujama dar poros šalutinių kursų, turinčių kokį nors ryšį su filosofija. Rahneris pasirinko filosofijos istoriko Johannes Sporl ir kultūros filosofo Erich Wolf kursus. Darbo buvo labai daug, ypač ruošiantis Hei-deggerio seminarui.
 
Studentai privalėjo parodyti sugebėjimą pagauti pagrindinę mintį, vesti užrašus viso, apie ką seminaro metu būvo diskutuojama ir sekančiame posėdyje savo darbą dalyvių akivaizdoje viešai perskaityti. Kari Rahneris netrukus patraukė visų dėmesį savo įžvalgumu ir sugebėjimu susisteminti paduotąjį turinį. Heideggeris taip pat pastebėjo jaunojo jėzuito talentą. Pats Kari Rahneris jau anksčiau buvo susipažinęs su Heideggerio pagrindiniu veikalu "Sein und Zeit", pasirodžiusiu 1926 m. ir jautėsi laimingas galėjęs tame seminare dar arčiau jį pažinti. Pagarba, kurią jis jautė Heideg-geriui, niekada neišdilo, nors jo paties filosofinės minties išsivystymui šio filosofo fenomenologinis egzistencializmas labai maža teturėjo įtakos. Iš savo pusės Martin Heideggeris taip pat susidarė palankią Rahneriui nuomonę bei pagarbą, kurią vėliau įvairiomis progomis viešai pareiškė. Tai daugelis pastebėjo, kai 1950 m. per atostogas, keliaudamas per Austriją Heideggeris užsuko į Innsbrucką aplankyti ten jau profesoriaujančio Rahnerio.

Kari Rahneris pasineria į studijas. Jį kelia ir naujos energijos duoda Heideggerio pastabos kiekvieną kartą, kai jis baigdavo pateikti savo referatus, užrašus, atpasakojančius praeito seminaro eigą ir mintis. Vėliau, tai prisimindamas, savo buvusiam mokiniui ir biografui Herbert Vorgrimleriui, jis pasakė: "kai perskaitęs užrašus studentas išgirsdavo iš Heideggerio lūpų: "užrašai puikūs" — pasijusdavo tarsi gavęs aukščiausiąjį medalį..."3. Rahneris šių dvejų metų būvyje rengė užrašus ir juos išsaugojo, tarsi brangų turtą, iki savo gyvenimo pabaigos. Gi pats Heideggeris laiške, rašytame prieš savo mirtį Kari Rahnerio biografui H. Vorgrimleriui, tarp kitų dalykų, sako: "aš turiu gražiausių prisiminimų iš 1934-36 metų, kai mudu dirbdavome mano seminare". Suprantamas jauno filosofo entuziazmas, kuris jį palaikė visus tuos Freiburge praleistus metus. Atėjo laikas baigti rašyti disertaciją ir prieš galutinius egzaminus ją įteikti moderatoriui Martin Honecke-riui. Disertacijai, kuriai pavadinimą paėmė jau iš ankstyvesniųjų studijų Walkenburge gimusio įkvėpimo, davė antraštę "Geist in Welt". Tai buvo stambus kūrinys — beveik 200 puslapių. Jį perskaitęs, moderatorius Martin Honecker atmetė. Pagrindinis priekaištas bei atmetimo priežastis — Kari Rahner buvęs per daug pasidavęs Kanto įtakai ir visas jo darbas nudažytas "neleistino subjektyvizmo". Tačiau savo darbo, į kurį įdėjo tiek širdies ir triūso, Rahneris nenumetė į šalį. Disertacija iš rankų į rankas keliavo tarp filosofijos studentų ir profesorių. Semestrui pasibaigus, Rahneris be doktorato grįžo į Innsbrucką. Kadangi vyresnieji, nežiūrint viso šio nepasisekimo, buvo numatę Kari Rahnerį skirti teologijai dėstyti, jis skubiai pradėjo ruoštis šiam darbui. Pirmiausia, pasinaudodamas jau anksčiau atlikta studija iš patristikos, jis greit paruošė disertaciją iš teologijos, pavadintą "E Latere Chri-sti", kurioje analizuoja šv. Jono evangelijos 18:34 teksto prasmę, nurodančią, kad "naujoji Ieva-Bažnyčia" gimė iš "naujojo Adomo" Kristaus pervertojo šono. Sio darbo užteko pagarindiniams reikalavimams, ir tų pačių 1936 m. gruodžio 19 d. Inns-brucko universitetas suteikė Kari Rahneriui teologijos daktarato laipsnį. Docentūrai universitete tačiau dar reikėjo papildomų studijų ir habilitacijos darbo. Rahneris tai pasiekė 1937 m. liepos 1 d., habilitacijos darbui pateikdamas 5 savo straipsnius-studijas, kuriose nagrinėjama dvasinė Origeno, Evagrijaus Pon-tiko ir šv. Bonaventūros teologija.

II.   Kūrybinio darbo platumos

Kari Rahnerio gyvenime prasideda brandžios teologinės kūrybos laikotarpis. Jo suplanuotų paskaitų ciklas Innsbrucko universitete rodo jo norą išsivaduoti iš įprastinio, per daug metų kartojamo, vadovėlinio teologijos dėstymo. Pradeda jis dogmatine teologija, bet tuo pačiu metu jau matome, kad spaudoje pasirodo vienas po kito aktualūs straipsniai (daugiausia jų pateko į jėzuitų leidžiamąjį žurnalą "Stimmen der Zeit"). Jis duoda penkiolikos paskaitų ciklą Salzburge vykusiame septintajame aukštųjų mokyklų suvažiavime. Kari Rahneris iškyla kaip neeilinis religijos filosofas. Tas paskaitas vėliau išspausdino knygoje, pavadintoje "Horer des Wor-tes", kurią 1941 išleido Kosel leidykla Munchene. Si knyga buvo tolimesnės minties raidos liudininkas — perėjimas iš filosofijos (kuri sudarė jo pirmąjį didįjį veikalą "Gott in Welt") į teologiją. Pastarajame veikale, "Žodžio klausytojas", Rahneris nori parodyti, kad religijos filosofija yra viena iš svarbiųjų teologijos disciplinos dalių, ir nuo čia jau nuosekliai einama toliau. Siame veikale centrinę vietą užima klausimas: kaip suprasti ir išaiškinti žmogaus santykį su Dievu, ar iš viso yra galimas bet koks santykis?

