KURAITIS GIRNIAUS ATSIMINIMUOSE Spausdinti
Parašė Juozas Laučka   
1990 metų pabaigoje knygų pasaulyje pasirodė Antano Vaičiulaičio sudaryta Prano Kuraičio Filosofijos raštų rinktinė, palydėta dr. Juozo Girniaus biografine Kuraičio apybraiža, vėliau išleista atskirtu atspaudu. Kažkodėl nei Kuraičio rinktinė, nei šiltai parašyta biografinė apybraiža nesusilaukė mūsų kultūriniame gyvenime platesnio atgarsio. Kun. dr. V. Cukuras skaitė paskaitą ateitininkams Dainavoje. Apie šį didžios reikšmės veikalą, kiek pastebėjau, trumpokai atsiliepė Drauge prel. Juozas Prunskis ir šio straipsnelio autorius. S tai kodėl bandau Aiduose apžvelgti dr. Girniaus palydą Kuraičio rinktinei. Bijau "susausinti" biografijoje stropiai suteiktus duomenis, nes visa tai Girnius parašė šiltai — ne vien dėkingumo ir pagarbos savo mokytojui jausmų skatinamas. Girnius, kaip jam įprasta, savo raštuose labai objektyvus. Jis labai apgailestauja, o gal ir priekaištauja, kad prof. Kuraitis buvo ir lieka mažiau žinomas viešai, negu kiti mūsų kultūros didžiųjų vertybių iškilūs kūrėjai. Taip esą dėl Kuraičio kuklumo.

Kuraitis, sako Girnius, yra vienas pirmųjų lietuviškos filosofijos pradininkų ir vienas pagrindinių katalikiškosios visuomenės vadų. Tačiau jis niekada nesutiko kalbėti apie save. O progų buvę daug. 1929 m. prašomas Ateities redaktoriaus Antano Vaičiulaičio pasikalbėjimo, Kuraitis atsakė: "...susimildami palikite mane ramybėje. Rašykite apie kitus". Girnius primena Juozo Ereto pasisakymą, kad Kuraitis — veikėjas be biografijos.

Keletas duomenų

Pranas Kuraitis gimė 1883 m. liepos 4 d. Pavasijų kaime, Kudirkos Naumiesčio apskr., pasiturinčių ūkininkų (40 hektarų ūkis) šeimoje. Nuo pat mažens darbštus, gabus ir kuklus. Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje reiškėsi susipratusiu lietuviu. Minint seminarijoje Tomo Akviniečio sukaktį, Kuraitis skaitė paskaitą. Tai buvo pirmas kartas, kai šioje seminarijoje viešai skaitytas referatas lietuvių kalba.

Baigęs seminariją, siekė aukštesnių studijų. Petrapilio dvasinėje akademijoje, Liuveno ir Mūnsterio universitetuose. Savo studijas baigė filosofijos mokslų daktaro laipsniu, prieš tai Petrapilyje gavęs teologijos magistro laipsnį. Petrapilyje tarp jo profesorių buvo Maironis, Būčys, Matulaitis, Dambrauskas-Jakštas, Jaunius. Užsibrėžtas studijas Kuraitis baigė 1912 metais, o kunigu įšventintas 1907 metų sausio 5 dieną.

Grįžęs į Lietuvą, tuojau pakviestas Vadovo redaktorium ir Seinų kunigų seminarijos profesorium. 1922 m. vasario mėnesį, įsteigus Lietuvos universitetą, Kuraitis pakviestas filosofijos profesorium, kurio pareigas ėjo iki 1940 metų birželio 17-tos, kai sovietinio režimo pastatyta vyriausybė uždarė Teologijos-filosofijos fakultetą ir Kuraitį atleido iš universiteto. Visą laiką dėstė jis filosofiją apskritai ir atskiras jos sritis, vadovaudamas filosofijos įvado ir istorijos katedrai. Dėstė jis ir teologijos skyriuje. Aštuonerius metus buvo fakulteto dekanu.

Spaudos pasaulyje

Daug laiko ir savo sugebėjimų Kuraitis atidavė žurnalų redagavimui ir spaudos puslapiuose bendradarbiavimui. 15 metų redagavo kunigams skirtą žurnalą Tiesos kelias. Trečdalis jo sutelktų tam žurnalui bendradarbių buvo pasauliečiai, tarp jų Dovydaitis, Šalkauskis, Maceina, Ivinskis, Skrupskelis, Šležas, Dielininkaitis.

