VIENAS IŠ TRAGIŠKOS KARTOS Spausdinti
Poetui Gediminui Jokimaičiui mirus

Vargu ar kuri pasaulio tauta turi tragiškesnį savo literatūrinės raidos kelią kaip lietuvių. Kai kitos šimtmečių šimtmečiais, niekieno nevaržomos ir nekliudomos, be pertrūkių, normaliose ir palankiose aplinkybėse ugdė rašytąjį kūrybos žodį, tai lietuvių tauta savo tūkstantmetėje istorijoje tokias sąlygas teturėjo tik du nepriklausomybės dešimtmečius. Visa kita buvo vien mirtini pavojai pačiai gimtojo žodžio gyvybei, vien rašto draudimai, kalėjimai ir Sibiras kitaip rašantiems, vien cenzūra, dvasios prievartavimai, rašytojų egzodai iki pat pastarųjų dienų. O tokioje amžių slinktyje reikia tik stebėtis mūsų literatūros gajumu ir kūrybingumu.

Šitokios ir panašios mintys ateina, kai išgirsti žinią apie rašytojo mirtį. Ypač apie kurį nors vieną iš tų, kuriuos galėtume pavadinti nepriklausomybės metų augintiniais. Tai vyresnioji Aisčio, Brazdžionio, Ramono, Vaičiulaičio karta ir kiek jaunesnė žemininkų. Jie mūsuose yra vieninteliai, kurie galėjo vieni dar tik užmegzti, o kiti jau ir brandinti literatūrinės kūrybos vaisius laisvės atokaitoje ir gimtojoje žemėje. Tačiau jų likimas ir yra pats tragiškiausias, kai pačiame įsibėgėjime viskas buvo nukirsta okupaciniu kirviu. Vieni nutilo tėvynėje, kiti atsidūrė kalėjimuose, dar kiti išsiblaškė Vakarų pasaulio platybėse. O kokia tai būtų buvus kūrybinė jėga, sukaupta vienoje vietoje — gimtojoje žemėje ir laisvėje.

Žemininkų kartos poeto Gedimino Jokimaičio mirtis Lietuvoje ir buvo akstinas visa tai čia prisiminti. Poetas mirė Vilniuje 1986 m. landžio 11d. Buvo gimęs 1920 metais. Tai tais pačiais metais kaip ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys, Vladas Šlaitas, Julius Kaupas ir kt. Su daugeliu savo kartos literatų jį riša bendri universitetinių studijų metai. Tik kažin ar kas tada nujautėm, kad Gediminas yra ir bus poetas. Šiaip visam ano meto literatūriniam gyvenimui universitete jis nebuvo abejingas. Vis dėlto buvo ne scenos, ne programos, ne viešų disputų, o labiau tik besiklausantis, kuklus auditorijos žmogus. Tačiau paskaitų pertraukose ir kitokiais laisvalaikiais buvodavo literatų draugystėje, santūriai, bet apgalvotai ir įdomiai reikšdavo savo mintis. Jo kalboje ir laikysenoje galima buvo jausti turbūt nuo mažens įsisavintą kultūringo inteligento šlifą, saiką šnekoje ir elgsenoje. Dėl šių visų jo savybių, kurių mums daugeliui tada labai stigo, Gediminą savo tarpe mėgome.

Tačiau viskas nutrūko, užgriuvus okupacijoms ir visiems išsiblaškius. Gediminui Jokimaičiui tada teko Sibiro dalia. Tik pokario metais išgirdome, kad Gediminas yra gyvas, grįžęs Lietuvon, verčiasi įvairiais darbais ir rašo poeziją. Ten yra išleistos šios jo poezijos knygos: "Vandenų muzika" (1969), "Su naktim kalbėsiu" (1971), "Tu esi vasara" (1978) ir "Rasa" (1981).

Tai vis subtilūs, klasikiniai posmai ir laisvo eiliavimo struktūros, kuriose jauti autoriaus kone apeiginį artumą gamtai. Bet ir neužsiskleidimą vien tik joje. Jauti drauge ir to, sakytume, dvasingai gamtinio žmogaus dar visokios taršos neaptemdytą žvilgsnį į visą kasdieninę bei buitinę aplinką, net į istorinio laiko slinktį ir kultūrinių klodų gilmenis. Šiuo keliu Gediminas Jokimaitis savo kūryboje eina tiesiai, niekam nesilankstydamas, nepataikaudamas, nes būti kokiu nors dvilypiu žmogum (ir Dievui žvake, ir velniui kačerga) buvo visai svetima jo dvasinei prigimčiai ir pasirinktiems principams. Todėl Gedimino Jokimaičio eilėraščius šiandien skaitydami, tartum girdime jo paties gyvą, tikrą balsą, kuriuo tikime ir kuriuo pasitikime.