Jei taip, tai kaip žmogus — ribota būtybė — įstengia šiame santykyje dalyvauti. Rahneris, pasinaudodamas jau atrastąja "Trancendentine metodologija", teigia, kad žmogus savo prigimtimi yra pozityviai atviras Apreiškimui-Dievui, nors tuo pačiu dar nesako, kad toksai apreiškimas jau de facto vyksta. Taigi, Rahneris, keldamas šį metafizinį klausimą, pamažu pereina į teologinę sferą. Čia pasirodo, kad filosofija ir teologija stovi ant to paties pagrindo, nes klausimas sukasi apie žmogų, jo pažinimo vyksmą ir jo prigimties sąrangą. Žmogus yra dvasia, sako Rahneris, bet "dvasia pasaulyje", laike ir erdvėje. Si dvasinė prigimtis ir leidžia jam prieiti prie fenomenų, — apraiškų, be išimties, visų fenomenų jį supančiame pasaulyje. Tačiau ir pats žmogus yra fenomenas, labiausiai dvasinis fenomenas. Žmoguje dėl to gali apsireikšti — būti atskleista — ir pati absoliuti Būtis. Čia, kaip matome, atsispindi Hei-deggerio paskaitų įtaka, Heideggerio būties ir žmogaus dvasios santykių samprata.

Tai buvo įžvalgos, suteikusios Rahneriui plačiai ir toli siekiančias galimybes vystyti savo teologiją. Entuziazmo pilnas ir nebijąs darbo, jis savo paskaitom bei straipsniais ir asmeniškais kontaktais jau 1938 m. viduryje yra dėmesio centre.

Bet visą šį kūrybinį užsidegimą staiga nutraukia politiniai įvykiai. 1938 metų viduryje Hitlerio įsakymu vokiečių kariuomenė užima Austriją. Liepos mėnesio pabaigoje uždaromas Innsbrucko universitetas. Teologijos fakulteto profesoriai dar kurį laiką tęsia darbą, naudodamiesi jėzuitų provincijos patalpom. 1939 m. rugpjūčio 15 d. Kari Rahneris daro amžinuosius vienuolinius įžadus, bet jau tų pačių metų spalio mėnesį jėzuitų kolegija uždaroma ir profesoriai verčiami ieškoti darbo kitur. Kari Rahnerį priglaudžia Vienos arkivyskupas Innitzer. Jam duodama proga padirbėti pastoracijoje ir patarėjo vieta Sielovados institute. Sis institutas visą okupacijos laiką pasižymėjo savo drąsa. Čia buvo skaitomos teologinės paskaitos ir rengiami planai ateičiai. Vėliau apie to meto Instituto veiklą buvo išleista knyga, pavadinta "Aufbau und YViderstand" (atstatymas ir pasipriešinimas). Joje randame brandžių Kari Rah-nerio straipsnių iš krikščioniškosios antropologijos. 1940 m. Paryžiuje pasirodo nauja Kari Rahnerio studija, kurioje jis prancūzams atskleidžia Heideggerio fenomenologinį egzistencializmą. Nors tada buvo gana pavojinga, Rahneris keliauja į Leipzigą, Dres-deną, Strasburgą ir Kolną su teologinėm paskaitom. Siame laikotarpyje buvo Rahneriui reikšmingas vienas įvykis. 1943 m. sausio 18 d. Freiburg im Breisgau arkivyskupas Conrad Grober išsiuntinėja visiems Vokietijos vyskupams laišką, kuriame jis protestuoja prieš naujoves liturgijoje ir teologijoje ir klausia: "Ar gali visos Vokietijos vyskupai ir Roma dėl šitų naujovių tylėti?" Vienos arkivyskupas kardinolas Innitzer paprašė, kad Kari Rahneris paruoštų motyvuotą atsakymą, kurį vėliau žadėjo nusiųsti anam arkivyskupui. Rahneris paruošė ilgoką ir gerai motyvuotą atsakymą. Jis pradžioje klausia: kaip mes turėtume suprasti dabar iškylančias problemas besikeičiančioje istorijoje — kaip mes privalome jas interpretuoti jaunajai kartai? Pagal jį jau nepakanka kartoti pasenusias frazes bei terminus. Svarbiausia gi išlaikyti tradiciją, nežiūrint naujos terminologijos ir naujo priėjimo teologijoje. Sis Rahnerio parengtas tekstas, kurį patvirtino Vienos kardinolas, buvo pavadintas "Vienos memorandumu".4 Nuo tada jau daugelis Vokietijos vyskupų ir teologų pastebi kylančią naują žvaigždę teologijos horizonte.

Pasibaigus karui, 1945 m. vidury Kari Rahner kviečiamas atgal į jam gerai pažįstamąjį Pulach, prie Mūncheno. Čia jis pradeda dėstyti dogmatinę teologiją Berchmann kolegijos studentams. Po visus Europos kampus išsimėtę jėzuitų profesoriai vėl grįžta į savo centrus ir tuojau įsijungia į darbą. Prasideda gyvas intelektualinis gyvenimas nuo karo žaizdų dar neatsigavusiame Mūnchene. Sielovadiniu užsidegimu į darbą įsijungia ir Kari Rahneris. Jis sako pamokslus, organizuoja vakarinius kursus visiems, kurie domisi teologija. Sių paskaitų metu buvo išeinamas beveik pilnas teologijos kursas. 1948 m. Rahneris kviečiamas grįžti į Innsbrucką ir įsijungti į teologijos fakulteto mokamąjį personalą. Ten jis pateikia visiškai naują trejų metų teologijos kursą. Jo paskaitas lanko beveik išimtinai tie, kurie ruošėsi tapti kunigais, bet buvo ir keli teologija susidomėję pasauliečiai. Jų tarpe minėtina viena moteris, Herlinde Pissarek-Hidelist, kuri vėliau buvo priimta kaip dėstytoja ir, mirus garsiajam liturgistui prof. J.A. Jungmannui, S.J., užėmė liturginės teologijos profesoriaus kėdę. Kari Rahneris 1949 metais pakeliamas į ordinarinius Innsbrucko universiteto profesorius. Innsbrucko universitetas savo iškiliais profesoriais, kaip Kari ir jo broliu Hugo Rahneriais, minėtuoju Jungmannu, filosofais J. F. Lotz'u ir kitais tampa pokarinio laikotarpio teologų dėmesio centru. Ten Kari Rahneris dėsto dugiausia doktorantams, suorganizuoja teologinį seminarą, kuris pasiekė panašų garsą kaip kadaise Heideggerio filosofijos seminaras. Studijuoti suvažiuoja gabesni teologai iš viso pasaulio, tarp jų labai daug iš Pietų Amerikos. Buvo keli lietuviai, iš pabėgėlių stovyklų. Kari Rahneris pasirenka gabius padėjėjus, kurie surašydavo jo paskaitų tekstą ir padėdavo jam rinkti medžiagą vienam iš pirmųjų užmojų — išleisti visiškai naują ir papildytą teologijos mokslų leksikoną — "Lexicon fūr Teologie und Kirche". Prof. Rahneriui pavyko suburti labai daug bendradarbių iš visų teologinių sričių. Pirmasis šio leksikono tomas pasirodė 1957 m., Herderio leidyklos rūpesčiu. Si laida tik pavadinimu priminė prieškarinį, Regensburgo vyskupo dr. M. Buchbergerio redaguotą leksikoną, bet buvo visai nauja. Visas sutvarkymas, turinys ir apimtis buvo skirtingi.