Jo moksliniai straipsniai pasirodydavo ir kituose žurnaluose — Draugijoje, Ateityje, Vadove, Ganytojuje, Lietuvos 7nokyklose, Židinyje, Logo-se... Bendradarbiavo ir XX amžiuje, įsisteigusiame 1936 metų birželio 24 d. Jis nuoširdžiai sveikino gimimą šio naujo krikščioniškos dvasios dienraščio, pakeitusio valdžios sustabdytą krikščionių demokratų leistą Rytą.
Fakultetui ir studentams...

Būdamas teologijos-filosofijos fakulteto dekanu, prof. Kuraitis rūpinosi ne tik aukštu jo mokslinių pajėgų lygiu, bet ir studentų ekonominiu pajėgumu ištesėti studijose. Daug dėmesio ir paramos rodydavo gabiesiems ir darbštiesiems studentams. Tačiau visiems buvo bešališkas ir teisingas. Mielai leisdavo naudotis savo turtinga biblioteka. Tvirtai gynė fakulteto, kaip aukštojo mokslo institucijos, teises ir akademinę laisvę. Vyriausybei vienašališkai "reformuojant" universitetą ir vis žymiai apkarpant teologijos-filosofijos fakulteto kursus, Kuraitis buvo kantrus, bet ir neatlaidžiai ryžtingas. Kantriai, tylomis dėjo pastangas, kad karo komendanto nubausti už vadinamą "kurstymą vienos visuomenės dalies prieš kitą" viename 1932 m. pavasarininkų sąskrydyje profesoriai Dovydaitis ir Eretas būtų galimai greičiau paleisti iš kalėjimo. Dėl ryžtingumo, ginant fakulteto akademinę laisvę, Kuraitis užsitraukė tuometinio švietimo ministro Jono Tonkūno nemalonę.

1937 metais, švietimo ministerijai apkarpius teologijos-filosofijos fakultetą, panaikinant jame filosofijos ir kalbų katedras, profesorius Pranas Kuraitis atitinkamai painformavo kun. Joną Balkūną, tuomet buvusį Kunigų Vienybės vadovybėje, o toji informacija pasirodė Amerikos lietuvių spaudoje. Joje buvo iškelta skriauda katalikams ir prasilenkimas su vyriausybės įsipareigojimais konkordate. Tų metų pabaigoje ministras Tonkūnas, remdamasis vienašališkai pakeistu universiteto statutu, nepatvirtino Kuraičio fakulteto dekanu.
Keletą metų vyriausybė nepripažino fakulteto išduotų ir rektoriaus patvirtintų diplomų baigusiems fakultetą 1930-1937 metų laikotarpyje. Pagaliau tas ministro potvarkis buvo atšauktas ir nepripažinti diplomai buvo įteisinti. Bet dėl to reikėjo kovoti.
Būdamas dekanu, prof. Kuraitis kelis kartus dalyvavo tarptautiniuose mokslininkų suvažiavimuose Karaliaučiuje, Romoje, Berlyne, Paryžiuje. Šiaip į užsienį Kuraitis nemėgdavo keliauti.

Bolševikinio režimo atleistas iš universiteto, jis nuo 1940 metų rudens iki 1953 metų vasario profesoriavo kunigų seminarijoje, kol sovietiniai saugumiečiai jį suėmė, apkaltino priešsovietine veikla, nuteisė ir įkalino. Grįžo iš nelaisvės po 2 metų ir 7 mėnesių, paleistas dėl amžiaus ir susilpnėjusios sveikatos. Kalinamas išliko nepalaužtos dvasios. Grįžęs neturėjo teisės profesoriauti, apsigyveno A. Panemunėje ir tenŠSv. Kazimiero parapijoje talkininkavo sielovados darbuose. Kaip Grinius nurodo, grįžęs iš koncentracijos stovyklos Kuraitis "pasidarė daug lėtesnis... šiaip jau iki amžiaus galo išliko sveikas ir žvalus, išlaikė gerą atmintį ir proto blaivumą". Jis mirė 1964 m. gruodžio 18.

Visuomenininkas

Kuraičio veikla visuomenės gyvenime buvo reikšminga ypač organizuojant Ateitininkijos sąjūdį. Jis buvo vienas pirmųjų iniciatorių studentams katalikams telkti į atskirą draugiją. Būdamas Liuvene universitete, ėjo lietuvių katalikų studentų sutelkimo organizacinio komiteto sekretoriaus pareigas. Iš pradžių į sąjūdį įsijungė 45 studentai, kurių tik trečdalis buvo pasauliečiai. Kai tik Maskvoje susidarė veikli studentų grupė su Pranu Dovydaičiu priešakyje, Kuraitis ateitininkų sąjūdžio organizavimą perleido Dovydaičiui.
1919 ir 1920 metų ateitininkų suvažiavimuose Kuraitis skaitė paskaitas apie sąjūdžio uždavinius ir idėjinius pagrindus — intelegentiškumą, krikščioniškumą ir visuomeniškumą. Jis įtaigavo įtraukti Stasį Šalkauskį į ateitininkų pasaulėžiūros pagrindinių dėsnių susisteminimą.

