EDITOS NAZARAITĖS POEMA |
Editos Nazaraitės eilėraščiai knygoje MEDAUS IR KRAUJO LAŠAI (Čikaga: Ateities literatūros fondas, 1985; autorės iliustracijos; 79 psl., 6 dol.) parašyti daugiausia Lietuvoje ir, iš ten iškeliavus, Graikijoje bei Toronte. Eilėraščiai pasižymi turtingu žodynu, eilučių skambesiu ir, virš visko, ryškiais, it paveikslai, vaizdais. Knyga padalinta į dvi dalis — "Nesemk vilties" ir "Medaus ir kraujo lašai", — o eilėraščiai, bendrai paėmus, trijų rūšių: "fantasmagoriniai" (poetės žodis — "Mėnulio fantasmagorinę Šviesą", psl. 13), sentimentalūs ir suderinti, pasisekę. Eilėraščius daugmaž jungia Lietuvos poezijai įprastas poetės - pranašės vaidmuo. Toks įspūdis sukuriamas autoritetingais komentarais apie didžiąja raide rašomus abstraktus (pvz., "Miegantis karys, miegantysis", psl. 36, "Juoda ir raudona", psl. 38 ir daug kur kitur) ir neklaidingomis formulėmis: Visad būsi kam nors reikalingas: Vėjo skvernus įsipynusiai šiukšlei, Egzotiškai gėlei, benamiui šuniui Arba mylinčiam žmogui. Visad būsi užmirštas... (24) Vikri poetės vaizduotė ryški beveik visuose eilėraščiuose. Eilėraštis "Sapnas - Istorija - Legenda" (13 -14), pavyzdžiui, baigiasi šitaip: Su žiemojančiam varlėm, Giliai dumble, Miega karūna Salia Mindaugo Kunigaikštiškų kaulų. Iš jo svajonių Juoda susiverpė naktis — Ją godžiai geria ežeras, Ežeru milžinė eina: Ruginiais plaukais, Gintaro klubais, Sterblėj Visą Lietuvą Nešasi. Kai kur vaizdai tikslūs, temai aktualūs; kai kur jie panaudoti ir pamesti. Eilėraštyje "Sugrįžimai" (72 - 74)) vienas veikėjų yra "Basakojis, vienmarškinis" Dievas; jis veikia 3, 4, 5 posmuose, bet eilėraščio atomazgoj jo nėra. Neaišku, kodėl — kaip ir neaišku, kodėl eilėraščiui Kafkos reikėjo. Eilėraščiams, kaip šis, trūksta vientisos minties, logikos, išvadų. Jie lieka palyginimų sąrašu. Jausmingieji knygos eilėraščiai, nors nuoseklesni, kartais dar ne visai poezija. Eilėraštis. "Mano Mamos rankos" (12) remiasi hiperbole, kuri bendrai vengtina, ir girdėtais jausmais — "Dabar rašo meile išbučiuotus laiškus". Eilėraščio "Troškimų medis" (57 - 58) pusiau tautosakinis stilius nesuvaldytas, melodramatiškas: Kažkas skubėdamas sutvėrė mus Ir per mažai atseikėjo nuolankumo, Ir daug karalių nuvirto nuo sostų; Ir daug keliautojų kaulų Gaudžia vėjuje, tarp sniego ir smėlio dykumų, Kur tik miražai žydi ir pašvaistės; Tarp dainų, mūsų dainuojamų, yra ir ta, "Apie Troškimų Medį,/ Kurio šaknyse/ Mano širdis iščiulpta". Kodėl, kaip, kur, skaitytoja klausia, ir eilėraštis turėtų kaip nors atsakyti, kad eilutės neliktų retorika. Bevardis eilėraštis 61 puslapyje gerai prasideda — "Nuo kupranugariškos/ Mano jaunystės", —bet nepakyla, pasiduodamas didžiosiomis rašomai neaiškiai minčiai. Vykę eilėraščiai, kuriuose ir mintis, ir įvaizdžiai, ir jausmas, ir forma sutampa, yra šios knygos paslėptas turtas — pavyzdžiui, eilėraštis "Meilės kambarys" (46): Mano meilės kambarys Neįtikėtinai mažas: Galiu jį paimti delnan Ir stebėti: Eglė, nusvėrus Šimtmečių šakas, Žaliuoja Lietuva, žalias Amžinai žalias Širdies erškėtis. Čia tik du neaiškumai: kaip eglė "nusveria" savo pačios šakas ir kokia skyrybos ar linksnio klaida sumaišo tai, kas seka dvitaškį. įdomus, taip pat, "Pasikalbėjimas" (70 - 71). Nors skyryba klaidi pirmame, priešpaskutiniame posme, eilėraštis geras — gan nuoseklus, įvaizdžiais sudėtingas. Nors retorika dar labai bendra, atidžiai vaizdus sekant, galima pamatyti, kaip poetė vaizduoja vieną pagrindinių savo ryšių; eilėraštis baigiasi: Per lietų, per lietų, Į kadais susapnuotą šalį Ilga ilga kelionė Manęs laukia. Nežinau, kas nuims derlių, Jau suarta ir užsėta Mano vienatvės žemė. Eilėraštis rašytas 1985 metais Toronte. Kai kur itin maloni eilučių melodija. Švarūs garsai ir besikartojančios raidės skaitytoją lyg buria eilėraštyje "Sapnas — Istorija — Legenda" (13 -14(: Su pamėkle drauge Vampyras degina Sentimentų žvakes — Virauja vaškas Keistais minčių varvekliais: ir eilėraštis toliau skaitytoją veda per tas savotiškas mintis. Visai kitokie, šnarą, užstrigę garsai girdimi paskutinėse eilėraščio "Sugrįžimai" pirmo posmo eilutėse: Tegu rieda likimai Į šerkšnotos Šiaurės Šikšnosparnio gerklę — visa ryjančią. 72) Tokių pavyzdžių būtų ir daug daugiau. Ilgokame aplanko aprašyme — nors iš pačių eilėraščių kai kas būtų aišku — minima Nazaraitės kelionė: "1984 m. iškeliavo į Vakarus. Šiuo metu gyvena Kanadoje, Toronte". Jau vien dėl šio fakto jos poezija būtų įdomi. Bet yra ir daugiau priežasčių — jeigu poezijai skaityti jų reikia — šiai knygai skaityti. Tarp jų: pabūti šalia ir atspėti, kokios mintys sukėlė fantastiškus vaizdus. Knyga gražiai atspausdinta, tik iliustracijos, Lietuvoj spausdintų knygų stiliaus, galėtų būti techniškai geresnės. |