Bet Kari Rahner tuo nepasitenkino. Jam atrodė, kad būtina naujai išjudinti susidomėjimą religijos filosofijos ir teologijos klausimais ir sukelti naujų, šio meto dvasinę ir intelektualinę nuotaiką atitinkančiu studijų. Imituodamas viduramžiais praktikuojamą disputų tradiciją, jis pakviečia ta pačia mintimi gyvenantį Šventraščio specialistą konvertitą Hein-rich Schlier ir nutaria leisti naują teologinių rašinių seriją — "Quaestiones Disputatae". Pirmas sąsiuvi-nys pasirodė 1958 m. Šį ir po jo sekusius sąsiuvinius, kurie buvo nuo 88 iki 664 puslapių, leidžia Herderio leidykla Freiburg im Breisgau mieste. Pirmąjį sąsiuvinį užpildo paties Kari Rahnerio studija apie Šv. Rašto įkvėpimą (Uber die Schriftinspiration); antroje įdėta taip pat Rahnerio jau kiek anksčiau žurnale "Stimme der Zeit" atspaudinta ir gerokai papildyta studija apie mirties teologiją (Zur Theologie des To-des). Buvo numatyta per metus paskelbti bent dvi naujas problemas keliančias studijas. Si serija, rodos, jau pasiekusi 200 numerių, dar tebeeina. Ten paskelbtos problematinės diskusijos ypač tapo aktualios, kai prasidėjo Vatikano II teologiniai svarstymai. Kari Rahnerio padėjėjai ir buvę studentai kalbino savo mokytoją vienoje knygoje išleisti visas jo paskaitas, iki tol pasklidusias po įvairius žurnalus. Šią mintį parėmė ir pats Rahneris. Taigi vėl gimė nauja teologijos raštų serija, kuriai buvo duotas labai paprastas pavadinimas "Schriften zur Theologie". Šį 1954 m. pradėtoji leisti serija — tai tikras teologinių studijų aruodas, savo pločiu ir gelme tapusi unikumu 20 šimtmečio teologinėje literatūroje. Iki Rahnerio mirties keliom laidom vokiškai atspausdinta 16 tomų, apimančių apie 8000 puslapių. Jie tuoj buvo verčiami į daugelį Vakarų Europos kalbų.

Šie darbai tačiau neišsemia visos Kari Rahnerio kūrybos. Jis pastebėjo, kad šiais laikais būtinai reikalinga nauja pastoracinės teologijos laida, kurią, bendradarbių paskatintas, sudarė iš savo pastoraciniais klausimais skaitytų paskaitų ir straipsnių, pavadindamas "Sendung und Gnade". Čia pirmiausia randame nušviestus principus, kaip krikščionybė turi veikti moderniame pasaulyje. Tai sudaro visą pirmąjį tomą. Kituose tomuose paliestos pagrindinės kirkščioniškojo mokslo tiesos ir jų teologinė interpretacija, žvelgiant iš dabartinės situacijos. Trečiąjį tomą užpildo įvairūs praktiški nurodymai, kaip tai panaudoti sielovadoje. 1966 m. Rahneris dar papildo šią studiją ir paskelbia keturis tomus apimantį pastoracinės teologijos traktatą, jį pavadinęs "Handbuch der Pastoraltheologie. Praktische Theologie der Kirche in ihrer Gegenwart" (Herder, Freiburg i. Br. 1966). Tuose tomuose atsispindi Vatikano II susirinkime diskutuotos temos ir priimtieji dekretai. Sis pastarasis Bažnyčios sinodas, kaip žinia, pirmiausia turėjo ne teoretinį-dogmatinį tikslą, bet pastoracinį-praktiškąjį, būtent iš esmės pažvelgti į dabarties pasaulį ir nušviesti tą pagrindinį vaidmenį, kurį turėtų atlikti Bažnyčia.

Baigęs šį projektą, Rahneris kartu su Adolfu Darlapu suredaguoja trumpą teologinį leksikoną, prieinamą platesnei skaitytojų šeimai "Sacramen-tum Mundi". Vokiškame originale šis leksikonas pasirodė keturiuose tomuose. Tuojau po to sekė jo vertimai į pagrindines Europos kalbas. Angliško vertimo susidarė 6 dideli tomai.5 Tada pradeda reikštis pati kūrybingiausia Kari Rahnerio teologinė veikla. Jis dalyvauja įvairuose tarptautiniuose teologų ir filosofų suvažiavimuose ir metiniuose vokiečių katalikų kongresuose "Katholikentage" su paskaitom. Taip, jis neapsiriboja vien teologija, bet jau peržengia į kitas giminingas sritis; aktyviai prisideda prie Johannes Metz diskusijų su marksistais ir 1.1. Visur jis kviečiamas ir su jo teologinėm įžvalgom vis labiau skaitomasi. Bet nekartą tekdavo patirti ir neigiamų balsų, ateinačių iš kai kurių vyresniojo amžiaus Vatikano teologų. Jo 60 amžiaus sukakties proga buvo išleistas paminklinis veikalas — "Festschrift", apimąs du didelius tomus. Šiam kolektyviniam veikalui duotas pavadinimas: "Geist in Welt".6 Šio leidinio pirmojo tomo įvade randame ilgą žymių sveikintojų sąrašą, pavadintą "tabula gratulatoria". Tai pasaulinio masto teologai, filosofai bei griežtųjų mokslų atstovai. Taip pat kardinolai, vyskupai ir įvairių sričių kultūrininkai. Sukatuvininkas buvo atsiklaustas, ar jis nesipriešins, kad tai būtų skelbiama. Jis sutiko, motyvuodamas, kad gal tie vardai bus moralinė atrama prieš tuos, kurie jo vis nesiliovė pulti bei smerkti už pasiūlymus atnaujinti teologiją ir priartinti ją prie pop. Jono XXIII paskelbto "Aggior-namento".7 Vatikano II susirinkimo istorija rodo, kokį svarbų vaidmenį atliko teologai, kai buvo redaguojami pagrindiniai dokumentai apie Bažnyčią ir jos vietą šio meto pasaulyje. Kari Rahnerį savo patarėju pakvietė Vienos kardinolas Konig ir Mūnche-no arkivyskupas Ddfner.
Rahneriui teko atlikti pagrindinį darbą rengiant dekretą apie diakonus. Savo redaguojamoje "Quaestiones disputatae" serijoje jis paskelbė didelį, dvigubą tomą, pavadintą "Diaconia in Christo" (Nr. 15,16) 1962 m., taigi pačioje susirinkimo pradžioje. Popiežius Paulius VI Rahnerį pakvietė nariu į tarptautinę teologų komisiją 1969 m. Savo įžanginėje paskaitoje tos komisijos nariams Rahneris išaiškino jo teologinio atsinaujinimo programą, liečiančią pačius aktualiausius dabartinės teologijos klausimus. Sekančiais metais jis pasisakė apie galimus naujus kelius, giliau sustodamas prie "revoliucijos teologijos". Tačiau jau 1974 m., pamatęs, kad komisija juda labai pamažu ir neefektingai, Rahneris iš jos pasitraukė. Tarp 1970 ir 1975 metų jis labai aktyviai įsijungia į Vokietijos katalikų sinodo darbus, ypač daug dėmesio kreipdamas į naujas Bažnyčios struktūras. Jo mintys 1972 m. buvo išspausdintos atskiroje knygoje, pavadintoje "Struk-turvvandel der Kirche als Aufgabe und Chance" (Bažnyčios struktūrų pakeitimas kaip uždavinys ir iššūkis). Šitame dešimtmety Rahneris patenka į tarptautinio dėmesio centrą. Viena po kitos pasirodo jo studijų knygos ir paskaitos, kurios verčiamos į visas pasaulio kalbas (graikų, portugalų, lenkų, čekų, slovakų, kroatų, katalanų, japonų, vietnamiečių, indo-nezų ir 1.1.). Taip pat šiame dešimtmety jam kilo m'ntis pradėti leisti žurnalą "Dialogue", kuriame 1 atų kalbama apie Bažnyčios atvirybę pasauliui ir apie krikščionybės pašaukimą apskritai. "Dialogue" ėjo iki 1974 m. Vėliau Rahneris prisidėjo prie redakcijos tarptautinio teologinio žurnalo "Concilium", kuris iki šiol leidžiamas penkiomis kalbomis.