Nevengė ir politinės veiklos. 1917 metais Petrapilio lietuvių seime Kuraitis aktyviai dalyvavo, laikydamasis nepartinių grupėje. Visada jis norėjo likti nepriklausomas, nesusijęs su jokia politine partija. Noriai reiškėsi nepolitinėse organizacijose. Katalikų veikimo centro vadovybėje veikė nuo pat jo įsisteigimo (1919 m.). Jis buvo ne tik Ateitininkų, bet ir Pavasarininkų federacijos dvasios vadas. Randame jį dirbantį Šv. Kazimiero draugijoje, Blaivininkų sąjungoje, Lietuvos Katalikų mokslo akademijoje.

Atsisakė vyskupo sosto...

Nedaugeliui Lietuvoje buvo žinoma, kad 1926 metais Pranas Kuraitis galėjo tapti vyskupu. Tą neskelbtą paslaptį Juozas Girnius atidengia savo biografinėje apybraižoje.

Lietuvos bažnytinei provincijai sukurti, jai planus paruošti, kandidatus į vyskupus parinkti Šv. Tėvas buvo pavedęs arkivysk. Jurgiui Matulaičiui. Gerai pažinojęs Kuraitį dar nuo Petrapilio akademijos dienų ir labai vertinęs jo asmenį, arkivysk. Matulaitis pasiūlęs Kuraičiui kandidatūrą į Kauno arkivyskupus-metro-politus. Tačiau Kuraitis griežtai atsisakęs sutikti su tokiu arkivysk. Matulaičio siūlymu. Aiškinosi nesąs reprezentatyvus, neturįs administracinės patirties, prašė palikti jį ramybėje. Matulaitis nusilenkęs savo jaunesnio konfratro nuoširdumui, kuklumui ir samprotavimui. Tada arkivyskupo-metropolito sostas pasiūlytas tuometiniam Kauno vyskupui augziliarui Juozapui Skvireckui, kurį popiežius ir paskyrė pirmutiniu nepriklausomos Lietuvos bažnytinės provincijos arkivy skupu-metropolitu.

Pasauliečių bičiulis

Juozas Girnius akivaizdžiai išryškina, kad Kuraitis visada buvo artimas pasauliečiams; rūpinosi, kad kuo didesnis skaičius inteligentų būtų aktyvūs katalikų visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, kad jie šviestų tautai savo kūrybiniais polėkiais ir šviesiu gyvenimo pavyzdžiu. Jo bute nebuvo puotų pobūdžio susitelkimų, bet dažni susitikimai su pasauliečiais — jų grupėmis ar atskirais asmenimis. Labai vertino jaunus žmones, kurie atrodė galinčiais tapti pirmaeiliais pasirinktoje profesijoje. Nemažai studentų susilaukė ir jo medžiaginės paramos — ne kartą iš jo paties kuklių išteklių, dažnai iš kitų šaltinių, kuriuose jo žodis galėjo būti lemiantis. Pavyzdžiui, dr. Pranas Dielininkaitis kelerius metus studijavo Sorbonoje sociologijos mokslus ir pasiruošė profesūrai gal tik Kuraičio paramos dėka. Ištisa grandinė katalikų intelektualų turėjo mažesnės ar platesnės apimties paramą Kuraičio rūpesčiu. Girnius pažymi, kad ir jam, Kuraičio mokiniui, profesoriaus moralinė ir medžiaginė parama nebuvo svetima. Kuraitis rūpinosi ir klierikams reikalinga parama, ypač okupacijos metais.