Baigiant šią biografinę apžvalgą, tenka dar paminėti, kad 1964 m. Kari Rahneris buvo pakviestas užimti Mūncheno universiteto kultūros filosofijos katedrą, kuriai iki tol vadovavo žymusis Romano Guardini. Šiam mintytojui Rahneris jau nuo pat studijų dienų reiškė didelę pagarbą, todėl pakvietimas jį labai mielai nuteikė. Jis tuojau sudarė kultūros filosofijos ir religijos filosofijos kursą, kurį lankė daug studentų. Buvo ir lietuvių, tuo laiku gyvenusių Mūnchene. Paskaitos gi vėliau buvo sutelktos į knygą "Grundriss des Glaubens". Bet Rahnerio kalbos stilius ir griežti reikalavimai įsigilinti į jo mąstymo metodą didžiumai studentų pasirodė per sunkūs, ypač prisimenant Romano Guardinio lakaus stiliaus paskaitas. Ši aplinkybė ir Rahnerio nepasitenkinimas, kai jam nebuvo leista dirbti su doktorantais, bei pažengusiais studentais, buvo jo persikėlimo į Mūncheno universiteto teologijos fakultetą priežastis. Ten jis buvo pakviestas 1967 m. dėstyti dogmatikos ir dogmų istorijos. Į pensiją gi pasitraukė 1974 m. ir po įvairias šalis, įskaitant ir JAV, važinėjo su paskaitomis. Jo raštai ir toliau reguliariai rodydavosi "Schriften der Theologie" serijoje. Kaip minėta, tos serijos iki Rahnerio mirties vokiečių kalba išėjo 16 tomų. Į anglų ir į kitų tautų kalbas vertimai dar tebevyksta. Jo Mūnsterio universitete skaitytos paskaitos dalimis taip pat išspausdintos toje "Schriften" serijoje. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus Rahneris praleido labai daug keliaudamas, duodamas radijo ir televizijos pokalbius ir vis dažniau koncen-truodamasis į dvasinio gyvenimo klausimus. Tada jis išleidžia knygą apie šv. Ignaco Lojolos "Dvasines pratybas" ir sukuria nemaža nuostabių maldų, naudotų savo vadovaujamose rekolekcijose. 1980 metus gi skiria problemoms apie tikėjimo ateitį. Šia tema klausimų ir atsakymų metodu kartu su jaunu jėzuitu Kari Henz Wegeriu išleidžia ir knygą "Was sollen wir noch glauben". Pagaliau dviem savo buvusiems mokiniams, tada jau profesoriams — vysk. KarlLeh-mannui ir Albertui Raffeltui — Rahneris leido iš jo raštų paimtų minčių suredaguoti platesnei visuomenei knygą "Praxis des Glaubens".9 Tai stamboka 478 psl. knyga apie jo minčių atranką religinės praktikos tema. Jis, nors ir pensininkas, bet visą laiką lieka aktyvus. Keliauja su paskaitom; dalyvauja žymesniuose suvažiavimuose ir neatsisako duoti pasikalbėjimų per radiją ir televiziją. Po 70 m. amžiaus sukakties vėl buvo paskelbtas sukaktuvinis "Festschrift", kuriame yra straipsniai ne tik teologų, bet ir filosofų bei tiksliųjų mokslų įžymybių. Gale šio leidinio duodama Kari Rahnerio darbų bibliografija, kuri sudaro 3998 numerius. Nuostabus gausumas! Jo gyvenimo paskutinieji metai nedaug kuo skyrėsi nuo ankstybesniųjų. Rahnerio buvęs mokinys, dabar teologijos profesorius ir dažnas jo raštų redaktorius, Herbert Vorgrimler, savo biografinėje apžvalgoje rašo, kad 1984 metų pradžioje Katalikų akademija Freiburge suorganizavo konferenciją, kurioje jis buvęs labai judrus, aktyviai klausęsis paskaitų ir stebinęs savo budrumu bei dažnu įsiterpimu į diskusijas.11 Didžioji Freiburgo auditorija buvusi perpildyta. Po to Rahneris su paskaitom dar buvo nuvykęs į Angliją ir į Vengriją. Jo gimtadienį, 1984 m. kovo 5 dieną, jį pagerbė Innsbrucko jėzuitai, toje senatorijoje, kurioje gydėsi. Į pagerbimą buvo atvykęs ir žymusis protestantų teologas bei Pasaulio Bažnyčių Tarybos pirmininkas Lukas Vischer, kuris pasakė kalbą, iškeldamas Rahnerio nuopelnus ekumeniniame sąjūdyje. Tuojau po šios šventės Rahneris susirgo. Gydytojai liepė ilsėtis vienoje vienuolių seserų tvarkomoje sanatorijoje. Nuo kovo 23 dienos jo sveikatos būklė tapo kritiška. Gavęs paskutinius sakramentus, jis kartu su jėzuitų vyresniuoju ir kitais broliais dar silpnai kalbėjo maldas, visiems padėkojo ir pamažu nurimo. Mirė 1984 m. kovo 30-tą, naktį.
 