Filosofas profesionalas

Kaip Juozas Girnius įtikinančiai nurodo, Kuraitis buvo pirmasis lietuvis filosofas profesionalas. Nedaug veikalų jis paliko, bet visi jie aukšto mokslinio lygio. Svarbūs veikalai yra jo Pagrindiniai gnoseologijos klausimai (apie žmogaus pažinimo vertę tiesos atžvilgiu) ir jo dviejų tomų Antologija (būties klausimais). Studijoje Tauta ir jos filosofija prof. Kuraitis, rašo Girnius, nurodė, kad tautos filosofijos uždavinys yra "išryškinti mūsų tautos pašaukimą ir jos kultūrinius pagrindus, pažinti mūsų tautos filosofijos istoriją, įsijungti į pasaulio filosofijos darbą". Reikią susirūpinti ir "filosofijos įtaka įvairiose mūsų kultūros ir visuomenės darbo srityse".
Kuraitis smerkė rasinį reliatyvizmą ir teigė, kad tautos filosofija negali užsidaryti savo tautinėse bei rasinėse savybėse. Jam filosofija turi būti laisva nuo priklausomumo autoritetams. Privalu laikytis faktų ir kritiško proto reikalavimų. Kuraičio gyvenimo mot-to buvo — tarnauti pažintai tiesai. Jis tvirtai pasisakė už pastangas "išlaikyti dvasios nepriklausomumą ir tvirtą pasiryžimą mokslus vertinant ne pagal tai, kiek jie prisideda prie materialinės kultūros padidinimo, t. y. prie kūnui patogumų didinimo, bet pirmiausia pagal tai, kiek jie prisideda prie dvasios kultūros ugdymo... prie didesnės sielos energijos kilnumo sužadinimo". Girnius pabrėžia, kad dorinis rūpestis gaivino visą Kuraičio filosofinį mąstymą, nušviestą tauriu kilnumu. Siekimas tiesos jam nebuvo įmanomas be meilės, o meilės žmogui, savo artimui, Kuraičiui netrūko. Kuraitis savo gyvenimu liudijo, kad tik "konkreti meilė yra tikrai efektyvi".

Baigiamosios pastabos

Prof. Kuraitis gyvenime griežtai laikėsi savo sudarytos darbotvarkės. Keistoka, bet jis nerado laiko grožinei literatūrai, nors kitus ir ragindavęs ja domėtis. Tiesa, išimtį darė fantastinių nuotykių serijai. Nelankė koncertų, teatro, parodų. Kiek žinau, Kuraitis vis dėlto rado laiko atsilankyti į ateitininkų didžiuosius meno renginius, kaip į 1927 m. konferencijoje Palangoje pastatytą Nuvainikuotosios Vaidilutės spektaklį.

Jeigu Kuraitis nebūtų griežtai laikęsis pasirinktos darbotvarkės, argi būtų radęs laiko universiteto paskaitoms paruošti, fakultetui vadovauti, žurnalams redaguoti, studijoms parašyti, kelių organizacijų vadovybių posėdžiuose dalyvauti, ryšiams su vyresniaisiais ir jaunaisiais veikėjais puoselėti? Tiek mokslinio darbo įsipareigojimuose, tiek ir organizacinėje veikloje buvo nuostabiai atsidavęs. Trejus metus galėjau iš arti stebėti ir stebėtis, kaip Kuraitis laiku ateidavo į Ateitininkų vyriausios valdybos posėdžius ir niekada iš jų neišeidavo, kol pirmininkaujantis nepasakydavo, kad visi posėdžio klausimai jau išspręsti.

Norėčiau pasidalinti ir savo atsiminimais apie profesorių Kuraitį, kurį iš arčiau pradėjau pažinti 1928 metais.
Manau, dr. Juozas Girnius pateikė labai ryškų Kuraičio asmens ir jo darbų atvaizdą. Mano atsiminimuose prof. Kuraitis — neužmirštama šviesi asmenybė, spinduliavusi atsidavimu savo pašaukimui, nuoširdžiu dėmesiu jaunam žmogui, gyvu didžių principų skatinimo ir vykdymo pavyzdžiu. Jo kuklumas turbūt buvo išskirtinis ir viešame, ir privatiniame gyvenime. Daug kartų buvau jo svečias, bet niekada negirdėjau profesorių kalbant apie save ir savo pasiekimus. Nors buvo prelatas, niekada nemačiau jo dėvint sutanos, kuri būtų paženklinta raudonai... Džiaugdavosi Ateitininkuos laimėjimais, mielai lankydavosi į didesnius susitelkimus, kantriai išbūdavo kartais ir gerokai ilgai užsitęsusiuose susirinkimuose. Niekada neišgirdau jį ką nors aštriau pasisakant ir apie katalikų veiklai nepalankiai nusiteikusius. Atrodė šaltokas, susirūpinęs, bet turėjo gražaus sąmojaus, asmeninės šilumos.

Kuraičio raštų rinktinė tuo tarpu išeivijoje nesusilaukė verto dėmesio, tačiau keli šimtai jos egzempliorių pasiekė Lietuvą, kurioje jis kūrė ir kuriai šviesiausios ateities siekė. Joje paskelbta Juozo Girniaus palyda, tikėkime, įgalins plačiau pažinti Kuraičio asmenį ir įvertinti jo kultūrinį įnašą į mūsų tautos nenykstančių vertybių lobyną. Girnius parodė mums, kad Kuraitis nepaliko žmogus be biografijos,
Juozas Laučka