 
III. Kari Rahnerio teologijos trumpa charakteristika
 
 
Šio iškiliojo XX amžiaus teologo raštų gausa, temų įvairumas ir įžvalgų platumas nesiduoda lengvai suvedamas į trumpą apžvalgą. Sitai pastebėjo jo buvę studentai ir gerbėjai, kurie pakartotinai prašė, kad K. Rahneris pats parašytų savo teologijos sinop-sę, kuri padėtų kitiems susiorientuoti toje jo raštų gausoje. Šito, atrodo, norėjo ir pats autorius, nes jis pagaliau "prisėdo" ir paruošė gana stambų, beveik 500 puslapių veikalą, kuris vokiškame originale buvo paskelbtas 1976 metais ir pavadintas "Grundriss des Glaubens", antrine antrašte charakterizuotas kaip "Įvadas į krikščionybės sampratą". Įvade autorius primena, kad jam pačiam jau kuris laikas rūpėjo padaryti savo veikalų tam tikrą suvestinę ir atskleisti tuos pamatus, ant kurių jis pamažu statė savo teologinės kūrybos pastatą. Prakalboje Rahneris nurodo, kad šis "Įvadas" yra skiriamas pradedantiems studijuoti teologiją ir kad visa ten paduodama sintezė esanti tik "pirmoji pakopa" rimtai teologinei refleksijai. (Čia tuojau prisimenam, kad Tomo Akviniečio didžioji "Summa" taip pat buvo skiriama tik pradedantiems gilintis į teologijos klausimus).

Šio veikalo tikslas, įvadiniame žodyje pabrėžia autorius, — nutiesti pamatus rimtam ir atsakingam teologiniam svarstymui. Tai ir turi būti "pirmojo laipsnio refleksija" — pats būtiniausias kelias kievie-nam teologija besirūpinančiam žmogui. Rahneris jau nuo seno įvairiomis progomis skelbdavo, kad iki šiolei naudota dogmatinė teologija, kartodama sustin-


Albinas Elskus. KRISTAUS ATSIMAINYMAS. Mozaika. 14' x 50'. Šv. Kryžiaus kapy mauzolėjus, North Ar-lington, N.J. 1987 m.

 

gusias formas bei definicijas, jau nieko nebegali pasakyti šių dienų žmogui. Jau esąs pribrendęs laikas naujai persvarstyti visą krikščioniškojo tikėjimo turinį ir pakedenti, ar tai, kas įprastais paaišikinimais tvirtinama apie mūsų tikėjimą ir apskritai apie krikščionybę, gali ją pateisinti dabartiniame pliuralistiniame gyvenime. Krikščionys privalo rimtai imti dėmesin šio meto žmogaus keliamus klausimus, būti "intelektualiai atsakingu ir sąžiningu" jiems ir sau pačiam ir ieškoti patenkinančio atsakymo. Sis Rahnerio veikalas ir bando susumuoti autoriaus per ilgą laiką bandytas ir brandintas pastangas prasmingai kalbėti apie tikėjimą, tikinčiojo vietą ir paskirtį šio laiko kultūrinėje situacijoje.

Tos intencijos vedamas, Rahneris ir duoda šį "Įvadą7 kaip raktą įeiti į turtingąjį teologijos lauką, taigi tiesti pamatus, pradedant nuo pačios elementariausios t. y. "pirmosios pakopos refleksijos", kuri turi atverti takus tolimesniam ir gilesniam teologiniam svarstymui. Žiūrint į šio veikalo turinį, matome, kaip meistriškai autorius panaudoja savo subrandintą antropologiją ir naudojasi "heiristiniu" metodu — ieškodamas ir klausdamas. Kas tas "klausėjas"? Tai pats žmogus. Todėl ir suprantam, kodėl atskiri perskyrimai paduodami antraštėm: Žmogus-Apreiškimo klausytojas; Žmogus-Absoliu-tinės paslapties akivaizdoje; Žmogus kaip būtybė atvira radikalios kaltės grėsmėje; Žmogus kaip vieta, kurioje apsireiškia Dievo laisvai teikiamas atleidimas. Po to jis pereina prie Atpirkimo istorijos ir Apreiškimo kedenimo^is tuo pačiu heuristiniu keliu keldamas klausimus. Po to prieinama prie Jėzaus Kristaus asmens — čia susipažįstame su Rahnerio "transcendentine Christologija". Tada seka globalinis žvilgsnis į krikščionybę kaip Bažnyčią, apie konkretų kriščioniškojo gyvenimo reiškimąsi esamoje situacijoje ir baigiama žvilgsniu į Eschatalogiją.

Visa teologinė medžiaga, kaip matome, apima visas esmines teologijos sritis, tačiau priėjimas jau visai kitoks. Rahneris pradeda klausimu: "kokį 'klausytoją' krikščionybė pramato, kad jos skelbiamas mokslas — geroji naujiena' savo galutine prasme ir vertybe galėtų būti girdimas? Ką šis turinys — objektas — gali pasakyti ir apie patį asmenį — subjektą — ir atvirkščiai. Kitais žodžiais: kokios yra tos


Albinas Elskus. KRISTAUS Į DANGŲ JŽENGIMAS. Mozaika. 14' x 59'. Šv. Kryžiaus kapų mauzolėjus, North Arlington, N.J. 1987 m.



 
eminės sąlygos, kurios leidžia asmeniui 'išgirsti' Dievo žodį?" Čia išryškėja Rahnerio stilius, kuriame bendradarbiauja filosofija su teologija. Taigi, pradėti nuo klausimo ir eiti tolyn. Žmogus juk iš esmės esąs ieškotojas ir klausimų kėlėjas. Todėl Rahneris iš kiekvieno pradedančiojo reikalauja asmeniškai atsakyti į klausimą: kodėl jis rizikuoja savo gyvenimu. Kodėl jis to klausia? Rahneris atsako: Todėl, kad šiais laikais ne vienas pajunta savotišką netikrumą, nes nebeturi vienalytės bendruomeninės atramos tikėjimo klausimuose. Jo manymu, bendrijai ir kiekvienam atskirai būtina atsakyti į klausimą — kodėl aš rizikuoju savo gyvenimu išpažindamas tikėjimą į Jėzų, kuris buvo nukryžiuotas ir prisikėlė iš numirusių?13 Rahneris pateisinimui naudojasi vadinamuoju "Transcendentinės dedukcijos metodu" (terminas pasisavintas iš Kanto). Kaip jį supasti? Čia pirmiausia reikia pastebėti, kad tai tik terminas, o ne pati sąvoka. Sąvoka, kaip jau minėta jo biografijos apybraižoje, pas Rahnerį subrendo, veikiant Tomo Akviniečio pažinimo teorijai, Kanto filosofijos naujame supratime, kurįs subrendo Tomo Akviniečio minties šviesoje, atkurtoje Rahnerio mokytojo Joseph Mare-chal'o ir paties Rahnerio asmeniškų pastangų dėka sudarytoje filosofinėje antropologijoje. Tai minėtoji "transcendentinė redukcija" pas Rahnerį prasideda klausimu: kokios yra tos a priori sąlygos, kurios padaro galima...? ir čia daugtaškių vietoje eina eilė konkrečių klausimų, problemų ir 1.1. Tuo klausimu ieškoma atskleisti, kokios yra tos transcendentinės a priori duotosios struktūros pažįstančiame subjekte, kurios jį įgalina sueiti į konkretų sąlytį su tikrove. Šitaip žvelgiant į subjektą-asmenį, pirmiausia pastebime, kad klausimo kėlimas kaip tiktai ir yra viena iš pagrindinių subjekto struktūrų. Si struktūra yra duota su jo prigimtimi, ir dėl to neprasminga būtų klausti apie klausimą, sako Rahneris, nes tuo atveju jau būtų liečiama pati struktūra. Taigi Rahneriui pats klausimo aktas jau yra toji a priori sąlyga, įgalinanti bet kokį pažinimą. Be klausimo juk negali būti ir atsakymo... Ko siekiama tąja dedukcija? — Rahneris atsako, kad šiuo keliu mes ieškome išryškinti tam tikrą "koreliaciją", būtent bandome įžvelgti, koks yra tarpusavio ryšys tarp krikščioniškojo mokslo ir tų transcendentalinių žmogiškojo subjekto struktūrų. Tai laikydamas fundamentalinės teologijos pagrindu, Rahnerius teigia, kad tuo pačiu metu būtina iškelti esminį ryšį tarp fundamentalinės, arba grindžiamosios, ir dogmatinės teologijos, kurioje atskleidžiamas visas tikėjimo turinys. Jei kas sakytų, jog centrinės tikėjimo tiesos esančios paslaptys griežtąja prasme, tai Rahneris pažymi, jog neįmanoma paslaptį-misteriją identifikuoti tik su teigimu apie ją, nes toks teigimas esmėje nieko nepasako apie tos paslapties turinį. Tačiau, sako Rahneris, jog žmogaus egzistencijos visas horizontas, kuris apima ir grindžia visą žmogiškąjį pažinimą, iš tikrųjų lieka gili paslaptis. Tada reikia sutikti, jog žmogus savo būties esmėje esąs giminingas toms krikščioniškojo gyvenimo paslaptims, kurios kaip tik ir sudaro jo tikėjimo turinį. Gi pačios giliausios ir absoliučios paslaptys — tai Dievo apsireiškimas—komunikacija mūsų egzistencijos gelmėse. Ja vadiname malone.

Istorijoje ši malonė regima Jėzuje Kristuje. Jėzaus paslaptis gi jau savaime įglaudžia Švč. Trejybės paslaptį, dominuojančią visą atpirkimo istoriją. Ją įmanoma priartinti prie žmogaus, kai jis pajus ir save supras kaip iš esmės esantį atvirą didžiajai paslapčiai — Dievui. Tokia Rahnerio minties eiga atskleidžia tam tikrą judesį, tarsi laikrodžio švytuoklės pulsavimą, tarp objekto ir subjekto, tarp objektyviojo žmogaus egzistencijos horizonto ir žmogiškojo pažinimo objektyvumo, tarp objektyviosios krikščioniškojo turinio paslapties ir to giminingumo, kurį mūsų Aš subjektyvumui yra pateikusi Malonė ir mus priartinusi prie amžinųjų paslapčių. Tai Rahneris ir vadina "transcendentaline dedukcija", o visą procesą šitaip paaiškina: "Subjekto struktūra yra duota a priori, taigi joje yra iš anksto įdiegtas įstatymas, nusakąs "kas" ir "kaip" turės būti subjektui atskleista. Tai nepaneigia galimybės, kad mums atsiverianti realybė negalėtų būti patiriama tokia, kokia ji tikrai yra savyje. Juk rakto skylė savotiškai jau iš anksto — a priori nusako, koks raktas ją atitiks ir tuo pačiu jau kai ką pasako ir apie patį raktą".15 Sį įvaizdį Rahneris panaudoja ir kitoje vietoje, matyt, norėdamas suprantamiau išreikšti savo mintį. Tada tęsdamas minties kelią į teologines problemas, pirmiausia klausia: kokį klausytoją (Horer) krikščionybė privalo turėti prieš akis, kad jos giliausioji ir galutinė tiesa britų priimta?16 Grįždamas prie rakto skylės įvaizdžio, jis vėl klausia, kokį subjektą (klausytoją) jos skelbiamasis objektas (Kristaus tiesa) bent bendrais bruožais galėtų anticipuoti, pramatyti arba atvirkščiai — kokią objektyvią tiesą priimantysis subjektas (klausytojas) galėtų atskleisti? Čia prasideda Rahnerio pastangos, panaudojant transcendentinį metodą, kad pateisintų krikščionybę ir jos skelbiamą Gerąją naujieną. Sis metodas pirmiausia jam leidžia ištirti žmogų kaip asmenybę bei subjektą ir jame atskleisti pažinimo bei laisvės struktūrą. Čia jau aiškiai išsiskiria Rahnerio ir Kanto keliai. Rahneriui žmogiškojo pažinimo eiga veda į sąlytį su pačia būtimi, su realybe, kai Kantas pasilieka tik prie fenomenų. Be to, Rahneris pabrėžia, kad laisvę galima pažinti, nes ji sudaro esminį ir nedalomą žmogiškosios egzistencijos sandą.

Šios dvi transcendentinės žmogiškojo Aš (subjekto) struktūros rodo, kad mūsų būtį žymi "grynasis atvirumas" absoliučiai viskam, kas egzistuoja — visai būčiai.17 Kalbėdamas apie laisvę, Rahneris sako, kad ji padaro mus atsakingais subjektais. Laisvė tačiau reiškiasi konkrečioje tikrovėje, laike ir erdvėje, žmogaus kūniškume ir istorijoje.18 Rahneris skiria laisvės sąvoką į dvi kategorijas: ta, kuri duodama kūrimo pradžioje — jis ją vadina "transcendentine laisve", ir ta, kuri save patiria per konkretaus pasaulio tarpininkavimą — ją vadina "kategorine laisve". Asmuo, uždarytas kalėjime, nepraranda transcendentinės savo laisvės, nors "kategorinė" jo laisvė yra sutrukdyta. Tačiau ši distinkcija, sako Rahneris, nepadaro jas dviem atskirom laisvėm, bet tai yra tik du momentai vienos žmogiškosios laisvės. Iš čia kyla Rahnerio minties dvi pagrindinės kategorijos: transcendentinė ir istorinė, arba kategorinė. Žmogaus laisvė, toliau tęsia Rahneris, kelia klausimą, kaip suprasti išganymo paslaptį, kurią aptaria kaip "galutinę ir visišką atbaigtą asmens savęs pažinimą ir iš sivystymą, einant laisvės keliu Dievo akivaizdoje".19 Iš čia kyla išvada, kad žmogaus transcendentiškumas ir laisvė galutinai atbaigiama istorijoje. Kai Rahneriui būdavo prikišama, jog jo transcendentinis metodas atrodąs labai racionalistiškas (tai vienas iš svarbiausių priekaištų, kuriuos ir jo buvęs mokinys bei artimas bičiulis Johannes B. Metz nekartą yra pareiškęs), Rahneris sako, kad tai nėra tikslu. Patirtis rodanti, jog konkretus žmogaus pažinimas jau pačioje pradžioje esąs tam tikra dalimi sąlyguotas krikščioniškojo mokslo. Rahneriui atrodo, kad geriau būtų mūsų pažinime prileisti tam tikrą "cirkuliavimo aspektą". Tai reiškia, kad mes, pasinaudodami patirtimi, matome, kaip objektas ir sujektas, tartum kokioje spiralėje, tarpusavyje vienas kitą sąlyguoja. Todėl Rahneris ir teigia, kad krikščioniškojo mokslo turinys jau esąs palietęs pačią asmens esmę ir reiškiasi kaip "radikali orientacija į Dievą". Turbūt Heideggerio įtakoje jis tai orientacijai davė vardą "transcendentinis egistencialas". Jis taip veikia žmogaus asmenį, kad jis tampa "žodžio klausytoju" (Horer des Wortes).20

Ši ypatinga žmogaus prigimties žymė, kaip ir jo laisvė, yra duotajam embrioninėje stadijoje, todėl jos išsivysto ir yra atbaigiamos istorijoje. Šiuose teigimuose, kaip matome, ryškiai atsispindi Rahnerio antropologija, kuri jam ir tampa raktu prieiti prie pagrindinės teologinės temų kaip Švč. Trejybės ir įsikūnijimo sklaidos. Jos eigoje matome, kad malonė — tai Šv. Dvasia, Dievo žodis — dieviškasis Asmuo, kuris įsikūnijimu tampa žmogumi, netapdamas vien žmogumi. Rahneris čia mato koreliaciją su žmogaus antgamtiniu egzistencialu. Iš to seka, kad Švč. Trejybė, Įsikūnijimas ir Malonė nėra kokios trys atskiros paslaptys, bet viena dieviškosios komunikacijos paslaptis. Taigi, kai žvelgiame į Rahnerio teologinę kūrybą, matome, kad Dievo savęs paties komunikacijos idėja yra visos jo teologijos centre. Šią idėją galima vienu sakiniu išreikšti šitaip: Dievas apreiškia — komunikuoja save per savąjį Žodį, kuris, įeidamas į žmonių istoriją Šventosios Dvasios galia taip transformuoja žmogiškąjį subjektą, kad šis gali Jį priimti ir džiaugtis Jo Žodyje.21 Todėl pati Apreiškimo struktūra, Žodyje ir Dvasioje mums atsiskleidžia tri-nitarinio Dievo pavidale. Trejybė Rahneriui nėra tik kažkoks išorinis apreiškimo charakteris, bet sudaro pačią apreiškimo struktūrą iš esmės. Šioje teologinio mąstymo eigoje iškyla viena iš labai svarbių problemų: koks yra santykis tarp malonės ir prigimties? Šį klausimą Rahneris taip pat įjungia į minėtąjį įvadinį veikalą. Pacituosime vieną sakinį, kuriuo jis suglaustai bando šią problemą išspręsti: "Dvasinė būtybė jau savo prigimtimi yra suformuota, kad ji taptų kandidatė būti adresatu, į kurį bus nukreipta dieviškoji komunikacija. Vienintelė reali pasaulio santvarka yra esamoji, kurioje transcendentaliniai kūriniai, t.y. žmonės, egzistuoja, savy nešiodami tam tikrą tuštumą, nes ši tuštuma yra dėl to, kad Dievo tobulybė ir pilnybė ją sukūrusi tam, kad joje Jis save komunikuotų, bei joje tobulai apsireikštų".22 Šitaip suprantant esamąją tikrovę, teigimas, kad ji yra grynas prigimties stovis, yra tikai abstrakti fabrikacija, kuri gal ir leidžia minčiai skraidyti, bet neturi jokios atramos konkrečioje sukurtoje tikrovėje. Rahneris daug kartų įvairiomis progomis pakartoja, kad mes esame kūrinių tikrovėje nuo pat pradžių, esame tie, kurie neša savy tam tikrą tuštumą, kurią tik vienas Dievas gali pripildyti. Iš čia eina išvada: visa kūrinija yra orientuota į savo atbaigimą Kristuje. Rahnerio kristologija tad yra ne statiška, bet aiškiai dinamiška. Tai evoliucinis procesas. Šiame procese, kaip savo laiku svarstymuose tvirtino kitas šio šimtmečio jėzuitų mintytojas, paleontologas ir mistikas, Teilhard de Chardin, S.J., Rahneris tvirtina, kad dvasia tai nėra kažkas "iš viršaus" uždėta ant materijos, bet pati medžiaga jau iš savo vidaus pamažu tampa vis labiau sąmoningesnė, nes ji sukurta su dinamika. Kaip šį palaipsnišką medžiagos tapsmą ir augantį komplikuotumą suprasti, Rahneris atsako įvesdamas "aktyvios savęs-transcendencijos" sąvoką. Čia jis elgiasi kaip tikras metafizikas, nes duoda gerai pagrįstą ir įtikinančią analizę ir parodo, kaip ribotoji bei laikinoji būtis nuolat tampa "daugiau" negu buvo pradžioje — kaip ji gali savąją tikrovę peržengti, retkarčiais net padarydama "šuolį" į aukštesnę tobulumo pakopą. Rahnerio analizėje evoliucija neišstumia Dievo iš šio proceso, bet priešingai, pastato Jį į pačią kūrinijos tapsmo širdį. Šitaip į dalyką žvelgiant, Įsikūnijimą reikia suprasti ne kaip kokį Dievo rankos ištiesimą iš viršaus į žmoniją , bet kaip jos duotųjų galių išsivystymą, t. y. realizaciją tos savęs-transcendencijos dinamikos, kurios eigoje žmogaus dvasia randa galutinį atbaigimą. Šita Rahnerio analizė dar kartą parodo bei pailiustruoja Rahnerio išmąstytojo transcendentalinio metodo jėgą ir vaisingumą. Čia kaip tik ir nušviečiama, kokiu būdu objekyvusis evoliucijos procesas randa atspindį subjektyviniame savęs-transcendencijos vyksme, kurį subjektas patiria, vis daugiau žinodamas ir tobuliau mylėdamas.23 Transcendentiniam metodui įvertinti ir suprasti kokį centrinį vaidmenį ši sąvoka atlieka, Rahneris pavadino "struktūraliniu izomorfizmu", kuris vyksta tarp dinamiškojo žmogaus sąmonės brendimo ir materialinės tikrovės besikeičiančių struktūrų. Kitaip tariant ir dar kartą panaudojant Rahnerio įvaizdį, žmogaus sąmonės "rak-taskylė" jau tuo pačiu kai ką pasako apie patį raktą — materialinį pasaulį.

Čia tik labai trumpai buvo pažvelgta į pačius Rahnerio minties "griaučius" — tą pamatinį skeletą, kurį jis pripildė nuostabiai gausia studijų, paskaitų, straipsnių ir pasikalbėjimų bei diskusijų metu duotąja medžiaga. Jei reikėtų vienu sakiniu charakterizuoti Kari Rahnerio kūrybą, ją būtų galima pavadinti antropoligiškai orientuota dogmatika. Kaip tokia, ji savo paskirtimi bei intencija yra pastoralinė. Jo pasisavintasis transcendentalinis metodas leido įsigilinti į visą konkrečią tikinčiųjų gyvenimo praktiką. Todėl Rahneris visur jaučiasi galįs tarti savo žodį. Taigi jį ir matome besireiškiantį visame teologiniame plote ir reaguojantį į visus naujai iškilusius klausimus. Reikia tik peržvelgti tą 15-ka "Schriften der Theologie" tomų, ir pamatysime, kaip minėtoji centrinė schema palengvina duoti atsakymus.

Betgi arčiau susipažinus su Kari Rahnerio kūryba, kyla klausimas, kur glūdi jo religinis pergyvenimas, iš kurio išplaukė jo griežtos logikos valdoma minties tėkmė? Atsakymas, atrodo, bus — malonės veikimo išgyvenimas jo asmens gilumoje. Malonė Kari Rahneriui buvo ta vienintelė ir neginčijamoji tikrovė, iš kurios tryško visos jo reflekcijos. Malonė — jis tai pakartojo daug sykių įvairiomis progomis — yra esminė krikščionybės tikrovė. Malonės pergyvenimas, kaip pastebi vienas buvusių Rahnerio studentų, būtent Tūbingeno teologijos profesorius, o dabar Mainzo vyskupas Kari Leh-mann,24 yra tasai kristalizacijos taškas, kuriame aiškėja santykiai tarp žmogaus ir Dievo malonės. Žinoma, čia pirmiausia turima minty "sukurtoji malonė". Antropologiniu žvilgsniu, gi malonę reikia suprasti kaip mūsų prigimčiai duotą dovaną, o ne kaip atskirą realybę žmoguje — kaip dvasinėj būty esantį nuostatą, kuris, Malonei padedant, veda žmogų į betarpinį ryšį su Dievu. Panašų atsakymą aptinkame viename pasikalbėjime per radiją 1979 m. kovo 10 d. Klausėjui, norinčiam sužinoti, kur esąs jo teologijos centras,25 Rahneris atsakė, jog tokiu centru negali būti niekas kitas kaip Dievas, patiriamas kaip didžioji paslaptis, ir Jėzus Kristus, nu-kyžiuotas ir prisikėlęs, iškeliant šio unikalaus įvykio istoriškumą.

Pabaigoje dar būtų galima pateikti paties Kari Rahnerio dvasinio pasaulio apybraižą, bet tai per daug išplėstų šį straipsnį. Būdinga yra tai, kad jis pakutinių savo gyvenimo metų pasikalbėjimuose pakartotinai grįždavo prie Dievo, kaip neperžvelgiamos paslapties. Į jį žiūrėdamas, Rahneris suvokė mirtį kaip laisvą žmogaus pasirinkimą. Kai buvo paklaustas, kas padarė jam asmeniškai ir jo kūrybos eigai didžiausios įtakos, jis atsakė, kad pirmiausia jis norėtų iškelti šv. Ignaco Loyolos įtaką, o po to jo mokytojo jėzuito Josef Marechal naujai išskleistą Tomo Akviniečio pažinimo teoriją, naujosios ypač Kanto filosofijos įtaką. Jo dvasinio gyvenimo liudininkai — tai serija jo nuostabių maldų, kurias jis pradžioje sukūrė kartu su savo broliu Hugu Rahne-riu, o vėliau vis naujų parašė net jau gyvenimo vakarą. Jo buvęs mokinys ir bendradarbis, pirmasis jo trumpos biografijos autorius, Herbert Vorgrimler mus informuoja, kad sanatorijoje prie Mūncheno Rahneris nuolat kalbėjęs apie Dievą kaip absolutinę ateitį ir kaip neperžvelgiamą paslaptį. Štai viena pačių paskutinių maldų: "Tada Tu, Viešpatie, tarsi savo paskutinįjį žodį, vienintelį žodį, kuris pasilieka ir kuris nieko nepamiršta. Tada viskas taps tyla ir nugrims mirtyje, o aš žinosiu, kad baigėsi mano kančia. Toje tylumoje tik Tu vienas būsi girdimas, gi visi žmogaus žodžiai bus kurti. Buvimas ir žinojimas — viskas bus viena ir tas pat. Aš pažinsiu kaip būsiu pažįstamas. Jau nebereikės jokio žmogiško žodžio, jokių įvaizdžių ar sąvokų, kas galėtų atsistoti tarp manęs ir Tavęs. Tu pats būsi tuo vieninteliu džiaugsmingu žodžiu, kuriame ir meilė, ir gyvenimas žėrės bei pripildys visas mano sielos sferas... ""6

Išnašos

1.    Bilanz der Theologie im 20. Jahrhundert, I-III, ed.
Herbert Vorgrimler und Robert Van der Gucht, Herder, Freiburg i. Br., 1969 IV tomas: Bahn-brechende Theologen, Herder, 1970.
2.    Understanding Kari Rahner. An Introduction to His
Life and Thought, Herbert Vorgrimler, Crossroads 1986, p. 50
3.    t. p. p. 58-59
4.    t.p. p. 69
5.    Išleido Herderio leidykla, Freiburg i.Br., 1968 m.
6.    Geist in Welt. Festgabe fūr Kari Rahner, I, II, Her-
der, Freiburg 1964. Pirmame tome — pagrindinės teologinės, filosofinės ir biblinės temos; antrajame — teologines - filosofines temas liečiantys kiti mokslai. Viso 1632 puslapiai.
7.    Plg. Vorgrimler, 102 p.
8.    Angliškas vertimas: Our Christian Faith. Anstvers
for the Future, Crossroads, 1982 m.
9.    Praxis des Glaubens. Geistliches Lesebuch, ed. Kari
Lemann & Albert Raffelt, Benzinger, Zūrich-Koln ir Herder, Freiburg-Basel, Wien, 1982
10.    Vorgrimler, t.p. 193 p.
11.    t.p. 137-38 p.
12.    Einfūhrung in den Begriff des Christentums, Her-
der, Freiburg i. Br., 1976 m., angliškas vertimas, Amerikoje paskelbtas kaip Crossroads Paperback, New York, 1987.
13.    Kari Rahner, Foundations of Christian Faith. An
Introduction to the Idea of Christianity, Crossroads, New York, 1987, 5 p.
14.    t.p. p. 12
15.    t.p. p. 19
16.    t.p. p. 24
17.    t.p. p. 22
18.    t.p. p. 36
19.    t.p. p. 40
20.    Pavadinimas panaudotas vieno jo teologinio veikalo,
parašyto 1941 m., įtakoje.
21.    Foundations...40 p.
22.    t.p. p. 123
23.    t.p. p. 185
24.    Bilanz der Theologie, IV, p. 166
25.    Kari Rahner in Dialogue. Conversations and Inter-
vietvs, 1965-1982, p. 196
26.    Cituota iš Vorgrimler, t.p. p. 139

Albinas Elskus. LITURGINĖ SIMBOLIKA. Vitražas